Intelektinės Nuosavybės Istorija Lietuvoje: Nuo XIX Amžiaus Iki Šių Dienų

Intelektinė nuosavybė (IN) - tai sritis, apimanti autorių teises, patentus ir prekės ženklus. Ši sritis yra ypatinga ir problemiška, nes daugelis žmonių kasdien pažeidžia su ja susijusius įstatymus. Retas mūsų klausomės legaliai atsisiųstos muzikos, žiūrime filmus tik kino teatruose arba juos perkame, o tekstus rašome naudodamiesi tik legalia programine įranga.

Intelektinės nuosavybės rūšys: patentai, prekių ženklai, autorių teisės ir komercinės paslaptys.

Intelektinė Nuosavybė Teisės Kodeksuose

Su intelektine nuosavybe susijusių reiškinių pasirodymas teisiniuose kodeksuose turėjo mažai ką bendro su tokio pobūdžio svarstymais. Kaip pabrėžia IN kritikai, tiek pats pavadinimas, tiek apibrėžimas yra kenksmingi. Pavadinimas sudaro įspūdį, kad IN yra tokia pati nuosavybės forma kaip ir visos kitos. Apibrėžimas atskleidžia, kad išties tokio dalyko kaip IN nėra: tai sąvoka, kuria siekiama apimti skirtingus reiškinius, t. y. autorių teises, patentus ir prekės ženklus.

Teisiškai svarstant autorių teises, patentus ir prekės ženklus, sudėtingų klausimų sumažėja, nes teisės priemonės skirtos tam, kad skatintų kūrėjus ir išradėjus kurti, suteikiant jiems kompensaciją už jų investicijas. Tie patys įstatymai turėtų nustatyti ribas, kad nevaržytų inovacijų.

Žvelgdami iš teisinės perspektyvos savo kasdienės veiklos nepateisinsime, tačiau taip apie ją svarstyti bus lengviau. Svarbiausias atrodo štai koks klausimas: ar konkrečios teisinės priemonės skatina, ar mažina inovacijų kiekį? Jei bandome šitaip svarstyti, patentai atrodo blogiausiai. Tai, kas patentuojama, dažnai apibrėžta pernelyg neaiškiai, todėl stengiamasi patentuoti absoliučiai viską. O vėliau suinteresuotos šalys keliauja į teismo sales.

Intelektinę nuosavybę ginančius įstatymus galima ginti ir abstraktesniame lygyje. IN yra nuosavybė, tad ją reikia ginti taip pat, kaip ir bet kurią kitą nuosavybės rūšį. Aš, individas, kuriantis intelektinį produktą, praleidžiu prie jo daug laiko, investuoju į medžiagas, darbą ir savo kūrybingumą, todėl produktas priklauso man ir tik aš galiu spręsti, ką su juo daryti. Neteisinga intelektinį darbą laikyti kitokiu nei fizinį.

Be to, jei žmonės žinos, kad kuria produktą, iš kurio negalės gauti jokio pelno, o juo galės naudotis visi, kas nori, kokia prasmė tai daryti? Apribojus IN gynimą, nuvertėtų intelektinė veikla, o tai, savo ruožtu, mažintų inovatyvumą. Galima įvairiai svarstyti šiuos argumentus, bet jų negalima tiesiog atmesti.

Tol, kol mes gyvename kapitalistinėse demokratijose, argumentuose pasitelktomis prielaidomis (darbo verte, privačia nuosavybe ir jos šventu neliečiamumu) paremtos mūsų visuomenės. Todėl kritikuoti IN neišvengiamai reiškia kritikuoti kai kurias mūsų seniai pripažintas tiesas.

Intelektinės Nuosavybės Apsaugos Kritika

IN apsaugos kritikai aiškina, kad parsisiunčiamo turinio specifika leidžia nelaikyti internetinio piratavimo vagyste. Ekonomistai tai vadina non-competitive goods. Jei kažkas turi 15 spurgų, o aš pasiimu 4 iš jų, savininkas jų netenka. Taip yra daugeliu nuosavybės tipų, įskaitant ir pinigus. Bet jei klausotės radijo, o aš pradedu klausytis tos pačios stoties, jūs nieko neprarandate. Lygiai taip pat jums parsisiuntus naują Rihannos dainą, ji nieko nepraranda. Todėl piratavimas ir nėra vagystė.

