Laisvė - tai didžiausia kiekvieno žmogaus vertybė. Daugeliui tai sykiu yra ir didžiausia gyvenimo siekiamybė, kadangi daugelis veiksnių neretai lemia laisvės suvaržymus. Tačiau bet kokiu atveju, būti laisvam, žmogui, yra be galo svarbu, nes be laisvės žmogus negalėtų būti žmogumi. Todėl siekdamas būti laisvu, žmogus stengiasi gyventi be suvaržymų, elgtis pagal savo paties individualius poreikius, nebijoti išsakyti savo nuomonės bei nebijoti veikti. Tai yra žmogaus laisvės pamatas.
Jeigu tai yra varžoma, būti laisvam žmogui yra ganėtinai sunku. Tokiu atveju nebepadeda nei kitų žmonių raginimai, nei patarimai. Žmogus savo laisvę ir galimybę būti laisvu, dažniausiai kuriasi pats. Todėl kyla klausimas - kas iš tiesų labiausiai trukdo žmogui būti laisvam? Nesvarbu, apie ką būtų kalbama - ar apie tautinį identitetą, ar apie asmeninius santykius bei atvejus. Todėl šiame straipsnyje atsakoma į šį klausimą remiantis įvairiomis literatūrinėmis patirtimis, aprašančiomis žmonių, siekiančių būti laisviems atvejus, galimybes tokiais būti bei didžiausius sunkumus tapti laisvam.
Airių poetas, filosofas bei kunigas Džonas O‘Donahju yra pasakęs, kad būti laisvam yra niekis, tačiau laisvam tapti - viskas. Su šia mintimi galėtų sutikti kiekvienas, nes būti ar tiesiog tapti laisvu žmogui yra labai svarbu. Tik laisvas žmogus gali jaustis laimingas ir pilnavertis, ko negalima pasakyti apie žmogų, kuris kankinasi vergovėje.
Vidinis pasaulis ir laisvė
Žmogaus laisvę - galimybę pačiam pasirinkti savo gyvenimo kelią, veikti pagal savo nuostatas, gyventi pagal savo idėjas - visad riboja neracionali žmogaus prigimtis ir aplinkinių nuostatos, verčiančios žmogų paklusti visuotinai pripažintoms normoms. Kad ir koks laisvas žmogus besijaustų, jo sprendimus vis vien veikia vidinis psichologizmas ir žmogaus, kaip visuomenės nario, samprata.
Žmogaus laisvę visuomet riboja jo prigimtis, nepaklūstanti racionaliam protui, savybės, suformuotos dar vaikystėje. Nors žmogus nepatiria išorinio konflikto, teoriškai jis gali laisvai veikti, bet jį riboja jo vidiniai prieštaravimai, neracionalios nuostatos ir silpnybės.
Austrų psichologas, psichiatras ir psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas akcentuoja, kad žmogus turi ne tik protą ir sąmonę, bet ir pasąmonę. Jis teigia, kad mus valdo daugybe impulsų, kurių mes patys sąmoningai nesuvokiame. Seksualinės, mirties ir agresijos varos yra stipriausios. Jų neharmoningumas trukdo žmogui būti laisvam.
Karlas Jungas, filosofas, moderniosios psichologijos ir psichoterapijos tėvas, daug plačiau įvardijo Zigmundo Froido seksualinį juslinį impulsą. Mąstytojas teigia, kad tai ne tik malonumų siekimas, bet ir instinktas, kuris mus verčia ieškoti artimo žmogaus.
Literatūriniai pavyzdžiai
Tai puikiai atspindi žymaus XX a. lietuvių poeto, prozininko bei dramaturgo Vinco Mykolaičio - Putino 1933 m. išleistas jo garsiausias ir daugiausiai pasisekimo bei reakcijų sulaukęs psichologinis romanas, pavadinimu „Altorių šešėly“. Šis kūrinys - tai trijų dalių romanas, kurio centre atsiduria jaunas, dar tinkamai gyvenimo ir net paties savęs nepažįstantis jaunuolis, klierikas ir būsimas kunigas, vardu Liudas Vasaris.
