Būties dramatizmas literatūroje: nuo antikos iki postmodernizmo

Būties dramatizmas - tai žmogaus gyvenimo vaizdavimas sudėtingomis, įtemptomis sąlygomis, išryškinant jo kovą su išoriniais ir vidiniais konfliktais. Ši tema itin aktuali literatūroje, nes leidžia nagrinėti žmogaus egzistencijos prasmę, vertybes ir pasirinkimus.

Pagrindiniai epo, lyrikos, dramos žanrai susiformavo antikos laikotarpiu.

Antika: harmonijos ir chaoso susidūrimas

Antikos literatūroje gyvenimas buvo vaizduojamas kaip gražus ir harmoningas kosmosas. Graikų kosmologija prasideda chaosu ir išsivysto į olimpinę dievų federaciją, paklusnią Dzeuso diktatūrai. Dievai buvo antropomorfiški, todėl labai priartėjo prie žmonių. Buvo siekiama meninės harmonijos, o menas buvo laikomas gamtos ir būties imitavimu. Susiformavo pagrindiniai epo, lyrikos ir dramos žanrai, kuriuose svarbų vaidmenį atliko mitologinių ir folkloro tradicijų panaudojimas.

Viduramžiai: dvasinio tobulumo siekis

Jei Antika aukštino žmogaus žemiškąją veiklą, krikščionybė akcentavo, kad žmogus turi siekti dvasinio tobulumo, kuris užtikrintų pomirtinį gyvenimą. Susiformavo sudvejintas pasaulio modelis, o didžiausia vertybė tapo ne laisvė, o tarnyba ir ištikimybė Tėvynei, senjorui ir bažnyčiai. Architektūroje dominavo romaninis ir gotikinis stiliai, o religiniai alegoriniai vaizdiniai ir pasakojimai buvo plačiai paplitę. Žmogaus dorovė buvo vertinama ne pagal jo originalumą, o pagal maksimalų įsiliejimą į korporaciją ir dievišką tvarką. Šventasis Raštas, kurtuazinė literatūra (romanai, serenados, albos, kansonos), liaudies sagos ir herojinis epas bei satyriniai apsakymai buvo populiarūs žanrai.

Renesansas: žmogus pasaulio centre

Svarbiausias Renesanso bruožas - humanizmas, susidomėjimas Antika. Žmogus tapo pasaulio centru, išryškėjo žemiški interesai ir žinių troškimas. Žmogus buvo suvokiamas kaip gamtos dalelė, o požiūris į gyvenimą tapo laisvamaniškas. Literatūroje pasireiškė charakterių prieštaringumas, mitologiniai ir bibliniai siužetai, filosofiniai ir psichologiniai elementai, fantastika ir buitis, satyra ir groteskas. Renesanso literatūros žmogus - mąstanti, kupina prieštaravimų, siekianti žemiškos laimės asmenybė. Buvo naudojama įvairių stilių samplaika, o žanrų įvairovė apėmė romaną, novelę, sonetą, odę, poemą, dramą, tragediją ir komediją. Žymiausi Renesanso autoriai - F. Petrarka, F. Rablė, Dž. Bokačas, V. Šekspyras ir M. Servantesas.

Klasicizmas: reglamentuotas menas

Klasicizmo menas buvo reglamentuotas, laikytasi trijų vienumų taisyklės: vietos, laiko ir veiksmo. Kalbai būdingas iškilmingumas, griežtas teigiamų ir neigiamų bruožų atskyrimas, grožio sąvoka, aukštas ir žemasis stiliai, griežta ir darni kompozicija, simetriškumas ir didaktika. Populiarūs žanrai - komedija, tragedija ir pasakėčia. Žymiausi klasicizmo autoriai - P. Kornelis ir Ž. Rasinas.

Barokas: žmogaus būties laikinumas

Baroko literatūroje akcentuojamas žmogaus būties laikinumas ir mirties tema, krikščioniški idealai. Būdingas rafinuotumas, estetizmas, subjektyvi grožio samprata, dėmesys liaudies kūrybai, erotika, pompastiškumas, įmantrumas, groteskas, bufonada, alegoriškumas ir hiperbolė. Daug istorinių afektų pasireiškė lyrikoje ir dramoje. Žymiausi baroko autoriai - Kalderonas ir T. Taso.

