Didelė dalis Užkaukazės valstybių iš tikro ne “už Kaukazo”, bet ant jo. Todėl žemės ten įspūdingai kalnuotos, o įstabiausias - žmonių ryšys su tais kalnais. Nukeliavau į visas tris Užkaukazės valstybes. Lietuvai jos - labai artimos: bendros istorijos amžiai, pigios ir greitos kelionės lėktuvu.
Sovietinės okupacijos metais Užkaukazė buvo egzotiškiausias kraštas, į kurį galėdavo tikėtis nuvykti dažnas lietuvis. Todėl Užkakauzė tebėra viena egzotiškiausių vietų. Juk Užkaukazė nuo Vilniaus - arčiau nei Barselona, nei Dublinas. 1990 m. kartu siekę Sovietų Sąjungos griūties dabar mes - skirtinguose pasauliuose. Labai įdomu pamatyti, kur nuėjo Užkaukazė.
Šiandien Užkaukazė mums tampa vis svetimesnė: nebeturime bendros kalbos susišnekėti, o visi tie, kas atmena aną “vieną erdvę nuo Baltijos iki Vladivostoko”, jau pražilę. Lietuva dabar kitoje Sąjungoje - bendroje su Vakarų Europa.
Tačiau rusiškai moka jau retas miestelių jaunuolis (angliškai - ne ką dažnesnis), o pačių rusų irgi beveik neliko (dauguma pasinaudojo proga lengvai gauti Rusijos pilietybę ir išvykti; šiandien rusai tesudaro ~1,5% Užkaukazės žmonių). Vyresni žmonės dar atsiliepdavo apie Lietuvą šiltai, pasakodavo ten “prie sovietų” lankęsi, turėję draugų ar giminių.
Įdomu, kaip persibraižė pasaulis! Kokius du šimtmečius Lietuva ir Užkaukazė buvo vienoje erdvėje. Ne tik prie sovietų, bet ir prie Rusijos Imperijos: juk ten subrendo dažnas mūsų intelektualas (Vincas Krėvė Mickevičius Baku net susirado žmoną, Gruzijos Boržomyje stovi paminklas A. Keturakiui, Tbilisyje atminimo lentos P. Vileišiui, A. Vienuoliui).
Dėl gana nedidelių bilietų kainų Užkaukazės šalys - puikus pasirinkimas ilgajam savaitgaliui. Taip jas ir aplankiau, skirdamas kiekvienai po maždaug 4 dienas.
Lėčiau, nei pas mus: rodos amžini žiguliai Armėnijoje dar 2014 m. buvo populiariausias automobilis. Sovietų Sąjungos atmintis Užkaukazėje blunka.
Formaliai trys “mažosios Užkaukazės šalys” iškovojo laisvę. Kilnių kovų už laisvę šešėlyje ten įsižiebė ir kruvini tarpusavio konfliktai: žlugus TSRS, kam kurios žemės priklausys?
Užkaukazę Sovietų Sąjunga okupavo anksčiau, nei Lietuvą (1920 m., po vos kelis metus trukusios nepriklausomybės), bet laisvės troškimas daugelyje jos vietų ~1990 m. buvo ne mažesnis. Tiek Tbilisyje, tiek Baku tuomet vyko sausio 13 d. primenančios žudynės.
Nors kalnai ir šiuolaikinė istorija Užkaukazę vienija, iš tikro šios šalys - labai skirtingos. Gruzinai - stačiatikiai, armėnai - rytų krikščionys, azerbaidžaniečiai - musulmonai šiitai (iš visų trijų jie mažiausiai religingi). Gruzinų kalba priklauso kartvelų šeimai, armėnų - indoeuropiečių, o azerbaidžaniečių - tiurkų. Gruzinai rašo gruzinų raštu, armėnai - armėnų, o azerbaidžaniečiai - lotynų. Gruzinai per amžius karaliavo Užkaukazėje, tuo tarpu dauguma armėnų čia suplūdo XX a. pradžioje bėgdami nuo Osmanų persekiojimų, gi Azerbaidžanas tėra kadaise rusų užimta dalis daug didesnės tautos, kurios didžioji dalis iki šiol gyvena Irane. Chačkarai - akmenyse išraižyti kryžiai - tradiciniai religingos armėnų tautos simboliai. Jie statomi ir palei bažnyčias, ir kaip antkapiai. Yra skirtumų ir gamtoje: vienintelis Azerbaidžanas gali pasigirti 400 purvo vulkanų ir per amžius natūraliai liepsnojančiomis žemėmis, tokiomis kaip Janar Dag.
Visos Užkaukazės šalys yra “vieno miesto valstybės”. Sostinės ten - milijoniniai didmiesčiai, o kiti miestai - geriausiu atveju Kauno dydžio. Juose ir laikas it įstrigęs: daug sovietinių mašinų, griuvėsių, o vietoje prekybos centrų - 1990 m. dvasia alsuojantys turgūs. Gražiau sutvarkyti kelių mažų miestelių, kurie dar nuo sovietmečio laikomi turistiškai gražiais, centrai ir svarbiausi pastatai.
Azerbaidžano Baku naftos pinigais pamažu virsta “Užkaukazės Dubajumi“: superprojektai, tokie, kaip viena didžiausių pasaulio vėliavų ar “liepsnų dangoraižiai”, ir papildo, ir keičia senus rajonus, nors Senamiestis - puikiai sutvarkytas.
Gruzijos Tbilisis išlaikęs XIX a. multikultūrinio Kaukazo aurą: nors centre yra naujų pastatų, aplinkui jį “į kalną lipa” senutėliai rajonai, stovi įvairių tikėjimų šventovės.
Dauguma keliautojų neišvengiamai apsilanko Užkaukazės sostinėse, kurios - labai skirtingos.
Šiek tiek vietų sutvarkyta, bet daug sanatorijų neremontuotos nuo sovietmečio, kelios apleistos. Kadais nemažiau garsūs Užkaukazės mineralinių vadenų kurortai - Boržomis Gruzijoje, Džermukas Armėnijoje - nūnai atrodo liūdniau. Pliusas tas, kad mineralinių vandenų (net Boržomio, tiesa, šilto ir negazuoto) tenykštėse biuvetėse ligi šiol gali prisileisti nemokamai.
Pajūrio kurortų turi tik Gruzija, ir gražiausi jų (Batumis, Anaklija) stebėtinai iščiustyti, apšviesti tarsi mažieji Las Vegasai, pilni naujų didingų pastatų.
Štai Gruzijoje Kaukazo olose įrengti ištisi viduramžių vienuolių miestai, tokie kaip Vardzia, kurio 13 aukštų gyveno 50 tūkstančių žmonių, o keletas dienas leidžia iki šiol.
Žaliai rusvų kalnų papėdėse dygsta čia supermodernūs kurortai, čia didingos cerkvės, čia - atstatomi senamiesčiai.
Rusija, Vakarai ar Artimieji Rytai? Krikščionybė, islamas ar ateizmas? Šiandien regione yra trys tikros valstybės ir dar dvi nepripažintos, tad kiekvienas kelias susilaukia pasekėjų. Požiūrių ten, tarp Europos ir Azijos, - kaip niekur daug. Išsilaisvinusi Užkaukazė tapo tik savitesnė ir įvairesnė. Laukiniai kalnai, karšti žmonės, kraujo kerštas.
tags: #karaliauciaus #seni #blokiniai #namai