Tiesos spindėjimas nutvieskia visus Kūrėjo veikalus ir ypač žmogų, sukurtą pagal Dievo atvaizdą ir į jį panašų (plg. Pr 1, 26): tiesa apšviečia į Viešpaties pažinimą ir meilę šitaip vedamo žmogaus protą ir formuoja jo laisvę. Pašaukti išganymui per tikėjimą į Jėzų Kristų, tikrąją šviesą, kuri apšviečia kiekvieną žmogų (plg. Jn 1, 9), žmonės tampa „šviesa Viešpatyje“ ir „šviesos vaikais“ (plg. Ef 5, 8). Todėl galutinį atsakymą į visus žmogaus klausimus, ypač religinius ir moralinius, duoda tik Jėzus Kristus.
Dievo veido šviesa visu grožiu spindi veide Jėzaus Kristaus, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), „Dievo šlovės atšvaitas“ (Žyd 1, 3), „pilnas malonės ir tiesos“ (plg. Jn 1, 14). Kristus, „tautų šviesa“, apšviečia veidą savo Bažnyčios, pasiųstos į pasaulį Evangelijos skelbti visai kūrinijai (plg. Mk 16, 15) [2]. Todėl Bažnyčia, Dievo tauta tautose [3], atsiliepdama į naujus istorijos iššūkius ir žmonių pastangas ieškoti gyvenimo prasmės, visiems duoda atsakymą, kylantį iš Jėzaus Kristaus ir jo Evangelijos tiesos. „Bažnyčia visuomet jaučia pareigą išnagrinėti laiko ženklus ir juos aiškinti pagal Evangeliją.
Tačiau šiandien atrodo būtina iš naujo peržvelgti Bažnyčios moralinio mokymo visumą, idant būtų primintos kai kurios pagrindinės katalikų doktrinos tiesos, kurioms iškyla iškraipymo arba atmetimo pavojus. Mat nauja situacija susiklostė pačioje krikščionių bendruomenėje, pasklidus daugeliui humanitarinio ir psichologinio, socialinio ir kultūrinio, religinio ir net grynai teologinio pobūdžio abejonių ir prieštaravimų Bažnyčios moraliniam mokymui. Tai jau nebe ribotos ir atsitiktinės priešpriešos, bet visuotinis ir sistemingas, tam tikromis antropologijos ir etikos koncepcijomis grindžiamas mėginimas užginčyti moralinį paveldą. Šių koncepcijų pradinį tašką daugiau ar mažiau užmaskuotai veikia mąstymo kryptys, siekiančios nutraukti būtiną ir esminį ryšį tarp žmogaus laisvės ir tiesos.
Būtent abejojama, ar žmogaus širdyje įrašyti ir į Sandorą įtraukti Dievo įsakymai iš tikrųjų gali apšviesti pavienių žmonių ir ištisų visuomenių kasdienius sprendimus. Ar įmanoma paklusti Dievui, vadinasi, mylėti Dievą ir artimą, bet nesilaikyti šių įsakymų visose situacijose?
Ši taip ilgai laukta enciklika skelbiama tik dabar būtent dėl to, kad pirmiau turėjo pasirodyti Katalikų Bažnyčios katekizmas, kuriame išsamiai ir sistemiškai išdėstyta krikščionybės moralinė doktrina. Katekizme tikinčiųjų moralinis gyvenimas, jo pagrindai ir daugialypis turinys parodytas, kaip „Dievo vaikų“ gyvenimas: „Tikėjimą pripažinę kaip savo naują orumą krikščionys pašaukti nuo šiol gyventi, „kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos“ (Fil 1, 27). Per sakramentus ir maldą jie gauna Kristaus malonę ir jo dvasios dovanas, kurios juos įgalina tam naujam gyvenimui“ [10]. Tad remiantis Katekizmo tekstu kaip „tikru ir autentišku katalikų doktrinos mokymo atramos tašku“ [11], enciklikoje bus apsiribojama kai kuriais esminiais Bažnyčios moralinio mokymo klausimais, būtinai apsvarstant problemas, dėl kurių nesutaria etikos ir moralinės teologijos specialistai. Tai ir yra šios enciklikos objektas.
