Būties Teorija: Kas tai?

Filosofija, išminties meilė, siekia orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje. Šiame straipsnyje nagrinėsime būties suvokimą ir sąmonės subjektyvumą, remdamiesi įvairių filosofų įžvalgomis ir teorijomis.

Visi filosofai sutaria, kad būties klausimas ir yra pagrindinis filosofijos klausimas, nors, kaip matėme, atskiros filosofinės sistemos jį formuluoja nevienodai. Taigi jeigu klausiama, kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas pagaliau yra tikrovė, tai šie klausimai yra būties klausimai, nes „dalykai”, apie kuriuos klausiama, iš tiesų „būna”, „esti”, „yra”.

Jau sakyta, kad, dabarties filosofų nuomone, filosofiškiausiai būties klausimą suformulavo naujųjų laikų filosofas G. Leibnicas, tardamas: ,,kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai - niekas?” Taip suformuluotas klausimas yra labai abstraktus, nes nukreiptas ne į atskirą daiktą ar daiktus, o į visumą, į tos visumos buvimo sąlygas ir priežastis.

Būties teorijos dalyko suvokimas prasideda, kaip ir dera, nuo filosofinio klausimo. Visi filosofus dominantys dalykai nėra „daiktai”, o sąvokos - bendrybės (universalijos). Pati sąvoka būties teorija yra naujausių laikų filosofavimo rezultatas. Jos pirminė sąvoka yra metafizika.

Būtį suprantame kaip visumą dalykų, į kuriuos nukreiptas filosofinis mąstymas, o visa filosofija iš esmės yra būties teorija. Joje reiškiasi kryptys, atmainos, išskiriami dalykai ir t. t. Tačiau filosofai sąvokai būtis suteikia lyg ir siauresnę prasmę, nes dažniausiai netapatina su visa tikrove.

Augusto Rodino skulptūra "Mąstytojas" simbolizuoja filosofinį apmąstymą ir būties klausimų nagrinėjimą.

Metafizika ir Ontologija

Jos pirminė sąvoka yra metafizika. Taip buvo pavadinti Aristotelio filosofiniai samprotavimai apie tikrovę iš jos „pirminių priežasčių”. Laikantis graikų filosofinės tradicijos, metafizika tampa esmine filosofijos dalimi. Šiais laikais ji dar vadinama ir klasikine filosofija, t. y. tobuliausia, pavyzdine ir visais atžvilgiais sektina filosofija.

Naujaisiais laikais (17-18 a.) būties teorija sąvokos siaurąja prasme atsiduria antroje vietoje po pažinimo teorijos (gnoseologijos, epistemologijos), nes tai laikotarpis, kai žmonių pažintinė, ypač mokslinė, veikla ima sparčiai plėtotis ir diferencijuotis. Kintant požiūriui į būties teoriją, filosofinės žinios iš naujo sisteminamos, o būties teorija pirmine jos samprata įvardijama įvairiomis sąvokomis: esmės filosofija, ontofilosofija, universalioji filosofija, ontologija ir t. t..

Sisteminant filosofines žinias, ypač daug pasidarbavo vokiečių filosofas Christianas Volfas (Wolff, 1679-1754). Jis, kaip ir Aristotelis, išskyrė teorinę ir praktinę (veiklos) filosofiją, tačiau metafiziką, kaip esminę filosofijos dalį, suskirstė į bendrąją (general), t. y. ontologiją (gr. on - esantis), ir kelias specialiąsias filosofijas: kosmologiją, psichologiją ir prigimtinę teologiją.

Naujausiais laikais (pradedant 19 a. viduriu) pastarosios dvi nuo filosofijos atsiskyrė, nes psichologijos žinias imta tikrinti stebėjimu ir eksperimentu, o pirminė (prigimtinė) teologija tampa daugiau tikėjimo, o ne žinojimo dalyku. Chr. Volfo ontologijoje neliko vietos Absoliuto filosofijai. Šis nesusipratimas išryškėjo vėliau, kai G. Hegelis sukūrė tokią filosofinę sistemą, kurioje būties teorija (ontologija) ir pažinimo teorija (gnoseologija) iš esmės sutapatinamos dialektinėje logikos teorijoje: būtis yra dvasia, kurios turinį sudaro mąstymas, t. y. Absoliuto savipažina.

