Mito Apibrėžimas Lietuvių Kalba: Esmė, Funkcijos ir Reikšmė

Lietuvių kalbos žodynas mitą apibūdina kaip senovinį fantastinį pasakojimą, kuriame gausu detalių apie įvairiausias antgamtines būtybes, pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę, didžiausius to meto didvyrius. Mitai [gr. mythos - pasakojimas, legenda] - tai kolektyvinė žodinė kūryba, turinti daug variantų. Mitų susidarymą bei jų santykius su kitais pasakojimais (legendomis, pasakomis, sagomis, epais) tiria mitologija [gr. mythos + logos - žodis, mokslas]. Mitų vystymasis ir jų transformacija į pasakas yra naratologijos objektas. Mitų esmė suprantama kaip religinė, o jų tyrimas yra glaudžiai susijęs su religijos istorija.

Mituose pasakojama apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, ir tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Pasak vienos iš tokių santykių interpretacijos mitai yra pasakojimai apie dievus arba didvyrius, susieti į nuoseklią sistemą, perduodama iš kartos į kartą kaip tradicija. Mitai susiejami su dvasiniu arba religiniu bendruomenės gyvenimu, palaikomi valdovų arba dvasininkų. Kai šis ryšys prarandamas, pasakojimai praranda savo mitologines savybes ir tampa pasakomis.

Įvairiais laikotarpiais į mitą buvo žvelgiama skirtingai ir kuriamos įvairios mitų koncepcijos. Taip mitus suvokė kai kurie filosofai (Demokritas, Ksenofanas, Empedoklis, Anaksagoras). Mitai yra poetų kūrybos rezultatai. Mitas yra gamtos ir moralės reiškinių alegorija ir simbolis. Taip tvirtino Euhemeras iš Mesenės, remdamasis Hekatajo Miletiečio ir Kritijo idėjomis. Mitas yra ne dievų, o vėliau sudievintų žmonių istorija. Euhemeras parašė veikalą apie savo kelionę į Rytus ir ten rastą utopinę salą, kurioje kadaise karaliavo Kronas ir Dzeusas. Po mirties šie valdovai imti garbinti kaip dievai.

Senoviniai arba „tikrieji“ mitai būdingi senosioms visuomenėms. Gyvieji mitai - jais tikima be įrodymų. Jie aiškino tikrovę: gamtą, istoriją. Mirusieji mitai - kažkada buvę gyvieji mitai, bet jais seniai niekas nebetiki. Jie nebeatlieka pasaulio aiškinimo funkcijos ir teturi literatūrinę, meninę vertę.

Rusų filosofė T. Černyšova mano, kad „mitologinis pasaulio modelis turi vieną būtiną savybę - klaidingas modelis, klaidingas pasaulio vaizdas“. Tačiau tai nėra pakankamas apibrėžimas, nes iš jo sektų, kad didžioji mokslo dalis tėra mitai, kadangi visiškai pasitvirtina tik nedaugelis mokslo hipotezių. Mitologinis modelis neatitinka tikrovės, tačiau to nepakanka. Mitologinio modelio nesistengiama tikrinti kritiniais eksperimentais, juo tikima savaime. Patikrinus ir įsitikinus, kad modelis neatitinka tikrovės, jis yra atmetamas.

Gali būti ir atvirkštinis variantas. Po verifikacijos, kai modelis buvo atmestas, juo tikima ir toliau, daliai žmonių jis vis vien atrodo teisingas. Bet koks modelis, kuriuo tikima be įrodymų, siejamas su mitologija. Jei dalis žmonių įtiki moksline hipoteze ir nebereikalauja įrodymų, tokia hipotezė mitologizuojama. Šiuolaikiniame švietime stengiamasi kiek įmanoma išvengti mitologizavimo.

J. Tapatumo principas - tikėjimas, kad mitas parodo žmogų supantį ir jį veikiantį pasaulį. Anot J. Mitologizuojamos tik tos hipotezės, kurios kažkuo patraukia eilinį žmogų, dėl to galbūt galima praplėsti mito apibrėžimo sritį iki bet kokių hipotezių, tenkinančių absoliutų neverifikuojamo tikėjimo principą. Tai naujai susidaręs (sukurtas) mitas. Šiuolaikinėje meno kritikoje naujaisiais mitais dažnai laikoma populiariųjų rašytojų kūryba.

M. T. Mąstymas pagal analogiją yra bendras žmogaus mąstymo ypatumas. Pirmiausia bandomo pažinti objekto (reiškinio) modeliu tampa bet kuris tiriamajam objektui artimas (turintis bendrų savybių) objektas (reiškinys). Vėliau, tikrinant modelio ir originalo atitikimą, sukuriamas patobulintas modelio variantas, kuris ima tolti nuo pirmojo modelio. Visi taip tobulinami modeliai yra klaidingi ta prasme, kad jie ne visiškai paaiškina originalą, bet yra adekvatūs (tikslūs), nes leidžia vis geriau pažinti originalą. Galima teigti, kad modeliams būdingas monotoniškas artėjimas prie originalo, o pabaigoje galbūt ir asimptotiškumas. Taigi, Černyšovos pateikiama mito samprata yra pagrįsta klaidinga prielaida.

