Tiekiamas šaltas ir karštas vanduo turi atitikti geriamojo vandens kokybės reikalavimus, nustatytus Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai". Geriamasis vandentiekio vanduo yra nuolat prižiūrimas ir kontroliuojamas geriamojo vandens laboratorijos.
Lietuvos higienos normose HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai" yra reikalavimas dėl saugaus geriamojo vandens tiekimo. Minėtos higienos normos 26.2. punktas nustato, kad pastato naudojimo metu, neatsižvelgiant į metų laikus, legioneliozės prevencijai pastato karšto vandens sistemoje vandens temperatūra turėtų būti 50-60 °C, o esant poreikiui, bet kuriuo metu būtų galimybė karšto vandens temperatūrą vandens šildytuve padidinti iki 66 °C, o vartotojų čiaupuose - iki 60 °C.
Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinta, kad karšto vandens temperatūra, slėgis ir higienos rodikliai turi atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus. Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. Taigi, tinkamos vandens temperatūros palaikymas šalto ir karšto vandens sistemoje yra esminis reikalavimas leidžiantis išvengti rizikos susirgti legionelioze.
Legioneliozės prevencija ir karšto vandens temperatūra
Karšto vandens čiaupe temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 50 °C (po 1 min.). Legionella bakterijos dauginasi 25 - 45 laipsnių C temperatūros vandenyje, o aukštesnėje nei 50 laipsnių C ir žemesnėje nei 20 laipsnių C temperatūroje bakterijos gyvuoja, tačiau nebesidaugina, žūva - kai vandens temperatūra pakyla virš 65 laipsnių C. Todėl vandentiekyje nuolat turi būti palaikoma aukštesnė nei 50 laipsnių C karšto vandens temperatūra.
Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ nustatyta, kad pastato karšto vandens sistemoje vandens temperatūra turi būti 50-60 ℃. Kokią tikslią temperatūrą palaikyti konkretaus gyvenamojo namo šilumos punkte, nenusižengiant anksčiau minėtam teisės aktui, renkasi namo gyventojai apie savo sprendimą informuodami namo karšto vandens sistemų prižiūrėtoją.
Energetikos ministerijos 2009 metais surašytame „Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos apraše" yra nurodyti darbai, kuriuos privalo atlikti šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas. Taip pat nurodytas šių darbų periodiškumas: 1 kartą per savaitę į šilumos punkte esantį žurnalą turi būti įrašyti duomenys apie šilumnešio ir karšto vandens parametrus (temperatūrą ir slėgį) bei apskaitos prietaisų rodmenys apie pratekėjusį per šilumos punktą šilumnešio kiekį, suvartotą šilumos kiekį bei sušildyto vandens kiekį (jeigu įrengtas jo apskaitos prietaisas), jeigu nėra nuotolinio stebėjimo ir valdymo sistemos.
Jeigu pastate yra nuotolinio stebėjimo ir valdymo sistema, informacija apie karšto vandens parametrus kaupiama duomenų bazėje. Norint gauti duomenis apie temperatūros parametrus, reikėtų kreiptis į pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją, su kuriuo sudaryta pastato šildymo sistemos priežiūros sutartis, arba pastato valdytoją - administratorių, bendrijos pirmininką ar jungtinės veiklos sutartimi įgaliotą asmenį.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog už namų vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų - butų savininkų nuosavybės - priežiūrą atsakingi prižiūrėtojai privalo neatsižvelgti į namo gyventojų reikalavimą - nakties metu žeminti vandens temperatūrą karšto vandens sistemoje. Priešingai, jie turėtų nurodyti, jog tai nėra būdas mažinti šilumos suvartojimą name, o yra reali kylanti grėsmė susirgti legionelioze - palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis yra +20-45 °C, jos nesidaugina 55-60 °C. Jei siekiama mažinti šilumos suvartojimą name, turėtų būti pasirenkamos kitos priemonės ir būdai, nekeliantys grėsmės gyventojų sveikatai.
Legionelių valdymas ir gairės
SVARBU Siekiant sumažinti legioneliozės riziką, karšto vandens vartotojams rekomenduojama nesinaudojus karštu vandeniu bent 2 paras prieš naudojimąsi leisti jam nutekėti 3-30 min.
Trumpai apie legioneliozę
Legioneliozė - plaučių uždegimo rūšis, kurią sukelia Legionella bakterijos. Maždaug vienas iš dešimties susirgusiųjų šia liga miršta. Šia liga galima užsikrėsti įkvėpus Legionella bakterijomis užteršto vandens aerozolio (purslų), susidarančio iš smulkių lašelių purškiant vandenį, kai vandens paviršiuje formuojami burbulai, ar vandeniui krentant ir atsimušant į kietą paviršių. Inkubacinis ligos periodas trunka 2-10 dienų. Sergantis asmuo aplinkiniams yra nepavojingas.
Legioneliozės simptomai primena gripą. Apsikrėtusiam asmeniui gali pasireikšti sausas kosulys, skausmas krūtinėje, gali pakilti temperatūra, pasitaikyti sąmonės sutrikimų. Žmonėms, kurių imunitetas silpnas ligos eiga gali būti labai sunki ir baigtis mirtimi.
Tinkamos sąlygos Legionella bakterijoms rastis ir daugintis susidaro neteisingai įrengus ar aplaidžiai prižiūrint vandentiekio sistemas. Kuo ilgesnė ir techniškai sudėtingesnė vandentiekio sistema, tuo didesnė rizika atsirasti Legionella bakterijoms. Pavyzdžiui, sporto klubuose, viešbučiuose gali būti ir kitų vietų, kur formuojasi vandens purslai ir gali plisti Legionella bakterijos: sukūrinės vonios, baseinai, fontanai, oro drėkintuvai. Liga neplinta nuo žmogaus žmogui ar geriant vandenį.