Hegelio Absoliuto teorijos sistemoje ontologija nuo gnoseologijos visai neatskiriama, o vienas marksizmo filosofijos pagrindėjų F. Engelsas pažinimo galimumo klausimą vadina antrąja pagrindinio filosofijos klausimo puse. Su tokia pažiūra galima ir sutikti, nes iš esmės pažinimo teorija yra būties teorijos filosofija, t. y. metafilosofija arba metametafizika.

Tačiau pažinimo teorijos savarankiškumas yra santykiškas, nes ji neįmanoma be pačios būties teorijos. Taip yra dėl to, kad pažinimo teorija nagrinėja metafizikos teiginių pagrįstumą ir galimą jų klaidingumą.

Net I. Kantas, kuris metafiziką pripažino kaip grynojo proto logiką (metaphysica est logica intellectus), išsaugojo klasikinės būties filosofijos dalį trijose grynojo proto idėjose - pasaulio, sielos ir Dievo, kurių esmė aiškinama tuo pačiu transcendentavimo (metafiziniu) būdu kaip ir pati būtis. Tas būdas dar kitaip vadinamas ontologine.

Net aksiologija (vertybių teorija) nėra išimtis, nes vertybės, jeigu jos realiai egzistuoja, yra būties tipas arba bent būties savybė, arba būties modusas (lot. modus - matas, būdas, rūšis), kurio esmę ir siekia pažinti metafizika. Tą patį galima pasakyti ir apie moralę, kuri yra žmogaus dvasios struktūros dalis, ir apie Dievą: visi šie dalykai yra būtiški.

Naujausiais laikais filosofinis pažinimas, kaip žinoma, smarkiai plečiasi, daugėja disciplinų, todėl imta abejoti, ar būties teorija kaip bendriausia filosofijos disciplina iš viso yra galima ir priimtina kaip savarankiška filosofavimo kryptis. Mat pagrindinį filosofijos klausimą vienaip ar kitaip sprendžia ir gamtos filosofija, ir teodicėja, ir žmogaus filosofija, ir kitos filosofijos. Taigi filosofijos sisteminimas dėl filosofijos krypčių, atmainų ir disciplinų plėtotės tapo problema, kuri neišspręsta iki šiol.

Būties Paslaptys ir Žmogaus Laisvė

Būties paslaptys žmogui svarbiausios. Jas įminęs, žmogus pagaliau pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas. Taigi būties klausimai iš tikrųjų yra patys svarbiausi ir kartu žmoniškiausi, nes niekam kitam, išskyrus žmogų, jie nerūpi.

Pagaliau būties klausimų kėlimas parodo esminį žmogaus dvasios lūžį. Įvairiose planetos vietose jie buvo keliami dar gerokai prieš filosofiją kosmogoniniuose ir religiniuose mituose.

Indų Vedos

Ryškiausias tokių klausimų kėlimo pavyzdys yra indų vedos („veda” sanskrito kalba reiškia žinojimą), kurių turinys dėl jų amorfiškumo nesurado jokios nuoseklios sistemos, paaiškinančios žmogaus ir pasaulio atsiradimą. Dėl tokio nenuoseklumo, įvairių užuominų, atsakymų į keliamus klausimus nebuvimo, vedų tyrinėtojai jas interpretuoja įvairiai.

Vedos - tai per ilgą laiko tarpsnį nežinomų autorių sukurtų religinių himnų, giesmių ir maldų rinkiniai. Mokslininkai išskyrė keturias vedų grupes: Rigvėdą (žinojimo himnus), Jadžurvedą (aukojimo formules) Samavedą (giesmių melodijas), Adharvavedą (užkeikimus. Seniausias himnų rinkinys yra Rigveda.

