Kas Būtų, Jei Žmonės Išnyktų?

Iš visų biologinių rūšių žmonės žemėje paliko didžiausią žymę - tiesė kelius, statė tiltus, įkūrė miestus, statė elektros jėgaines ir laivus, kūrė lėktuvus, automobilius, kilo į kosminę erdvę. Norėdami geriau pamatyti savo poveikį pasauliui, turėtume pabandyti įsivaizduoti, koks pasaulis būtų be mūsų. Kas nutiktų mūsų miestams, keliams, upėms, didžiausiems mūsų monumentams. Mes pakeitėme žemę, orą, jūrą. Ar pasaulis atsistatytų?

Pradedant oro tarša viršutiniuose atmosferos sluoksniuose ir baigiant plastiko dalelėmis vandenyno dugne - mūsų planetoje beveik neįmanoma rasti vietos, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietusi žmonija. Tačiau horizonte telkiasi tamsūs debesys, rašo sciencefocus.com. Kalbant apie žmonijos išnykimą, klausimą, daugelio ekspertų nuomone, reikėtų pradėti ne žodeliu „ar“, o „kada“. Ir kai kurie mokslininkai mano, kad tai įvyks greičiau, negu vėliau. 2010 metais žymus australų virusologas Frenkas Fenneris teigė, kad dėl gyventojų pertekliaus, aplinkos niokojimo ir klimato kaitos žmonės gali išnykti jau kitą šimtmetį.

Žinoma, Žemė gali gyvuoti ir kuo puikiausiai gyvuos ir be mūsų. Gyvybė išliks, o mūsų palikti pėdsakai planetoje išnyks greičiau, negu manote. Mūsų miestai sugrius, tiltai įlūš, o laukai užaugs. „Gamta galiausiai viską pradangins, - sako Alanas Weismanas, 2007 metais išleidęs knygą „Pasaulis be mūsų“ („The World Without Us“), kurioje analizuojama, kas nutiktų, jei planetoje išnyktų žmonės. - Jei gamta negalės suskaidyti kai kurių daiktų, ji galiausiai juos palaidos“.

Neprireiks daugybės metų, kad fosilijose iš žmonijos liktų tik plonas sluoksnis plastiko, radioaktyvūs izotopai ir vištų kaulų likučiai (žmonės per metus nužudo 60 mlrd. vištų). Būtent tokių liekanų aptinkama tose vietovėse, kurias žmonija buvo priversta apleisti. Černobylio elektrinės apsaugos zonoje, kuri buvo smarkiai užteršta po 1986 metų branduolinės avarijos, šiuo metu veši augalai ir knibždėte knibžda gyvūnai. 2015 metais Gamtinės aplinkos mokslinių tyrimų tarybos finansuotas tyrimas nustatė, kad šioje zonoje klesti „gausios laukinių gyvūnų populiacijos“, o tai reiškia, kad vietinei florai ir faunai žmonės kėlė kur kas didesnę grėsmę nei 30 metų trukęs lėtinis radiacijos poveikis.

Žmonėms staiga palikus Žemę, sutriktų energetinės sistemos, sustotų automobiliai, elektrinėse ir branduolinėse jėgainėse prasidėtų avarijos, kiekvienas lėktuvo nusileidimas baigtųsi katastrofa. Neveikiant energetinėms sistemoms, sustotų chemijos gamyklos, pasklistų nuodingos dujos, po branduolinių jėgainių avarijų pasklistų radioaktyvios dulkės. Daugybė naminių gyvūnų būtų priversti patys ieškoti maisto. Išsilaisvintų zoologijos sodų plėšrūnai ir kiti gyvūnai.

Moksle, pramonėje, žemės ūkyje ir kitur mes patys geriausi. Vis dėlto mūsų beatodairiška veikla turi ir prastą poveikį: teršiame atmosferą, vandenį, išstumiame gyvūniją ir augaliją iš jų buveinių, o išstumti jie nyksta ir žūsta. Ar ilgai išliks mūsiškis palikimas? Kaip be mūsų gyvenimas klostytųsi gyvūnams? Pabandykite įsivaizduoti, kas nutiktų Žemei, jeigu žmonija išnyktų.

Kaip Atrodytų Miestai?

