Būties Apibrėžimas Filosofijoje

Būtis, filosofijoje - tikrovė, egzistavimas. Tai viena pagrindinių filosofijos sąvokų, priešinama nebūčiai. Pagal tai, kaip traktuojama būtis ir kuri jos forma laikoma svarbiausia, filosofija skirstoma į įvairias kryptis: idealistinę ir materialistinę, objektyvistinę ir subjektyvistinę (arba natūralistinę), socialinę, personalistinę.

Senovės Rytų (egiptiečių, indų, kinų) mąstytojų veikaluose aiškinama, kaip būtis buvo suvokiama mituose. Pastaruosiuose apibrėžtas pasaulis kildinamas iš neapibrėžto chaoso, to, kas jau yra, bet dar nediferencijuota. Antikoje 6 amžiuje prieš Kristų miletiečiai (Talis Miletietis, Anaksimandras Miletietis, Anaksimenas Miletietis) apibrėžto pasaulio neapibrėžtą šaltinį laikė pradmeniu, vienijančiu pasaulį, jo kitimų pagrindą, kuris yra nedalomas ir visada tas pats.

5 amžiuje prieš Kristų pirmą kartą teorinę būties sąvoką suformulavo elėjiečiai (Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas Elėjietis, Melisas). Būtis, anot jų, yra amžina, nekintanti, protu pažįstama tikrovė, atskirta nuo kintamos juslinių reiškinių įvairovės. Sofistai būtį susiejo su jusliniu suvokimu ir teigė, kad būtis yra reliatyvi.

Platono ir Aristotelio indėlis

Platonas, aiškindamas idėjos ir materijos sąvokas, sukūrė būties hierarchijos koncepciją, kurią plėtojo Aristotelis, neoplatonikai bei vidurinių amžių teologai (Augustinas, Eriugena, Tomas Akvinietis ir kiti). Būties hierarchijos, kurią sukūrė Dievas, idėja tapo vidurinių amžių filosofijos pagrindu.

Taigi Aristotelio sekėjai ir vertintojai turėjo ir tebeturi darbo. Prieštaringoje Aristotelio kūryboje vertingų dalykų rado tiek, tarkime, tomistai (katalikiškoji filosofija), tiek marksistai (materialistai). Aristotelis paneigia platoniškąją bendrybės sampratą teigdamas, kad bendrybė (daiktų rūšinė „idėja’) negalima kaip savarankiška esmė. Pasak Aristotelio, būties pagrindas yra ne bendrybė, rūšinė idėja (bendra sąvoka), o atskirybė (atskiras daiktas).

Vadovaudamasis sveiku protu, Aristotelis nusprendžia, kad tikroji būtis - realūs daiktai. Patys realūs daiktai - tai substancijos arba esmės. Substanciją Aristotelis apibūdina taip: „substancija mes vadiname tam tikrą vieną būties rūšį. Substancijoje skiriame, pirma, materiją, kuri pati dar nėra tam tikras konkretus daiktas, antra -formą bei sąvoką, kuri leidžia mums apibrėžti konkretų daiktą ir trečia - tai, kas susideda iš materijos ir formos (patį konkretų daiktą) /./ Substancijomis dažniausiai laikomi kūnai, nes jie yra visų kitų kūnų pradai“ (Aristotelis. Rinktiniai raštai.

Platono idėjų teorija

Aiškinantis „idėjų teoriją“, svarbiausia yra įsidėmėti, kad pagrindinis Jios teorijos leitmotyvas, t,y. pagrindinis dialogų turinio elementas, yra toks: materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būti būties „šešėliai“, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais - sąvokomis. Dėl šios minties Platonas vadinamas objektyviuoju idealistu, nes šis „tikrosios būties“ nematerialus, t.y.

Platonas savo teorijoje idėjomis vadina ir mintis, ir sąvokas, tačiau pagrindine prasme „idėja“ yra savotiška bekūnė formuotė, provaizdis arba pirmavaizdis, kuris tam tikrame mistiniame, t.y. antgamtiniame, pasaulyje yra kaip tobulas visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų esmė. JJi amžina ir nekintanti, neturinti dalių ir nesunaikinama, t.y. nesudeganti ir neužšalanti. Kadangi ji bekūnė, todėl pojūčiams ir neprieinama. Idėjų skaičius ir įvairovė tokia, kiek yra iš esmės panašių daiktų (tarkime, paukščio idėja, gyvulio idėja) ir kitokių būties dalykų (grožio idėja, meilės idėja).

