Nuo spalio 15 d. medžioklės plotuose prasidėjo varyminė medžioklė arba medžioklė su varovais. Nuo šios datos Lietuvos miškuose galima medžioti briedžių, tauriųjų elnių, danielių, šernų pateles bei jauniklius, taip pat barsukus, kuoduotąsias antis, laukius, kurapkas. Nuo spalio 15-osios leidžiama medžioti ir vilkus.
Per šį 2017-2018 m. Prienų rajone veikiančio Pakuonio medžiotojų būrelio pirmininkas Valentinas Armonas sakė, kad kada tiksliai pradėti medžioklės sezoną, kiekvienas medžiotojų būrelis nusprendžia pats. Tai priklauso nuo to, koks vyrauja oras, ar miške dauguma medžių jau numetę lapus. Kaip sako medžiotojai, geriausia pradėti medžioti po šalnų, kai geresnis matomumas ir miške yra mažesnė tikimybė sutikti grybaujančius ar šiaip vaikštinėjančius žmones. Tiesa, vėlų rudenį miške galima sutikti malkautojus, tačiau apie organizuojamą medžioklę jie turėtų žinoti. Kol kas jokie teisės aktai ar įstatymai ženklų statyti neįpareigoja.
Žmonės medžiojo dar prieš mūsų erą, taip aprūpindami šeimą maistu ir apranga. Dabar tokios būtinybės nėra, tačiau medžioklė atlieka ir kitas funkcijas: reguliuoja žvėrių, ypač kanopinių populiaciją, sumažina per gausius būrius šernų. Briedžiai, stirnos, danieliai padaro nemažai žalos pakenkdami jaunuolynams, gausūs būriai šernų nuniokioja pamiškių gyventojų pasėlius. Tad manoma, jog medžioklės varant padeda reguliuoti šernų gausą, nes medžioklės būdai - tykojimas ar laukimas bokšteliuose, nebūna tokie efektyvūs. Be to, medžiojant bus sunaikinama ir tie žvėrys, kurie yra užsikrėtę afrikiniu kiaulių maru.
Medžioklė su varovais
Vilkų medžioklė
Prienų rajono ribose šiais metais yra kvota sumedžioti 1 vilką. Pasak medžioklės žinovų, kvota skiriama pagal tai, kokia per praėjusius metus buvo vilkų padaryta žala, kiek nukentėjo ar buvo papjauta naminių gyvulių. Kaip informavo Prienų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus specialistai, šiemet kaip niekad nuo vilkų nukentėjo avys. Dėl sudraskytų gyvulių atlyginti žalą gauti 8 prašymai iš Balbieriškio seniūnijos gyventojų, 5- iš Jiezno, 2- iš Stakliškių ir 1- iš Ašmintos. Iš vieno šeimininko turimos avių bandos vilkai sudorojo po 3-6 avis. Žala siekia apie 2,5 tūkst. Beje, vilkai, dar vadinami natūraliais miško sanitarais, yra migruojantys žvėrys. Vilkų grobiu miške tampa mažesni žvėreliai, kartais nesveiki, nesugebantys pabėgti nuo plėšrūno. Ne taip jau dažnai puola gyventojų gyvulius, bet pasitaiko tokių atvejų, kai rudenį moko medžioti jauniklius.
Prienų miškų urėdijos girininkai pasakojo, kad ryškūs vilkų pėdsakai buvo aptikti Gojaus miške, Vėžiongirėje, taip pat Išlaužo girininkijos miškuose.
Medžioklės saugos reikalavimai
„Medžiotojai dažniausia elgiasi atsakingai ir pažeidimų medžioklėse daug nenustatome. Užfiksuotas atvejis, kai „pašaudė“ varantis medžiotojas. Tai saugaus elgesio pažeidimas (290 str. 1 d.), kuris užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 30 iki 90 eurų. Pasikartojus tokiam atvejui - bauda didėja nuo 90 iki 300 eurų. Taip pat pasitaiko, kai medžiojant nušaunama didesnis kiekis negu numatyta sumedžioti žvėrių. Tai tinkamai įforminus ir pranešus agentūrai nelaikoma pažeidimu. Medžiojant neįmanoma tiksliai žinoti, kiek to paties varymo metu nušauta žvėrių, kol nesibaigia varymas,“- sakė Č. Vedėjas pasakojo, kad pernai varymo metu buvo sužeistas greta linijoje stovėjęs medžiotojas. Policijos atliktas tyrimas nustatė, kad kulka medžiotoją kliudė rikošetu.