Kai kuriems pasaulio miestams žmogaus nebuvimas būtų katastrofiškas vos ne kitą dieną. Mat daugelio didmiesčių metro kasdien kovoja su gruntiniais vandenimis. Sustojus jų siurbliams, į paviršių prasiveržęs požeminis vanduo užtvindytų tuos miestus per kelias savaites. Kaip, beje, ir visos šiuolaikinės pasaulio šachtos kaipmat virstų ežerais ežerėliais. O tokia šalis kaip Olandija beveik visa pasiners po jūros vandeniu. Juk didžioji dalis jos teritorijos - sausuma, žmonių atsikovota iš jūros.

Kai išnyksime, labiausiai nukentės tos augalų ir gyvūnų rūšys, kurias su žmonėmis siejo glaudūs ryšiai. Pasaulį maitinančius javus, priklausomus nuo pesticidų ir trąšų, greitai pakeistų jų laukiniai protėviai. „Jie greitai pralaimėtų konkurencinę kovą, - sako A. Weismanas. - Morkos vėl sulaukėtų, o kukurūzų burbuolės grįžtų prie originalaus dydžio ir būtų ne ką didesnės už kviečio šluotelę“.

Kai kurios laukiniams protėviams artimesnės karvių ar avių veislės išgyvens šiek tiek ilgiau, tačiau kitos, virtusios lėtomis ir klusniomis rupšnojimo mašinomis, kris didžiuliais kiekiais. „Manau, kad jas labai greitai išpjaus mėsėdžiai plėšrūnai, kurių sparčiai pradės daugėti“, - sakė A. Weismanas. Tarp šių plėšrūnų pateks ir naminiai gyvūnai, bet greičiau katės, o ne šunys. „Manau, kad vilkams seksis puikiai ir jie nukonkuruos šunis“, - teigė A. Weismanas. „Katės visame pasaulyje yra labai gaji nevietinė rūšis. Kur tik jos beatsidurtų, jos visur geba prisitaikyti“.

Po metų be žmonių dangus būtų žydresnis, oras skaidresnis. Vėjas ir lietus švariai nušveistų Žemės paviršių, nebeliktų viso žmonių keliamo smogo ir dulkių. Tuo tarpu namų maišytuvuose nebebūtų vandens. Juk vandens sistemas reikia nuolat pumpuoti. Tačiau vanduo, kuris buvo vamzdžiuose, kai visi dingo, ten ir liktų. Tad kai ateitų pirmoji žiema, vamzdžiuose esantis vanduo užšaltų ir juos prakiurdytų. Taip pat nebūtų elektros. Jėgainės nustotų veikti, nes niekas jų neprižiūrėtų ir neužtikrintų kuro atsargų.

Praėjus kažkiek laiko, lietus nuplautų dulkes, asfaltą ir aikštes užklotų nauji žalumynai ir medžiai. Vandenynų bangų mūšos absorbuotų anglies dvideginį, baigtusi globalinis atšilimas. Praėjus apie 120 metų daugelis dangoraižių virstų griuvėsiais, vėliau suirtų betoninės upių užtvankos, formuotųsi naujos pelkės ir naujos dykumos.

Miestų parkai tiesiog akyse virs miškų salomis, o aplinkiniai miškai per artimiausius dešimtmečius okupuos griuvėsiais virstančius statinius. Tai tik dar labiau pagreitins jų eroziją: juk medžių šaknys ardo betoną ne blogiau už šiuolaikinę techniką. Tad visa žmogaus prižiūrėta ir apleista teritorija bus akimirksniu atsikovota gamtos. Ir vos po poros dešimtmečių mūsų miestai virs miškais apaugusiomis milžiniškomis kalvomis.

Pasirodo, mūsų miestai - tai kaip sunkiai sergantys ligoniai: jiems kasdien reikia priežiūros. Antraip jie tučtuojau pradės irti. Nuo temperatūros kaitos gelžbetonio sienos tuoj pat ims skilinėti, visos medinės konstrukcijos supus per keliolika metų, o visa teritorija aplink milijonus namų vaiduoklių bus nuklota stiklo duženomis. Žaibai anksčiau ar vėliau apleistuose miestuose sukels milžiniškus gaisrus. Dar vėliau visas metalas virs geležies oksidu, o gelžbetonio gabalai vėl sudūlės į žvyrą ir smėlį.

Tiesa, mūsų pastatai dings nuo žemės paviršiaus nevienodu greičiu. Visi šiuolaikiniai pastatai (ypač dangoraižiai) pirmieji pavirs smėlio ir žvyro kalneliais. O štai Egipto piramidės, Kambodžos Angkoras ar Kelno katedra dar stovės tūkstančius metų.