Jėzaus pokalbis su turtinguoju jaunuoliu Evangelijos pagal Matą 19 skyriuje gali padėti iš naujo išklausyti gyvą ir tiesioginį Jėzaus moralinį mokymą.
Jaunuolyje, kurio vardas Mato evangelijoje nenurodytas, galime atpažinti kiekvieną žmogų, sąmoningai arba nesąmoningai besiartinantį prie Kristaus, žmogaus Atpirkėjo, ir keliantį Jam moralinius klausimus. Jaunuolis klausia ne tiek to, kokių principų laikytis, kiek to, kaip pasiekti gyvenimo prasmės pilnatvę. Tai siekis, kuriuo pagrįstas kiekvienas žmogaus pasiryžimas ir veikimas, tai slaptas ieškojimas ir vidinis polėkis, kurie išjudina žmogaus laisvę. Pagaliau klausime atsispindi mus traukiančio ir kviečiančio absoliutaus Gėrio siekimas; tai Dievo pašaukimo aidas, žmogaus gyvenimo versmė ir tikslas. Kad žmonės galėtų „susitikti“ su Kristumi, Dievas davė jiems savo Bažnyčią.
Iš širdies gilumos kyla turtingojo jaunuolio klausimas Jėzui Nazariečiui. Šis klausimas - esminis ir neišvengiamas kiekvieno žmogaus gyvenime, nes liečia moralinį gėrį, kurį reikia puoselėti, ir amžinąjį gyvenimą. Jėzaus pašnekovas nujaučia, kad egzistuoja ryšys tarp moralinio gėrio ir jo asmeninės paskirties įgyvendinimo. Jis - pamaldus izraelitas, taip sakant, užaugęs Dievo įstatymo paunksmėje. Galima numanyti, jog jis Jėzaus klausia ne dėl to, kad nežino įstatyme užrašyto atsakymo. Panašiau, jog naujus klausimus dėl moralinio gėrio jam sukėlė Jėzaus asmens patrauklumas. Šiuolaikiniam žmogui irgi dera iš naujo atsigręžti į Kristų, kad gautų iš Jo atsakymą į klausimą, kas yra gera, o kas - bloga. Kristus yra Mokytojas, Prisikėlusysis, turintis savyje gyvenimą ir pasiliekantis visą laiką savo Bažnyčioje ir pasaulyje. Jis atverčia tikintiesiems Rašto knygą ir, iki galo apreikšdamas Tėvo valią, moko tiesos apie moralų elgesį. Kaip išganymo tvarkos versmė ir viršūnė, žmonijos istorijos Alfa ir Omega (plg. Apr 1, 8; 21, 6; 22, 13), Kristus atskleidžia žmogaus padėtį ir visą jo pašaukimą.
Jėzus sako: „Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Evangelistai Morkus ir Lukas klausimą formuluoja taip: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18; plg. Lk 18, 19). Jėzus nori, kad prieš atsakant į klausimą, jaunuolis pats gerai suprastų, kodėl klausia. Savo pašnekovui - ir mums visiems - „gerasis mokytojas“ nurodo, jog atsakymą į klausimą: „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ galima rasti tik protu ir širdimi atsigręžus į Tą, kuris „vienas yra geras“: „Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18; plg. Lk 18, 19). Iš tikrųjų paklausti apie gera galiausiai reiškia atsigręžti į Dievą, gėrio pilnatvę. Jėzus parodo, kad jaunuolio klausimas iš esmės yra religinis klausimas ir kad gėrio, patraukiančio ir drauge įpareigojančio žmogų, versmė yra Dieve, tai tiesiog - pats Dievas, tas, kurį vienintelį verta mylėti „visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37), tas, kuris yra žmogaus laimės versmė.
