Netektis yra vienas iš sunkiausių išbandymų gyvenime, o netekus artimo žmogaus, ypač sutuoktinio, tenka susidurti ne tik su emociniu skausmu, bet ir su praktiniais klausimais, tokiais kaip bendro turto paveldėjimas. Šiame straipsnyje aptarsime, ką daryti mirus žmonai, kai turtas yra bendras, kokie paveldėjimo procesai laukia ir kaip spręsti galimus konfliktus.
Psichologiniai aspektai po netekties
Visiškai natūralu po netekties jaustis nesaugiai. Ištikus netekčiai bene kiekvienas susiduria su paveldėjimo procesais; dažnu atveju po netekčių klientai vienu ar kitu aspektu kalba šia tema konsultacijose. Retai kada girdžiu, jog šeimoje ar giminėje vėliau paveldėjimo procesai vyksta sklandžiai be didesnių ar mažesnių nesutarimų. Dažniausiai pastebiu, kad po artimojo netekties kyla konfliktų, pripildytų pykčio dėl nepasidalijamo turto“, - sako Paulina Bielinytė, psichologinės gerovės centro „Laimės menas“ įkūrėja.
„Netektis yra dramatiškas mūsų gyvenimo išbandymas, kai pasijuntame pažeidžiami ir bejėgiai. Su mirusiu asmeniu miršta ir mūsų dalis, kurią pasiryžome atskleisti bei patikėti kitam žmogui. Tai skaudu, tačiau tokia gyvenimo duotybė. Kaip pasakė gydytojas psichiatras Vamikas D. Volkanas - „netektis - tai žiauri dovana“. Taip, dovana, - išgyventa, įveikta. Netektis gali skatinti asmenybės augimą, kadangi mus moko įprasminti gyvenimą naujais keliais. Tačiau, mano nuomone, patiriamas nesaugumas, pažeidžiamumas ir bejėgiškumas yra ne tiek materialaus stygiaus sąlyga, kiek konfrontacijos su gyvenimo duotybės sąlyga. Ir joks materialumas neapsaugos nuo mūsų baigtinumo arba, kitaip tariant, likimo. Geriausiu atveju suteiks didesnio nepažeidžiamumo iliuziją“, - sako psichologė.
Psichologė pastebi žmones dažnai galvojant, kad tam tikra pinigų suma ar palikimas juos padarys laimingus, o iš tiesų laimė - tai geri santykiai šeimoje, kai esi suprastas, reikšmingas, reikalingas, įvertintas. Ji pateikia pavyzdį: žymus humanistinės psichologijos atstotas A. H. Maslow išskyrė 5 asmenybės poreikių lygmenis, iš kurių pirmieji trys apima fizinių poreikių patenkinimą (reikalingi gyvybei palaikyti - oras, vanduo, maistas ir t. t.), saugumo (psichoemocinės gerovės išlaikymas, psichologinis saugumas) ir meilės, socialumo poreikiai, kuriuos žmonės gauna puoselėdami sąmoningą ir harmoningą bendrystę su kitais.
„Jei šie poreikiai bus nepatenkinti arba bus patenkinti tik iš dalies, žmogus jaus sunkesnius jausmus - nerimą, įtampą, baimę, galbūt atstūmimo, vienišumo jausmą ar pan. Tai gali sukurti poreikį gyvenimo, emocinės ar dvasinės pilnatvės siekti materialiais būdais. Taigi, ne visada susikoncentruojama į reikiamą vietą, ir tik atpažinus, ką tai slepia, galima judėti tikrosios savo pilnatvės sukūrimo link. Visai kitą nuomonę turėčiau vagystės, apgavystės atveju. Tuomet vesčiau klientą į savo stipriųjų pusių paieškas, kurios galėtų prisidėti prie tvirtybės einant teisiniu keliu. Skatinčiau ieškoti ir atrasti, kokios jo ar šeiminės vertybės, nuostatos galėtų palaikyti susigrąžinimo procese“, - patikina P. Bielinytė.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad yra daug skirtingų individualių atvejų, kai žmonių finansinė padėtis sunki, kai jie buvo tiesiogiai priklausomi nuo savo tėvų materialios gerovės. Tokiais atvejais kylantis nesaugumas susijęs su noru pasirūpinti palikimu. Tačiau reiktų atskirti, jog ne visada kylantis nesaugumas dėl netekties susijęs su materialia nauda. Dažnai palikimas turi ir simbolinę reikšmę. Jaučiamas nesaugumas ar net kartais pasireiškiantis godumas, smulkmeniškumas gali atskleisti gedinčio asmens pastangas toliau jaustis svarbiam ir mylimam.