Vos per penkerius metus neprižiūrimas gatves, šaligatvius ir aikštes beveik paslėptų augalijos apklotas. Azoto fiksaciją vykdantys augalai (pavyzdžiui, dobilai) ruoštų derlingesnį dirvožemį kitiems, reiklesniems, augalams, šių stambios šaknys galėtų iškilnoti žmonių kadaise nutiestus takelius ir išklotą asfaltą. Prie ardymo prisidėtų ir pavasario atlydžiai.

Miestų gatvės, pastatai, visos kitos žmonių sukurtos struktūros atrodo ganėtinai tvirtos, tačiau visoms joms reikia priežiūros, atnaujinimo ir remonto. Neverta tikėtis, jog šį darbą atliktų kas nors kitas, tad be žmonių dabar stabiliai stūksančios struktūros liktų itin pažeidžiamos gamtos stichijų: šalčio, karščio, liūčių, audrų ir kt. Pastatų plyšiuose ir trūkiuose išsikerotų įvairi augalija, daugybė sienų galėtų sužaliuoti. Pro smulkiausias ertmes į mūsų buvusius namus kelią rastų ir čia apsigyventų įvairi flora ir fauna: smulkūs graužikai, pelėsiai, vabzdžiai (kinivarpos ir kt.). Naujųjų namų šie neprižiūrėtų taip, kaip prižiūrėjome mes, - atvirkščiai, naikintų viską, ką tik pajėgtų.

Vis daugiau vandens kauptųsi paviršiuje, o gatvės pradėtų panašėti į upes, supamas įvairios augalijos. Į betoninių struktūrų plyšius patekęs vanduo žiemomis užšaltų, o pavasarį atitirptų. Šis nuolat besikartojantis ciklas pražūtingai ardytų pastatus, kol šie galiausiai neatlaikytų. Didžiulę grėsmę keltų gaisrai, kuriuos sukeltų žaibai, - ugnis nevaldomai įsisiautėtų, šiukšlės ar plačiai išsikerojusi augalija degtų ilgai.

Lietaus vandenyje ištirpęs anglies dioksidas pamažu graužtų šarminį cementą, kol liktų tik jo dengtos plieninės struktūros. Tikėtina, jog po 300 metų ar kiek vėliau daugumos pastatų rasti jau nebepavyktų.

Praėjus tūkstančiui metų pasaulis, kurį prisimenate, vis dar būtų miglotai atpažįstamas. Kai kurie dalykai išliktų - tai priklausytų nuo medžiagų, iš kurių jie pagaminti, klimato ir tiesiog sėkmės. Daugiabutis namas čia, kino teatras ten ar griūvantis prekybos centras stovėtų kaip paminklai prarastai civilizacijai.

Po 300-500 metų metalinės konstrukcijos (tiltai, dangoraižiai, statulos) jau taip pat būtų stipriai nuniokotos korozijos. Korozija apimtų ir buvusio žmonių pasaulio įžymybes Eifelio bokštą ir Laisvės statulą. Praėjus tūkstančiui metų iš šių statinių nebeliktų beveik nieko. Sunku būtų rasti ir kitų šiuolaikinių miestų požymių - juos jau būtų pasiglemžę pelkynai ar miškai. Užtat Dubajus ir Las Vegasas nugrimztų į smėlį. Dykumos atsiimtų tai, kas joms priklausė. Amerikos žemynas vėl virstų pelkėmis - jos kadaise užėmė labai didelę dalį žemyno.

Tikėtina, kad po 10-20 tūkst. metų apie kadaise egzistavusią žmoniją liudytų tik nedaugelis akmens statinių. Tik senoviniai akmens luitų statiniai (piramidės), Didžioji kinų siena, Rašmoro Kalno nacionalinis paminklas - kalnagūbrio šlaite iškalti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentų veidai - dar stūksotų keliolika šimtų tūkstančių metų. Tačiau modernios struktūros jau būtų visiškai sunaikintos.

Tačiau kai kurie žmonijos pėdsakai išliks net praėjus dešimtims milijonų metų po mūsų išnykimo. Mikrobai turės laiko evoliucionuoti, kad suvartotų mūsų paliktą plastiką. Keliai ir griuvėsiai bus matomi dar daug tūkstančių metų (romėnų betoną galima atpažinti ir po 2 tūkst. metų), bet galiausiai juos palaidos arba suardys gamtos jėgos. Guodžia tai, kad vienas iš paskutinių įrodymų, jog egzistavome, bus mūsų menas. Keramika, bronzinės statulos ir tokie paminklai kaip Rašmoro kalnas bus vieni patvariausių mūsų palikimo įkūnijimų.

