Darbo teisė reglamentuoja santykius tarp darbuotojų ir darbdavių. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius darbo teisės subjektus, jų teises ir pareigas.
Pagrindiniai darbo teisės subjektai
Darbo teisės subjektai skirstomi į dvi pagrindines grupes:
- Dalyvaujantys individualiuose darbo santykiuose - darbuotojas ir darbdavys;
- Dalyvaujantys kolektyviniuose darbo santykiuose - darbuotojų ir darbdavių atstovai.
Darbuotojas
Darbuotojas - fizinis asmuo, įgyvendinantis savo teisnumą ir veiksnumą darbo santykiuose.
Teisnumas ir veiksnumas
Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 13 straipsnis reglamentuoja darbuotojo teisnumą ir veiksnumą:
- Galėjimas turėti darbo teises ir pareigas (darbinis teisnumas) pripažįstamas lygus visiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, turi Lietuvos Respublikoje tokį patį darbinį teisnumą kaip ir Lietuvos piliečiai.
- Visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo pareigas (darbinis veiksnumas) atsiranda asmeniui, sukakusiam šešiolika metų.
Svarbu atskirti psichinę negalią, psichinę ligą nuo teisinio dalyko - asmens veiksnumo ar neveiksnumo civilinės teisės prasme. Negalima nesutikti, kad asmuo, sergantis psichine liga, gali būti darbo teisinių santykių subjektu.
Valstybė turi reglamentuoti minimalų amžių, kada asmuo gali pradėti dirbti nesavarankišką darbą, t. y. dalyvauti kooperuotame darbo procese. Tarptautinėje konvencijoje dėl vaikų ir jaunimo darbo apribojimo nėra nustatyta konkreti žemiausia darbo amžiaus riba. Valstybės turi nustatyti tokią minimalią ribą, kokia pagal tos valstybės įstatymus nustatyta baigti privalomą mokymą.
Darbdavys
Darbdavys - juridinis arba fizinis asmuo, kuris įdarbina darbuotoją.
Darbdavio teisės ir pareigos įgyvendinamos per jo organus ir administraciją. Šie organai formuojami ir veikia pagal įstatymus ir darbdavių veiklos dokumentus (LR DK 14 straipsnis).
Darbdavys taip pat gali būti kiekvienas fizinis asmuo (LR DK 16 straipsnis).
Darbuotojų kolektyvas
Atstovavimas
Atstovavimas esant kolektyviniams darbo santykiams vyksta be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, priešingu atveju, atstovavimas būtų neproduktyvus ir užvilkintas.
Atstovavimas išplaukia iš asociacijų laisvės, t. y. teisės jungtis į susirinkimus, organizacijas ir ginti savo interesus.
LR Konstitucijos 50 straipsnis numato, kad profesinės sąjungos kuriamos laisvai ir veikia savarankiškai, taip pat, kad jos turi lygias teises. DK 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas asociacijų laisvė įvardijama, kaip vienas iš darbo teisės principų.
LR teisės aktuose labiau pabrėžiama darbuotojų asociacijos teisė, o darbdavių asociacijos teisė tiesiogiai neįtvirtinama.
Darbuotojų atstovai
Darbuotojų atstovai - asmenys, atstovaujantys darbuotojų interesams.
Profesinės sąjungos
Profesinė sąjunga - darbuotojų organizacija, ginanti jų teises ir interesus.
Profesinė sąjungą laikoma įsteigta, kai:
- Susirinkime patvirtinami įstatai;
- Išrenkami vadovaujantys organai;
- Įregistruojami įstatai;
- Priimamas sprendimas dėl buveinės.
Darbdavys negali būti profesinės sąjungos nariu. Atleidžiant darbuotojų atstovą, turi būti gautas darbuotojų atstovų organo sutikimas.
Profesinės sąjungos turi teisę sudaryti kolektyvines sutartis, vesti socialinį dialogą, užtikrinti konsultavimo ir informavimo teisės įgyvendinimą bei atstovauti teismuose.
Darbo taryba
Darbo taryba - darbuotojų atstovavimo organas įmonėje.
Darbdavių atstovai
LR veikiančios darbdavių konfederacijos - Lietuvos pramoninkų konfederacija ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacija.
Trišalė taryba
Trišalė taryba - nacionalinio lygmens institucija, kurioje atstovaujami darbuotojų, darbdavių ir Vyriausybės interesai.