Terminis būdas - kuomet visoje karšto vandens sistemoje pakeliama temperatūra iki 66° C ir laikoma 25-30 minučių, po to atsukus visus čiaupus ne trumpiau kaip 5 min.
Projektavimo aspektai ir rekomendacijos
Projektuojant naujų ir renovuojamų pastatų karšto vandens sistemas, labai svarbu įvertinti energijos poreikius, pasirinkti tokius karšto vandens paruošimo technologinius sprendimus bei karšto vandens paruošimo įrenginių pajėgumą, kurie sudarytų galimybę vartotojui tiekti saugų karštą vandenį, palaikant tinkamą jo temperatūrą.
Pasitaiko atvejų, kai naujai pastatytuose, rekonstruotuose ar renovuotuose pastatuose, išmatuota vartotojui tiekiamo karšto vandens temperatūra būna žemesnė nei reglamentuojama 50 °C. Tai atsitinka, kai numatytos nepakankamos priemonės, įgyvendinančios Lietuvos higienos normos HN 24:2003. Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai" reikalavimus dėl saugaus geriamojo vandens tiekimo.
Išimtis yra ikimokyklinio ugdymo įstaigos, kuriose apsaugant vaikus nuo nusiplikinimo, karšto vandens sistemos turi būti suprojektuotos ir įrengtos taip, kad karšto vandens temperatūra iš čiaupo būtų ne žemesnė kaip 37 °C ir ne aukštesnė 42 °C. Tokia temperatūra yra nepakankama legioneliozės profilaktikai, todėl būtina užtikrinti, kad karštas vanduo būtų ruošiamas (pašildomas, maišomas) kuo arčiau vartojimo vietos, taip išvengiant vandens „stovėjimo", kuris sudaro sąlygas Legionella bakterijoms veistis.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai atkreipia inžinerinių sistemų projektų rengėjų dėmesį, kad rengiant vandentiekio tinklų projektus būtina įgyvendinti visus Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai" visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, užtikrinančius geriamojo ir karšto vandens kokybę saugą bei legioneliozės profilaktiką.
Tinkamų karšto vandens paruošimo sprendimų įgyvendinimą patvirtins statybos užbaigimo metu atlikti karšto vandens temperatūros matavimai, kuriuos būtina numatyti statinio techniniame projekte.
Galimos žemos karšto vandens temperatūros priežastys ir sprendimai
Galimos žemos karšto vandens temperatūros priežastys - cirkuliacijos sutrikimai karšto vandens sistemoje, pvz., užsinešę stovai, cirkuliacinio siurblio gedimai ir pan. Didžioji dabar naudojamų šilumokaičių dalis yra vamzdeliniai. Sistemoje yra įrengti elektriniai arba tiesioginio veikimo reguliatoriai. Šilumokaičiai yra labai dideli, ir užima daug vietos. Karšto vandens sistemos darbas labai priklauso nuo to ar yra šilumos poreikis ar ne. Žiemą šildymo sistemos grįžtamas srautas paduodamas į šilumokaičio pirmą laipsnį - pašildymas.
Tiesioginėse karšto vandens tiekimo sistemose vanduo iš šaltinio pamaišomas su grįžtančiu vandeniu, siekiant turėti reikiamos temperatūros vandenį. Pirmiausia reikia pakeisti seno tipo šilumokaičius į šiuolaikinius - plokštelinius. Karšto vandens cirkuliacinė linija suteikia galimybę gauti reikiamos temperatūros vandenį iš čiaupo.
Bendri tikslumo standartai neegzistuoja. Tačiau šiandien prisilaikoma normų, kurio buvo nustatytos Suomijoje. Pirmiausia, čiaupe reikia turėti 50-55oC temperatūros vandenį. Įvertinant 5oC temperatūros kritimą vamzdyne, vandens temperatūra šilumokaityje turi būti 55-60oC. Priimtini nukrypimai gali daugiausiai siekti ±10 K dviejų minučių periode.
Dideli apkrovimo kitimai karšto vandens sistemose kelia specialius reikalavimus valdikliams. Valdiklis turi palaikyti pastovią temperatūrą visą laiką, nepriklausomai nuo apkrovimo, t.y. pikiniais atvejais ar tiktai kompensuoti šilumos nuostolius, kai yra mažas vandens poreikis ir karštas vanduo tiktai cirkuliuoja vamzdyne. Turint prastą valdymo sistemą, svyravimai paprastai kompensuojami nustatant aukštesnę ruošiamo vandens temperatūrą.
Vartotojų teisės ir veiksmai
Jeigu tiekiamo karšto vandens kokybė neatitinka teisės aktuose nustatytų kokybės reikalavimų, vartotojai turi teisę kreiptis į daugiabučio gyvenamojo namo vidaus šildymo sistemų prižiūrėtoją arba karšto vandens tiekėją, kad šie, atitinkamai savo atsakomybės ribose, užtikrintų tinkamos kokybės karšto vandens tiekimą.
Pastato šildymo ir karšto vandens vidaus sistemos yra to pastato savininkų nuosavybė, kuriai prižiūrėti pasitelkiamas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, kurio pareiga yra užtikrinti racionalią šilumos ūkio priežiūrą. Karšto vandens sistemos priežiūros ribų ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Vartotojai, kurie su AB „Šiaulių energija“ yra sudarę Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį ir (arba) Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualias sutarčių sąlygas, Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartį, šias ribas gali pasižiūrėti Šilumos perdavimo tinklų, šilumos įrenginių nuosavybės, šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros ribų ir tiekimo-vartojimo ribos nustatymo akte (priedas prie sutarties).
Informacijos šaltinis: Šiaulių energija