Žmogus - ko gero pati svarbiausia gyvybės forma. Ir nors ši sąvoka yra abstrakti, žmogus nedalomas, žmogus - tai svarbi individualybė, kuri neretai vaizduojama ir lietuvių literatūroje. Žmogus teoriškai - tai pati svarbiausia gyvybės forma, kuri pasižymi visais įmanomais pranašumais prieš kitas gyvybės rūšis. Žmogus - tai mąstantis, jaučiantis, veikiantis individas, kurio nebūtų įmanoma pakeisti nieku kitu.
Taigi iš tokio apibūdinimo darosi akivaizdu, jog žmogus nėra tiesiog žmogus. Žmogaus sampratos negalima taikyti, kaip daiktui arba tiesiog gyvam organizmui. Žmogus yra kur kas daugiau. Žmogus gali būti doras, malonus, paslaugus, nagingas, pareigingas, mylintis, atviras, nuoširdus ir kt. Žmogus gali būti visoks. Todėl žmogui apibūdinimų gali būti taikoma pačių įvairiausių.
Taigi apžvelgti žmogaus sampratą ir apskritai jo suvokimą šiame pasaulyje, gali padėti ne kas kita, kaip lietuvių literatūros kūriniai. Lietuvių literatūroje dažnai yra vaizduojami patys įvairiausi žmonės. Vieni jų - laimingi, kiti liūdni. Tačiau kiekvienas jų - gyvena, jaučia ir kuria savo kelią. Tai leidžia suvokti žmogų kaip asmenybę.
Taigi kaip yra vaizduojamas žmogus luetuvių literatūroje bei kas pabrėžia jo unikalumą bei reikšmingumą šiame pasaulyje, argumentuotai aptariama šiame kalbėjimo pavyzdyje.
Šioje kalboje, remiantis dvyliktos klasės lietuvių literatūros kūriniais, be galo detaliai ir nuosekliai analizuojami įvairių žmonių portretai. Įsigilinę į kalbėjime analizuojamus kūrinius, suvoksite, kokie dalykai gyvenime žmogui svarbiausi, su kokiomis dilemomis susiduria skirtingu laikmečiu gyvenančios asmenybės, kas daro įtaką tam tikram žmogaus gyvenimo žingsniui. Žmogaus charakterio bruožai geriausiai atsiskleidžia tada, kai žmogus priima likimą keičiančius sprendimus.
Kalbėjime nagrinėjamus kūrinius savotiškai galima lyginti tarpusavyje ir atrasti sąlyčio taškų, nes kiekvienas literatūroje vaizduojamas žmogus susiduria su visai žmonijai puikiai žinomais ir aktualiais išgyvenimais. Kūrinių autoriai atskleidžia, kad žmogus gali būti jautrus kitam ir ištikimas krikščioniškoms nuostatoms, dvilypiškas ir neryžtingas, nepamiršęs žmogiškumo idėjų ar, atvirkščiai, jų išsižadėjęs.
Literatūroje gali būti vaizduojamas veikiantis, galvojantis ir jaučiantis ne tik žmogus, bet ir gyvūnas, daiktas ar reiškinys. Kūrinyje pasirodo ir mitologiniai, istoriniai veikėjai. ∆ yra skaitytojo vaizduotės padarinys, todėl netapatintinas su kūrinio autoriumi. Ši „popierinė būtybė“ yra būtina pasakotojo pasakojamos istorijos dalis. ∆ skaitytojui gali kelti simpatiją arba antipatiją, įkūnyti visuomenės lūkesčius, vertybes ir pats daryti jai poveikį.
Pasakotojas ∆ pristato savo vardu, jį pristato kiti ∆ arba jis pats prisistato. Kūrinyje esama tiesioginių (vardai, portretas, biografija) ir netiesioginių (emocinė reakcija, poelgiai) ∆ buvimo ženklų: O. Balzako (Balzac) ir E. Zolia (Zola) ∆ tenka žymiai daugiau tiesioginių ženklų nei G. Flobero (Flaubert) ir G. de Mopasano (Maupassant) ∆. Vienu ar kitu būdu ∆ priskirtas teminis vaidmuo apibendrina jo atliekamus veiksmus: karalius, piemuo, našlaitė ir pan. Intriguoja netikėti teminiam vaidmeniui poelgiai: karalius persirengia elgeta, piemuo neišeina ganyti ir pan.
