Gyvenimas yra pilnas iššūkių. Net kai sakome „gyvenu nuobodžiai“, dažnai jaučiame kasdienybės spaudimą. Galbūt reikia susitvarkyti su išorinės aplinkos problemomis: praradome darbą ar nepataisomai sugedo automobilis. Galbūt drasko vidiniai sunkumai: bandome kovoti su savo pykčiu, baimėmis ir dvejonėmis.
Kai iššūkiai išsipučia iki tokio dydžio, kad nebesugebame atsilaikyti, imame skilti lyg tas japoniškas dubenėlis. Palūžtame. Silpnumo akimirką gali atrodyti, kad viskas - geriau nebus niekada. Tačiau kintsugi pasaulėvoka sufleruoja, kad „subyrėjimo“ akimirka turi didžiulį potencialą.
Kintsugi - sudužusių daiktų restauravimo menas
Jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad kiekvienoje nesėkmėje slypi transformacijos galimybė. Kintsugi skatina gyvenimiškų iššūkių akivaizdoje nulipdyti save iš naujo. Dar daugiau - būtent sunkumai laikomi terpe, kurioje sužydi mūsų potencialas. Nėra lengvų būdų augti. Arbatos dubenėliai su aukso gijomis vertinami labiau nei nepriekaištingieji niekad neskilę jų pusbroliai. Taip pat ir žmogus, brendantis per negandas, gauna galimybę kitame krante išlipti patobulėjęs.
Kintsugi ir Shoganai
Kintsugi smarkiai susijusi su shoganai principais. Shoganai, išvertus iš japonų kalbos, reiškia „ką padarysi“. Šie žodžiai taikliai nusako filosofijos esmę. Nespėjome nupjauti žolės ir prasidėjo audra? Shoganai. Kažkas iš po nosies nukniaukė paskutinį šokoladinį sausainį? Shoganai. Automobilių statymo aikštelėje mums ir vėl neliko vietos?
Shoganai nereiškia, kad neigiame savo nusivylimą. Ne. Pripažįstame, kad mums apmaudu. Tačiau taip pat suvokiame negalintys visko gyvenime kontroliuoti iki smulkmenų - kai kurie dalykai tiesiog nutinka ir tiek.
Wabi-Sabi: Grožis netobulume
Kita koncepcija, idėjiškai artima kintsugi (ir dažnai laikoma jos pagrindu), yra wabi-sabi. Wabi-sabi (liet. Wabi-sabi moko, kad tobulumas, kurio žmonės siekia, neegzistuoja. Jis per daug statiškas, todėl nerealus. Net kai atrodo, kad viską pavyko sustyguoti idealiai, netrukus situacija pasikeičia.
Wabi-sabi siūlo atsipalaiduoti ir nebesivaikyti suveržtos tobulybės. Kur kas geriau atsiverti laikinumo ir nuolatinio virsmo žavesiui. Nors wabi-sabi nelengva nusakyti žodžiais, šios filosofijos esmę galime pajusti intuityviai.
Wabi-sabi - tai jaukiai šiugždančio lino patalai. Senelio dovanotas laikrodis, jau seniai sustojęs, odiniu dirželiu. Vyšnių uogienė be kauliukų (bet iš tikro su). Girgždantys mediniai laiptai. Ranka rašyti atvirukai. Lietaus kvapas. Maži pirštukai, piešiantys ant dulkėto paviršiaus.
Gyventi pagal wabi-sabi reiškia stipriai, visu kūnu jausti dabarties akimirką - akimirką, kuri jau dabar virsta praeitimi, užleisdama vietą naujam „dabar“. Nieko nėra amžino.
Wabi-sabi interjeras
Pažeidžiamumas ir Drąsa
Kai kalbame apie kintsugi, visų pirma kalbame apie gebėjimą priimti savo trūkumus. Vienu labiausiai nusipelniusių JAV psichologų vadinamas Elliotas Aronsonas dar 1966 m. savo tyrimuose pastebėjo „žioplumo efektą“ (angl. pratfall effect). Beje, jis iki šiol yra vienintelis psichologas, gavęs Amerikos psichologų asociacijos (angl.
Apie pažeidžiamumo galią daug kalba ir tyrėja Brené Brown. Jos teigimu, būtent pažeidžiamumo lygis parodo, kiek žmogus turi drąsos. Susidraugavimas su savo trūkumais būtinas žingsnis, norint perlipti savo baimes.