Radikalesni IN kritikai teigia, kad idėjos, dainos, filmai ir t. t. apskritai nėra daiktai, todėl jie negali būti ir nuosavybė. Idėjos yra nemokamos. Viena vertus, šie kritikai teisūs. Idėja, kaip padalinti baltymą ar sukurti galingesnį kompiuterio procesorių nėra kažkas, kas gali asmeniškai priklausyti. Kita vertus, dainos ir filmai atrodo kur kas labiau daiktiški nei idėjos.

IN gynėjams atrodo, kad IN apsaugos panaikinimas sumažins inovacijų ir išradimų kiekį, o kritikai teigia, kad ši apsauga kaip tik ir stabdo mokslo pažangą. Mokslo centrai, neturintys išteklių mokėti už patentuotų išradimų ar technologijų naudojimą, neišvengiamai atsilieka turtingesnių konkurentų.

Grįžtant prie autorių teisių, tenka pripažinti, kad IN apsaugos panaikinimas išties menkai paveiktų kūrėjus, nes didžiąją dalį pajamų jie gauna kitais būdais. Šią problemą sprendžia ir naujais verslo modeliais paremtos Youtube ir Spotify platformos, leidžiančios nemokamai naudoti įvairią medžiagą. Visgi, žinant ideologines IN kritikų nuostatas, akivaizdu, kad net ir nauji verslo modeliai jiems kels įtarimą.

Patentų Kovos

Pasaulio žiniasklaidoje jau kuris laikas netyla dviejų tarptautinių informacinių technologijų (IT) rinkos milžinų - „Apple“ ir „Samsung“ - patentų kovos atgarsiai. Tiek viena, tiek kita kompanija savo turimus patentus naudoja ne tik siekdama apsaugoti savo intelektinę nuosavybę (IN), bet ir kliudyti konkurentei užimti didesnę rinkos dalį.

Pasak paslaugas ir produktus mokslui teikiančios bendrovės „Thermo Fisher Scientific“ intelektinės nuosavybės valdymo direktorės dr. Eglės Radzevičienės, gyvybės mokslų srityje, ypač biotechnologijų ir farmacijos pramonėje, teisminiai ginčai dėl patentų pažeidimų yra įprastas dalykas.

Vienos pirmaujančių pasaulyje vadybos konsultavimo kompanijų „Boston Consulting Group“ 2010 metais parengtoje intelektinės nuosavybės apsaugos JAV rinkoje tendencijų analizėje pastebima, jog teisinių ginčų, susijusių su patentais, nuolat daugėja, o IN prekybos rinka iki prasidedant recesijai šalyje kasmet paaugdavo net 40 proc.

„Boston Consulting Group“ ataskaitoje įmonėms siūloma taikyti keleto žingsnių IN portfelio valdymo strategiją: sukurti aplink savo turimus ir vystomus produktus „apsauginį patentų žiedą“, nuolatos stebėti savo IN portfelio stiprumą, išbaigtumą ir potencialias grėsmes jam, aktyviai dalyvauti patentų prekybos ir licencijavimo procesuose ir prisidėti prie reguliacinės aplinkos formavimo.

Vis dėlto, pasak „Thermo Fisher Scientific“ atstovės, efektyvų portfelio tvarkymą apsunkina iki galo nesuformuoti IN vertinimo procesai: „Ne tik patentai, bet ir praktinė patirtis bei kitos nematerialios vertybės yra labai svarbus kompanijos turtas, kurio valdymo strategija yra neatsiejama verslo strategijos dalis.

Tuo tarpu advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ partneris Jaunius Gumbis teigia, jog IN teisių vertė visų pirma priklauso nuo to, ar šiomis teisėmis apsaugoti objektai yra komerciškai sėkmingi: „Žiūrima, ar patentu apsaugotas išradimas yra komerciškai pritaikomas, ar prekės ženklas žymi prekę arba paslaugą, kuri visuomenėje yra paklausi ir pan.

Vis dėlto, J. Gumbio teigimu, nors dėl sparčių visuomeninio gyvenimo pokyčių intelektinės nuosavybės apsaugos sistema laikytina viena dinamiškiausių ir greičiausiai besivystančių teisės sričių, praktiniu požiūriu IN teisės apsauga Lietuvoje kol kas nėra pakankamai išvystyta. Tai parodo ir nedidelis ginčų, susijusių su IN teise, skaičius.

Remiantis Nacionalinės teismų administracijos 2011 m. statistika, vos 0,15 proc. Paprašytas įvardinti tokios situacijos priežastis, Vytautas Guobys svarstė, jog viena jų gali būti menkas įmonių pasiryžimas ginti savo intelektinę nuosavybę: „Nenumatant finansinių išteklių IN teisių gynimui nuo pažeidėjų veiksmų, pats intelektinės nuosavybės valdymo procesas praranda savo aktualumą.