Mokytojo žodžių pamokyta Bažnyčia tiki, jog žmogaus, sukurto pagal Kūrėjo paveikslą, atpirkto Kristaus krauju ir pašventinto Šventosios Dvasios, gyvenimo aukščiausias tikslas yra būti Dievo „didybės šlovei“ (Ef 1, 12), elgiantis taip, kad kiekvienas poelgis būtų nutviekstas Jo spindėjimo. „Tad pažink save pačią, gražioji siela: esi Dievo atvaizdas, - rašo šv. Ambraziejus. - Pažink save patį, žmogau: esi Dievo atšvaitas (1 Kor 11, 7). Pasiklausyk, kokiu būdu esi Dievo atvaizdas ir atšvaitas. Pranašas sako: ‘Stebuklingas Tavo pažinimas, kai kyla iš manęs’ (Ps 138, 6), t. y. mano darbuose tavo didybė nuostabesnė, tavo išmintis išaukštinta žmogaus apmąstyme. Įsižiūrėdamas į save patį, į kurio slaptas mintis ir jausmus Tu įsiskverbi, susipažįstu su Tavo pažinimo slėpiniais.
Kas yra žmogus ir ką jis turi daryti, paaiškėja tą akimirką, kai Dievas jam apreiškia pats save. Juk Dekalogas remiasi žodžiais: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ (Iš 20, 2-3). „Dešimčia žodžių“ Sandoros, sudarytos tarp Dievo ir Izraelio, ir visu įstatymu Dievas leidžiasi pažįstamas ir atpažįstamas kaip tas, kuris „vienas tėra Gerasis“; kaip tas, kuris, nepaisant žmogaus nuodėmės, tebėra moralaus elgesio „pavyzdys“, anot jo paties žodžių: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2); kaip tas, kuris ištikimai myli žmogų ir dovanoja jam savo įstatymą (plg. Įst 5, 22-33). Moralinis gyvenimas yra deramas atsakas į nesavanaudiškus Dievo meilės veiksmus santykiuose su žmogumi. Tai meilės atsakas, kurio reikalauja svarbiausias įsakymas, užrašytas Pakartoto įstatymo knygoje: „Klausyk, Izraeli! Mūsų Dievas Jahvė yra vienintelis Viešpats. Mylėk tad Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos aš tau šiandien sakau, giliai tau širdin teįsminga. Įdiek juos savo sūnums“ (Įst 6, 4-7).
Šitaip teiginys: „Vienas tėra Gerasis!“ kreipia mus į „pirmąją įsakymų lentelę“, kuri ragina pripažinti Dievą kaip vienintelį ir absoliutų Viešpatį ir garbinti tik jį dėl jo begalinio šventumo (plg. Iš 20, 2-11). „Gera“ reiškia priklausyti Dievui, paklusti jam, nuolankiai bendrauti su juo, vykdyti teisingumą ir būti gailestingam (plg. Mich 6, 8). Viešpaties pripažinimas Dievu yra giliausia įstatymo esmė, pati jo šerdis, iš kurios kyla ir į kurią veda konkretūs nurodymai. Per įsakymų moralės laikymąsi atsiskleidžia Izraelio tautos priklausomybė Viešpačiui, nes tik Dievas yra geras. Tačiau jei tik Dievas yra geras, tai žmogus, net griežčiausiai laikydamasis įsakymų, jokiomis savo pastangomis nepajėgs „įvykdyti“ įstatymo, t. y. pripažinti Viešpatį Dievu ir garbinti jį taip, kaip dera garbinti tik jį (plg. Mt 4, 10). „Įvykdymas“ įmanomas tik kaip Dievo dovana, kaip dovana Dievo gerumo, pasireiškiančio ir perteikiamo per Jėzų, kurį turtingasis jaunuolis vadina „Geruoju Mokytoju“ (plg. Mk 10, 17; Lk 18, 18).
