Pabėgimo kambariai tampa vis populiaresne pramogų vieta Lietuvoje. Šiandien panagrinėsime vieną iš įdomiausių temų - kalėjimo pabėgimo kambarius, jų populiarumą, istorijas ir iššūkius, su kuriais susiduria dalyviai.
Pabėgimo kambarių paplitimas pasaulyje
Pabėgimo kambariai Panevėžyje
Panevėžyje šiuo metu yra bent keli tokie kambariai ir visi jie neatsigina lankytojų. Vasario 16-osios gatvėje, kadaise buvo „Drevinuko“ teatras, kuris, išsikraustęs, paliko autentiškas patalpas. Ilgai jose nieko nebuvo, o tuomet prieš 2,5 metų įsikūrė „12 galimybių“ pabėgimo kambarys.
„Ieškojome patalpų, o kai tik pamačiau skelbimą, kad jos nuomojamos, iš karto labai patiko. A. Tiesa, „12 galimybių“ kambario įrengimo darbai truko kone metus. „Pagrindinis kambarys yra visiškai autentiškas, niekas nepakeista. Tik, žinoma, sukurta visa pabėgimo kambario istorija. Prieš gerą pusmetį mus aplankė buvę „Drevinuko“ teatro aktoriai. Jiems čia labai patiko, dalijosi atsiminimais“, - atsiminė A.
Agnė pasakojo, kad mintis įkurti pabėgimo kambarį gimė tuomet, kai pati su vyru apsilankė tokio tipo pramogoje. Pirmasis kambarys „Spruk iš rūsio“ atsidarė 2015 m. Jis gyvavo 3 metus. Tuomet pora perpirko kitą kambarį - „Kalėjimo bėgliai“, tačiau šis ilgai neišsilaikė, nes patalpos buvo prastos būklės.
„Taip, pas mus apsilanko tikrai nemažai žmonių. Žinoma, karantino metu nedirbome, o po karantino srautas taip pat mažesnis. Bet vis tiek klientų tikrai sulaukiame. Leidžiame čia ir gimtadienius švęsti, ir bernvakarius, mergvakarius. Iš pabėgimo kambario reikia pabėgti per 1 val.
Tam, kad motyvacija būtų didesnė, kambario šeimininkai sugalvoja įvairių papildomų prizų. „Kartais bendradarbiaujame su įvairiais kitais verslais, pavyzdžiui, liepos mėn. galima buvo laimėti apsilankymą „Sraigių ūkyje“. Rugpjūtį taip pat lauks staigmenos“, - sakė A. Iki šiol per visus darbo metus iš šio kambario pabėgti greičiausiai pavyko 4 asmenų komandai, kuri sugebėjo iššūkius įveikti per 24 min.
Pabėgimai iš Sovietų Sąjungos: rizika ir sėkmė
Kad atsidurtų kitapus geležinės uždangos, bėgliai iš Sovietų Sąjungos rizikavo sveikata, gyvybe, kartais - ir aplinkiniais. Istorikas dr. „Partizanų prasiveržimai per sieną buvo rizikingi, lydimi susišaudymų, gaudynių ir panašių pavojingų dalykų.
Reikia pasakyti, verždamiesi į Vakarus partizanai kėlė sau uždavinį perduoti žinią apie save, prašyti konkrečios paramos pasipriešinimui ir nutraukti sovietų saugumo ryšius su Vakarais, nes sovietų saugumas irgi siuntė tariamus pogrindžio atstovus, savo agentus, į Vakarus, jie užsienyje skleidė dezinformaciją“, - laidoje pasakojo D. J. Lukšai prasiveržti pro sieną pavyko dukart - vienu atveju jis nukeliavo iki Lenkijos ir grįžo, kitą kartą pasiekė Švediją, iš jos - Vokietiją ir Prancūziją, o sugrįžti jam buvo ne ką lengviau, nei pabėgti, - 1950 m.
