Kėdainių rajonas yra vienas ekonomiškai stipriausių Lietuvos regionų, ypač išplėtota chemijos ir maisto pramonė bei žemės ūkis. Geografiškai, didesnė dalis Kėdainių rajono savivaldybės yra Nevėžio žemumoje, o vakaruose - Rytų Žemaičių plynaukštės pakraštys.
Pažvelkime į šio krašto istoriją, verslo raidą ir žymius žmones, kurie prisidėjo prie jo klestėjimo.
Kėdainių rajono dvarai ir jų istorija/ Kėdainiai District manor estates and their history
Kėdainių Verslumo Istorinės Paralelės
Geografiniame šalies viduryje susikūrę Kėdainiai sėkmingai plėtoja ir pramonę, ir žemės ūkį. Pirmieji bandymai užfiksuoti šalies ekonomikos istorijos raidą radosi Smetonos laikais, o ekonomikos istorijos mokykla buvo sukurta sovietmečiu.
Kėdainiai - klasikinis pavyzdys, kaip geografinė padėtis turėjo didžiulę reikšmę ekonomikai. Jeigu ne šie sausumos ir vandens kelių susikryžiavimai, Kėdainiai tuo metu nebūtų turėję jokių šansų tapti tokiu miestu.
Svarbūs faktai apie Kėdainių verslą istoriniu laikotarpiu:
- Nuo XVII a. pradžios Kėdainiuose jaučiama nemaža vokiečių įtaka.
- Mieste atsiranda Knypavos rajonas, suformuojama Knypavos rinka. Tai galėtų būti pirmasis LEZ‘o bandymas.
- 1604 metų Kėdainių miesto inventoriuje užfiksuota, kad mieste buvo 348 namai ir apie 100 smuklių. Taigi - kas trečiame name po smuklę.
- Paprastai magdeburginiai miestai turėdavo vieną turgų per savaitę, o Kėdainiuose buvo trys turgūs per savaitę.
Visi trys istorikai sutinka, jog Kėdainių verslui milžiniško pranašumo suteikė geografinė padėtis.
Kėdainiai LDK laikais beveik nieko neveža į Vilnių, o veža į Karaliaučių bei Rygą. Ten jie parduodavo žemės ūkio produktus, taip pat batus, kurie buvo laikomi geriausi regione. Parduodavo ir kanapes. Sako, kad iš lietuviškų kanapių buvo padarytos beveik viso Didžiosios Britanijos laivyno virvės. Taigi šis produktas davė didžiulę pridedamąją vertę.
Siekiant pritraukti verslininkų, anuomet juos taip pat viliodavo mokestinėmis privilegijomis - visai kaip ir šiandienos investuotojus. Tiesa, ši nelygybė keldavo didžiulių konfliktų.
1624 metais Kristupas Radvila pasikviečia Vilniaus žydus, kad šie administruotų Kėdainiuose muitų ir visų mokesčių surinkimą. Taip visą XVII amžių trys tos pačios žydų šeimos kartos atlieka tą pačią funkciją - administruoja ir renka visus Kėdainių mokesčius.
Kai didikų Radvilų Kėdainiuose nebeliko, joks LEZ‘as čia nebeveikė. Kad LEZ‘as veiktų, Kėdainiai turėjo eiti į priekį, turėjo vykti reformos - kad kraštas neužstrigtų ties baudžiavos režimu.
Kėdainių panorama
Kėdainiai - Lietuvos Agurkų Sostinė
Kėdainiai vadinami Lietuvos agurkų sostine. Šis įvaizdis kėdainiečius lydi nuo mažų dienų, į kurią šalies vietą jie benuvažiuotų.
XIV-XV amžių sandūroje Vytautas Didysis iš pietinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraščių parsivedė daugybę karaimų belaisvių. Šie su Juodosios jūros baseino graikais betarpiškai bendravo jau ne vieną amžių, tad agurkai jiems buvo tradicinė daržovė. Istorikės H. Kobeckaitės duomenimis, Trakuose, kur buvo karaimų centras, agurkai minimi jau 1428 metais.
Didelė tikimybė, kad iš šių apylinkių Nevėžio upe netoli esančius Kėdainius pasiekė ne tik agurkai, bet ir jų auginimo technologijos. Pirmosios žinios apie daržininkystės tradicijas Kėdainių krašte siekia XVII a. Karaliaus Jono Sobieskio laikais (1674 m.) Kėdainių dvaro valdose esančiam Pelėdnagių kaimui priklausė 39 valakai (833 ha) žemės. XIX a. antroje pusėje Kėdainiai sparčiai augo, didėjo vartotojų poreikiai.