Sakoma, kad pažeidžiamumo atskleidimas ypač naudingas tiems, kurie turi aukštą statusą, autoritetą ir išskirtinių kompetencijų. Dideli laimėjimai gali mus nutolinti nuo žmonių, o smulkūs netobulumai - priešingai - suartinti. Netobulumai mus keistai traukia. Net tie žmonės, kurie įprastai siekia idealo, pripažįsta gyvenime pasiilgstantys mažų defektų, kurie suteikia tikrumo pojūtį.
Kaip pritaikyti Kintsugi filosofiją realybėje?
Pavyzdžiui, pirmasis įbrėžimas naujo telefono ekrane ar išsitempęs siūlas šilko palaidinėje gali sugadinti nuotaiką visai dienai. Tačiau galima bandyti pakeisti perspektyvą. Telefono įbrėžimai? Aišku, kad jie atsiranda, nes nebijau nuotykių - gyvenu atvira siela ir pilnu tempu. Siūlas mylimojo dovanotoje šilko palaidinėje?
Imkime dar vieną pavyzdį. Tarkime, nuo vaikystės turite randelį ant kelio, kurį užsidirbote klasikiniu būdu: su vaikystės draugais lipote per kaimyno tvorą skinti kriaušių. Ir medinė tvora jūsų keliui nebuvo gailestinga. Daugybę metų jį slepiate, kaip tik išeina. Skiriate begalę valandų eksperimentams su maskuokliais. Lūžis gali įvykti tada, kai naujai įrėminsite savo patirtį. Šis randelis tyliai mena jūsų istoriją. Istoriją, kuri jus formavo ir padėjo atsidurti ten, kur esate šiandien.
Kaip elgtis, jei gyvenimo netobulumai sukelia stiprų emocinį užsitęsiantį skausmą?
- Įvardykite savo skausmą. Nurodykite, dėl ko kenčiate, pavyzdžiui, dėl išsiskyrimo, konfliktų šeimoje, prarasto darbo.
- Pabandykite atsakyti į klausimą: „Ar už šio skausmo slypi kažkokia pamoka, kurią turėčiau išmokti?“ Skausmo tyrimai rodo, kad geriausią fizinę ir emocinę sveikatą turi tie, kurie geba savo skausmą įprasminti ir žiūri į jį kaip į mokytoją.
- Pamąstykite apie tai, kas jums gyvenime iš tikrųjų svarbu. Kada jaučiate gyvą, tyrą džiaugsmą? Kada jaučiatės semiantys gyvenimą pilnomis saujomis?
- Pamėginkite rasti sąsajų tarp antro ir trečio punkto, t. y. tarp skausmingų pamokų ir savo vertybių.
Anot G. Saltz, geriausia, jei savo išgyvenimais ir įžvalgomis (kuria nors forma) pasidalintume su kitais žmonėmis. Pasistenkite paleisti dalykus, kurių negalite kontroliuoti. Skausmą keliančios situacijos dažnai būna daugiasluoksnės - tam tikrus gyvenimiškus aspektus koreguoti galite, kitų, deja, ne. Išskirkite dalykus, kurie nėra jūsų valioje, ir pabandykite emociškai juos paleisti.
Kintsugi mąstymas gali padėti naujai įrėminti tiek smulkias nepatogias patirtis, tiek didelį skausmą. Mūsų svarbiausias darbas yra skirti sąmoningą dėmesį - ir švelnų rūpestį - savo įskilimams. Galbūt apglėbsime netobulai, galbūt ne auksu. Transformacija ir savęs sukūrimas iš naujo nėra lengvas kelias. Švelnesni klystantiems ir besiblaškantiems. Sudužusiems ir dar nesulipdytiems.
Markas Aurelijus ir Stoicizmas
Iki šiol žodį „stojiškas“ didele dalimi suvokiame taip, kaip jis gali būti išskaitytas Marko Aurelijaus tekstuose, - alsuojantis tvirtybe, ištverme, neprarandantis dvasinės pusiausvyros tiek džiaugsme, tiek varge. Tekste neretai pykstama ant savęs už silpnumą pasidavus vaizduotei ir vidiniams impulsams, kurie veda klystkeliais.
Nuolat kyla įtampa tarp to, kas turėtų valdyti žmogų: ar klausyti jausmų ir širdies, ar vadovautis šaltu ir viską apskaičiuojančiu protu? Žmogaus dvasios polėkis susiduria su jį varžančiomis ir neleidžiančiomis nukrypti į kraštutinumus ribomis - apie tai kalba Markas Aurelijus, mokantis gyventi santarvėje su savimi. Be to, filosofas moko, kad apskritai prigimtiniuose dalykuose nėra nieko atstumiančio, kartais pakanka tiesiog geriau įsižiūrėti. „Net ir tai, kas pagal prigimtį sukurtuose daiktuose atsirado vėliau, yra savaip gražu ir patrauklu. Antai iškeptos duonos pluta vietomis sutrūkinėjusi, ir nors tie sutrūkimai neįėjo į kepėjo sumanymą, jie daro duoną patrauklią ir žadina apetitą. Ir figmedžio vaisiai prinokę susproginėja. Ir pernokusios alyvos, kai jos jau beveik pradeda pūti, įgauna savotiško grožio.