„Kova dėl pinigų ir įvairiausių daiktų - tėvo laikrodžio, mamos žiedo ar ypatingais atvejais dėvėto pakabuko - dažnu atveju kyla ne dėl daikto materialios vertės. Svarbiau, ką šie daiktai simbolizuoja: svarbą, meilę, saugumą, patvirtiną nuomonę apie save, ar atskleidžia ir patvirtina buvusi ryšį su artimuoju, kurio netekome. Gedintis asmuo stengiasi palaikyti jausmus, kurie parodytų netekusio asmens meilę, primintų svarbias akimirkas ar pamokas“, - pastebi psichologė P. Bielinytė.
Atviras pokalbis šeimoje
Į klausimą, kiek svarbu šeimoje atvirai kalbėtis apie finansinius dalykus, kurie iškils po mirties, P. Bielinytė sako, jog kalbėjimas apie finansus neretai sukelia nejaukumo, gėdos jausmą, baiminamasi, kad galvojimas apie finansinę naudą lygu traukai pinigams, kad per didelis dėmesys turtui gali sukelti neigiamų pasekmių, tokių kaip godumas, savanaudiškumas ir neetiškas elgesys, ir dėl to vengiama tai daryti, tačiau iš tiesų sprendimas apie tai nekalbėti ir yra viena iš priežasčių, kuri vėliau atveria nesutarimų Pandoros skrynią.
„Siekiant psichoemocinės gerovės šeimoje sveika ir reikia kalbėti apie pinigus, nes tai prideda aiškumo, padeda išvengti nesutarimų. Finansiniai susitarimai šeimoje suteikia tikrumo ir abipusio supratimo bei pasitikėjimo jausmą. Pralaužti ledus kalbant apie pinigus gali padėti atvira diskusija, kai išsakomi savo planai ir norai, kartu paaiškinami tam tikri savo sprendimai. Taip sudaroma galimybė gauti grįžtamąjį ryšį apie tai iš artimųjų. Bendravimas šia tema su tam tikrais asmenimis sumažina stresą ir tikimybę sulaukti nemalonios žinios, netikėto sprendimo. Tuomet artimieji turi galimybę peržiūrėti savo lūkesčius taip, kad jie būtų realistiški, - tai padeda išvengti netikėto nusivylimo ir kitų destruktyvių jausmų. Taip pat sudaroma galimybė jaustis neatstumtiems iš šio proceso, kuris, turime sutikti, stipriai siejasi su jais“, - būtinybę kalbėtis pabrėžia psichologė.
Pasak psichologės P. Bielinytės, dėl nepasidalijamo turto vyrauja keletas veiksnių, prisidedančių prie kylančių konfliktų: „Žmones yra genetiškai užprogramuoti varžytis ir konfliktuoti. Taip pat mūsų psichologinis identiteto jausmas yra susipynęs su kitų asmenų požiūriu į mus, jų priėmimu ir elgsena mūsų adresu. Tad turto palikimas dažnai siejamas su mūsų verte. Jei, mūsų požiūriu, palikimo gauname per mažai arba negauname tiek ir to, ko norėjome, galime jaustis neįvertinti arba pažeminti, tad svarbu suvokti kito asmens poziciją, išsakyti savo požiūrį bei apie tai atvirai bendrauti. Dar viena priežastis - žmonės neretai turi stipriai išreikštą gebėjimą ieškoti nuo normos nukrypstančių dalykų ir kartais atranda, netgi tuomet, kai jie neegzistuoja. Beje, kai kuriais atvejais šeimos rate gali būti asmenų, kurie turi psichikos ar asmenybinį sutrikimą, o tai paskatina elgtis destruktyviai ir prisideda prie mąstymo klaidų.“
P. Bielinytė sako taip pat pastebinti, jog santykiai tarp šeimos narių ar artimųjų po paveldėto palikimo dažnai priklauso ir nuo to, kaip anksčiau buvo sprendžiamos problemos, susijusios su paveldėjimą palikusiu asmeniu, jo sveikata, vėliau - mirtimi. „Dažniausiai konfliktai kyla tarp asmenų, kurie neturi efektyvių konflikto sprendimų strategijų, jų emocinis ryšys silpnas dėl atstumo, vertybių skirtumo ir kitų priežasčių. Svarbu pabrėžti, kad visos psichologijos ir psichoterapijos teorijos skiria dėmesio netektims, gedėjimui bei pabrėžia, kaip svarbu išgyventi, o ne nuslopinti sielvartą. Visų psichoterapijos sistemų pagalbos esmė netekčių atvejais - padėti netekusiajam suvokti ir išreikšti netektį lydinčius jausmus: sielvartą, liūdesį, dvasinį skausmą. Netekties atvejais svarbu atsigręžti į santykį su asmeniu, kurio netekome, suprasti savo jausmus ir tik išsilaisvinus iš šių emocijų rekomenduojama pereiti prie procesų, siejamų su netekties pasekmėmis“, - pataria psichologė.