∆ gali aiškiai įkūnyti kokią nors idėją, savybę (simboliški veikėjų vardai V. Kudirkos satyrose) arba gali būti sunkiau apibūdinamas ir nuspėjamas, net suskaidytas į prieštaringus balsus. ∆ prozos kūrinyje paprastai nėra vieniši, jie sudaro tam tikrą sistemą. Tik toje sistemoje, nuolat lyginant yra suvokiami jų teminiai vaidmenys, mokėjimas arba galėjimas veikti, būti, kalbėti ir pan. Neigiami ∆ kontrastuoja su teigiamais (M. Valančiaus didaktinė proza). Pagrindinį ∆ padeda atpažinti šalutiniai (mažiau svarbūs pasakojimui) arba epizodiniai (tik viename kitame epizode pasirodantys) ∆. Vieni yra pasyvūs, patiriantys veiksmą, kiti - aktyvūs, veikiantys.
Skiriami taip pat daugiau ar mažiau tikroviški ∆.Turintis aiškių individualių bruožų ∆ kartais vadinamas charakteriu. Charakteriu gali būti laikoma ir pati ∆ psichologijos ir elgesio skiriamųjų bruožų visuma. Charakteriai gali būti statiški, nesikeičiantys (paprastai nuotykių, riterių romanų herojai) arba dinamiški, dėl vienokių ar kitokių priežasčių patiriantys kaitą.
Renesanso epochoje ∆ įgyja daugiau individualių bruožų, bet dar iki Apšvietos ir Romantizmo laikmečio daugiau dėmesio pasakojimuose skiriama ne charakterio, o veiksmo kūrimui. Charakterio kūrimas tapo itin svarbus XIX a. realistinėje prozoje. Realistinis (O. Balzako (Balzac), Č. Dikenso (Dickens) ir kt.) ∆ turi ne tik vardą ir pavardę, profesiją, kilmę, bet ir įpročius bei priklausomybę tam tikram visuomenės sluoksniui atspindinčią išorę, kalbą, charakterio bruožus (tipiškas veikėjas tipiškoje situacijoje).
XX a. vis dažniau pasigirsta raginimų nuversti ∆ nuo pjedestalo, ant kurio jį užkėlė XIX a. romanistai, atsisakyti tipiško ∆ jungo, paneigti tariamą ∆ tikroviškumą, vientisumą ir jo aiškią psichologiją. Modernioje prozoje išorinį veikėjų susidūrimą keičia veikėjo vidinis konfliktas, o vaizduojamasis pasaulis gali būti pateikiamas per tokio veikėjo sąmonę.
Žmogaus figūra visada buvo vienas pagrindinių motyvų mene. Menininkai, per įvairius stilius ir technikas, siekia atskleisti ne tik išorines, bet ir vidines žmogaus savybes. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip žmogus gali būti vaizduojamas mene, pradedant portretais ir baigiant nuogumu, ir kaip šios temos kito per istoriją.
Portretas - žmogaus atspindys
Portrètas - tai vaizduojamosios dailės žanras, kuriame siekiama pavaizduoti konkretų žmogų arba žmonių grupę. Žmogus gali būti vaizduojamas įvairiais rakursais: iš priekio, iš profilio, visu ūgiu, iki juosmens ar iki kelių.
Leonardo da Vinci - Mona Liza
Pagal vaizduojamųjų asmenų skaičių portretai skirstomi į:
- Vieno žmogaus
- Dviejų (porinis)
- Kelių (grupinis)
Grupiniuose portretuose vaizduojama grupė žmonių, kuriuos jungia bendra veikla ar giminystė. Dailininkas siekia išsaugoti kiekvieno jų savitumą, todėl kartais yra tapoma atskirų žmonių portretai, o vėliau iš jų kuriama bendra kompozicija.
Pagal vaizdavimo būdą portretas gali būti:
- Monumentalus
- Kamerinis
- Humoristinis
- Satyrinis (šaržas, karikatūra)
- Idealizuotas ar realistinis
- Psichologinis
- Reprezentacinis
Dažniausiai portretai kuriami iš natūros, etiudų, fotografijų, monetų, antspaudų, pasakojimų ar aprašymų. Kartais jie pagrįsti tik dailininko fantazija arba ikonografine tradicija (imaginacinis portretas, sarmatiškasis portretas). Dažnai portreto kompozicija papildoma peizažu, natiurmortu, mitologinio, istorinio ar buitinio žanro elementais.