Švietimas: proto triumfas

Švietimo epochoje didžiausias autoritetas buvo protas, o tikslas - pažanga, kultūra, moksliškai aiškinti pasaulį, šviesti ir mokyti liaudį. Būdinga didaktika ir auklėjimo problemos. Tęstos klasicizmo stilinės tendencijos, auklėjamosios idėjos perteikiamos meniniais vaizdais ir įtikinamais charakteriais. Sentimentalizmas išaukštino jausmus ir kvietė grįžti „atgal į gamtą“. Charakteriai statiški, o „Audros veržimosi“ literatūra Vokietijoje pasižymėjo alegorija. Populiarūs žanrai - romanas (kelionių, nuotykių, fantastinis, alegorinis). Lietuvoje - K. Donelaitis, kurio „Metai“ - giesmė Dievui.

Romantizmas: nepasitenkinimas tikrove

Romantizmui būdingas nepasitenkinimas tikrove, bėgimas į svajonių ir idealų pasaulį. Konfliktas su aplinka sudėtingas, jaučiamas nerimas ir „pasaulio sielvartas“. Atsviras jausmingumas, dramatizmas, subjektyvumas, gamtos pajautimas ir nakties įvaizdis yra svarbūs bruožai. Šios literatūros krypties personažas - nesuprastas žmogus, kurio jausmai ir išgyvenimai visada stiprūs. Naudojami bibliniai ir istoriniai siužetai, nėra kategoriškų meno kūrybos taisyklių, vyrauja intensyvus jausmas ir nevaržoma vaizduotė, stiprus subjektyvumo pradas ir lyrizmas. Personažas primena Renesanso titaną. Žymiausi romantizmo autoriai - Ž. Sand ir Dž. Kuperis.

Romantizmui būdingas žmogaus vienišumo ir gamtos didingumo derinys.

Realizmas: tikrovės tyrinėjimas

Realistams tikrovė tampa tyrinėjimų objektu. Pripažįstama tikrovės ir tiesos vertė menui: gyvenimą reikia vaizduoti teisingai ir visapusiškai. Žmonės, daiktai ir gamta turi būti tokie, kokie yra iš tikrųjų. Kūrėjas renkasi tai, kas būdinga aprašomai epochai, žmonių klasei, o ne atsitiktinius dalykus ar fantaziją. Orientacija į „žemąjį“ stilių, dažnai linkstama į objektyvizuotą pasakojimą iš visažinio pasakotojo pozicijos. Daug dėmesio skiriama detalei, tiksliam aplinkos aprašymui (tipiški veikėjai tipiškomis aplinkybėmis). Žymiausi realizmo autoriai - O. Balzakas, Stendalis, Č. Dikensas, V. Tekerėjus, T. Manas, R. Rolanas, I. Turgenevas, L. Tolstojus ir F. Dostojevskis.

Modernizmas ir Postmodernizmas: naujos raiškos formos

Ankstyvojo modernizmo kryptys (XIX a. II pusė - XX a. pr.) pasižymi įspūdžiais ir nuotaikomis paremtais pojūčiais, muzikiniu pradu tekste, racionalumo neigimu, kūno ir sielos kovomis, vidinės laisvės motyvais, pasąmonės santykio su tikrove išraiška pasitelkiant simbolius. Taikomos Rytų filosofijos idėjos Vakarų kultūroje, siekiama aukštesnio žmoniškumo, remiamasi japonų ir indų poetinėmis formomis. Išreiškiama ateities moderniškumas, neigiama praeities kultūra, naudojami didmiesčio motyvai, dinamika, eksperimentuojama su kūrinio forma.

Postmodernizmas literatūroje (XX a.) pasižymi istoriškumo idėjos ir individo „aš“ nykimo tendencijomis, klasikinės Vakarų filosofijos ir meno nuostatų atsisakymu, atsiribojimu nuo pretenzijų pertvarkyti pasaulį, personažų archetipiniais pavidalais, žmogaus-kaukės situacija, asmenybės neoromantinimu, visišku destruktyvių ir kuriančių galių išlaisvinimu, sąligyškumu, intertekstualumu, tekstu-žaidimu ir tekstu - atskiru pasauliu.