Paklausus, kas gali padėti, P. Bielinytė sako, kad visų pirma - atviras pokalbis apie savo jausmus, poreikius, nusiskundimus, lūkesčius bei vertybes: „Svarbu atsakyti sau, ko aš noriu, kokie yra mano tikslai ir kiek esu linkęs ieškoti kompromiso, atsižvelgdamas į kito asmens norus. Kaip galiu paskatinti kartu sukurti planą, kad abi pusės jaustųsi išgirstos? Visuomet savo klientus kviečiu į turimą problemą žvelgti kartu. Turite susitelkti ir būti ne vienas prieš kitą, o kartu prieš problemą, kurią patiriate. Jeigu susiduriame su situacija, kurioje mūsų ir kitų tikslai bei poreikiai išsiskiria, svarbu konstruktyviai spręsti kylantį konfliktą.“
Kaip spręsti konfliktines situacijas
Kalbėdama apie galimai būsiantį konfliktinį pokalbį su artimaisiais apie turto pasidalijimą, psichologė P. Bielinytė pabrėžia, kad čia itin svarbūs efektyvaus bendravimo ir konfliktų sprendimo įgūdžiai: „Svarbu pažinti individualias asmenines savo savybes - silpnybes ir stiprybes, kurios teigiamai arba neigiamai veiks konflikto eigą, pavyzdžiui, savikontrolės įgūdžiai. Kadangi emocijos atlieka svarbų vaidmenį kilus konfliktui, gebėjimas likti ramiam, nepaisant padidėjusio emocionalumo, yra itin svarbu.“.
Pasak psichologės, brandų asertyvų bendravimą pagal atliktus Boltono tyrimus (1986) propaguoja mažiau nei 5 proc. populiacijos. Jeigu agresyvus bendravimas skatina kitą asmenį tapti gynybišką, o tai reiškia užsivėrimą arba agresyvų elgesį, tai asertyvus skatina konstruktyvų dialogą. Apie asertyvų bendravimą yra nemažai paskaitų, knygų bei straipsnių, apie tai taip pat galima pasikalbėti su psichologu.
„Dar labai svarbūs problemų sprendimo įgūdžiai - reiktų konkrečiai apibrėžti, kodėl atsiranda nesutarimas, iš kur jis kyla. Tuomet reikalinga sukurti konkretų ir abiem pusėms tinkamą planą. Ne mažiau svarbus ir empatiškas požiūris į kitą - nepamiršti klausytis ir bandyti išgirsti kito asmens pozicijos ir jausmų. Juk žmonės yra gan egocentriškos būtybės, mums savaime išeina labiau rūpintis savimi. O kai išgyvename skausmingus įvykius, tuomet iš esmės dažnai galvojame apie save ir savo poreikius bei jausmus. Tad svarbu sau priminti vis atsigręžti į kitą, jog suprastume, kas vyksta ir ko nori kitas žmogus. Bandant pažinti kito asmens poziciją svarbu ne tik išgirsti, bet ir atliepti tai, ką išgirdome, nes pasitaiko, jog atsiranda misinterpretacijų tarp to, ką žmogus pasako, tarp to, ką jis turi omeny, ir tarp to, ką išgirsta ir ką supranta kitas“, - pastebi P. Bielinytė.