Terminai darbo teisėje
Terminas - tam tikras laiko tarpas, su kuriuo yra siejamas darbo teisinių santykių atsiradimas, pasibaigimas, pasikeitimas.
Terminų skaičiavimas
Terminų rūšys
Ieškinio senatis
Darbo stažas
Darbo stažas - laikotarpis, per kurį asmuo dirbo pagal darbo sutartį.
Darbo stažas reikšmingas nustatant darbuotojo teises, pvz., dėl atostogų trukmės, išeitinės išmokos ir pan.
Darbo stažo rūšys
- Bendrasis - įskaičiuojamas visose darbovietėse dirbtas laikas;
- Specialusis - siejamas ne su bendra darbuotojo darbo patirtimi, o su jo patirtimi dirbant tam tikros profesijos, darbą, einant tam tikras pareigas, ar dirbant tam tikromis sąlygomis;
- Darbo stažas tam tikroje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje - skaičiuojami visi laikotarpiai, kuriuos darbuotojas dirbo toje pačioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nesvarbu darbas buvo atliekamas nenutrūkstamai ar su pertraukomis.
Į ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje stažą, už kurį suteikiamos kasmetinės papildomos atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas toje darbovietėje ir kiti laikotarpiai, nurodyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 170 straipsnio 1 dalyje.
Darbuotojams, turintiems didesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje - 3 kalendorinės dienos, už kiekvienus paskesnius 5 metus darbo stažo toje darbovietėje - 1 kalendorinė diena.
Europos Sąjungos teisė
Europos Sąjungos pirminėje teisėje (steigimo sutartyse) įtvirtinta darbuotojų judėjimo laisvė, draudimas diskriminuoti dėl lyties darbo apmokėjimo srityje. Antrinėje Europos Sąjungos teisėje (pirmiausia direktyvose) įteisintos teisės normos, reglamentuojančios darbuotojo teises sudarant darbo sutartį, nediskriminavimą (direktyva 2006/54), darbo sutarčių apsaugą perduodant verslą ar jo dalį (direktyva 2001/23), nemokumo atveju (direktyva 2008/94), darbuotojų komandiruotes (direktyva 96/71), įsitraukimą į darbą netipinėmis darbo formomis, pvz., pagal terminuotas sutartis (direktyva 1999/70), dirbant ne visą darbo laiką (direktyva 97/81) ar laikinojo įdarbinimo įmonėse (direktyva 2008/104), t. p.
Konstitucinės darbuotojų teisės ir laisvės
Konstitucijoje nustatytos pagrindinės ir reikšmingiausios darbuotojų laisvės ir teisės: laisvė pasirinkti darbą, steigti asociacijas, teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisingą apmokėjimą už darbą, poilsį ir laisvalaikį, kasmetines mokamas atostogas, streiką; t. p. draudžiamas priverčiamasis darbas. Šios laisvės ir teisės detalizuojamos Darbo kodekse bei kituose įstatymuose (pvz., 1991 Profesinių sąjungų, 2003 Darbuotojų saugos ir sveikatos, 2004 Europos darbo tarybų).
Kolektyvinėms sutartims, sudaromoms nacionaliniu, šakos, teritoriniu ar darbovietės lygiu tarp profesinių sąjungų ir darbdavio ar darbdavių organizacijų, suteikiama plati diskrecija - jos iš esmės gali reguliuoti bet kuriuos darbuotojų darbo santykių aspektus nepablogindamos darbuotojų padėties, palyginti su nustatytąja įstatymais. Darbdavio ir darbo tarybų susitarimų ne bet kurios, o tik norminį pobūdį turinčios sąlygos (visuotinai privalomos bendro pobūdžio taisyklės) laikomos darbo teisės normomis. Darbo teisės normomis laikytini ir darbdavio išleidžiami vietiniai norminiai teisės aktai (įsakymai, taisyklės), kuriais jis siekia vieningai reguliuoti ir organizuoti visų ar dalies pavaldžių darbuotojų darbo sąlygas ar tvarką darbovietėje. Darbdavio ir darbo tarybos susitarimų, vietinių norminių teisės aktų, Vyriausybės nutarimų ir kitų valstybės institucijų norminių teisės aktų nuostatos negali pabloginti darbuotojų padėties, palyginti su ta, kurią nustato Darbo kodeksas ir įstatymai, išskyrus šių teisės aktų nustatytas išimtis.