Vėliau kontrolė stiprėjo, pabėgimai tapo ne tik drąsos, išmanumo, bet ir sėkmės reikalu. Tad patikimiausi ir dažniausiai naudoti du pabėgimo būdai - užjūrio uoste prišvartuotą laivą palikdavo vienas kitas jūrininkas arba į artimiausią policijos nuovadą ar ambasadą prisistatydavo turistai, į stažuotę išvykę mokslininkai, atsiskyrę nuo grupės, su kuria atvyko.
„Pabėgusių moterų per šį laikotarpį aš matau tik keletą, viena pirmųjų - tai 1956 metais pabėgusi Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja, kuri buvo turistinėje kelionėje ir Švedijoje atsiskyrė nuo grupės. Dėl ko moterų būdavo mažiau, yra paaiškinama - kaip minėjau, dažniausiai bėgo jūrininkai, tuo laiku tai buvo vyriška profesija ir moterų laivuose buvo procentiškai mažiau. Dauguma jūrininkų buvo vyrai ir pabėgusieji irgi buvo vyrai, turistinėse grupėse tuo laiku irgi dominavo vyrai, todėl jų pabėgimai dažnesni“, - aiškino D.
„Tai nebuvo dabartinės turistinės kelionės - nueini į bet kurią turizmo firmą ir tau ji pasiūlo kur tik nori važiuoti. Jeigu tokios nuotaikos būtų išsiaiškinamos Lietuvoje, žmogui be šansų papulti į Vakarus. Žinoma, jeigu žmogus turėjo giminių užsienyje, jam irgi buvo užkirstas kelias važiuoti į turistinę kelionę. Nuo tokių pabėgimų apsisaugoti buvo sunku, paprasčiau - apriboti fizinius kelius pačioje šalies teritorijoje.
D. „Siena buvo saugoma, nes bijota, kad žmonės neišplauktų, bet vienas žmogus išplaukė - klaipėdietis, kuris buvo įsirengęs pasienyje, Kuršių nerijoje, savotišką stebyklą. Jis stebėjo, kuriuo laiku praeina pasienio patrulis, visas sąlygas, jis įsigijo guminę valtį ir naktį išplaukė į jūrą. Laimei, neutraliuose vandenyse sutiko laivą, šis jį paėmė ir nuplukdė į užsienio uostą. Jis sėkmingai pabėgo“, - išskirtinę sėkmės istoriją nupasakojo D.
„Pagal sovietų Baudžiamąjį kodeksą pabėgimas į užsienį buvo sunkus nusikaltimas, prilygintas tėvynės išdavimui, ir jis numatė aukščiausią bausmę - sušaudymą. Žmonėms, kurie iš Lietuvos pabėgo 6-ame dešimtmetyje ir 7-ojo dešimtmečio pradžioje, būdavo vykdomi teismo procesai „už akių“ ir paskiriama viena bausmė - sušaudymas. Vėliau šios praktikos atsisakyta“, - teigė D.
Jis sakė šaltiniuose neaptikęs atvejų, kai už nepavykusį bėgimą lietuviams būtų įgyvendinta mirties bausmė. Tačiau įkalinimas - ne tik realus, bet ir ilgas. Pokariu bausmės trukmė galėjo siekti 10 metų ir daugiau, po 1980-ųjų laisvės atėmimas sutrumpintas iki kelerių metų.
„Šeimos nariai patekdavo į, švelniai tariant, nemalonią padėtį - jie buvo kviečiami į saugumą, ten su jais kalbėta, jie klausinėti, namuose buvo atliekamos kratos, ilgą laiką kontroliuota jų korespondencija, nes galbūt jie susirašinėja su užsieniu.
Kai kurios sėkmingų pabėgimų istorijos likdavo tyloje, spaudoje apie jas neskelbta, vengiant atskleisti desperatišką piliečių nepasitenkinimą gyvenimu SSRS ir pareigūnų klaidas. „Tai buvo viena labiausiai nuskambėjusių pabėgimo istorijų, kai tėvas ir sūnus Brazinskai užgrobė lėktuvą, skridusį vidiniu Sovietų Sąjungos reisu, ir nuskrido į Turkiją. 1970-ųjų spalio 15 d. lėktuvas AN-24B su 45 keleiviais skrido reisu Batumis-Suchumis, tarp jo keleivių buvo ir Pranas Brazinskas ir jo 15-metis sūnus Algirdas.