Tik Dievas gali atsakyti į klausimą apie gera, nes pats yra Gėris. Bet Dievas jau yra atsakęs į šį klausimą: jis sukūrė žmogų ir su išmintimi bei meile paskyrė jį tam tikram tikslui per širdyje įrašytą įstatymą (plg. Rom 2, 15), „prigimtinį įstatymą“. Tai „ne kas kita, kaip Dievo mums įlieta proto šviesa. Jos dėka mes pažįstame, ką turime daryti ir ko turime vengti. Šią šviesą ir šį įstatymą Dievas suteikė žmonėms per sukūrimo aktą“ [19]. Vėliau, Izraelio istorijoje, jis tai padarė būtent „dešimčia žodžių“, t. y. Sinajaus kalno įsakymais, kuriais pagrindė Sandoros tautos egzistavimą (plg. Iš 24) ir pašaukė ją būti jo „ypatinga nuosavybe visų tautų tarpe“, „šventąja tauta“ (plg. Iš 19, 5-6), idant jo šventumas šviestų visoms tautoms (plg. Išm 18, 4; Iš 20, 41). Dekalogo dovana yra pažadas ir ženklas Naujosios Sandoros, per kurią įstatymas bus dar kartą ir galutinai įrašytas žmogaus širdyje (plg. Jer 31, 31-34) vietoj nuodėmės įstatymo, sugadinusio tą širdį (plg. Jer 17, 1). Tada žmogus gaus „naują širdį“, nes jame apsigyvens „nauja dvasia“, Dievo Dvasia (plg. Ez 36, 24-28).
Todėl Jėzus, pabrėžęs, kad „vienas tėra Gerasis“, atsako jaunuoliui: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Taip paskelbiama, kad egzistuoja artimas ryšys tarp amžinojo gyvenimo ir klusnumo Dievo įsakymams; būtent Dievo įsakymai rodo žmogui gyvenimo kelią ir veda į jį. Paties Jėzaus, naujojo Mozės, lūpomis dar kartą žmonėms perduodami Dekalogo įsakymai; jis pats juos galutinai patvirtina ir pateikia kaip išganymo kelią ir sąlygą. Įsakymas susijęs su pažadu: Senojoje Sandoroje buvo pažadėta žemė, kur tauta galės gyventi laisvai ir teisingai (plg. Įst 6, 20-25), Naujojoje Sandoroje - „dangaus karalystė“.
Žmogaus prigimties dėsnis || Mokykitės anglų kalbos per knygos santrauką 📖 || Pagerinkite savo anglų kalbos sklandumą ✅️
Žmogus - ir asmuo, ir masė
Žmogus yra asmuo. Bet žmogus yra sykiu ir masė. Bet žmogus yra sykiu ir masė. Bet tada, kai pati žmogaus prigimtis palaidoja geriausią savo dalį. Bet žmogus yra sykiu ir masė. Masinis žmogaus būties pradas keroja pasąmonėje. Žmogus yra asmuo. Bet žmogus yra sykiu ir masė. Žmogus yra asmuo. Bet žmogus yra sykiu ir masė.
Žmogus yra asmuo. Bet žmogus yra sykiu ir masė. Bet tada, kai pati žmogaus prigimtis palaidoja geriausią savo dalį. Masinis žmogaus būties pradas keroja pasąmonėje. Tai yra žmogaus prigimties simbolis. pavojingas žmogaus asmeniui. tiesiog sutrypiamas ligi pat savo gelmių. Masė nieko nekuria ir negali kurti. asmeninio žmogaus prigimties principo. Užuot buvęs mažas kūrėjėlis, žmogus virsta dideliu ardytoju.