Absurdo teatras: būties beprasmiškumo dramatizmas

Absurdo teatras (lot. absurdum - beprasmis, neskambus, nemalonus) - viena svarbiausių XX a. dramos krypčių, susiformavusi po II pasaulinio karo Europoje. Ją kūrė Paryžiuje susitikę prancūziškai rašę airis S. Beketas (Beckett), rumunas E. Jonesko (Ionesco), prancūzas Ž. Ženė (Genet), armėnas A. Adamovas. Šios krypties pasaulėvaizdžiui artimos egzistencializmo nuostatos, būties beprasmiškumo dramatizmas, ryškiausiai išreikštas A. Kamiu (Camus) esė Sizifo mitas (1942). Jame kalbama apie žmogaus bejėgiškumą keisti nusistovėjusią tvarką, individo vienatvę ir žmonių nekomunikabilumą. Autoriai pasitelkė komizmo priemonę, iš siurrealizmo, dadaizmo, ekspresionizmo dramų perimtą alogiškumo principą, ironiją, groteską, parodiją, sąmoningai atmetė pagrindinius klasikinės dramos požymius: nuoseklų veiksmą, konfliktą, charakterius. Sąvoką įtvirtino kritiko M. Esslino studija Absurdo teatras (1961). Lietuvių literatūroje pirmąja absurdo drama laikoma K. Ostrausko Gyveno kartą senelis ir senelė (1963, past. 1969).

Albero Kamiu egzistencialistinė filosofija turėjo didelę įtaką absurdo teatrui.

Kosto Ostrausko kūryba: paradoksai ir absurdas

Kostas Ostrauskas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžios lietuvių literatūroje puoselėja naująsias dramos tradicijas. Jo kūryboje ryškios avangardizmo, absurdo teatro, postmodernizmo tendencijos. Apibūdinant jo kūrybos savitumą, dažnai vartojama paradokso sąvoka. Jo įvykdytas perversmas lietuvių dramaturgijoje siejamas su paradoksalios situacijos įtvirtinimu. Paradoksas apibūdina autoriaus santykį su jau parašytais tekstais, yra savitas jo kūriniuose vyraujančio intertekstualumo bruožas.

K. Ostrauskas jau daugiau nei penkiasdešimt metų kuria dramaturgiją ir sugeba išlikti avangardišku, stebinančiu, neišsenkančios vaizduotės kūrėju. Ankstyvojoje kūryboje (6-7 dešimtmetyje) dominuoja dėmesys absurdo idėjoms, absurdo teatro poetikos ieškojimams. Paradoksą atskleidžia formos - teatro teatre (Pypkė), muzikos ir verbalinės kalbos (Kvartetas) eksperimentai. Postmodernizmo idėjos išryškėja 8-10 dešimtmečio kūriniuose. Ostrauskas atsigręžia į literatūros klasiką (į Williamo Shakespeare’o dramaturgijos, lietuvių literatūros kūrinius ir kitomis temomis parašytas dramas). Atskirą paradokso išraiškos paieškų tarpsnį sudaro mikro- ir mini dramos, skelbtos Metmenyse, Kultūros baruose, Metuose, apjungtos į ciklą Patarlės ir priežodžiai bei vientisos formos kūrinio įspūdį sudarančią dramą Apec(tac)ulum mundi (2003).

"Pypkė": žmogaus gyvenimo metafora

Pavyzdžiui, „Pypkėje“ kriminalinę istoriją, kurioje personažą A nužudo personažas Z dėl pypkės, tikėdamasis joje rasti gobšaus senelio paslėptą deimantą, K. Ostrauskas paverčia žmogaus gyvenimo metafora. Dramaturgas sureikšmina atsitiktinį įvykį, leidžia pjesės veikėjams ir skaitytojui/žiūrovui aiškintis jo prasmę žvelgiant iš šalies - per laiko ir teatro teatre distanciją. Istorija pakartojama po A mirties. Kaip žmogaus likimo simbolis pjesėje veikia Pypkė. Pjesės pradžioje ji kalbasi su A, bet greitai „pasitraukia iš tiesioginio bendravimo su žmogiškąja realybe“ ir komentuoja scenoje vykstantį vaidinimą. Pjesės veikėjų elgesį lemia visuomenėje gyvuojanti hierarchija. A teikia prašymus instancijoms, turinčioms sprendimo galią, tačiau niekada nesulaukia teigiamo atsakymo. Kadaise nutikęs įvykis pakartojamas teatre kaip eksperimentas, kuriame svarbų vaidmenį atlieka ne tik scenoje vaidinantys personažai, bet ir žiūrovai, turintys išsiaiškinti tikruosius savo elgesio ir mąstymo motyvus.