Didžiųjų meistrų sukurti portretai yra to laikotarpio dokumentas, kuris leidžia pajusti praėjusių epochų dvasią, parodo dailininko ir portretuojamojo santykį.
Portreto istorija
Portretai kurti jau senovės Egipte, jų atsiradimą veikė faraono kultas. Šiuose portretuose portretuojamojo panašumas jungiamas su dieviškumo bruožais. Senovės Graikijoje buvo kuriami apibendrinti, nuo 5 a. pr. Kr. pabaigos - labiau individualizuoti portretai. Senovės Romoje buvo kuriami ne tik valdovų, filosofų ar rašytojų, bet ir paprastų žmonių portretai. Portretuose buvo tiksliai perteikiama žmogaus išorė, akcentuojama individualios charakterio ypatybės.
Viduramžiais Europoje didikų portretai buvo įterpiami dažniausiai į sudėtingas skulptūrines arba tapytas religines kompozicijas. Realistiškumas, individualizacija būdinga viduramžių Kinijos ir Japonijos portretams.
Renesanse portretas tapo vienu svarbiausių dailės žanrų. 15-16 a. portretuose sustiprėjo humanistiniai akcentai, stengtasi perteikti psichologinę charakteristiką, portretuojamąjį imta sieti su aplinka. Labiausiai suklestėjo tapybinis portretas, kuris dažniausiai idealizuotas.
Portretas suklestėjo baroko laikotarpiu. Kurti reprezentaciniai, idealizuoti aristokratų portretai. Nyderlanduose kurti tikroviškumu ir demokratiškumu pasižymintys miestiečių, pirklių, amatininkų portretai. Portretuojamieji jau ne taip idealizuoti kaip Renesanse; portretas įgavo tikroviškumo, gyvybingumo.
18 a. dailininkai idealizavo portretuojamus asmenis. Šio laikotarpio portretams būdinga pompastiškumas, puošnumas, prabanga, dekoratyvumas; portretuojamojo vidinė būsena tapo ne tokia svarbi. Plito portretinės miniatiūros.
Naujos realistinės tendencijos Europos portreto mene pasireiškė 18 a. antros pusės-19 a. pradžios tapytojų kūriniuose. Klasicistiniams portretams būdinga rami nuotaika, statiška kompozicija, preciziškas piešinys, romantiniams - intymumas, šviesos ir šešėlių žaismas.
Atsiradusi fotografija nesumenkino portreto reikšmės dailėje. 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje reikšmingų portretų sukūrė impresionistai, postimpresionistai. 19 a. pabaigos postimpresionistų ir 20 a. pradžios modernistų kūryboje portretas tapo plastinių ieškojimų vienu pagrindų.
20 a. pradžioje dailininkai dažnai deformavo realų žmogaus vaizdą, siekė dekoratyvumo, emocingumo. Tapytojai laikėsi realistinių tradicijų, akcentavo humanistines, demokratines idėjas. Nuo 4 dešimtmečio portretas tapo vienu pagrindinių dailės žanrų Rusijoje.
1940-50 suklestėjus abstrakčiajam ir nefigūriniam menui, portreto svarba sumenko. 20 a. viduryje portreto žanro atgimimas siejamas su kūryba. Portretą naujai interpretavo poparto atstovai, neoekspresionistai, neorealistai.
Portretą pradėjus traktuoti postmodernistiškai, žmogaus atvaizdas buvo niveliuotas iki ženklo ar simbolio, kartais tik bendrais bruožais primenančio žmogų. 20 a. pabaigos-21 a. pradžios dailėje portretas išlieka socialinės tikrovės, jos kritikos priemonė, vyrauja nykimo, destrukcijos, kaitos vaizdiniai.
Portretas Lietuvoje
Lietuvoje jau 14 a. Laurušavo evangelija buvo iliustruota portretais. 16 a.-17 a. pradžioje paplito didikų, dvasininkų skulptūriniai, tapyti, raižyti portretai. Portreto raidą skatino tradicija tapytus atvaizdus dovanoti funduotoms bažnyčioms, aukštiesiems pareigūnams, artimiesiems. 16-17 a. buvo populiarūs ir tam tikrų žmonių, kartais - valstybės ar Bažnyčios veikėjų reprezentaciniai portretai.