Įvairūs tyrinėjimo šaltiniai šiuos himnus datuoja 33000-aisiais-600-aisiais metais prieš Kristų. Rigvedoje yra 1028 himnai, susidedantys iš keturių dalių: Samhitų, t. y. pačių himnų, Brahmanų, t. y. vėlesnių Samhitų paaiškinimų ir komentarų, Aranjakų, t. y. himnų, skirtų seneliams ir miškų atsiskyrėliams, ir pagaliau vertingiausios filosofine prasme vedų dalies - Upanišadų (upani-šad - sėdįs greta), t. y.

Vedos vertingos tuo, kad tai pirmasis raštijos paminklas, kuriame keliamas būties klausimas ir bandoma pagrįsti pasaulio atsiradimo idėją. Kai kuriose Samhitų himnuose taip ir klausimas: iš kur vėjas? Iš kur saulė? Iš kur kilo matomas pasaulis? Kas yra Dievas? Ir t. t.

Viename iš Rigvedos himnų užrašytos kosmogoninės idėjos: pradžioje nebuvo nieko - nei esaties (sat), ne ne-esaties (asat). Taigi nebuvę nei erdvės, nei dangaus, nei dienos, nei nakties, nei mirties, nei nemirtingumo. Tačiau pasaulis, dievai ir visa kita vis dėlto atsirado.

„Upanišadose” aiškinami visur ir visada esantys Visatos principai - brahman ir atman, kurių sąveikoje asat ir virsta sat. Brahman suprantamas kaip aukščiausias kūniškas objektyvumas, kurio pripildytas visas kosmosas. Taigi jis ir vienis, ir daugis. Tuo tarpu atman yra taip pat visus esantis psichiškumas., t. y. subjektyvumas, asmeninis pradas „Aš”.

Pats brahman ir pažįstamas per atman. Tai vyksta sugebančiame pažinti žmoguje, kuriame tie viską apimantys pradai reiškiasi vienovėje. Iš to išplaukia, kad brahman kartu yra ir atman. Tai iš esmės yra tapatybės filosofijos užuomazgos, naujaisiais laikais išplėtotos vokiečių filosofo F.

Brahman ir atman „Upanišadose” vaizduojami kaip abstraktūs, neapibrėžti dalykai, tačiau be jų kalbama ir apie penkis jutimiškai konkrečius pradus, iš kurių kyla jau ir daiktai. Tai eteris, oras, ugnis, vanduo ir žemė.

Taigi indų ikifilosofiniame mąstyme pirmą kartą bandoma pagrįsti būties atsiradimo iš nebūties idėja, kuri gerokai tobulesne forma ir turiniu išplėtojama europiniame mąstyme teorijos pavidalu.

Antikinė Filosofija

Vienas svarbiausių ikifilosofinio mąstymo graikų kultūros paminklų buvo Homero ir Hesiodo (VIII-VII a. pr. Kr.) literatūriniai kūriniai, ypač kosmogoniniai ir teogoniniai mitai, t. y. mitai apie pasaulio ir dievų kilmę. Mitų, kaip ir daugybės religijų, šaknys yra žmogaus fantazija ir tikėjimas.

Ėmus abejoti mitais, imta ieškoti loginiu mąstymu pagrįstų pasaulio ir daiktų atsiradimo bei buvimo sąlygų ir priežasčių. Tai pirmiausia atsitiko Graikijos polyje Milete (Mažojoje Azijoje) VI a. pr. Kr.

Mileto Mokykla

Visi filosofijos istorikai sutaria, kad pirmasis Europos filosofas buvo Talis iš Mileto (645-547 m. pr. Kr.). Taigi Talis vienas pirmųjų suabejojo mitų teiginiais ir paklausė, iš kur pasaulio daiktų įvairovė ir kur pasaulio daiktų pradžia. Atrodo, kad kalbama apie daiktų pradą, t. y. dalyką, iš kurio šie daiktai atsiranda ir į kurį grįžta daiktams sunykus, pražuvus.

Tačiau Talis „prado” sąvokos dar nevartojo, vartojo tik žodį „pradžia”. Jis net neklausė, kas sukūrė pasaulį, bet domėjosi, koks tas pasaulis buvo iš pat pradžių. Tačiau kad ir kaip ten būtų, pirmasis filosofinis būties klausimas buvo pasaulio ir daiktų „pradžios” klausimas.