Nuo šio laikotarpio žydai pradeda dominuoti agurkų auginimo versle. Tai nulėmė kelios priežastys. Pirma, perpildytame amatininkų mieste daržininkystė ir sodininkystė buvo natūrali išeitis gelbėjantis nuo gręsiančio skurdo, lydėjusio dažną užsiimantį ne žemės ūkiu. Kėdainių mokytojas I. Ptaškinas 1899 m.
Postūmį prekybos plėtrai davė 1871 m. šalia miesto nutiestas Romnų-Liepojos geležinkelis, kuris Kėdainius sujungė su Vilniumi, Šiauliais, Ryga, Liepoja, Maskva, Gudijos ir Ukrainos miestais.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daržininkų verslas Kėdainiuose klestėjo. Šiuo laikotarpiu apie žydus, kaip išskirtinius agurkų augintojus, kalbėti jau nebegalime: išlikusiose nuotraukose santūriai šypsosi ir lietuviai, ir žydai daržininkai.
Tačiau iš pastarųjų tarpukariu iškilo keletas stambesnių daržovių augintojų, kuriems šis darbas buvo ne vien pragyvenimas, kaip carinės Rusijos laikais, bet tapo pelningu verslu. Viena didesnių buvo Golombeko-Fridlando-Šteinbacho bendrovė „GFS“.
Agurkų verslui smarkų smūgį sudavė karas ir pokario metai. Per karą buvo išžudyti visi Kėdainių daržininkai žydai, pokariu - išvaikyti ir ištremti iš Lietuvos veiklesni žmonės, nacionalizuotos parduotuvės, žemė.
Kėdainiuose agurkų verslas atsigavo. Nors visi žinojo jo mastus, tačiau verslas buvo pusiau pogrindinis - niekas apie jį viešai nekalbėjo, nerašė laikraščiai, nerodė televizija, nebuvo vedama jokia valstybinė apskaita ir statistika.
Agurkai
"Šamūkio" Ir "Kėdainių Vandenų" Konfliktas
Viskas prasidėjo, kai dar 2023 metais sausį „Kėdainių vandenų“ darbuotojai savo siurblinėje rado mažų, maždaug 10-15 centimetrų ilgio, negyvų žuvų. Pradėjus tyrimą, pėdsakai netrukus atvedė į Akademijos miestelyje veikiantį žuvininkystės ūkį „Šamūkis“, priklausantį MB „Piscator“.
Paaiškėjo, kad tarp vandens tiekimo bendrovės ir žuvies augintojų nebuvo sudaryta jokia oficiali nuotekų tvarkymo sutartis, tačiau „Šamūkio“ nuotekų vandenys, kaip įtarta, vis tiek patekdavo į bendrą „Kėdainių vandenų“ nuotekų sistemą.
Sutarties nebuvimas reiškė, kad „Šamūkis“ nemokėjo už nuotekų tvarkymą, o tai „Kėdainių vandenims“ reiškė finansinius nuostolius. Bendrovė ėmėsi skaičiuoti patirtą žalą ir ruošėsi pateikti pretenziją.
Kol „Kėdainių vandenys“ kalbėjo apie neteisėtą prisijungimą, žalą ir būtinybę atlyginti nuostolius, „Šamūkis“ gynėsi, kad incidentas tebuvo nelaimingas atsitikimas - techninis gedimas jų pačių uždaroje sistemoje, dėl kurio dalis švaraus vandens su žuvytėmis galėjo persipilti į „Kėdainių vandenų“ tinklus.
Svarbiausias J. Kočetovos argumentų ramstis buvo teiginys, kad jų žuvininkystės ūkio ir „Kėdainių vandenų“ sistemos apskritai nėra fiziškai sujungtos nuolatiniam nuotekų šalinimui.
Iki galutinio taško atvedė net ne vienos instancijos teismų maratonas, kuris, deja, pakrypo žuvininkystės ūkio nenaudai.
Teismų Maratono Rezultatai
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs situaciją, nusprendė, kad „Šamūkis“ turi sumokėti „Kėdainių vandenims“ apie 5,4 tūkst. eurų išmoką.
„Kėdainių vandenys“ kreipėsi į apeliacinį teismą ir pastarojo sprendimai tapo palankesni būtent savivaldybės įmonei. Apeliacinis teismas padidino priteistą nuostolių atlyginimo sumą iki daugiau kaip 26 tūkst. eurų.
Apeliacinis teismas rėmėsi „Kėdainių vandenų“ pateiktu nuostolių apskaičiavimu pagal specialią metodiką. Tokios metodikos paprastai yra numatytos teisės aktuose ir taikomos tada, kai tikslių nuostolių įrodyti neįmanoma (pavyzdžiui, kai neaišku, kiek tiksliai neapskaitytų nuotekų buvo išleista).
Apeliacinis teismas konstatavo, kad „Šamūkis“ savavališkai (neteisėtai) prijungė savo paviršinių nuotekų tinklus prie ieškovės vandentiekio ir nuotekų tvarkymo tinklų.
