Kūrybinis įkvėpimas dažnai reikalingas visiems kūrėjams. Kiekvienas žmogus turi savitus kūrybinio įkvėpimo šaltinius ir kiekvienas jų - dažniausiai labai efektyvus - kad ir individualiai. Tačiau kūrėjai tą šaltinį atranda individualiais būdais.
Dažniausiai, manau, patirti dramatiški išgyvenimai stumteli žmogų kurti. Juk tuomet, kai skaudi patirtis slegia širdį, sielvartą sumažina nuoširdūs ir atviri pokalbiai. Tačiau ne kiekvienas turi šalia asmenį, kuriam galėtų pasipasakoti, todėl savo jausmus išlieja įvairiomis meninėmis formomis. Taigi, skaudūs išgyvenimai nors ir nenukelia žmogaus į nuostabią oazę, tačiau jie paskatina atsiverti žmogaus meninei pusei.
Praradimas kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis
Vienas tokių būdų, ypač pastaraisiais amžiais, tai praradimai. Tad praradimą taip pat galima įvardinti kaip savotišką kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Praradimas sužadina svarbiausius ir giliausius žmogaus jausmus, kuriuos kūrėjas trokšta išlieti ant lapo. Tad tokiu principu sukurtų kūrinių literatūroje turime tikrai nemažai.
Kasdienis žmogaus gyvenimas yra lydimas įvairiausių įvykių, kurie jį vienaip ar kitaip paveikia. Tie įvykiai gali būti visai nedideli, o gali būti ir viską iš esmės keičiantys (tam tikri „lūžio“ momentai). Vis dėlto svarbiausia ne tai, kas žmogui nutinka, nes kiekvienam nutinka visko - ir gero, ir blogo, o svarbiausia tai, kaip į išgyvenamus dalykus sureaguojame, kokią tiesioginę įtaką jie mums padaro. Tam tikra tokios įtakos pasekmė yra kūrybinis įkvėpimas, daugiau ar mažiau lydintis kiekvieną žmogų (kartais turime entuziazmo kokiai nors veiklai, o kokiai nors kitai - visai ne ir ją atliekame abejingai; tasai „užsidegimas“, noras ką nors daryti ir yra įkvėpimas). „Užsidegti“ (kūrybine prasme) žmogus gali paveiktas džiaugsmo, sėkmės, bet ir pykčio, liūdesio, ilgesio, vienišumo. Kiekvienas kūrinys yra kilęs iš kokios nors emocijos ar kelių emocijų samplaikos.
Šiandien panagrinėsiu, ar gali praradimas būti kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis? Remsiuosi įvairiais XXa. lietuvių literatūros pavyzdžiais. Taigi šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis atitinkamais lietuvių literatūros rašytojų atvejais bei jų kūryba, argumentuotai pateikiama, kaip praradimas veikia, kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis, kokiu principu praradimas veikia žmogų ir jo kūrybą.
Kiekvienas žmogus savo gyvenime susiduria su įvairiais iššūkiais. Iššūkiu galime laikyti ne tik įvairius likimo smūgius bei skaudžius įvykius kurie nutinka žmogui, bet ir sudėtingas emocijas bei vidines būsenas, kurias tenka patirti. Vienos sudėtingiausių iš šių būsenų - kančia ir ilgesys. Nors daugelis šių būsenų akivaizdoje yra linkę pasiduoti apatijai ir neigiamoms emocijoms, esama ir tokių, kurie savo skausmingus išgyvenimus geba panaudoti kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Šios tarpusavyje glaudžiai susijusios būsenos apima žmogų, kai jis susiduria su įvairiais skaudžiais įvykiais, kai negrįžtamai sutrikdoma jo kasdienybė.
Salomėja Nėris: kančia kaip įkvėpimas
Tai padarė ir Salomėja Nėris, išgyvenusi didžiules dvasines kančias dėl lietuvių visuomenės pasmerkto poelgio: 1933 metais ateitininkė prisijungė prie kairiųjų, o 1940 metais Salomėja Nėris, kaip Liaudies seimo delegatė, išvyko į Maskvą parvežti į Lietuvą Stalino „saulės“.
Todėl gimė eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“, kurio visi eilėraščiai ir buvo skirti išreikšti savo kaltę. Vienas eilėraštis iš šio rinkinio yra „Tolimas sapnas“. Lyrinis subjektas išpažįsta savo kaltę ir trokšta atleidimo, o sapne išsipildo visi jo troškimai: sugrįžta į gimtinę, į raudoną bažnytėlę. Šis sugrįžimas sukuria džiaugsmą, nustebimo nuotaiką, tačiau visa tai keičia baimė, kaltės jausmas. Lyrinis „aš“ kaip biblinis sūnus paklydėlis, grįžęs pas tėvą, laukia atleidimo. Ir Viešpats atleidžia: „Tebūnie jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo“.
Darosi aišku, kad Salomėjai Nėriai tolimas sapnas yra lyg svajonė sugrįžti į gimtinę. Tačiau jai yra gėda dėl savo klaidų, todėl ši svajonė tik ir lieka sapnu. Ji (jos) nusakoma (nusakomos) kūrinio įvykiais, veikėjų likimais, pasakotojo pozicija ir paties autoriaus žinomu biografiniu kontekstu. Kokie išgyvenimai skatino vieną ar kitą autorių kurti kokios nors emocijos persmelktą literatūrą?