Portretai buvo tapomi pagal keletą Vakarų Europos tapybos tradicinių kompozicijos schemų: žmogus buvo vaizduojamas klūpantis, stovintis, sėdintis. Sukurta raitų karvedžių portretų. Didikai buvo vaizduojami su valdžios atributais, garbės ženklais, kompoziciją papildančiais herbais, įrašais.
18 a. gausiai kurti barokiniai, rokokiniai reprezentaciniai, imaginaciniai ir epitafiniai portretai, dvaruose, retkarčiais ir bažnyčiose, kauptos portretų galerijos. Vietos ir svetimšalių dailininkų portretuose reiškėsi prancūzų tapybos įtaka. 18 a. viduryje daug grafinių portretų išraižė H. Leibovičius.
18 a.-19 a. pradžioje, įsigalėjus klasicizmo dailei, portretuose ėmė nykti tradicinės kompozicijos schemos, įsitvirtino šaltas oficialumas, atsirado demokratinių tendencijų, vėliau jos stiprėjo.
19 a. realizmo, romantizmo bruožais pasižyminčių portretų sukūrė J. Rustemas, V. Vankavičius, K. Ripinskis. 19 a. viduryje-19 a. pabaigoje įvairių visuomenės sluoksnių žmonių raiškių portretų nutapė K. Ruseckas, J. Zenkevičius, A. Šemešys, Alfredas ir Edvardas Matas Römeriai, V. Slendzinskis, N. Silvanavičius. 19 a. akvarelės technika nutapyta daug miniatiūrinių portretų. Skulptūrinių portretų sukūrė K. Jelskis, portretinių medalių - A. Römeris.
Vienas žymiausių 19 a. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais portretas tapo vienu populiariausių žanrų. Daugiausia jų buvo tapoma ir daroma skulptūrinių. Dažniausiai buvo kuriami miestiečių, kultūros veikėjų portretai. Siekta išorinio panašumo, psichologinės charakteristikos, raiškios kompozicijos ir kolorito. Raiškių portretų nutapė A. Varnas, K. Sklėrius, P. Kalpokas, J. Šileika, J. Vienožinskis.
Po II pasaulinio karo vyravo ideologizuoti, kanoniniai darbo žmonių, partinių darbuotojų, lojalių kultūrininkų portretai. Nuo 7 dešimtmečio, be tapytų ir skulptūrinių portretų, daugiau kuriama grafinių, kartais ir taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių su portretais.
Šių laikų portretuose įvairiais, dažnai netikėtais aspektais atskleidžiama žmogaus dvasiškumas, jausmų niuansai, išryškinama intelektualumo, emocingumo, dvasinės rimties, taurumo bruožai. Vartojamos novatoriškos ir tradicinės meninės priemonės.
Nuogumas mene
Nuogo kūno vaizdavimas mene yra tema, kuri visada sukėlė diskusijų ir interpretacijų. Nuogumas gali būti vaizduojamas aseksualiai, nesiekiant sukelti seksualinio susijaudinimo, arba erotiškai, siekiant sukelti žiūrovui seksualinio pobūdžio gerėjimąsi bei susijaudinimą.
Svarbu pažymėti, kad ne visuomet nuogumas sukelia seksualinį susijaudinimą. Tam tikrais atvejais seksualinio susijaudinimo nesukeltų stebimas sveikas nuogas žmogus dėl bendruomenėje egzistuojančių kultūrinių tradicijų bei vertybių.
Erotikos žanro situacija yra sudėtingesnė, nes, priklausomai nuo asmens vertybinio požiūrio, bet koks erotiškas turinys gali būti apkaltintas esantis pornografija. Dauguma žmonių sutinka, kad yra pastebimų skirtumų tarp erotikos ir pornografijos, tačiau sunku pateikti lengvai pritaikomus kriterijus, kurie leistų greitai identifikuoti, kuriam žanrui turėtų būti priskiriamas atvirą nuogumą rodantis kino turinys.
Nuogumo bei cenzūros santykis yra komplikuotas ir nuolatos besikeičiantis. Pavyzdžiui, pirmasis pasaulyje įstatymas „Britų nepadoraus turinio publikacijos aktas“, priimtas 1897 m., buvo skirtas apriboti „pornografinių“ romanų patekimą į vidurinės klasės moterų rankas.