Visgi medžioklės metu turi būti atidūs tiek medžiotojai, tiek varovai. Griežtai draudžiama medžiotojams pasitraukti iš medžioklės vadovo nurodytos vietos linijoje. Pasitraukti galima tik iki 5 m. išilgai linijos. Medžiojant grandine medžiotojai turi vienas kitą matyti, o šaudyti galima tik griežtai laikantis 30 laipsnių kampo taisyklės. Palikti savo vietas medžiotojai gali tik varymui pasibaigus, kai apie tai paskelbia medžioklės vadovas. Č. Meržvinskas paminėjo atvejį, kai buvo nubausti medžiotojas, nepaskelbus varymo pabaigos ėjęs pasitikti atvykusių aplinkos apsaugos inspektorių.
Medžioklės taisyklės draudžia tam tikrose teritorijose dėl afrikinio kiaulių maro toje pačioje medžioklės ploto vieneto dalyje medžioti su varovais ar šunimis dažniau kaip vieną kartą per mėnesį. Buvo keletas atvejų, kai medžioklės vadovai, prieš pradedant medžioklę, neįvertino anksčiau vykdytų medžioklių teritorijų.
Medžioklės istorija ir reikšmė
Medžioklė - vienas seniausių žmonijos užsiėmimų, palikusi ryškų pėdsaką jos ūkinės ir kultūrinės veiklos istorijoje. Medžioti daugelyje pasaulio vietų pradėta paleolite. Iš pradžių medžiota kolektyviai. Ilgainiui tobulėjo medžioklės priemonės: seniausios medžioklės priemonės buvo akmenys, akmens kirviai, kuokos, akstys, ietys. Mezolite buvo išrastas lankas, turėjęs didelę reikšmę medžioklės raidai. Neolite medžioti pradėta su šunimis, vėliau - su arkliais, medžiokliniais paukščiais.
Medžioklės reikšmė žmogaus gyvenime ilgainiui keitėsi. Neolite, mažėjant didžiųjų žvėrių ir paukščių ištekliams, ėmė mažėti ir medžioklės, kaip svarbiausio žmonių pragyvenimo šaltinio, reikšmė, ypač, kai žmonės susirado naujų maisto šaltinių. Nuo naujųjų laikų pradžios medžioklė vis labiau darėsi kilmingųjų gyventojų privilegija. Medžioklė mūsų laikais, tai žmogaus aktyvaus poilsio, bendravimo su gamta, laisvalaikio praleidimo forma ir racionalus gyvosios gamtos išteklių naudojimas. Tai graži, originaliomis tradicijomis turtinga šventė, o ne tik siekimas sumedžioti žvėrį ar paukštį.
Archeologiniai radiniai rodo, kad tais laikais Lietuvos teritorijoje svarbiausi medžioklės įrankiai taip pat buvo lankas, strėlė ir ietis su titnaginiu antgaliu. Medžioklė Lietuvoje tuo metu buvo terpė, kurioje plito visa to meto materialinė bei dvasinė kultūra ir gyvensena. Tačiau konkrečiai šiuos teiginius paliudyti gali ne dokumentiniai šaltiniai, bet tik tautosaka, tautodailė, senoji baltų mitologija, religija ir ypač konkretūs archeologiniai radiniai. Senajam lietuvių kultui reikšmingiausi medžiojami žvėrys, kaip totemai, buvo elnias, briedis, tauras, lokys.
Medžioklės tradicijos ir etika
Medžioklės tradicijos ir etika, tai sudėtinės medžioklės kultūros dalys. Medžioklė vertinama ne tik pagal nušautų žvėrių ar paukščių kiekį, bet ir pagal tai, kaip jie buvo nušauti. Signalai - tai sutartiniai muzikiniai garsai ar jų kompozicijos, grojami medžioklės ragu ar triūba. Signalus galima suskirstyti į informuojančius ir bendruosius. Informuojančiais signalais perduodama informacija, nurodymai medžiotojams ir varovams. Pvz.: medžiotojai pasiruošę, pradėti varymą, varyti tyliai, varyti garsiai, varymas baigtas, rinktis ir kt. Bendraisiais signalais skelbiama medžioklės pradžia ir pabaiga, paukščio ar žvėries nukovimas (kiekvienos rūšies žvėriui kita melodija).