„Šį faktą ne kartą yra patvirtinusi pati MB „Piscator“. Net UAB „Kėdainių vandenys“ nutraukus savavališką nuotekų paslaugų tvarkymą iškart gavo MB „Piscator“ rašytinį prašymą dėl kanalizacijos laikino naudojimo, kuriame nurodė, kad „mes ir iki pasijungimo prie vamzdyno konsultavomės su UAB „Kėdainių vandenys“ darbuotojais“, tokiu būdu patvirtindama, jog ji buvo prisijungusi prie Bendrovės nuotekų tinklų“, - sako „Kėdainių vandenys“ ir priduria, kad nenori komentuoti kitokio pirmos instancijos teismo sprendimo, kuris Apeliacinio teismo buvo pakeistas ir neįsigaliojo.
Bankrotas
Po tokios Apeliacinio teismo nutarties J. Kočetova kreipėsi į Lietuvos aukščiausiąjį teismą. Deja, pernai gruodžio 17 dieną jis priėmė galutinę ir neskundžiamą išvadą, kuria buvo paliekamas galioti Apeliacinio teismo sprendimas.
Tuo tarpu dieną prieš, gruodžio 16-ąją, „Šamūkį“ valdanti MB „Piscator“ nutarė iškelti bankroto bylą. J. Kočetova tikina, kad tai - tik datų sutapimas.
Bankrotą įmonė buvo priversta paskelbti, mat iškart po Apeliacinio teismo „Kėdainių vandenys“ išsiėmė vykdomąjį raštą ir jų antstolis areštavo visas įmonės sąskaitas.
„Bankroto byla buvo keltina, kadangi priešingu atveju - atlyginti žalą tik vienam kreditoriui, būtų pažeisti kitų kreditorių interesai, kas lemtų administracinę atsakomybę. Bankroto byla buvo iškelta todėl, kad po vykdomojo rašto pateikimo, bendrijos veikla tapo neįmanoma, ir toliau generuotų tik nuostolius“, - aiškina J. Kočetova.
Savivaldybės Įmonei Verslų Bėdos Neįdomios?
J. Kočetova neslėpdama nusivylimo sako, kad „Kėdainių vandenims“ teikė net tris išsimokėjimo pasiūlymus, tačiau savivaldybės įmonė nei vieno pasiūlymo nepriėmė, o galiausiai, su paskutiniu išsimokėjimo variantu dar pareikalavo garantinio užstato visai priteistai sumai.
| Įmonė | Skola "Kėdainių vandenims" | Skola VMI ir "Sodrai" |
|---|---|---|
| MB "Piscator" ("Šamūkis") | 26 tūkst. eurų | 7,5 tūkst. eurų |
„Nuo pat verslo pradžios teigėme, kad verslą kuriame ir vykdome skaidriai, laikomės LR įstatymų. Todėl net teismui priteisus didelę sumą, kuri mums neatrodė nei teisinga, nei protinga - kad ir skaudančia širdimi, bet įmonė siekė ją sumokėti dalimis. Besiderant dėl išsimokėjimo grafiko, iš „Kėdainių vandenų“ atstovo nuskambėjo frazė, kuri iki šiol dar skamba galvoje - „mums jokios verslų bėdos neįdomios“.
Savo ruožtu „Kėdainių vandenys“ tikina, kad svarstomi buvo įvairūs skolos išsimokėjimo variantai, tik kad, pasak jų, pats „Šamūkis“ nerodė noro taikiai spręsti susidariusios situacijos.
„Teisminiuose ginčuose MB „Piscator“ nereiškė noro baigti ginčą taikiai, kurios metu būtų buvus galimybė skolą mokėti dalimis“, - tikina „Kėdainių vandenys“, tačiau priduria, kad viso proceso metu buvo svarstomi ir aptariami įvairūs variantai dėl skolos grąžinimo.
Žymūs Kėdainių Krašto Žmonės
Kėdainių kraštas garsėja ne tik verslu, bet ir iškiliomis asmenybėmis, kurios paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje:
- Mikalojus Daukša - gimė bajorų šeimoje Babėnuose, netoli Kėdainių.
- Česlavas Milošas - poetas, rašytojas ir literatūros mokslininkas, Nobelio literatūros premijos laureatas, gimęs Šeteniuose, Kėdainių rajone.
- Jurgis Lebedys - Lietuvos literatūros istorikas, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėtojų.
- Kazys Ulvydas - lietuvių kalbininkas, Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas.
- Kęstutis Urba - poetas, eseistas, literatūros kritikas.
- Valdas Daškevičius - poetas, vertėjas.
- Rasa Aiškinytė-Degėsienė - prozininkė.
- Giedrė Kazlauskaitė - poetė, kritikė, eseistė.