Gyvūnijos ir Augalijos Pokyčiai

A. Vaismanas prognozuoja, kad ištuštėjusioje Žemėje pirmiausia suklestės paukščiai: jų kasmet daugės po milijardą. O štai atvirose vietovėse gyvenančių paukščių sumažės: mat miškas visuotinai susigrąžins savo pozicijas. Visa atogrąžų kraštų gyvūnija taip pat suklestės: atsikurs priešistorinės dramblių, liūtų ir antilopių populiacijos.

Staigiai dingus pesticidams, įvyktų vabzdžių populiacijos sprogimas. Vabzdžiai yra mobilūs, greitai dauginasi ir geba gyventi beveik bet kokioje aplinkoje, todėl juos galima laikyti labai sėkminga rūšių klase, net kai žmonės bando aktyviai juos išnaikinti. „Jie gali mutuoti ir prisitaikyti prie aplinkos greičiau nei bet kas kitas planetoje, išskyrus, galbūt, mikrobus, - aiškino A. Weismanas. - Viskas, kas atrodys skanu, bus sugraužta“.

Vabzdžių populiacijos sprogimas savo ruožu paskatins vabzdžiais mintančių rūšių, pavyzdžiui, paukščių, graužikų, roplių, šikšnosparnių ir voragyvių, bumą. Tuomet suklestės rūšys, mintančios šiais gyvūnais - ir taip toliau visoje mitybos grandinėje. Tačiau tai, kas auga, turi ir mažėti - kai bus suvartotas žmonių paliktas maistas, šios didžiulės populiacijos ilgainiui taps netvarios. Žmonijos išnykimo palikti atgarsiai mitybos tinkle gali būti juntami net 100 metų į priekį, kol nusistovės nauja normali padėtis.

Kas ištiks mūsų artimiausius (mylimus ir ne) naminius gyvūnus bei padarus? Pasirodo, „neišnaikinamosios“ utėlės išnyks per vienus metus. Tarakonai ir žiurkės sugebės išsilaikyti bent kelerius metus. Sulaukėję šunys bursis į dideles gaujas, tačiau ir tai jų neišgelbės - į miestus iš aplinkinių miškų atklydę vilkai juos išpjaus. Nesugebės vėl sulaukėti ir naminiu tapęs arklys ar karvė. Taigi paskui mus nuo Žemės paviršiaus turės pasitraukti ir dauguma mūsų naminių gyvūnų ir kitokių gyvių.

Tiesa, bus viena išimtis. Tai katės. Jos geriausiai iš visų yra išsaugojusios medžiotojo instinktus.

Visų mūsų išvestų naminių augalų laukia tas pats liūdnas likimas. Ir naminių braškių, ir obelų, ir kitų mūsų sukultūrintų augalų likimas bus toks pat: jie vėl sulaukės. T. y. jų vaisiai labai sumažės ir nebeturės tiek cukraus, kiek turi dabar. Kas labiausiai iš visos augalijos suklestės - tai Jo Didenybė Miškas. Pagal minėto autoriaus prognozes, jau po trijų šimtų metų visa Europa ir Eurazija (o tai - teritorija nuo Portugalijos iki Tolimųjų Rytų) vėl bus ištisai padengta tankiu mišrių miškų kilimu. Taip, kaip ji atrodė prieš kokius 6-8 tūkst. metų, kai pirmykščiai žmonės dar tik ėmė klajoti upių pakrantėmis.

Ūkiai grįžtų į gamtą. Pradėtų nykti augalai, kuriuos valgome. Nebeliktų kukurūzų, bulvių ar pomidorų.

Vos per penkerius metus neprižiūrimas gatves, šaligatvius ir aikštes beveik paslėptų augalijos apklotas. Pro smulkiausias ertmes į mūsų buvusius namus kelią rastų ir čia apsigyventų įvairi flora ir fauna.