Idėjos nelygiavertės ir sudaro savotišką pavaldumo hierarchiją ( tarkime, vištos idėja pavaldi paukščio idėjai, pastaroji - gyvūno idėjai, o ši savo ruožtu - gyvybės idėjai apskritai). Būties, t.y. idėjų pasaulio, tikslas yra gėris ir grožis. Taigi gėrio ir grožio idėjos (Platonas niekur nerašo, kaip jos galėtų „atrodyti“.) yra idėjų pasaulio pavaldumo (hierarchijos) viršūnėje. Jos dalyvauja visuose daiktuose. Šis dalyvavimas ir pavaldumas yra būties ir regimo pasaulio vieningumas. Taigi vieningumas yra kas nors toks, kuris pats nėra būtis (vadinasi, „vieningumo“ idėjos nėra), bet yra dar aukščiau už būtį.

Kaip atsiranda daiktai, t.y. laikini, išnykstantys padarai, kurie, pasak Platono, „nebūna“, nes laikini dalykai į būtį neįeina? Platonas nelabai aiškiai kalba apie tai įvairiose savo kūrybinio palikimo vietose. Kartais jis sako, kad daiktai idėjas pamėgdžioja, kartais, kad jie prie idėjų „prisideda“, kartais, kad idėjoje „dalyvauja“. Šiaip ar taip, jungdamasi su medžiaga, idėja yra kuriantysis pradas: planas, modelis, pats kūrimo aktas ir net atlikėjas. Idėja yra lyg kūrybos akto „tėvas“, o chaotiška, pasyvi ir net priešiška medžiaga (Platonas „materijos“ sąvokos nevartojo), kurioje lieka iškreiptas idėjos atspaudas, yra kūrybos akto „motina“.

Mitas apie pasaulio surentimą aprašytas dialoge „Timajas“, kuris ilgą laiką tebuvo žinomas Europoje, tačiau darė didžiulį poveikį visam filosofiniam mąstymui. Nuo šio mito prasideda loginis Dievo buvimo įrodymas: jeigu yra tvarka (gr. kosmos - tvarka), tai neišvengiamai turi būti ir tvarkdarys, o Kosmosas tvarkos atžvilgiu ~ tobuliausias dalykas. Dialogas „Timajas“ buvo sukurtas Platono gyvenimo pabaigoje ir reziumuoja visą Platono išmintį.

Pasak Platono, Visybės konstravimas yra tik tikėtinas mitas. Pirma, nuo Platono laikų pasaulis buvo padalytas į materialų, t.y. kūnišką, ir nematerialų, t.y. dvasišką. Ši mintis tebėra nei įrodyta, nei paneigta, tačiau dvasingumą (tai kas negali tapti kūnu) pripažįsta visos, taip pat ir materialistinės, filosofinės sistemos. Antra, sunku paneigti, kad dalyko esmę sudaro idėja. Bent žmogaus kūryboje visada pirma eina idėja (minties, plano, projekto, teorijos prasme).

Trečia, kai kuriuos Platono idėjų teorijos momentus nesunku ir sukritikuoti. Tvirtinimas, kad idėjos neturi dalių, yra sunkiai suprantamas, nes vieno daikto idėja dažniausiai turi daug dalių, o tos dalys irgi turi turėti savo „idėją“. Tarkime, gyvūno šuns idėjoje turi būti dar ir uodegos, kojų. plaukų ir t.t. idėjos. Pats Platonas dialoge „Parmenidas“ abejoja, ar yra net „žmogaus“ idėja, nes jeigu daiktas yra panašus į idėją, tai turėtų be daikto ir jo idėjos egzistuoti ir panašumo į daiktą bei panašumo į idėją. idėja. Taigi be žmogaus idėjos ir paties žmogaus, kaip idėjos ir medžiagos junginio, turėtų būti ir žmogaus panašumo į idėją idėja, kitaip sakant, „trečiasis žmogus“.