K. Ostrauskas pjesėje „Pypkė“ išryškina visuomenės ir teatro sistemos panašumą, pasitelkdamas teatro struktūrą, demonstruoja visuomenėje veikiantį manipuliacijos žmonėmis mechanizmą. Pjesės personažų elgesį lemia visuomenėje egzistuojanti hierarchija - A. ir Z. yra tipiški mažieji žmonės. A. teikia prašymus instancijoms, turinčioms sprendimo galią, tačiau niekada nesulaukia teigiamo atsakymo.

Pjesės pabaigoje Z, supratęs, kad netyčia nužudė A, mėgina žaisti pagal teatrinio vaidinimo taisykles ir suardyti siaubą keliančią tikrovės iliuziją. Tačiau dramoje kuriamų žaidimo taisyklių esmė yra ne teatro menas, o galios manipuliuoti kitu žmogumi teikiamas malonumas. Spektaklio žiūrovai mato, kaip A erzina savo auką tol, kol savitvardą praradęs Z griebia A už gerklės ir pasmaugia. „Pypkėje“ K. Ostrauskas ir ardo teatre kuriamą tikroviškumo iliuziją, ir leidžia jai triumfuoti. Net ir atvirai pademonstravus scenoje vykstančių įvykių netikrumą, skaitytojas/žiūrovas ir veikėjai įsijaučia į vykstančius įvykius.

Pypkės dramatizmas glūdi potekstėje. Tai žmogaus nesugebėjimas suvokti gyvenimo vertės, - esminė absurdo teatro pjesių tema. Prasidėjus vaidinimui, Pypkė stebisi, kad patirtis nė kiek nepakeitė veikėjo požiūrio į gyvenimą. Didysis pjesės paradoksas slypi pasirinkimo laisvės interpretacijoje. Personažas turi pasirinkimo galimybę, tačiau, kamuojamas gyvenimo nostalgijos, sugrįžta į savo mirties dieną. A ir Z turi galimybę dar kartą pradėti kadaise įvykusį susitikimą, tačiau dramatiška patirtis nepakeičia jų elgesio ir susitikimas vyksta taip pat, kaip ir kadaise. Paradoksą pjesėje Pypkė atskleidžia moralinis pjesės veikėjų - dviejų mažųjų žmonių - elgesio vertinimas. A ir Z yra ir aukos, ir nusikaltėliai.

"Who?": dialogas su absurdo klasika

K. Ostrausko ištikimybę absurdo teatro tradicijai liudija pastarajame dešimtmetyje sukurtos pjesės. Paradokso pagrindu tampa dialogiškas santykis su kanoniniais absurdo teatro tradicijos tekstais. Pjesių diptiche „Who?“ interpretuojamos mįslingiausios S. Becketto dramos „Belaukiant Godo“ (1952), „Žaidimo pabaiga“ (1957), ieškoma novatoriškų atsakymų į klausimus: Kas yra Godo? Kas yra už absurdo dramos veikėjus įkalinusios uždaros erdvės ribų? Kodėl absurdo dramų personažai neatidaro „uždarų durų“ ir nepažvelgia į tikrovę, esančią už jų? K. Ostrauskas, pasirinkdamas populiarius absurdo teatro tekstus, pripažįsta, kad jie jau yra tapę klasika su jau nusistovėjusiomis interpretacijomis, tačiau, kita vertus, jis kvestionuoja kanoninius šių pjesių keliamus klausimus ir atsakymus į juos ir pateikia netikėtus atsakymus, praplečiančius klasikinių absurdo pjesių prasmių spektrą.

K. Ostrauskas absurdo teatro vertę mato egzistencinių klausimų provokacijose (diptikas „Who?“). Abiejose pjesėse paradoksas sukuriamas anoniminiams personažams pasiekus tikslą, kuris trikdo ir priverčia pasijausti nejaukiai. Savęs pažinimo paradokso tema originaliai interpretuojama pjesėje „Summa philosophica, arba Also sprach Zaratustra“ (1995). K. Ostrauskas vaizduoja filosofo Friedricho Nietzsche’s paskutiniųjų gyvenimo metų epizodą. Psichinės ligos sunaikintas intelektas - XX a. žmogaus tragizmo simbolis, šioje pjesėje leidžia dramaturgui atskleisti naują žmogaus būties paradoksą.