Šiam požiūriu linkęs pritarti ir J. Gumbis, kuris teigia, jog jeigu esant intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui savininkas nesiims ginti jam priklausančių teisių, egzistuoja didelė tikimybė, kad jų vertė sumažės. Dažnai dėl nedidelės Lietuvos rinkos mažesnėms įmonėms priklausančių IN teisių vertė bus santykinai nedidelė.

Vis dėlto, pasak eksperto, su intelektine nuosavybe susijusios bylos ateityje įgis vis didesnę reikšmę, o stambios Lietuvos įmonės bus labiau linkusios bylinėtis ir ginti turimas IN teises.

Intelektinės Nuosavybės Apsaugos Istorija

Viena iš intelektinės nuosavybės apsaugos pradininkių laikoma viduramžių Didžioji Britanija, kur dar XVIII a. pradžioje spaustuvininkų gildija leisdavo arba ne dauginti ir platinti spausdintą žodį. Būtent dėl JAV Kongrese nagrinėtų SOPA (angl. Stop Online Piracy Act) ir PIPA (arba „PROTECT IP Act“, pilnas pavadinimas - „Preventing Real Online Threats to Economic Creativity and Theft of Intellectual Property Act“) teisės aktų projektų internete kilo iniciatyva surengti „dieną be interneto“.

Akcijos dalyviai teigė, jog SOPA/PIPA iš esmės įveda cenzūrą, galimos situacijos, kai autorių teisių turėtojai gali vos ne terorizuoti interneto svetaines, tariamai padariusias pažeidimus, susijusius su intelektine nuosavybe. Vos po kelių dienų kilo antroji, jau tikrai globalaus masto nepasitenkinimo banga dėl už uždarų durų parengtos tarptautinės prekybos sutarties ACTA (angl. Anti-Counterfeit Trade Agreement).

Į šią įsivėlė ir Lietuvos institucijos, kai sausio pabaigoje iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės gavęs atitinkamus įgaliojimus sutartį pasirašė ambasadorius Japonijoje Albertas Algirdas Dambrauskas. Tik tarptautinis nepasitenkinimas atskleidė, kad ACTA turi nemažai ką bendra su JAV subjektams skirtais SOPA/PIPA.

Pradėtos analizuoti sutarties nuostatos pasirodė esą gana lanksčios ir tik nuo šalių narių būtų priklausę, kiek ir kokių apsaugos priemonių elektroninėje erdvėje jos numatytų. Oficialus ir bene pagrindinis šio teisės akto tikslas - tai užkardyti galimybę pažeistų intelektinės nuosavybės teisių produktams ar paslaugoms patekti į sutarties narių teritoriją.

Nesigilindami į smulkmenas sutarkime, kad XIX amžiaus pabaigoje Berne, Šveicarijoje, buvo padėti šiuolaikinės intelektinės nuosavybės apsaugos pamatai. Buvo sukurtas modelis, pagal kurį materialiai neapčiuopiamas kūrybinis rezultatas buvo pripažintas nors ir savita, tačiau aiškiai apibrėžta jį sukūrusio asmens nuosavybe.

ACTA nėra naujadaras intelektinės nuosavybės apsaugos srityje. Šiuo metu vienas pamatinių tarptautinių teisės aktų, įtvirtinančių intelektinės nuosavybės gynimo principus - tai TRIPS (angl. Trade-Related aspects of Intellectual Property Rights) sutartis.

Piratavimas ir Žala Intelektinei Nuosavybei

Vienas populiariausių argumentų, kuris neva paneigia intelektinės nuosavybės vagystės internete turinį, yra tiesioginės žalos intelektinės nuosavybės savininkui nepadarymas. Tokiu atveju teigiama, jog savininkas sukurtą turinį išlaiko savo rankose, jis nedingsta (kaip materialios vagystės atveju), jį toliau galima naudoti ir gauti vertę. Dar daugiau, elektroniniai piratai neva atskleidžia tikrąsias savininkų intencijas - tokiu būdu įgyjamas populiarumas, kuris vėliau sėkmingai išnaudojamas.