Išsirikiuoja medžiotojai ir varovai. Medžioklės ragu sugrojamas “Pasveikinimas”. Medžioklės vadovas informuoja, kokie žvėrys bus medžiojami, kiek jų sumedžiojama, kokie bus naudojami signalai, parodo visus medžioklėje esančius šunis, primena saugaus elgesio medžioklėje taisykles, paskiria varovų vadovą, patikrina dalyvaujančių medžiotojų bilietus ir leidimus laikyti ir nešioti medžioklinį šautuvą, šunų registracijos pažymėjimus, užpildo medžioklės lapą, kuriame pasirašo visi medžiotojai.
Medžioklės tradicijos
Nukovus žvėrį, ant jo krūtinės padedama ir į jo nasrus įkišama būtinai nulaužta (pjauti negalima) nedidelė medžio šakelė (jei yra, eglės ar pušies). Susirinkę medžiotojai sustoja prie žvėries. Ragu grojama žvėries pagerbimo melodija. Jei nukautas žvėris yra pirmas to medžiotojo nukautas stambus žvėris, atliekama medžiotojo "krikšto" ceremonija. Tai senas medžioklės paprotys. Seniausias medžiotojas arba medžioklės vadovas, pamirkęs medžioklinį peilį į nukauto žvėries kraują, žvėrį nukovusio medžiotojo kaktoje daro kryžiaus ženklą. Po to tris kartus suduoda peilio plokštuma per petį, tardamas: “Įšventinu Tave į Šv. Huberto riterius (Hubertas - šventasis, nuo XVa. medžiotojų patronas. Šv. Huberto diena - lapkričio 3 d.), būk teisingas, vyriškas ir pagarbus medžiotojas”. Laimingasis medžiotojas tuo metu būna priklaupęs ant kairio kelio, kairėje rankoje šautuvas, dešinė - ant žvėries. Patepimo ceremonija būna tada, kai medžiotojas nukauna pirmą tos rūšies žvėrį.
Medžioklės pabaigoje žvėrys suguldomi lygioje aikštelėje ant dešinio šono. Pirmoje eilėje kanopiniai (“vilna”), antroje - lapės ir kiti švelniakailiai (“kailiai”), trečioje - kiškiai (“ausys”) ir ketvirtoje - paukščiai (“plunksnos”). Jei vienos rūšies žvėrių ar paukščių yra daugiau nei dešimt, kas dešimtas guldomas per pusę kūno iškišant į priekį. Ant žvėrių krūtinės uždėta po nulaužtą eglės ar pušies šakelę. Pagal seną paprotį, kol žvėrys išdėstyti aikštelėje, niekas jos negali pereiti - turi apeiti. Aikštelės kampuose uždegami nedideli laužai. Priešais kanopinių žvėrių eilę išsirikiuoja medžiotojai, dešinėje - varovai su šunimis, kairėje - medžioklės vadovas, triūbočiai. Medžioklės vadovas skelbia sumedžiotų žvėrių ir paukščių skaičių, medžioklės karalių, “linksmiausią” medžiotoją (daugiausia šaudžiusį, bet…, arba kokį nepaprastą įvykį patyrusį ir t.t.), padėkoja visiems medžioklės dalyviams: medžiotojams, varovams. Ragu grojama “Ualali”, skelbianti medžioklės pabaigą.
Jeigu iškyla ginčai, kas nukovė žvėrį ar paukštį ir, neaišku, kam priklauso trofėjus, daugeliu atveju juos galima išspręsti vadovaujantis rašytomis ir nerašytomis bendrosios kultūros, takto taisyklėmis. Tačiau, jei to nepakanka, vadovaujamasi specifinėmis nuostatomis. Stambus žvėris laikomas nukautas to medžiotojo, kuris pirmas jį mirtinai sužeidė. Smulkus žvėris priklauso tam, kurio šūvis buvo paskutinis. Tiesa, kultūringas medžiotojas niekuomet nepasisavins kiškio, lapės, kito žvėrelio ar paukščio iššovęs į jį tik gailestingumo šūvį (norėdamas nutraukti mirtinai sužeisto gyvūno kančias). Jei smulkus žvėrelis nušautas: 1. po kelių iš eilės šūvių - lemia šūvis, kuris jį sustabdė; 2. po kelių vienu metu iššautų šūvių - lemia iš arčiau iššautas šūvis, o jei atstumai vienodi - į kairę žvėrelio pusę iššautas šūvis.