"Kvartetas": muzika ir žodis

K. Ostrauskas yra sukūręs du draminius kvartetus (1969 ir 2002 m.). Pirmasis „Kvartetas“ - avangardinis eksperimentas, vienas abstrakčiausių ir sunkiausiai suprantamų kūrinių jo dramaturgijoje. Kvartete K. Ostrauskas žengia naują žingsnį formos eksperimentuose ir išsilaisvina iš pjesės siužeto, absurdo pjesėse nykstančio, tačiau vis dar atpažįstamo. Pjesės kompozicija atitinka muzikinio styginių kvarteto žanro dalis (Introdukcija, Allegro, Andante, Scherzo, Finale, Coda), įvykių siužetą pakeičia personažų nuotaikos ir kūrinio atmosferos dinamika.

Kultūriniame „Kvarteto“ kontekste atpažįstame aliuzijas į simbolistinę Maurice’o Maeterlincko pjesę „Nekviestoji viešnia“. Pjesės citatos, emocingi dialogai, nutylintys, kas personažams kelia baimę, tolydžio stiprina nuojautą, kad scenoje esantys kvarteto muzikantai laukia „nekviestosios viešnios“. Tačiau, baimei ir nerimui pasiekus didžiausią įtampą, K. Ostrauskas kuria ne mirties, o kūrybos triumfą. „Kvartete“ kalbos ir balso tembro muzikalumas išreiškia personažų tarpusavio santykius, sukuria draminę įtampą.

Antrame kvartete - „Bacho fleita“ - tas pats kvartetas sugrįžta į sceną po 33 metų - 2002-aisiais. Veikėjai išsirengia į kelionę (Kvartete konfliktas kilo II muzikantei atsisakius išvykti į kelionę, su kuria personažai siejo išsigelbėjimo viltį). Kvarteto kelionės tikslas - maištas prieš Dievo valią. Išėję iš labirinto, kvarteto muzikantai atsiduria prie Stikso upės ir tik mirties akivaizdoje pradeda suprasti gyvenimo prasmę - atsigręžia į save, suranda tarpusavio harmoniją, sugrąžinančią kvartetą prie minties muzikuoti drauge. Tačiau dramą baigia ne kvarteto grojama muzika, o meną nustelbianti tikrovė. Veikėjai neranda išsigelbėjimo mene (nei muzikoje, nei dramoje, nei teatre). Bacho fleitoje K. Ostrauskas vaizdingai motyvuoja savo kūrybos posūkį nuo avangardinio maišto prieš tradiciją prie intertekstualumo, masinančio žaisti kultūros klasikos motyvais.

K. Ostrausko dramaturgijoje kuriami intertekstiniai žaidimai su klasikos kūriniais: tai Maironio lyrinės baladės „Jūratė ir Kastytis“, „Čičinskas“, Shakespeare’o tragedija „Hamletas“ (Duobkasiai, Hamletas ir kiti, Shakespereana) ir pan.

Balio Sruogos "Dievų miškas": ironija kaip išgyvenimo būdas

Balys Sruoga memuarinėje knygoje ,,Dievų miškas’’ aprašė itin sunkų laikotarpį Štuthofo koncentracijos stovykloje. Pasakotojui nepakeliamas gyvenimo sąlygas, alinantį darbą, maisto stygių, šaltį, higienos trūkumą bei esesininkų smurtą padeda išgyventi ironiškas požiūris. Todėl rašytojas žmogaus būties dramatizmą atskleidžia naudojant ironiją, nes tai vienintelis žmogaus „ginklas“ padedantis neprarasti vertybių, nepasiduoti lagerio poveikiui, nes „čia žmogų nukankindavo, čiulpte iščiulpdavo jo sveikatą, jėgas, versdavo jį mirti iš bado.“ Dažnas kalinys lageryje nuo sunkių gyvenimo sąlygų sužvėrėjo, prarado visas vertybes, ne ką geriau elgėsi nei esesininkai.

Žmogaus būties dramatizmas literatūroje - tai nuolatinė kova, išgyvenimo būdų paieška ir vertybių išsaugojimas net ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Nuo antikos iki postmodernizmo autoriai įvairiais stiliais ir žanrais nagrinėjo šią temą, atskleisdami žmogaus dvasios stiprybę ir pažeidžiamumą.

tags: #kas #yra #buties #dramatizmas