Nesiimsime nagrinėti, kiek tokia sąmokslo teorija turi pagrindo, tačiau akivaizdu, jog šiuo argumentu elektroniniai piratai atskleidžia savo argumentų nenuoseklumą. Jie teigia, jog autoriui svarbus ilgalaikis žinomumas ir vartotojų pasitikėjimas (kuris vėliau virsta pajamomis).

Čia elektroniniai piratai daro dar vieną minties šuolį ir pradeda teigti, jog keičiasi intelektinės nuosavybės turinys (t.y. įvyko nuosavybės sąvokos turinio revoliucija) ir tai, ką intelektinė nuosavybė gynė keletą šimtmečių, dabar turi būti visos visuomenės turtu. Lieka neaišku, kaip ir kiek šie autoriai vis dar lieka savo kūrinių šeimininkais ir kokiais būdais visų kūrinių autoriai bus finansiškai apdovanojami.

Atsakymas, ar piratavimas internete mažina intelektinės nuosavybės savininkų pajamas, nėra paprastas. Elektroninių piratų argumentas jau minėtas - tai sąsajos tarp elektroninės kopijos ir žalos originalui nebuvimas. Tačiau to ryšio stoka atsiranda ne dėl unikalios piratavimo esmės, o dėl elektroninio turinio neunikalumo.

Kitaip tariant, elektroninėje erdvėje nėra tokio dalyko kaip originalas. Visos elektroninės kopijos yra lygiavertės ir identiškos. Negalima lyginti pavogto automobilio ir pavogto programos, nes naudą būtent ir teikia autentiškas originalus objektas.

Ekonomikos teorijoje viena pagrindinių sampratų - tai mainai, kai abi pusės keičiasi vienais gėriais į kitus. Pagrindinė mainų sąlyga - tai abiejų pusių sutarimas, jog atiduodamas gėris yra lygiavertis gaunamam.

Piratavimo kaip poreikių tenkinimo mechanizmo įsitvirtinimas ilgu laikotarpiu daro didžiulį poveikį kasdienei elgsenai. Galimybės asmeninius poreikius tenkinti pirataujant, panaikina būtinybę kitais būdais ieškoti tų poreikių tenkinimo objektų.

Neatsitiktinai Lietuvoje daugiausia internetinio piratavimo grėsmių kyla intelektinės nuosavybės teisių savininkams meno ir kultūros srityse. Tiek atlikėjų, tiek ir kūrinių autorių (rašytojai, žurnalistai kompozitoriai, dailininkai) didžiausią pajamų dalį dažnai sudaro autoriniai honorarai - t.y. atlygis už naudojimąsi sukurtais kūriniais arba kūrinių atlikimo rezultatais.

Ir tai lemia tik tai, kad nėra būdo, kaip elektroninė originalo kopija patenkintų pirataujančiųjų realybėje išreikštus poreikius. Tai, kad nemokamų elektroninių alternatyvų egzistavimas kelia grėsmę dešimtmečiais visuomenėje veikiančioms struktūroms, patvirtina Atviros visuomenės instituto 2011 metais paskelbtas Lietuvos situacijos tyrimas „Mapping digital media“.

Viena iš išvadų konstatuoja, kad žiniasklaidos skaitmenizacija iš principo teigiamai veikė žinių pliuralizmą ir įvairovę, tačiau, vertinant kartu su 2009-2010 metų krizės poveikiu, skaitmenizacija padarė itin neigiamą poveikį spaudai.

Lietuvoje teturime kokį milijoną reguliariau skaitančiųjų ir jų informacijai skiriamos lėšos nuosekliai mažėja, nors leidinių skaičius ir didėja (pavyzdžiui, 1990 metais Lietuvoje leisti 74 žurnalai ir 324 laikraščiai, kai 2010-aisiais jau atitinkamai 493 ir 297), tačiau nuosekliai mažėja tiek leidinių tiražai, tiek ir pasitikėjimas jais.

Kaip skelbiama Statistikos departamento leidinyje „Kultūra, spauda ir sportas 2008“, metinis visų laikraščių tiražas pirmojo dešimtmečio piką pasiekė 2008 metais, kai išleista 290,8 mln. vnt. laikraščių. Tuo tarpu 2010 šis rodiklis tesiekė 188,2 mln. vnt. Palyginimui - 2000-aisiais išleista 196,8 mln. vnt.

Nors kultūros renginių (spektaklių, kino filmų, kt.) lankytojų skaičius pastaraisiais metais augo, tačiau ir čia kultūrai tenkanti suma nėra didelė. Namų ūkių vartojimo išlaidos kultūros paslaugoms išliko itin menkos - 2003-2008 metais šis rodiklis tesiekė apie 1,25 proc.