Netiki?.. niekados nesijautė tokie laisvi, kaip sudėję savo laisvę po mūsų kojomis. Modernusis žmogus yra lyg mažas Hamletas. priaugęs. laisvę apsispręsti"10. laisvas atsisakęs laisvės. Taip atsitiko ir su naująja Europos istorija. Renesansas pradėjo savo gyvenimą žmogiškosios asmenybės teigimu. socialinių banalybių turėjo būti padarytas. Renesansas. Tokį periodą mes kaip tik gyvename dabar. Renesanso metu ir stiebėsi aukštyn per penketą šimtų metų. laikotarpyje būta masės išsiveržimų. objektai. mazgai, atskiri nelygumai asmenybės valdomame gyvenime. šimtų metų Europos istorijoje vyko po asmens ženklu. reikalavimas sugriovė senas valstybines formas ir sukūrė naujas.
Bet šitas renesansinis asmens triumfas jau yra baigtas. grįžta į sutemas. realiai matome, kad žmogaus asmuo pavojuje. sveikos žmogaus prigimties ir žmogaus sukurtos kultūros apgynimą. gyvenimą. Masinis principas bando tapti gyvenimo tvarkytoju. žinome, ką tai reiškia. ji žengia ligūstų ir barbariškų instinktų vedama. lytimis. Atilos laikais barbarai išlindo iš miškų gelmės. pačių. barbariškos išraiškos. save. Mes artinamės prie orgijų.
Masinio principo iškilimas
Kiekviena revoliucija yra masinio principo išsiveržimas. veikėjai visados yra masiniai žmonės. revoliuciją kelia masė. tai savaime aišku, kad į šitas sritis įsiveržė masinis principas. socialinį ir politinį gyvenimą pradėjo valdyti masės. sričių, ir įsibrovusi masė sukėlė revoliuciją. vadina „masių sukilimu"5. sukilimas apsireiškia kaip žmonių susigrūdimas. lankytojų. gydytojų kambariuose. žiūrovų. Kurortai pilni atostogaujančiųjų. dabar pasidarė labai aktuali: rasti vietos"6. nuostabaus? Argi miestai ne tam, kad būtų pilni? kambariai, traukinių suolai, kavinių kėdės ne tam, kad juos kas nors užimtų?
Susigrūdimas įvyko dėl to, kad sukilo masės. atskleidžia paprastas visuotinio susigrūdimo faktas. Žmonių visados buvo nemažai. dabar. kaip minia. nevieningą nebendruomeninį, paskirą gyvenimą. užėmė savo vietą kaime, mieste ar didmiesčio kvartale. jie susitelkė į sąjungas. Mūsų akys mato visur tiktai minias. Visur? Ne! kultūros kūriniai, pirmiau buvo skiriamos rinktinėms grupėms arba elitui. staiga pasirodė ir užėmė geriausias visuomenės vietas.
Vado principas mūsų laikais anaiptol nėra atsitiktinis. Jis eina sykiu su masinio principo iškilimu. Vadų nereikia tik asmenybėms, nes jos vadovauja kiekviena pati sau. šis parodytų jam kelią, kad užduotų darbą, kad jį sutvarkytų ir palenktų. be vado žūtų savo šėlsme ir savo įdūkime. masės vadai yra asmenybės ir tai didžios asmenybės. N. valdo juos"8. išraiškos, kuris ypatingai ryškiai rodo masės polinkius ir instinktus. vadas yra masės susikoncentravimas viename žmogiškajame individe. ir gali masei vadovauti, kad jaučia, ko ji nori. troškimus aukščiausio laipsnio. racionaliomis priemonėmis. Masei galima paruošti instruktorių, bet ne vadų.
Asmenybės krizė
Renesansas pradėjo savo gyvenimą žmogiškosios asmenybės teigimu. korporacijos, valstybės ir Bažnyčios narys, bet ne kaip saužmogus. buvo tiesa. socialinių banalybių turėjo būti padarytas. Renesansas. atkreipti jo žvilgsnį į patį save. ištirti. nuvedė per toli. žmogumi. Asmuo tolimesniame išsivystyme buvo paliktas vienas sau. žengiame arčiau mūsų dienų, juo žmogaus vienišumas darosi didesnis. bandė jį surišti su Dievu ir su pasauliu. artimu. Bet šitie bandymai buvo nevaisingi. ko norįs. kelią ir savo priemones. nežinojo. beviltiško klaidžiojimo ir grabaliojimo vaizdas. apsisprendimo idėjos, kurios pirmiau taip žavėjo žmoniją, pasidarė tuščios. Vienišas, nežinioje pasinėręs žmogus neišmanė, ką su jomis pradėti. egzistencijos. Jis pradėjo ieškoti masės.