Marko Aurelijaus statula
Markas Aurelijus (Marcus Aurelius) - Romos imperatorius, karvedys, filosofas. Jis, kaip ir kiek anksčiau gyvenęs Seneka, atitiko Platono mintį: valstybę tarsi laivo vairininkas turi valdyti valstybininkas arba filosofas. Markas Aurelijus buvo vienintelis kilmingų romiečių šeimos, senos plebėjų giminės palikuonis. Tėvas pretorius Markas Anijus Veras iš Ispanijos mirė anksti, motina Domicija Liucila, kilusi iš turtingos konsulo šeimos, buvo žymi ir garbinga moteris. Markas Aurelijus mini, kad iš tėvo išmoko „vyriškumo be puikybės“.
Markas Aurelijus anksti patraukė imperatoriaus Hadriano dėmesį, kuris meiliai jį pravardžiavo verissimus, „teisingiausias“. Aurelijus jau tuomet garsėjo išsilavinimu: kaip ir Platonas, pradėjęs nuo retorikos studijų, gerai susipažino su graikų ir lotynų kalbų gramatika, teise, mokėsi piešimo, vėliau atsidėjo filosofijai, klausė filosofo Kvinto Junijaus Rustiko paskaitų, jo paskatintas pradėjo studijuoti filosofus stoikus, ypač Epiktetą. Meilę filosofijai patvirtina Marko Aurelijaus lotyniškai surašyti laiškai mokytojui, žymiam to meto retoriui Markui Kornelijui Frontonui.
Iki šiol Marko Aurelijaus atminimą Romoje padeda išsaugoti jo kolona, pastatyta jo sėkmingoms kovoms su germanais ir sarmatais atminti. Imperatoriui mirus atrandami jo užrašai graikų kalba Sau pačiam (lot. Ad se ipsum), kurie vėliau buvo sudėti į 12 knygų. Šios užrašus Markas Aurelijus rašė paskutiniais savo gyvenimo metais, daugiausia karo stovyklose, itin nepalankiomis aplinkybėmis. Jose taupia aforizmų forma sudėstomos iš stoicizmo filosofijos išaugusios mintys. Užrašuose daug savistabos, jie rašomi kaip paguoda ir atspara nelengvu metu stovint prie visos imperijos vairo. Sau pačiam - tai vienatvės ir didvyriškų pastangų ją įveikti vaisius, užrašai patraukia ne tiek juose reiškiamų tiek minčių originalumu, kiek stipria įtaiga.
Kartais manoma, kad užrašai Sau pačiam - tai medžiaga stambesniam veikalui, nespėtam parašyti dėl autoriaus mirties, kartais - kad tai asmeniniai monologai, surašyti nemigo valandomis Dunojaus žygių metu ir skirti tik sau pačiam kaip apmąstymų išvados.
Žmogaus dvasios polėkis susiduria su jį varžančiomis ir neleidžiančiomis nukrypti į kraštutinumus ribomis - apie tai kalba Markas Aurelijus, mokantis gyventi santarvėje su savimi.
Kiekviena diena gali būti paskutinė
Nugyventi kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė - tai tobulo žmogaus gyvenimas. Ir manau, kad kiekvienas išgirdęs apie tokią galimybę neabejodamas pasakytų, jog tikrai norėtų tai patirti. Taigi, nagrinėdama šią temą remsiuos II amžiaus Romos imperatoriaus ir filosofo Marko Aurelijaus užrašų rinkinyje „Sau pačiam“ išsakytomis filosofinėmis mintimis, kurios mano manymu labiausiai tinka kalbant apie tobulo žmogaus gyvenimą kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė.
Kiekviena diena gali būti paskutinė. Iš ryto atsibundu ir pati sau sakau: "Valio, atsibudai, nes ateis diena, kai neatsibusi!" Labai anksti supratau ir kitą dalyką: gali kiek nori būti nepatenkintas savo gyvenimu, bet gyvenimas nuo to nesikeičia. Gali prispjauti sau į kavą, bet pačiam teks ją ir išgerti.