Situacija radikaliai pasikeičia dvidešimto amžiaus viduryje prasidėjus „Moterų prieš pornografiją“ judėjimui. Šis radikalių bei įtakingų feminisčių judėjimas sugeba sutelkti gan stiprų anglosaksiškų valstybių palaikymą. Šios grupės nuomone, pornografiją būtina visiškai uždrausti tam, kad vyrai būtų apsaugoti nuo šio žanro blogojo poveikio.
Tačiau didžiam judėjimo nusivylimui dauguma nepriklausomų tyrimų nustatė, kad nėra jokių tvirtų duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, kad pornografija skatina vyrus prievartauti moteris. Taigi, judėjimui niekaip nepavyko rasti mokslinio pagrindo, kuris leistų pagrįsti jų poreikį uždrausti pornografiją.
Galiausiai būtina paminėti dar vieną svarbią temą, kai kalbama apie nuogumą ir cezūrą - ne kiekvienas nuogumas yra vertinamas vienodai. Mažiausiai „nusikalstamas“ yra nuogo užpakalio rodymas. Tada seka nuogų moters krūtų vaizdavimas. Moters lytiniai organai vertinami griežčiau, bet jei jie rodomi iš toliau ir trumpai, taip pat galima gauti gan atlaidų cenzą. Atvirai rodyti vyriškus nuogus organus ryžtasi tik drąsiausi kino kūrėjai, kurie nesibaimina paties griežčiausio amžiaus cenzo.
Sandro Botticelli - Veneros gimimas
Nuogumo rodymas vienareikšmiškai turėtų būti paliktas tik suaugusiųjų auditorijai. Ypač laikantis pozicijos, kad suaugę žmonės turi pakankamai intelektinių gebėjimų atsakingai vartoti alkoholį, naudoti sunkiąją techniką, susilaukti palikuonių. Taigi jei jie pamatys nuogą (vyro) kūną - visuomenė nesubyrės.
Moters kūno vaizdavimas mene
Šiandienėse diskusijose apie moteris vis labiau ryškėja radikalus požiūris, supaprastinantis moters kūniškumą į fiziologiškai ir biologiškai suprantamą kūną. Atskyrus kūniškumą nuo socialinių santykių yra prarandama erotinė žmogiškų santykių plotmė.
Feministinė meno kritika atkreipia dėmesį, kaip meno kūriniuose pasireiškia įvairūs stereotipai ir kaip moteriškas kūnas paverčiamas seksualiai patraukliu objektu. Tačiau nereikėtų jos paversti viską paaiškinančia schema, nes taip ji tampa savo priešingybe.
Reikėtų skirti erotiškai išraiškingą kūną ir seksualizuotą kūną. Seksualizuotas kūnas yra pateikiamas kaip lytinį instinktą žadinantis dirgiklis. Erotiškai išraiškingas kūnas įkvepia, kai yra peržengiamas supaprastintas lytinis potraukis, kai jis sublimuojamas ir pasireiškia sukilnintų jausmų forma.
Jei rimtai priimsime teiginį, kad bet koks apnuoginto moters kūno vaizdavimas yra pataikavimas „vyriškam žvilgsniui“, turėsim uždrausti palaidus plaukus, trumpus sijonus, rūbus su skeltukais ir iškirptėmis, aptemtus rūbus, aukštakulnius ir taip toliau. Be to gyvenimas praranda didelę dalį žavesio.
Psichologinis aspektas
Šiais laikais nuogas kūnas mūsų visuomenėje tarsi nebėra tabu. Tačiau mūsų sąmonėje tas tabu dar išlieka, nes nuogumas provokuoja jausmus, pojūčius. O dauguma mūsų dar nesame išmokyti pažinti savo jausmus. Mūsų visuomenėje žmonės turi įvairių kompleksų, kuriuos neretai atsineša iš vaikystės.
Kai žmogus gyvai ar mene pamato nuogą kūną, jam kyla daug jausmų. Kai kurie iš jų yra nepriimtini, gėdingi jausti. Vienas iš tokių nepatogių jausmų gali būti seksualinis susijaudinimas, o tai dažnai provokuoja geismą. Jei žmogus atsinešė daug kompleksų iš vaikystės, tai geismą jis bando slopinti. Bet tada jam kyla pyktis. Tas pyktis gali būti nukreiptas į pozuotoją, į menininką, jo kūrinį.