Reynaldo, - jį privedė prie vergijos"13. Dėl ko? - atsako Reynoldas, - kad laisvė žmogų nuginkluoja gyvenimo akivaizdoje. išviršine, juridine, demokratine laisve?"14. asmenybės, pajautimo. į objektyvinio gyvenimo nuasmeninimą. asmens reikšmė nyko pamažu, bet labai aiškiai ir nesulaikomai. išsivystymas panaikino asmeninį nuosavybės pobūdį. asmuo. daugybę žmogaus kūrinių pavertė automatiškais gaminiais. tik paviršiumi. žymių15. kad „modernusis gyvenimas yra laukinių žvėrių ola. grasinimai. nebegali nei suprasti, nei suvaldyti. kurias jis jaučiasi visiškai bejėgis. tiranizuojamas spaudos, kino, radijo. tiranizuojamas organizacijų. Ką tad gero jam gali duoti jo laisvė? pavyzdžiui, iš laisvės mąstyti arba iš jo politinių teisių?.. sugniuždytos asmeninės laisvės. Asmuo yra prislėgtas masės. kovoti prieš žmoniją. kova su gamta"16. apsisprendimo neapykantos ir tuo pačiu pastūmėjo žmogų į masės glėbį. žymiai palengvino asmenybei niveliuotis ir masiniam principui iškilti.
milijonų gyventojų. Tuo tarpu 1914 metais jų buvo priskaityta jau 450 milijonų. Vadinasi, per 114 metų Europoje priaugo 270 milijonų žmonių. pasaulis dar nebuvo matęs. nepaprastos svarbos, kad, pasak W. Europos naujosios istorijos tyrinėjimas"17. organines bendruomenes. Šitos bendruomenės jau seniai buvo išardytos. iš profesinių organizacijų. miestai, didžiosios įmonės, trestai, organizacijos. ir nauji žmonės. nuasmenintą darbą. maža reikšmės. Viskas čia buvo kolektyvinama. masę. Ji gyveno atskiruose kvartaluose, gyveno bendrai ir kolektyviai. dalykas. Savaime suprantama, kad tokios kolonijos asmenybės ugdyti nepajėgia. vertės, jį neigia sau ir kitiems. pradėjo nebepajėgti šių gėrybių nei suprasti, nei panaudoti. daugiausia telkiasi miestuose. labiausiai palankus masei ir labiausiai nepalankus asmeniui. mokslo ir meno įstaigos turėtų, rodos, praturtinti asmens gyvenimą. tikrųjų visi šie dalykai jį tik dar labiau nuskurdina. prislegia, ir žmogus nebesugeba viso to suvirškinti. perspektyvos. Miesto gyventojas greitai atbunka visam, kas slenka pro jo akis. Jis spėja sugauti tik paviršių, o daikto esmė išsprunka iš jo dvasios. pasitenkina žinodamas, kad yra: jam nesvarbu, kas yra. viešajai nuomonei. Štai dėl ko mieste viešoji nuomonė reiškia nepaprastai daug. kai jis susidaro savo pažiūras. viešosios nuomonės vergu. Tai yra pirmas žingsnis į savo vidaus nuasmeninimą. diktatūra šiuo metu labiausiai yra ryški. jungia su individualistinėmis tendencijomis. įsteigė žemėje pirmąjį miestą. didžiausią anuo metu pasaulyje miestą. šalia savęs kito žmogaus - savo artimo.