Tuo metu akylos patikros lėktuvuose nebūdavo, ypač SSRS vidaus skrydžiuose, kaip šiuo atveju, ir Brazinskams pavyko įsinešti ginklų. Lėktuvą nutupdžius Trabzone, Brazinskai buvo sulaikyti ir dėl nusikaltimų įkalinti. 1974 m. Nusikalstamas, gyvybę kainavęs Brazinskų pabėgimas - beprecedentis.
„Vladas Šakalys pėsčiomis perėjo SSRS ir Suomijos sieną per neišbrendamas gamtos sąlygas. Rizikingas buvo laivyno kapitono Jono Pleškio prasiveržimas į Vakrus karine barža, Holivude virtęs sugalvota istorija, neva pabėgo povandeninis laivas. Ne, taip nebuvo, tai buvo karinė barža.
SSRS ir Suomijos siena
Laisvės kovų archyvas
Literatūroje apie rezistenciją aprašyta daug sėkmingų ir herojiškų Lietuvos partizanų mūšių su okupantais. Visas Lietuvos žemėlapis nusėtas ženklais, kur 1944-1953 metais vyko okupacinės kariuomenės ir Lietuvos partizanų kautynės.
Tačiau vieno ženklo tame žemėlapyje trūksta - tai Vozbutų kaimo buvusiame Čekiškės valsčiuje, Kauno apskrityje. Tiesa, Juozo Starkausko knygoje „Stribai“ Vozbutų kaimas paminėtas, kai Ariogalos ir Betygalos stribai plėšikavo kitų valsčių kaimuose. Knygoje „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD - MGB dokumentuose 1944-1953 metais“, kurią sudarė Nijolė Gaškaitė, Algis Kašėta ir Juozas Starkauskas, Čekiškės miestelis paminėtas, kad į jį 1944 metų gruodžio 18 dieną buvo perdislokuota 13 pasienio Vilniaus pulko užkarda. Kokie įvykiai privertė tai padaryti, knygoje nepaaiškinta.
Tarp Rubikių, Mūšėjaus ir Smulkio ežerų yra keletas nuošalių Leliūnų valsčiaus kaimelių - Buivydai, Plepiškiai, Mozūriškiai, Mačionys, Terpežeriai, Paežeriai, Balteniai. Nors čia 1944 metų liepos mėnesį daugiau nei savaitę vyko vokiečių ir raudonarmiečių susirėmimai, bet vietinių gyventojų, rodos, niekas nežuvo. Liepos 16 dieną vokiečiai pasitraukė toliau į vakarus, apylinkės atiteko sovietams.
Frontininkai vietos žmonių labai neskriaudė, bet po poros savaičių buvo paskelbta 1908-1926 metais gimusių vyrų mobilizacija. Leliūnų valsčiuje sovietai planavo paimti 700 vyrų, bet tinkamų sulaukė tik dešimties. Dar prastesni rezultatai buvo gretimame Debeikių valsčiuje: ten vietoj 600 vyrų tinkamų rado tik du. Po tokios mobilizacijos reikėjo laukti represijų.
Šiame numeryje baigiamas publikuoti „Tauro" apygardos kompleksinis archyvas. Sudarytojai specialiai netyrinėjo šių dokumentų, jų nekomentavo, neaiškino. Peržvelgus dokumentus, galima pastebėti tam tikrą subjektyvumą. Ne todėl, kad būtų skelbiami netikri ar pagražinti faktai, o todėl, kad juose atsispindi dokumentus rengusiųjų pažiūros, įvykių vertinimas, jų veikla ir siekiai.