Norintiems neįsivelti į konfliktines situacijas psichologė pataria nepamiršti ir pagarbos vienas kitam, valdyti kalbėjimo manierą, toną, išklausyti iki galo, nepertraukinėti. „Kadangi advokatai ir teismai kainuoja nemažai, tai kur kas mažiau resursų reikalaujančios alternatyvos gali būti mediatoriaus pagalba, jog būtų pasiektas bendras sutarimas, ar psichologo, kuris nesutariančioms pusėms padės išnarplioti situaciją, būdamas nešališkas. Išlaikyti pagarbą gali padėti empatiškas požiūris į kiekvieno mūsų individualumą ir savitumą. Neskubėkite daryti išvadų apie žmogų, kol neturite faktų, paaiškinančių jo elgesį. Apsvarstykite kelis galimus žmonių elgesio motyvus. Taip pat reiktų nepamiršti, kad žmonės, išgyvenantys krizę, yra linkę elgtis emocionaliai, o emocionalumas dažnai susijęs su padažnėjusiomis mąstymo klaidomis. Mūsų suvokimas priklauso nuo suvokiančiojo savijautos, nuotaikos ir savęs įtvirtinimo. Jeigu žmogus, turintis asmenybinių ar psichikos sutrikimų, išgyvena krizę, į tai irgi svarbu atsižvelgti“, - pabrėžia P. Bielinytė.
Testamento svarba
„Parašyti testamentą - tai svarbi gyvenimo dalis, tačiau labai sudėtinga emociškai. Daugelis iš mūsų atidėlioja savo turto perleidimo planavimą dėl kelių priežasčių: visų pirma, labai sunku emociškai, nes manome, kad vėliau tai gali sukelti šeimos nesantaiką. Antra, ši tema vis dar išlieka tabu ir dėl daugelio senų kultūrinių priežasčių, kai savo valios išreiškimas siejamas su mirties dienos pritraukimu arčiau savęs“, - pastebi psichologė.
Pasak P. Bielinytės, apskritai, idėja sukurti planą, kaip perduoti savo turtus, sukelia didelį vidinį konfliktą su pačiu savimi, nes retas kuris, nemąstydamas apie mirtį, geba kalbėti apie testamento sudarymą: „Vidinį konfliktą palaiko subjektyviai suvokiamas gyvenimo baigtinumas, kuris niekaip nepamatuojamas ir nepatirtas, o matomas tik iš šalies, kai regime, jog miršta kiti. Visa tai apipinta nežinomybės, nerimo ir baimės jausmo. Mes galime sumažinti mirties baimę, gyvendami gyvenimą, kuriame nesigailime dėl savo pasirinkimų. Psichologas gali padėti išmokti būti, gyventi čia ir dabar. Tam puikiai tinka dėmesingo įsisąmoninimo praktikos. Beje, dalinimasis apie savo baimes su kitais žmonėmis, artimaisiais taip pat puikiai veikia.“
Psichologė pastebi įdomų dalyką: planuojant įsigyti gyvybės draudimą, tokio argumentavimo nėra, ir sudarydami sutartį su gyvybės draudimo atstovais žmonės save laiko racionalaus sprendimo priėmėjais, o kai kalbame apie kitą svarbų gyvenimo aspektą, tai yra perdavimą visko, kas užgyventa, pasiruošimą gyvenimo baigtinumui ir panašiai, žmonės linkę būti neracionalūs.
Nebijoti kalbėti apie mirtį reiškia mylėti. „Labai retai kada rasime straipsnių apie tai, kaip planuoti finansus po mirties. Tai susiję su mirtingumo baime ir įsivaizdavimu, kad dar per anksti apie tai kalbėti, taip pat bijoma išgąsdinti ar įskaudinti artimuosius, nes sprendimas dėl galimo turto padalijimo mums išėjus dažniausiai iškelia į paviršių šeimos narių tarpusavio santykius, meiles, nemeiles ar nepateisintus lūkesčius“, - pastebi teisininkų kontoros „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė Simona Vilkelytė.
Pasak teisininkės, paprastai apie paveldėjimą pradedama kalbėti sulaukus vyresnio amžiaus, kai sukauptas turtas, užauginti vaikai ir kai tampa aktualu apsvarstyti turto paskirstymo klausimus. Tačiau tai ne mažiau svarbu ir turto kaupimo metais, kai kuriama šeima, įgyjami namai, pasirenkamos investicinės priemonės.
„Vis daugiau kalbama apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje geriausia investicija yra į vaikų išsilavinimą ir jų įgalinimą užsitikrinti savo gerbūvį patiems, nei kaupti turtą ir jį perduoti, vis labiau populiarėjančiose šeimos konstitucijose ateinančioms kartoms nurodoma, kaip tą turtą valdyti. Šeimos konstitucija yra tarpusavio susitarimas, pagarbos aktas, priemonė visiems planuojantiems šeimos turtą asmenims išsakyti savo lūkesčius, pageidavimus, numatyti galimas turto valdymo ateityje perspektyvas. Tai puiki šeimos narių tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo priemonė, galinti padėti išvengti konfliktų ateityje, tačiau vargiai ką įpareigojantis aktas iš tikrųjų veikti vienaip ar kitaip, - neabejoja S. Vilkelytė ir pateikia pavyzdį.