Vėl suklestėtų nykstančios gyvūnų rūšys - amūriniai leopardai, juodieji raganosiai, kalnų gorilos ir daugybė kitos gyvybės. Nors, žinoma, nebūtų apsaugota nuo kitų pražūtingų veiksnių, gyvūnija galbūt išsigelbėtų nuo didžiulio rūšių nykimo, kuris, kaip tyčia, lydėdavo žmonių kūrimąsi: Australijoje - prieš 60 tūkst. metų, Amerikoje - prieš 13 tūkst. metų, Karibų salose - prieš 6 tūkst. metų, Madagaskare - prieš 20 tūkst. metų. Gana greitai turėtų sulėtėti ir šiuo laikotarpiu stebimas rekordiškai spartus rūšių nykimas.

Gyvenimas palengvėtų ir migruojantiems paukščiams - jų nebeklaidintų dirbtinės šviesos. Tikėtina, kad vos po kelių šimtmečių daugybės rūšių populiacija galėtų sugrįžti į panašų lygį, koks buvo prieš atsirandant žmonėms. Tiesa, jų paplitimas galėtų būti gerokai kitoks - žmonių dėka daugybė gyvūnų atsidūrė tuose žemynuose ir tose teritorijose, kurios jiems nebūtų pasiekiamos. Vandenynuose taip pat plaukiotų gerokai daugiau žuvų - maždaug tiek, kiek jų buvo dar prieš žmonėms išmokstant žvejoti.

Žmonijos žūtis skaudžiai apkarpytų net ir tarakonų populiaciją. Žiurkės ir kiti parazitai nebesivaišintų žmonių išmestomis atliekomis. Visiškai išnyktų žmoginės utėlės, neprisitaikiusios gyventi kitų organizmų „sąskaita“.

Išgyventi nebegalėtų ir 33 gyvūnų bei 37 augalų rūšys, kurias Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija šiuo metu įvardijusi kaip išnykusias laukinėje gamtoje.

Sugebėję pabėgti iš aptvarų ir išlikę gyvuliai, tikėtina, per keletą kartų supanašėtų su laukiniais protėviais. Žinoma, kad į laisvę ištrūkusios kiaulės stebėtinai greitai gali apaugti plaukais, išauginti iltis ir supanašėti su šernais. Šunų ir vilkų palikuonys mažai teprimintų geriausius žmogaus draugus, o arkliai, manoma, supanašėtų su laukiniais Prževalskio arkliais.

Tačiau horizonte telkiasi tamsūs debesys, rašo sciencefocus.com. Kalbant apie žmonijos išnykimą, klausimą, daugelio ekspertų nuomone, reikėtų pradėti ne žodeliu „ar“, o „kada“.

Antropocenas ir Ilgalaikis Palikimas

Per pastarąjį amžių žmonijos poveikis cheminiams planetos procesams ir klimatui buvo toks didžiulis, kad kai kurie mokslininkai siūlo holoceno epochą laikyti pasibaigusia ir paskelbti naują geologinę epochą - antropoceną - „žmogaus amžių“. Juk nuveikėme daug: sudeginome daugybę iškastinio kuro, padalijome atomų branduolius, pagaminome įvairių sintetinių medžiagų, performavome kraštovaizdį kur kas greičiau, nei būtų galėjusi gamta.

Išskirtiniai antropoceno, kaip ir jau praėjusių epochų bei periodų, požymiai taip pat turėtų būti užfiksuoti uolienų sluoksniuose. Tad kas jose liktų tolimoje ateityje, jeigu žmonija jau dabar staiga išnyktų?

Kadangi naujesnės nuosėdos gula ant senesniųjų, susiformavusius uolienų sluoksnius galima suskirstyti pagal amžių. Šių uolienų ir jose įkalintų fosilijų analizė geologams leidžia sudaryti nuoseklų laiko linijos žemėlapį, kuriame atsiskleidžia įvairių erų, periodų ar epochų ypatybės. Itin svarbius pokyčius gamtoje žymi unikalūs, iš aplinkinių uolienų išsiskiriantys sluoksniai.

Pavyzdžiui, riba tarp kreidos ir paleogeno periodų laikomas ganėtinai plonas, tačiau iridžio gausus uolienų sluoksnis, manoma, susiformavęs po dinozaurus pražudžiusio meteorito smūgio Jukatano pusiasalyje (Meksikoje) prieš 65 mln. metų.

Tačiau kas galėtų žymėti ribą tarp holoceno ir antropoceno? Vienas pagrindinių kandidatų - XX a. 6 ir 7 dešimtmečiais vykdyti branduolinių bombų bandymai. Per ganėtinai trumpą laikotarpį po pasaulį plačiai pasklidę ir nusėdę radioaktyvūs izotopai, kaip ir iridžio sluoksnis, galėtų būti riba, kada nors ateityje sudominsiančia, pavyzdžiui, ne Žemės civilizacijos geologus.