Be to, perrašytas mašinėle protokolas gali skirtis nuo ranka rašyto originalo, kuriame gali likti istorikui įdomių ir reikšmingų smulkmenų /žr. dok. Nr. 5/. Nekyla abejonių, kad pateikti faktai atitinka tikrovę - tai patvirtina dokumentai /žr. Vytauto rinktinės vado raportą apie Marijampolės komunistinio ir NKGB aktyvo likvidavimo operaciją, dok. Nr. 19/. Netikslūs gali atrodyti kai kurie skaičiai, bet ne todėl, kad dokumentų autoriai nežinojo tikrosios padėties.
Atskirai reiktų paminėti atsišaukimus. Juose iš dalies atsispindi politinė partizanų programa ir sąjūdžio siekiai.
Broliai lietuviai, Lietuvos laisvės kūrėjai. Kultūringo pasaulio yra pripažinta duoti laisvės ir nepriklausomybės visoms tautoms, kurios turėjo suverenitetą 1939 m. t. y., prieš karą. Rudasis okupantas jau galą gavo. Dabar mus sunkiai prispaudęs dar biauresnis raudonasis okupantas. Jis nenori tautoms laisvės, jis turi jas pavergęs, besąlyginiai jas išnaudoja, siekia imperialistinių tikslų, prisidengęs gražiu, neva darbininkų ir valstiečių užtarymo obalsiu.
Raudonoji klika, žiaurūs Maskvos satrapai, eina prie galo, nes savo uždavinių - sunaikinti fašistus, atliko ir turi dabar patys dingti nuo žemės paviršiaus, nes XX a. Mes, visi lietuviai, labiausiai trokštame atstatyti Nepriklausomą savo tėvynę Lietuvą, nusikratant visokio plauko okupantus. Nelengva duona to, kuris stato pavojun savo brangiausią turtą: gyvybę, tačiau tai garbingas įsipareigojimas. Tad sveikinu kiekvieną, kuris nuoširdžiai suprato, rimto reikalo svarbą.
Mūsų Tėvynė pergyvena žiauriausio kruvino teroro priespaudos laikus. Šią žiaurią priespaudą kenčia visi lietuviai, visa Lietuva skęsta kraujo ir ašarų jūrose. Bet ypatingai ši kruvinojo teroro našta palietė mūsų brolius, kurie palikę savo tėviškes, tėvus ir atsižadėję visų laisvo piliečio teisių, kovoja su ginklu rankoje prieš mūsų kraštui daromą visokį piktą šalies pavergėjų ir jų bernų parsidavėlių, Tėvynės pardaviku. Jie paliesti skaudžiausiai, nes jie ne tik, kad neturi tėvų, namų ar bent kiek padoresnės pastogės, kenčia šaltį ir kitus kasdieninius nedateklius, bet jiems atimta ir reikalingiausias kenčiančiojo žmogaus sielai sustiprinti maistas bažnyčia.
SAN-FRANCISKO konferencijoje nuspręsta Pabaltijo tautų likimas mums palankia prasme. Tautiečiai, Jūs dėdami parašus nė nejaučiate, kad čia glūdi pasaulyje negirdėta klasta. 1945. VII.7.
Keturis metus kentėję vokiškosios okupacijos laikotarpį, dabar vėl pergyvenate dar skaudesnį bolševikinį terorą. Bolševikai, taip lygiai kaip ir vokiečiai visokiais būdais terorizuoja ir provokuoja mus. Bolševikai, siekdami pavergti mūsų mažą kraštą, stengiasi įpiršti jums blankus, kuriuose jūs pasirašytumėt dėkodami Stalinui už amžinos vergovės...
KGB pastatas Vilniuje
Apibendrinant, kalėjimo pabėgimo kambariai yra puiki pramoga, leidžianti patirti įdomių iššūkių ir pasinerti į istoriją. Nuo rizikingų pabėgimų iš Sovietų Sąjungos iki Lietuvos partizanų kovų, šios temos įkvepia kūrėjus ir dalyvius. Pabėgimo kambariai Panevėžyje ir kituose miestuose siūlo įvairias galimybes išbandyti savo jėgas ir patirti nepamirštamų įspūdžių.