Rusų filosofijos istorikas A. Čanyševas visą Jonijos filosofiją vertina kaip protofilosofiją, t. y. pirmapradę filosofiją, bet vis tiek filosofiją, nes palyginti dar naivus mąstymas, tačiau mitologines sąvokas atmeta. Talis iškelia racionalią (dabarties požiūriu) hipotezę, kad pasaulio ir daiktų pradžia yra vanduo. Kartu tai yra ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra tas pats vanduo, t. y. viskas kyla iš vandens ir grįžta į vandenį.

Tai reiškia taip pat ir tai, kad niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta. Filosofijos istorikų Mileto mokykla pavadintai teorijai priklauso dar du seniausieji Graikijos filosofai - Anaksimandras (611-546 m. pr. Kr.) ir Anaksimenas (585-524 m. pr. Kr.).

Anaksimandras, palyginti su Taliu, filosofinę kalbą praturtina. Būtent jis pirmasis kalba ne apie pradžią, bet apie visko pradą - arche. Šio prado Anaksimandras nesutapatina nė su viena anais laikais žinoma medžiaga. Šiuo pradu Anaksimandras vadina apeironą (gr. apeiron - begalybė), t. y. kažką neapibrėžtą, begalinį, beribį.

Jis mąsto taip: jeigu pradas būtų vanduo arba oras, arba žemė, tai vienas iš jų būtų pagrindinis ir kitus pradus paverstų savimi. Taigi pradas turi būti visoms medžiagoms neutralus. materija, kuri ir dabar suprantama kaip tai, kas neapibrėžta ir yra tik dalelių ir medžiagų šaltinis.

Apeironą arba materiją galima būtų įsivaizduoti kaip pirminę plazmą, egzistavusią kelias akimirkas po hipotetinio Didžiojo Sprogimo (Didžiojo Sprogimo hipotezę iškėlė amerikietis Džordžas Gamovas 1946 m.). Apeironas, pasak Anaksimandro, amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes - karštį ir šaltį, drėgmę ir sausrą - jis ir suformuoja pasaulį su visa jo įvairove.

Tai jau evoliucijos teorijos pradmenys, nes filosofas kalba ir apie gyvybės, gyvūnų bei žmogaus atsiradimą. Anaksimandras kalba taip pat ir apie kosminį teisingumą, t. y.

Nors Anaksimenas buvo Anaksimandro mokinys, tačiau jis genialios savo mokytojo apeirono idėjos nepriėmė. Jo nuomone, Visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi kiti daiktai ir elementai - oro išretėjimo ar sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis - išretėjęs oras.

Mileto mokyklos filosofai vadinami natūrfilosofais, nes filosofavo apie gamtą ( lot. natura - gamta), tačiau šių filosofų vaidmuo filosofijos ir mokslo istorijai svarbus ne tiek dėl atradimų, kiek dėl ieškojimų, nes jie pirmieji atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą.

Herakleitas

Herakleitas (540-480 m. pr. Kr.) irgi jonėnas. Jis, kaip ir miletiečiai, mąsto apie kosmoso ir daiktų pradžią, tačiau, filosofijos istorikų nuomone, pažengė gerokai toliau. Herakleitui pradas (arche) yra ugnis, tačiau filosofijos mokslininkai šiame prade mato kitokią prasmę negu vandenyje, ore ar neapibrėžtame apeirone, nes ugnis neturi jokio substancinio pastovumo.

Dėl to pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, pasireiškiantis kaip amžinas tapsmas ir amžina žūtis. Taigi pasaulis panašus į degantį laužą: ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, k...

Parmenidas

Reikia būtinai sakyti ir galvoti, kad būna tik tai, kas yra. Parmenino samprotavimų apie būtį išeities taškas buvo be galo paprastas. Tai tautologiškai skambanti tezė. Bet iš šio paprasto principo Parmenidas darė daugybę išprotavimų; jis išprotavo visas būties savybes.