Pagrindiniam veikėjui nebūtinas fizinis ryšys su moterimi. Jam reikia žmogaus, su kuriuo jis galėtų jaustis saugus bei mylimas. Tačiau natūralu, kad vaikinas, augęs seminarijoje, kurioje jausmus demonstruoti nėra įprasta, atvirumo baiminasi ir gėdijasi. Tad moterų keliamo vidinio jaudulio ir malonaus svaigulio pojūtis galiausiai yra slopinamas. O tai kelia Vasario nusivylimą, nepasitenkinimo būseną, kurią Zigmundas Froidas įvardija kaip negatyvios mirties, noro nebūti apraiškas. Mirę galime pasiekti ramybę ir saugumą, kuriuos turėjome tada, kai nebuvome gimę.
Tad Liudas Vasaris vedamas mirties impulso susikuria idealią moterį - Nepažįstamąją, kuri turėtų nuslopinti realaus santykio su dailiąja lytimi siekimą. Visa tai rodo, kad agresijos varos jaunuoliui pirmojoje romano dalyje ypač trūksta. Agresija nereiškia tik destrukciją. Psichoanalitiškai, tai yra ambicijos, kovingumas, siekis valdyti ir nugalėti. Šis impulsas verčia gyventi ir siekti save realizuoti. Tačiau tėvų norai ir bažnyčios mokymas trukdo pagrindiniam veikėjui būti savimi.
Visuomenės įtaka
Laisvė yra ne tik pasitikėjimo savimi ir savo sprendimais jausmas, bet ir visiškas galimybės kontroliuoti savo laiką bei pasirinkti darbą ir veiklą. Visuomet yra buvę žmonių, kuriems buvo svarbu nebijoti būti nepriklausomiems. Daugybė šalių aiškina, kad visi piliečiai turi teisę į laisvę, leidžiančią jiems laisvai pasirinkti, ką jie nori daryti . Tačiau, nepaisant šių teiginių, dažnai gyvenime susiduriama su įvairiomis kliūtimis ir trukdymais, kurie riboja gebėjimą jaustis laisvu.
Pirmas ir pats ryškiausias trukdymas yra situacijos, kai žmogus negali daryti to, ką jis tikisi, išreiškia savo norą arba siekia savo svajonių įgyvendinimo. Žinoma, daugelis žmonių stengiasi aktyviai veikti, kurti ir įgyvendinti savo svajones. Tačiau dažnai susiduriama su situacijomis, kuriose reikia derinti tam tikras taisykles ir pamiršti savo tikslus. Kitaip tariant, tikrąją asmeninę laisvę ir gebėjimą rinktis riboja reikalavimai ir apribojimai.
XX amžiaus vidurio modernisto Vinco Mykolaičio Putino romane "Altorių Šešėliai" galime matyti vieną iš pavyzdžių. Jo pagrindinės veikėjas, Liudas Vasaris, ilgisi asmeninės laisvės. Knygoje pabrėžiame, kaip jis suranda ją, būdamas paveiktas aplinkybių. Jau kūrinio pradžioje klierikas supranta, kad kunigystės siena ir jo įsipareigojimai riboja jo kūrybinę laisvę.
Mykolaičio Putinas dažnai kalbėjo apie valdžios kontrolę ir represijas, kurios gali trukdyti žmonėms jaustis laisvais. Tai gali apimti žiniasklaidos cenzūrą, politinę persekiojimą ir kitas priemones, kurios slopina žmonių gebėjimą išreikšti savo nuomonę.
Žmogus negali jaustis laisvas tada, kai negali daryti to, ko pats nori. Juk turbūt visi asmenys nori kurti, veikti, daryti tai, ką jie trokšta. Vis dėl to, daugelis Žemės gyventojų susiduria su situacijomis, kuomet jie yra priversti paklusti normoms ir atsisakyti savo norų. Asmeninės laisvės Vasaris siekė visą savo gyvenimą; būtent romane ir yra parodoma, kaip jis ją surado, kas turėjo jai įtakos. Jau pirmoje kūrinio dalyje klierikas pajunta bundantį savyje poetą. Jis įsitikina, kad šaltis ir niūrios kunigų seminarijos sienos riboja jo, kaip kūrėjo, laisvę.
Vincas Mykolaitis-Putinas