- Įsivaizduokime, kad vienas iš šeimos narių nusprendžia dalį savo turto investuoti į meno kūrinius, tikėdamasis, kad jam mirus jie bus eksponuojami galerijose, o vėliau atiduoti muziejui. Tačiau kūrinių savininkui mirus, įpėdiniai gali nuspręsti kitaip ir parduoti šiuos kūrinius ar dalį jų kolekcininkams. Taigi šeimos konstitucijos sudarymas yra galimybė šeimos nariams aptarti jautrius turto paskirstymo klausimus, tačiau tai tik pradžia planuojant šeimos turto perdavimą.“
Teisininkė atkreipia dėmesį, kad šeimos turto perdavimas tampa itin aktualus, kai kal... Nutraukiant santuoką arba sutuoktiniams dalinant turtą ne skyrybų procese, dažnai kyla klausimas, kaip sutuoktiniui apsaugoti savo nuosavybę, išvengti jos padalinimo ir dalies atitekimo kitam sutuoktiniui arba kaip apsaugoti dovanotą ir/ar paveldėtą turtą ir pan.
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, pirma reikėtų nustatyti, kokia nuosavybės teisine forma sutuoktiniai valdo turtą, identifikuoti, kuris turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir turėtų būti dalinamas, o kuris yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir dalinamas nebus.
Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė
Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą galioja sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kuri reiškia, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Pvz. jeigu po santuokos sudarymo sutuoktiniai įsigijo butą, automobilį, kompiuterį ar skalbino mašiną ir pan.,- šis turtas jiems priklausys bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
Civiliniame kodekse yra pateiktas turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, detalizavimas.Pirma, tai yra turtas (kilnojamasis, nekilnojamasis), įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Taigi, jeigu automobilį/butą po santuokos sudarymo įsigijo sutuoktinis savo vardu, šis turtas priklausys abiems sutuoktiniams, nepaisant to, kas jį įsigijo ir kuris iš sutuoktinių nurodytas nuosavybės dokumentuose.
Antra, bendros yra pajamos, gautos tiek iš abiejų sutuoktinių, tiek ir iš vieno jų veiklos. Pvz. Trečia, jeigu abu sutuoktiniai pradėjo verstis verslu po santuokos sudarymo, bendrai jiems priklauso ir jų įsteigta įmonė bei iš jos veiklos gautos pajamos. Tačiau jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam iš sutuoktinių, tai bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausys po santuokos sudarymo iš šios įmonės veiklos gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas. Pavyzdžiui, po santuokos sudarymo individuali įmonė buvo pertvarkytą į uždarąją akcinę bendrovę, iš esmės padidėjus jos kapitalui. Tad įmonės vertės padidėjimas, prieaugis pripažintinas bendrąja jungtine buvusios individualios įmonės savininko bei jo sutuoktinio (-ės) nuosavybe.
Ketvirta, bendras turtas taip pat yra ir pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas. Taigi, vieno sutuoktinio gaunamas darbo užmokestis yra bendra sutuoktinių nuosavybė, taip pat kaip ir honoraras už profesinę veiklą. Pavyzdžiui, sutuoktinė yra rašytoja ir už išleidžiamas knygas gauna honorarą. Honoraras yra bendroji sutuoktinės ir jos vyro nuosavybė.
Penkta, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe Civilinis kodeksas pripažįsta pajamas bei vaisius, gautus iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto. Pavyzdžiui, vienam iš sutuoktinių asmenine nuosavybės teise priklauso butas, kuris yra nuomojamas. Už buto nuomą gaunomos lėšos priklauso abiems sutuoktiniams bendrai.
Taigi, sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė apima gan platų įvairaus turto ratą, todėl dalinant turtą tiek skyrybų metu, tiek sudarant sutartį dėl turto padalinimo, reikia nustatyti, koks turtas yra bendras ir todėl turi būti dalinamas. Žinoti, koks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, yra naudinga ir tam, kad sudarant tam tikrus sandorius, kuriems reikalingas abiejų savininkų dalyvavimas, nebūtų atimama galimybė perleisti tam tikrus nuosavybės objektus. Pavyzdžiui, jeigu pas notarą buto pardavimui atvyksta tik vienas sutuoktinis, notaras negalės patvirtinti sutarties, kadangi yra reikalingas ir antro sutuoktinio parašas.