Remdamiesi absoliutaus tikėjimo principu, kritikai mokslinę fantastiką kartais tapatina su šiuolaikiniais, naujaisiais mitais. J. Kagarlickis (1974): „Ribos tarp fantastikos ir mito ėmė nykti. Fantastika visada skyrėsi nuo mito - ji ugdė skaitytojų proto gebėjimą tyrinėti. Kaip bet kuri literatūra, ji reikalavo tikėti, bet mokė ir abejoti. Bet vieną kartą, visam laikui įsisąmonintas fantastinis pasaulis ima nebekelti abejonių. Jis tampa panašus į viduramžių krikščionių mito antrąją realybę“. Kagarlickis kalba apie paprasto modelio perėjimą į menamą realybę, t. Fantastikos idėja neabejoja tik nedidelė skaitytojų dalis. Dauguma įsijaučia į aprašomą pasaulį laikinai, tai yra gerai parašyto grožinio kūrinio požymis, kuris mokslinėje fantastikoje kartais vadinamas fantastiniu realizmu.

T. Černyšova: „Tiksliosios žinios, tampančios ne tik specialistų žiniomis, praranda teisę vadintis tiksliomis, nes nešėjas (nespecialistas) šių žinių negali nei pagrįsti, nei įrodyti… Mokslinės žinios tampa mitu“. Koks santykis tarp tikėjimo ir pasitikėjimo? Individas pats negali pagrįsti ir įrodyti absoliučios daugumos šiuolaikinio mokslo žinių, nors jis pats žino, kad jos gautos moksliniu metodu: įrodant, išmatuojant ir t. t.

K. Platonovas (1967) „Religijos psichologijoje“ aprašė situaciją: - Kaip jūs galite tvirtinti, kad Eifelio bokštas yra, jeigu jo nematėte? O jūs tvirtinate! Kodėl? Ogi todėl, kad tikite tais, kurie apie tai kalba. Tikite knygomis. Ir aš tikiu savo pamokslininku. Ir tikiu knyga Evangelija. Vadinasi <…> mudu nesiskiriame. Mitas kaip prasimanymas yra tiesiog naiviojo realizmo pasireiškimas. Šiuo atveju nėra atsižvelgiama į sudėtingesnes sąveikas. Mito ribos tiek praplečiamos, kad pats mitas, kaip toksai, visai išnyksta. Mitas siejamas su mąstymo archetipais.

Svarbu tai, kad antikos mitai buvo reikšmingi ne vien antikos žmonėms, ir nors dažnai tokie pasakojimai šiandien laikomi visiškais prasimanymais, tačiau tebėra aktualūs ir dabarties žmogui, kuris skaitydamas mitus ir juos nagrinėdamas suvokia, kad antikos mitai nagrinėja gana panašias į šiuolaikinio pasaulio žmonių problemas. Tiksliau tariant, mitinis pasaulėvaizdis buvo tarsi pirmapradis žmogaus susitikimas su pasauliu ir jo paslaptinga būtimi. Antikos žmonės įnirtingai jais tikėjo, nes tai formavo jų pasaulėžiūrą.

Dažnu atveju mitas dabarties žmogui parodo ne tik tikrąją gyvenimo prasmę, kuri Antikos žmogui yra elgesio liudijimas, bet ir yra kūrybos įkvėpimo šaltinis. Mituose skleidžiamos tiesos, pagal kurias senovės žmonės stengėsi gyventi, aktualios ir šiandien, jos dažnai tampa lietuvių literatūros pagrindu, pavyzdžiui M. Martinaičio eilėraštyje „Ikaras ir artojas“ matome ryškias nuorodas į graikų mitą „Dedalas ir Ikaras“ „ <...> Tirpo nuo saulės artumo sparnai, o jo rankos mosavo beviltiškai ore.“ Eilėraštyje minimas vieno iš pagrindinių mito veikėjų Ikaro sparnų išsilydimas, kai jis priskrido per arti saulės. Kita lietuvių poetė - J. Vaičiūnaitė eilėraštyje „Orfėjas ir Euridikė“ siekia atkreipti dėmesį į karštą Orfejo meilę Euridikei „<...>”.

Lietuvių Mitologija

Lietuvių mitologijos šaltiniai - tai senovės istorikų pasakojimai (pvz., graikų istorikų - V a. pr. Kr. - Herodoto, I a. - Tacito), keliautojų ir pirklių užrašai (pvz., IX a. anglo Vulfstano), metraščių liudijimai (pvz., XIII a. slavų Ipatijaus metraštis, germanų Livonijos kronika), etnografiniai užrašai (pvz., XVII a. J. Lasickio „Apie žemaičių dievus“), senoji lietuvių literatūra (pvz.,M. Mažvydo „Katekizmo“ prakalba) bei lietuvių tautosaka (dainuojamoji, pasakojamoji, smulkioji).

Pagrindiniai indoeuropiečių kilmės dievai: Dievas (dangaus šviesos dievas), Perkūnas (griausmo dievas), Velinas (velnias - mirties ir požemio karalystės dievas). Aukštieji dievai: Dievas, Perkūnas, Velnias, Laumė (arba Žvėrūna, Medeina). Senovės lietuvių deivės ir dievai atgyja XX amžiaus lietuvių poezijoje (pvz., K. Bradūno, J. Vaičiūnaitės), šiuolaikinėse istorinėse nuotykių apysakose (pvz. Skomanto kronikose Belaisvis, Vilkė, Užkeiktas lobis, Dievų valia ir kt.), apysakose-pasakose (pvz., J.

Archeologė M. Etnologė P. Religijotyrininkas G. Nejolievas (Е. М. ↑ Ignas Narbutas. Mitas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. ↑ „Myth“. Britannica.

Pagrindiniai lietuvių mitologijos dievai ir deivės:

tags: #kas #mituose #gali #but #aprasoma