Naujieji laikai ir būties sampratos kaita

Naujaisiais laikais būtis pradėta sieti su žmogiškojo pažinimo procesu, laikytasi nuostatos, kad būties realumas gali būti paaiškintas mąstymu (R. Descartes’as) arba jusliniu patyrimu (G. Berkeley, D. Hume’as). Vėliau imta skirti objektyvioji ir subjektyvioji, mąstomoji ir empirinė būtis, būtis savaime nuo būties sau ir mums.

G. W. F. Hegelis svarstė, kaip susiformuoja objektyvioji būtis, kurią žmogus paverčia savo pažinimo turiniu. 20 amžiaus filosofai daugiausia nagrinėjo būties prasmę, žmogaus santykį su būtimi.

Naujaisiais laikais (17-18 a.) būties teorija sąvokos siaurąja prasme atsiduria antroje vietoje po pažinimo teorijos (gnoseologijos, epistemologijos), nes tai laikotarpis, kai žmonių pažintinė, ypač mokslinė, veikla ima sparčiai plėtotis ir diferencijuotis. Kintant požiūriui į būties teoriją, filosofinės žinios iš naujo sisteminamos, o būties teorija pirmine jos samprata įvardijama įvairiomis sąvokomis: esmės filosofija, ontofilosofija, universalioji filosofija, ontologija it 1.1.

Sisteminant filosofines žinias, ypač daug pasidarbavo vokiečių filosofas Christianas WWolfas (Wolff, 1679-1754). Jis, kaip ir Aristotelis, išskyrė teorinę ir praktinę (veiklos) filosofiją, tačiau metafiziką, kaip esminę filosofijos dalį, suskirstė į bendrąją (general), t.y. ontologiją (gr. on - esantis), ir kelias specialiąsias filosofijas: kosmologiją, psichologiją ir prigimtinę teologiją. Naujausiais laikais (pradedant 19 a. viduriu) pastarosios dvi nuo filosofijos atsiskyrė, nes psichologijos žinias imta tikrinti stebėjimu ir eksperimentu, o pirminė (prigimtinė) teologija tampa daugiau tikėjimo, o ne žinojimo dalyku. Chr. Volfo ontologijoje neliko vietos Absoliuto filosofijai.

Naujaisiais laikais filosofinis pažinimas, kaip žinoma, smarkiai plečiasi, daugėja disciplinų, todėl imta abejoti, ar būties teorija kaip bendriausia filosofijos disciplina iš viso yra galima ir priimtina kaip savarankiška filosofavimo kryptis. Mat pagrindinį filosofijos klausimą vienaip ar kitaip sprendžia ir gamtos filosofija, ir teodicėja, ir žmogaus filosofija, ir kitos filosofijos. Taigi filosofijos sisteminimas dėl filosofijos krypčių, atmainų ar disciplinų plėtotės tapo problema, kuri neišspręsta iki šiol.

Net L Kantas, kuris metafiziką pripažino kaip grynojo proto logiką (metaphysica ėst logica intellectus), išsaugojo klasikinės būties filosofijos dalį trijose grynojo proto idėjose - pasaulio, sielos ir Dievo, kurių esmė aiškinama tuo pačiu transcendentavimo (metafiziniu) būdu kaip ir pati būtis. Tas būdas dar kitaip vadinamas ontologine, t.y. Pažinimo teorija atsirado dėl abejonės filosofavimo objektyvumu. Tačiau pažinimo teorijos savarankiškumas tėra santykiškas, nes ji neįmanoma be pačios būties teorijos.

Hėgelio filosofinėje Absoliuto teorijos sistemoje ontologija nuo gnoseologijos visai neatskiriama, o vienas marksizmo filosofijos pagrindėjų F.Engelsas pažinimo galimumo klausimą vadina antrąja pagrindinio filosofijos klausimo puse. Su tokia pažiūra galima ir sutikti, nes iš esmės pažinimo teorija yra būties teorijos filosofija, t.y. metafilosofija arba metafizika. Tapatumo šiose filosofijos pusėse vis dėlto nėra, šių pusių ryšys įrodo metafizikos primatą kiekvienai kitai filosofijos disciplinai.