Tik iš nebūties, bet nebūties nėra. Ji negali turėti ir pabaigos, nes neturi ir pradžios; vadinasi, ji yra amžina. Ji yra tolydi, nes kiekvienas pertrūkis būtų nebūtis; yra nejudanti ir apskritai nekintanti, nes keistis ji galėtų tiktai tapdama nebūtimi; ji yra ir nedaloma, nes jos dalys, jau nebebūdamos būtimi, turėtų būti nebūtis; ji neturi savyje jokių skirtumų, nes kas skiriasi nuo būties, tas yra nebūtis.

Ar Parmenino būtis ta pati, apie kurią Herakleitas sakė, kad ji yra kintanti ir įvairi? Herakleito teorija atitinka patirtį, juslinį pasaulio vaizdą.

Platonas ir Aristotelis

Savo teorijoje Platonas taip ir nepaaiškino ar kiekvieną empyrinį daiktą atitinka atskira idėja ar vis delto 1 idėja yra visų tam tikros rūšies daiktų archetipas. Antroji Platono teorijos silpnybė - jos statiškumas, nes joje įdėjų pasaulis paprasčiausiai priešpastatomas daiktų pasauliui.

Todėl Aristotelis savo būties teorija sprendė 2 būdais. Jis mėgino suteikti didesnį realumą empyrinio pasaulio daiktams ir sukurti prielaidą: racionaliai apmąstyti daikto tąsą (t.y jo atsiradimą ir išnykimą). Nagrinėjant būties klausimą savo metafizikoje Aristotelis iškart pabrėžia, kad būties nėra kategorija, o yra tai kas apibrėžiama kategorijų pagalba.

Filosofijoje kategorijomis vadinama pačios bendriausios sąvokos kuriomis apibrėžiama siaurenės sąvokos, tačiau pačios jos nėra niekaip neapibrėžiamos. Su Aristotelio teigimu reiškia tai, kad jis faktiškai pripažista jog būtioes neįmanoma aprėpti jokiomis sąvokomis, todėl Aristotelio būties teorijos pagrindinė sąvoka yra ESMĖS sąvoka.

Pasak Aristotelio - esmė yra būties reprezetantas daikte, nes jis yra tai, kas ddaiktą daro juo pačiu, tai yra: garantuoja juo tapatumą. Būtent esmė yra mąstoma ir pažinime. Pasak Aristotelio - kiekvieną daiktą sudaro 2 pagrin. Elementai - materija ir forma.

Aristotelis pabrėžia, jog daiktas yyra neišardoma materijos ir formos vienovė. Nes materiją ir formą galima išskirti tik abstarkčiai: teorinės analizės lygmenyje. Šis vienovės principas yra vadin., chilemorfizmo. Mėginant vaizdžiai paaiškinti materijos ir formos santyki jau nuo Aristotelio laikų mėgstama lyginti granito luitą ir iš jo išklatą granitinę skulptūra. Šiame palyginime luitas simbolizuoja beformės materiją, o skulptūra - įformintos materijos atvejį.

Apskritai Aristotelio būties teorijoje kaip ir Platoniškoje materija yra beformiškumo principas, o forma yra ne kas kita kaip į daiktą perkelta Platoniškoji idėja. Ytin originali Aristotelio būties teorijos ypatybė yra jos dinaminis ir energetinis poveikis.

Pirminė esmė yra “štai tai”, būtent: realiai egzistuojantis, individualus daiktas. Tačiau pirminė esmė yra nemąstoma iir nepažini. Tuo tarpu antrinė esmė yra rūšinis arba gimininis daikto apibrėžimas. Ji yra tikrasis pažinimo objektas ir nusakoma sąvoka. Remdamasis šia teorija Aristotelis pereina prie daikto teorijos, kuri filos., dažnai yra vad., 4 priežasčių teorijos vardu.

Yra natūralus daiktai ir dirbtiniai (susitetinti ir psichinės energijos). Entelechijos sąvoka yra nusakoma tobula energetinė daikto būsena, kuriai esant daiktas visiškai real., savo prigimtį.

tags: #kas #yra #buties #teorija