Pasak filosofo J. Pieper, darbo pasaulis - tai vartojimo, tikslingumo, rezultatų, darbo dirbimo pasaulis. Tai poreikių ir pelno, alkio ir jo malšinimo pasaulis, visais laikais pasiglemžęs, beveik visą žmogiškąją būtį, nepaliekąs vietos filosofiniam mąstymui - savo knygoje „Pamatiniai filosofijos klausimai“ teigia J. Bikulčius. Negaliu su juo nesutikti. Būtent darbas, vartojamoji būtis pasiglemžia visą žmogaus laiką, neleidžiant stabtelti ir susimąstyti apie kur kas prasmingesnius, dvasiniam pasauliui reikšmingus, dalykus. Viskas daroma pagal planą, taip kaip turi būti, o ne taip, kaip norėtūsi.
Vargu ar dažnas iš mūsų besibaigiant dienai pagalvoja: o jei ši diena buvo mano paskutinė, ar aš ją nugyvenau tinkamai? Jei ir būtų užduodamas toks filosofinis klausimas sau pačiam - vargu ar galima būtų sulaukti teigiamo atsakymo. Ne kas kitas, o skubėjimas priverčia žmogų žvelgti į gyvenimą paviršutiniškai, prabėgomis, nespėjant įvertinti kiekvieno kvėptelėjimo ar sutikto žvilgsnio, nespėjant net pagalvoti apie savo tikrąjį tikslą gyvenime, o ką jau kalbėti apie savęs analizavimą - kas aš, iš kur aš ir kodėl aš... o bent akimirkai stabtelėjus, neabejoju, jog iškiltų ne vienas gilus, sunkiai konkrečiai atsakomas filosofinis klausimas.
Citatos apie gyvenimą
- Didžiausią reikšmę gyvenime turi tai, ką padarote dėl kitų. Zigas Ziglaras
- Gyvenimui reikia judesių. Aristotelis
- Gyvenimas - menas visur surasti grožį ir džiaugsmą. Maksimas Gorkis
- Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems. Seneka
- Mokytam ir išsilavinusiam žmogui gyventi - lygu mąstyti. Ciceronas
- Gyvenimas yra tai, kas vyksta, kol jūs esate užsiėmęs kitais darbais. Džonas Lenonas
- Visi nori gyventi ilgai, bet niekas nenori pasenti. Dž. Sviftas
- Gyvenimas užkrečiamas - kaip ir liga. Ž. Sandas
- Žmogus visą gyvenimą praleidžia tikėdamasis ir miršta dar turėdamas vilties. Volteras
- Gyvenimas - tai kalnas: kopiame lėtai, žemyn lipame greitai. Gi de Mopasanas
- Nesielk taip, lyg gyvenimas truktų tūkstančius metų. Markas Aurelijus
- Kas turi kam gyventi, ištvers bet kokį kaip. Frydrichas Nyčė
- Jei nori gyventi laimingą gyvenimą - susiek jį su tikslu, o ne su kitais žmonėmis ar daiktais. A. Einšteinas
- Gyvenime nėra kursų pradedantiesiems: kiekvienas iš karto gauna sunkiausius uždavinius. R.M. Rilke
- Spręsti apie žmogaus gyvenimo prasmę neįmanoma iš jo trukmės. Juk skaitomą biografiją irgi vertiname ne pagal jos „ilgį”, knygos puslapių skaičių, o pagal turiningumą. Viktoras Emilis Franklas
- Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tai prasmę privalo turėti ir kančia. Juk kančia irgi yra gyvenimo dalis - kaip ir likimas, ir mirtis. Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma. B.Franklinas
- Žmonės labai anksti suvokia savo gyvenimo prasmę, - sako senis, ir jo akyse atsispindi keistas liūdesys. - Gal todėl jie taip pat anksti jos ir išsižada. Paulo Coelho
- Kai gyventi gera, nėra reikalo ginčytis dėl gyvenimo prasmės. Rėjus Bredberis
- Iš tikrųjų gyvenime nėra mažų ar didelių dalykų. Visa yra vienodai reikšminga, visa lygiai didu. Oskaras Vaildas
- Netekti gyvybės- menkas dalykas. Bet matyti kaip tavo gyvenimas netenka prasmės,kaip nyksta mūsų gyvenimo tikslas-štai kas nepakeliama. Alberas Kamiu
- Svajonės suteikia pasauliui įdomumą ir prasmę. Nuoseklios ir protingos svajonės tampa dar gražesnės, kai kuria realų pasaulį pagal savo paveikslą ir panašumą. Anatolis Fransas