Žinoti, koks turtas priklauso abiems sutuoktiniams bendrai, yra pravartu ir todėl, kad būtų galima ginčyti sandorius dėl turto perleidimo, su kuriais vienas iš sutuoktinių nesutinka ir nebuvo davęs jiems sutikimo. Sutuoktinio darbo užmokestis/honoraras už profesinę veiklą - bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Asmeninė sutuoktinių nuosavybė
Sutuoktiniai turi ne tik bendro, bet ir asmeninio turto, kuriuo gali naudotis, valdyti bei disponuoti, nepriklausomai nuo kito sutuoktinio valios. Kas gi įeina į asmeninio turto sudėtį? Pirma, tai yra abiejų sutuoktinių atskirai įgytas turtas iki santuokos sudarymo. Pavyzdžiui, jeigu iki santuokos sudarymo sutuoktinė turėjo butą, jis po santuokos ir liks jos asmenine nuosavybe, ji juo galės disponuoti savo nuožiūra ir jis nebus dalinamas. Tačiau jeigu, pavyzdžiui, šis butas bus nuomojamas po santuokos sudarymo, gaunami nuompinigiai bus bendroji sutuoktinių nuosavybė.
Antra, asmenine nuosavybe yra sutuoktiniui dovanotas ar paveldėtas turtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Taigi, jeigu, pavyzdžiui, po santuokos sudarymo kuris nors iš sutuoktinių paveldi turtą, toks turtas pripažįstamas to sutuoktinio asmeninine nuosavybe. Dovanotas sutuoktiniui turtas, jeigu dovanojimo sutartyje nenurodoma, kad turtas dovanojamas abiems sutuoktiniams, yra asmeninė apdovanotojo nuosavybė.
Trečia, asmenine nuosavybe taip pat yra sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai), kas yra gan logiška ir suprantama. Ketvirta, kalbant apie intelektinę nuosavybę, kaip minėta, pajamos, gaunamos iš intelektinės veiklos, yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, tačiau autorinės neturtinės teisės, intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Tai yra, pavyzdžiui, teisė į patentą, prekės ženklą, asmeninė neturtinė teisė į autorystę.
Penkta, asmenine nuosavybe taip pat yra ir lėšos bei daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai. Taigi, jeigu vienas iš sutuoktinių turi verslą, įmonę, tuomet šios įmonės veiklai reikalingos lėšos, daiktai bus asmeninine sutuoktinio nuosavybe. Sutuoktiniui padovanotas ar jo paveldėtas turtas - jo asmeninis turtas.
Šešta, jeigu sutuoktinis gauna tokias ypatingo pobūdžio lėšas, kaip žalos atlyginimą ar kitokią kompensaciją už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, neturtinę žalą, tikslinę materialinę paramą ir kitokias išmokas, išimtinai susijusias tik su jas gaunančio sutuoktinio asmeniu, teises, kurių negalima perleisti kitiems asmenims, šios lėšos bus asmeninės to sutuoktinio. Pavyzdžiui, sutuoktinis pateko į avariją, kurios rezultate buvo sužalota jo sveikata. Nagrinėjant bylą teisme, buvo kaltu pripažintas vairuotojas, kuris sumokėjo iš jo priteistą pinigų sumą už sveikatos sužalojimą. Gauta pinigų suma priklauso tik sveikatos sužalojimą patyrusiam sutuoktiniui. Arba, pavyzdžiui, dėl darbe įvykusio nelaimingo atsitikimo sutuoktinis buvo sužalotas, ko rezultate jam buvo išmokėta sveikatos draudimo išmoka.
Paskutinis asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas yra sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Pavyzdžiui, po santuokos sudarymo sutuoktinis parduoda asmenine nuosavybės teise jam priklausantį butą, o notaras pirkimo-pardavimo sutartyje pažymi, kad lėšos už butą yra gaunamos kaip asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Pažymėtina, kad šio punkto nenurodžius, gautos lėšos bus laikomos bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe.
Šiame straipsnyje apibrėžiamas turto teisinis režimas galioja tik tada, jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybinės sutarties ir ja pakeitę turto teisinio režimo.