Matyt, kokybiškai naujai pradėję dirbti muziejai sugebėjo pasiūlyti naujos kokybės paslaugas - per laikotarpį nuo 1995 iki 2008 metų muziejų lankomumas išaugo du kartus. Statistikos departamento duomenis, 1995-aisisi Lietuvos muziejai sulaukė 1,52 mln. lankytojų, o 2008-aisiais jau 3,13 mln.

Malonia išimtimi iš bendros tendencijos galima būtų laikyti kino teatrų situaciją, kur 2008 metais buvo pasiektas rekordas, į kino filmus pardavus beveik 3,3 mln. bilietų ir surinkus beveik 40 mln. litų pajamų.

Tačiau tai, kad užsienio kino produkcija surenka pajamas, nėra paguodžiantis reiškinys lietuviško kino gamintojams. Bene sėkmingiausias komercinis kino filmas „Tada Blinda. Pradžia“ yra didžiąja dalimi tiesiogiai valstybės lėšomis finansuotas projektas. Tai, jog filmas tapo žiūrimiausiu Lietuvoje, lėmė daugelis priežasčių, tačiau galima tik spėlioti, kokios tikrosios priežastys lėmė, jog bilietų pardavimai viršijo 3,7 mln. litų (įdomu pastebėti, kad piratinės filmo kopijos internete dar nėra!).

Antrasis pagal komercinę sėkmę lietuviškas kino filmas „Zero 2“ kino teatruose yra surinkęs daugiau nei vieną milijoną litų pajamų. Šie pavyzdžiai gali atrodyti užkrečiantys, tačiau su „Zero 2“ „konkuravę“ kiti lietuviški filmai tegavo minimalų dėmesį.

Šviežias žemyn besiritančio susijusio lietuviško verslo pavyzdys - kino nuoma. Pirmosios vadovas Vytautas Gubinas portalui delfi.lt yra tiesiogiai įvardinęs, jog kelia rankas prieš internetą ir pasiduoda. Viltes teikti pozityvūs Andriaus Mamontovo pasisakymai apie asmeninę patirtį bendraujant su „iTunes Music Store“, tačiau Lietuvoje ši paslauga veikia tik pusmetį ir pasirinkimas kol kas itin mažas.

Intelektinę Nuosavybę Reglamentuojantys Teisiniai Dokumentai XIX a.

Svarbiausiu XIX a. I pusės teisiniu dokumentu, reglamentavusiu intelektinės nuosavybės teisės dalykus Rusijos imperijai priklausiusioje Lietuvos dalyje, laikytinos 1830 m. sausio 8 d. priimtos Rusijos imperijos Vyriausiosios cenzūros valdybos parengtos taisyklės „Apie kūrėjų, vertėjų ir leidėjų teises“, kurios tais pačiais metais buvo prijungtos prie 1828 m. cenzūros nuostatų ir tapo 1828 m. cenzūros nuostatų septintuoju skyriumi „Apie autorių, vertėjų, leidėjų teises“.

Dokumentą sudarė 39 paragrafai, suskirstyti į 3 skyrius. Pirmame jų, pavadintame „Apie kūrėjų, vertėjų ir leidėjų nuosavybės teises“, buvo įvardyti autorių teisės objektai. Antrajame skyriuje „Apie akademijų, universitetų, mokyklų, mokslo ir kitų draugijų teises į jų leidžiamas knygas ir literatūros kūrinius“ aptariamos bendruomenių, leidžiančių knygas arba kitokius mokslo ir literatūros kūrinius, išimtinės nuosavybės teisės, o trečiajame skyriuje „Apie teismo ir vyriausybinių institucijų veiksmus dėl reikalų, susijusių su kūrėjų, vertėjų ir leidėjų nuosavybės teisėmis“ paaiškinama, kas atsako už įstatyme pateiktų nuostatų laikymąsi, kaip sprendžiami ginčai tarp autorių, vertėjų, pirmųjų leidėjų arba spaustuvininkų ir knygininkų dėl knygos arba kito mokslo ar literatūros kūrinio nuosavybės, kaip bylinėjamasi dėl sutarčių nevykdymo.

Su visais papildymais autorių teisių įstatymas kaip 1828 m. cenzūros nuostatų dalis buvo paskelbtas 1862 m. Sankt Peterburge.

Intelektinės nuosavybės vaidmuo inovacijų skatinime.

tags: #intelektines #nuosavybes #istorija