Medžioklės taisyklės reikalauja, kad medžiotojas, sumedžiojęs žvėrį su trofėjumi (ragai, šernų iltys, vilkų, lūšių, lapių ir barsukų kaukolės, vilkų ir lūšių kailiai), privalo tinkamai šį trofėjų paruošti ir pateikti apžiūrai. Apžiūroje įvertinti medžioklės trofėjai turi patekti nors į vieną medžioklės trofėjų parodą (išskyrus užsieniečių medžiotojų teisėtai išsivežtus trofėjus), kad jie būtų įtraukti į parodų katalogus. Kita vertus, trofėjų paruošimas ir išsaugojimas yra kiekvieno medžiotojo garbės reikalas. Medžioklės trofėjų apžiūros organizuojamos po kiekvieno medžioklės sezono. Trofėjai apžiūroje įvertinami specialistų ir grąžinami medžiotojams. Po apžiūros menkos trofėjinės vertės trofėjai gali būti panaudojami papuošalų, suvenyrų gamybai.
Pagrindinis selekcinės medžioklės tikslas - išlaikyti ir pagerinti kanopinių žvėrių kokybę. Selekcinės medžioklės metu pirmiausia medžiojami ligoti, traumuoti, nusenę, .silpnai fiziškai išsivystę žvėrys bei patinai su nenormaliais arba silpnais ragais. Ypač didelis dėmesys kreipiamas į patinų atranką.
Selekcinius patinus reikia stengtis išmedžioti prieš rują, kad jie savo blogų savybių neperduotų palikuonims.
Aktyvumas paroje. Gyvūnų aktyvumas dažniausiai susietas su maitinimusi. Dauguma žvėrių aktyvūs tamsiuoju paros metu. Šernai, taurieji elniai ir stirnos vakarais išeina ganytis į pamiškes ir laukus, o ryte grįžta į mišką poilsiui. Netrikdomi kanopiniai žvėrys, ypač muflonai ir stirnos, aktyvūs ir dieną. Laukinės antys dieną praleidžia atviresniuose vandens plotuose, o vakare skrenda maitintis į seklius vandenis, pelkes, žemės ūkio kultūras. Žąsys, atvirkščiai - naktį praleidžia atviruose vandens plotuose, o ryte skrenda maitintis į pievas ir želmenis, leidžiantis saulei sugrįžta atgal į vandens telkinius. laukiniai karveliai naktį praleidžia pamiškių medžiuose, o ryte būriais skrenda maitintis į javų laukus, ražienas.
Rujos metu žvėrių elgsena labai pasikeičia, padidėja jų aktyvumas dienos metu. Tauriųjų elnių patinai savo buvimu vietą išduoda riaumojimu, briedžiai - “stenėjimu”, o stirninai - “lojimu”. Tai akustinis patinų užimtos teritorijos žymėjimas. Šie žvėrys savo teritorijoje palieka ir optines žymes, ragais aptrindami ir aplaužydami medelius, kapstydami kanopomis žemę.
Reakcija į sužeidimą. Sužeistas žvėris stengiasi pabėgti, bet nepersekiojamas netrukus atsigula ir po kiek laiko arčiau prisileidžia medžiotoją. Iš žvėries reakcijos po šūvio galima spręsti apie jo sužeidimo charakterį ir net orientuotis, kurią kūno dalį ar organus pažeidė kulka arba šratai. Elninis žvėris, kuriam kulka pataikė į širdį arba plaučius, pasistoja ant užpakalinių kojų, greitai nubėga su nuleista galva ir netrukus žūsta. Kulkai kliudžius į pilvo sritį, žvėris “prisėda” ant užpakalin...
Medžioklės trofėjų vertinimo sistema (CIC)
| Medalis | Balandžio skaičius |
|---|---|
| Bronzos | Nustatytas minimalus balas |
| Sidabro | Aukštesnis balas nei bronzos |
| Aukso | Aukščiausias balas |
Šaltinis: Tarptautinė medžioklės ir medžiojamųjų gyvūnų apsaugos taryba (CIC)
Kanopinių žvėrių kokybės ir medžioklės ūkio patinų skirstymas
| Kategorija | Apibūdinimas |
|---|---|
| Selekciniai patinai | Atsiliekantys savo amžiaus grupėje nuo vidutinio lygio kūno mase arba turintys silpnai išsivysčiusius bei nenormalius ragus (iltis) žvėrys. Nevertingi trofėjinės brandos žvėrys. Nusenę žvėrys. |
| Elitiniai patinai | Normaliai fiziškai išsivystę trofėjinės brandos žvėrys. |
Pastaba: Šie duomenys yra bendro pobūdžio ir gali skirtis priklausomai nuo konkrečios rūšies ir regiono.