Būti nuogam yra labai normalu. Viduramžiais nuogybė buvo prilyginama nuodėmei, antikoje tai žymėjo laisvę, džiaugsmą. Renesanse kūno grožis atgimė mene. Žmogus yra kūną turinti būtybė. Kūniškumas yra tai, kaip mes jaučiame save. Maži vaikai moka mėgautis savo kūniškumu. Tik jau suaugę mes susikuriame tabu. Dažnai pamirštame įsiklausyti į savo kūną, ignoruojame jo poreikius.
Mūsų visuomenėje vyrauja jauno ir sveiko, treniruoto kūno kultas. Tai gali luošinti žmogaus psichiką, nes ne visi atitinka tuos kriterijus. Tapyboje nebūtinai vaizduojamas tobulumas. Šiuolaikinėje kultūroje kūnas dažnai sudaiktinamas. Tam pasitelkiamos įvairios plastinės operacijos, genetinė inžinerija. Tada kūnas tampa preke, prarandamas jo natūralumas ir unikalumas. Tapyba tarsi juda priešinga linkme.
Lietuvoje gana didelė dalis žmonių nėra susitaikę su savo kūnu. Tačiau tik priėmęs savo kūną žmogus nebijos kito nuogumo ir priims jį su pagarba. Tuomet, stebėdamas meno kūrinį, jis analizuos ne pavaizduotą kūną, o menininko kūrinyje pateiktą prasmę. Jauni žmonės jau kitaip reaguoja į nuogą kūną mene, o vyresnioji karta dar nėra iki galo atsikračiusi sovietmečio įdiegtų susivaržymų.
Sveikas narcisizmas yra labai gerai. Todėl jau mokyklose reikėtų pradėti kalbėti apie nuogą kūną, lytiškumą. Derėtų nebijoti seksualumo terminų, nes tai dažnai neatsiejama nuo kūno grožio. Be abejo, paauglius ar nebrandžias asmenybes nuogas kūnas veikia ypač provokuojamai, jaudina.
Tapant nuogas kūnas menininkui yra kaip priemonė atvaizdui sukurti, taip, kaip gamtos vaizdas peizažui sukurti. Svarbu, kad menininkas jaustų atsakomybę prieš pozuotoją, nes jis prisiliečia prie kito žmogaus gyvenimo. Pozuotojo apsinuoginimas yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis.
Kaip vaizduojamas žmogus XVI-XVII a. Lietuvos literatūroje?
Skirtingų epochų rašytojai žmogaus paveikslą literatūroje pateikia nevienodai. M. K. Sarbievijus yra žymiausias lotynų kalba rašęs XVII a. Europos poetas, baroko stiliaus atstovas Lietuvoje. Jis savo sukurtose odėse žmogų vaizduoja, kaip stojiškos laikysenos asmenybę, gyvenančią Dievo ir mirties akivaizdoje, taip pat pasaulėjautą apibūdina gyvenimo - teatro ir gyvenimo - sapno metaforomis.
O žymiausias Apšvietos poetas Kristijonas Donelaitis sukuria didaktinę poemą „Metai“, kurioje atskleidžia gamtos vaidmenį žmonių pasaulyje, darbo svarbumą, žemdirbio gyvenimo vertę.tenkinantis tuo, ką duoda Dievas, išlikti kukliems ir saikingiems, taip pat būti darbštiems.
Pietizmo pavyzdžių gausu XVIII a. Apšvietos atstovo Kristijono Donelaičio didaktinėje poemoje „Metai“. Nuo pat kūrinio pradžios autorius kūrė valstiečio akimis, tai leido įsijausti į to meto gyvenimą. Taigi būrams darbas - gyvenimo prasmė. Dirbdami būrai ne tik apsirūpina maistu, bet ir išsaugo moralinį pranašumą prieš ponus. Taip pat darbas skatina bendruomeniškumą. Ši tema, pateikiant pavyzdžius, darbo epizodus, analizuojama visose kūrinio dalyse. Vienas reikšmingiausių, poemoje aprašomų, Vyžlaukio valstiečių gyvenimo etapų - baudžiava.
tags: #kaip #zmoigus #gali #buti #vaizduojamas