Transcendencija ir būties antinomija

Du vyraujantys transcendencijos vaizdiniai ir juos atitinkančios orientacijos atspindi ir pagauna tai, ką galima pavadinti pamatine esinijos antinomija, arba, vaizdingai tariant, kiekvieno daikto balansavimą ant skustuvo ašmenų. Filosofinis mąstymas išsiskleidžia ant šių ašmenų, prisiderindamas prie pačios esinijos sandaros; filosofas jai atsiveria per nuostabą, tikėjimą, netikrumą ar baimę, nelygu koks transcendencijos vaizdinys iškeliamas į pirmą vietą. Šią pamatinę esinijos antinomiją galima pavadinti labai paprastai: tai daikto svyravimas tarp būties ir nebūties.

Galbūt tiksliausiai šią antinomiją išreiškia klausimas: kodėl yra būtis, o ne niekas? Juk nėra neįmanoma, kad nieko nebūtų. Juk būtis neturi jokios atramos ir jokio pagrindo, kuris būtų kažkas kita nei ji pati. Kita būties atžvilgiu yra tik nebūtis. Bet juk nebūtis negali būti būties pagrindas, nes būtis negali būti pagrįsta tuo, kas ją neigia ir kas yra jos priešingybė.

Kita vertus, nebūtis irgi neturi jokios atramos, nes ji negali būti savo pačios pagrindas, o būtis irgi negali būti nebūties pagrindas, nes būtis yra nebūties priešingybė. Ir vis dėlto esinijos sandara tokia, tarsi būtis būtų nebūties pagrindas, o nebūtis pagrįstų būtį, nes esinija ir kiekvienas daiktas yra ne kas kita, kaip šių dviejų pradų „mišinys“.

Antano Maceinos "Prasmė ir būtis"

Vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu parašytas Antano Maceinos veikalas „Prasmė ir būtis“ yra tarsi subrendęs vaisius, kurio kiekvienas kąsnis prasideda klausimu - kodėl esu? ką tai reiškia? Ir kur link visa tai veda? Šiame veikale Maceina pasitelkia egzistencinę filosofiją - ypač Heideggerio mintį apie būtį (Sein) - bet ją išplečia ir sušildo krikščionišku pasaulio supratimu. Pagrindinis veikalo klausimas - ar žmogaus būtis turi prasmę? O jei taip - iš kur ji kyla?

Maceina aiškiai pasako: tik tada, kai žmogus atsigręžia į Dievą kaip būties šaltinį, jo egzistencija įgauna kryptį. Maceinos tekstuose ryškėja nuolatinė įtampa tarp trapumo ir amžinybės. Žmogus yra laikinas, jo kasdieniai rūpesčiai - menki, bet juose vis tiek slypi ilgesys to, kas amžina. Autorius kritikuoja tiek paviršinį modernų pasaulį, kuris nutraukė ryšį su metafizika, tiek sausą racionalizmą, kuris tik matuoja, bet negirdi širdies.

Vienas įdomiausių šio veikalo momentų - Maceinos svarstymai apie kančią kaip būties sąlygą. Jis rašo ne kaip teoretikas, bet kaip žmogus, patyręs tremtį, praradimą, egzilio tylą. „Prasmė ir būtis“ - tai ne tiek atsakymų, kiek klausimų knyga. Bet tie klausimai - taurūs, gilūs, neišgalvoti.

Šiuolaikinės interpretacijos

Dauguma filosofų sąvoka būtis daugiau mažiau priima tą prasmę, kurią jai suteikė Heidegeris. Tik ar ji neturi galimybių būti reinterpretuota?

20-e a. šioji tema taps pagrindine Heidegeriui, kuris užsiima klausimu apie tą [savo] būties tiesą, kuri atsiskleidžia per suvokiantį dalyvavimą (Dasein), pačiame suvokiančiame dalyvavime. Pati tiesa yra tik per Dasein egzistenciją, o ir pati būtis - tik esant Dasein. Dasein, kuri jau slėpėsi metafiziniame Existentia šešėlyje.

Postmoderno ontologijų gausa paaiškinamas dėmesio sutelkimui į „ontologiškai įmanomą“. Turime begalinę klausimų virtinę, kuriai filosofija jau nepateikia „galutinių“ atsakymų.

Šiuolaikinis mąstymas - problemizuojantis. Ši šaknis galėjo būti panaudota *ə₁es- ‘egzistuoti, būti’, sistemai komplektuoti, kuri sudarė prezensą, žr. ἐιμι su skirtingomis kombinacijomis.

tags: #kas #yra #butis