Žmonių veiklos palikimas galėtų būti ir su pramonės perversmu susijęs didesnis išskiriamo anglies dioksido kiekis. Skaičiuojama, jog žmonijos į atmosferą išmestas anglies dioksidas ir rūgštėjantys vandenynai galiausiai galėtų suformuoti 37 tūkst. kub. km klinčių. Tačiau dalis mokslininkų tokią ribą užginčija, nes pramonės perversmas įvairiose pasaulio dalyse vyko ganėtinai skirtingu metu.

Užuominų apie kadaise egzistavusius miestus uolienose turėtų likti mažai. Didesnę galimybę išvengti niokojančios erozijos turi po vandeniu panirusios uolienos, tad savo pėdsakų galėtų palikti žemiau jūros lygio prasmegę civilizacijos likučiai. Gali būti, kad nuosėdose išliks įvairių irstančių šiuolaikinių prietaisų ar šiukšlių (pvz., butelių) įspaudų ir juos kažkas ateityje atras, kaip paleontologai šiais laikais atranda trilobitų ar kitų priešistorinių gyvių fosilijų.

Po 300 mln. metų Žemėje vėl atsiradusios protingos būtybės nė nepastebėtų, kad kadaise čia gyvenome mes.

Deja, ne viską taip lengvai kaip miestus ar kanalus „suvirškins“ visagalė gamta. Juk mes po savęs paliksime tiesiog kalnus nuodų ir baisių technogeninių bombų (atominės elektrinės, chemijos pramonės milžinai ir apskritai visas branduolinis ginklas). Mums išnykus tepraeis vos keli mėnesiai, kai dėl nevaldomos branduolinės reakcijos viena po kitos ims sproginėti atominės elektrinės. Aplink jas susidarys mirtinos radiacijos zonos. Radioaktyviųjų izotopų irimas truks šimtus tūkstančių, o gal net milijonus metų. Yrantys chemijos pramonės kombinatai ilgainiui virs išdegintomis teritorijomis.

Tikra rykšte atsigaunančiai gamtai taps milijardas tonų mūsų palikto įvairiausio plastiko. Upių srovės į vandenynų dugną sunešti tie begaliniai kiekiai plastikinių maišelių ir butelių ten išgulės ilgus šimtmečius, kol pagaliau suirs. Tad apibendrintai apibūdinti žmonijos paliktą pėdsaką Žemėje galima taip: tai masinis jos užteršimas, o valysis planeta mūsų paliktą purvą labai ilgai...

• Tik po 35 tūkst. metų dirvoje ir vandenyse nebeliks mūsų iškasto į žemės paviršių švino (t. y. jis vėl nusės į giluminius sluoksnius).
• Gal tik po kokių 100 tūkst. metų atsiras mikroorganizmų, sugebėsiančių suvirškinti visur primėtytų milijonus padangų.
• Turės praeiti bent jau 250 tūkst. metų, kol galutinai suskils plutonis branduoliniuose užtaisuose.
• Kai kurios nuodingos medžiagos (pavyzdžiui, polichloruoti bifenilai) nesuskils net po kelių milijonų metų.
• Dar viena branduolinė medžiaga - uranas 238 - suskils tik po 4,5 mlrd. metų, t. y. po tiek metų, kiek dabar ir yra mūsų Žemei.

Apie žmonijos civilizaciją dar daugybę tūkstantmečių ar net milijonus metų išduotų stiklo šukės, nesuirusios plastiko mikrodalelės ir kiti plastikiniai artefaktai, nusėdę vandenynų dugne ar įkalinti giliai uolienose. Tačiau po 30 mln. metų neliktų ir jų.

Štai apytikslis laikotarpis, per kurį išnyks žmonijos pėdsakai:

Pasaulyje būtų tylu. Mūsų pastatai, automobiliai triukšmingi - visas šis triukšmas liautųsi.

Žmonės linkę manyti, kad jie yra Žemės šeimininkai. Tačiau Žemė išgyventų ir be mūsų. Mes be jos negalime.

Žemė neprapultų be mūsų. Mes be jos negalime.

Norėdami geriau suprasti šią temą, rekomenduojame pažiūrėti šį filmą:

tags: #kas #butu #jei #zmones #dingtu