Žydų turto istorija Lietuvoje: nuo ištakų iki restitucijos

Pirmieji rašytiniai duomenys apie žydus randami daugiau nei prieš 3500 metų Egipto šaltiniuose. Senovės žydai dar vadinami hebrajais arba izraelitais. „Žydų tauta“ siejama su tikinčiųjų bendruomenės idėja ir suvokiama kaip tauta, jungianti žydus, kilusius iš vieno protėvio - Abraomo.

Nuo to laiko žydai gyveno ne savo istorinėje tėvynėje, o įvairiose pasaulio šalyse, kur jie buvo vertinami kaip geri amatininkai, kalbų žinovai, finansininkai, medikai, prekybininkai ir kiti specialistai. Vis dėlto, nepaisant naudos, kurią žydai atnešė apsigyvendami įvairiuose kraštuose, jie nesijautė saugūs.

Judaizmo simbolis - šešiakampė karaliaus Dovydo žvaigždė vaizduoja skaičių 7 (6 kampai ir centras).

Žydų įsikūrimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK)

XIV a. pogromai sutapo su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimu Vakarų Europos pirkliams ir amatininkams atvykti į Lietuvą. Manoma, kad žydai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) verslo reikalais užsukdavo ir anksčiau. Žydai visur garsėjo kaip geri pirkliai ir amatininkai, todėl LDK kunigaikščiai buvo suinteresuoti juos čia įkurdinti tam, kad jie padėtų vystyti valstybės ūkį.

1388 m. Vytautas Didysis žydams suteikė pirmąją privilegiją. Lietuvos teritorijoje žydai vertėsi ne tik amatais ir prekyba, bet ir pinigų keitimu bei skolinimu už palūkanas, tad galima teigti, kad jie atliko dabartinių bankų funkcijas. XVI a. viduryje LDK teritorijoje gyveno apie 30 tūkst. žydų, iš pradžių jie kūrėsi didžiuosiuose miestuose, prie didesnių prekybos kelių, o vėliau kėlėsi ir į mažesnius miestelius. XVIII a. žydai jau gyveno visoje Lietuvos teritorijoje.

Pirmieji žydai Kaune ir Vilijampolės reikšmė

Kauno teritorijoje pirmieji žydai minimi dar XV a., tačiau informacijos apie tai gana nedaug. Vilijampolę XVII a. sumanė įkurti Radvilos. Dar XVII a. viduryje Jonušas Radvila kitataučius pirklius ir amatininkus kvietė atvykti į jo kuriamą Vilijampolę. Pavadinimas „Vilijampolė“ reiškia miestą ar gyvenvietę, įsikūrusią prie Vilijos (Neries) upės, t. y. Vilijos miestą. Labai dažnai Vilijampolė dar vadinama Slabada, Slabodke (šiuo slavišku žodžiu anksčiau buvo vadinami nuo baudžiavos laisvi kaimai).

Atsigavimas prasidėjo tik XVIII-XIX a. sandūroje, po 1795 m. įvykusio trečiojo ATR padalijimo. Nors Didžioji Lietuvos teritorijos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį, bet Vilijampolės teritorija išsaugojo savarankiškumą. Spartus miesto augimas ir klestėjimas prasidėjo XIX a. - turėdama savarankiško vieneto statusą, Vilijampolė turėjo miesto valdybą, teismus, kitas institucijas. Kauno miestui tapus Rusijos imperijos gubernijos centru, mieste ir aplink jį prasidėjo gynybinių įtvirtinimų statyba. Įvairių fortifikacijos objektų statybos prisidėjo ir prie Vilijampolės kraštovaizdžio formavimo. 1919 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vilijampolė prijungta prie Kauno miesto.

Vilijampolės teritorija svarbi ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos žydų istorijai. Dar XVIII a. Vilijampolėje pastatyta pirmoji Kaune mūrinė sinagoga (judėjų maldos namai). Sinagoga svarbi ne tik žydų religiniam gyvenimui, čia taip pat vyksta įvairūs susitikimai bei studijos. Būtent Vilijampolėje veikė viena didžiausių rabinų mokyklų Europoje - Vilijampolės Ješiva.

Istorinės Lietuvos teritorijoje (šiuolaikinėje Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos) gyvenę žydai ir jų palikuonys vadinami litvakais. Ilgainiui žydai tapo integralia Lietuvos visuomenės dalimi, aktyviai prisidėjusia prie mokslo, ekonomikos ir kultūros raidos. Žydų bendruomenės turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, kapines, pirtis. Viena iš litvakams būdingų ypatybių - griežtas priesakų laikymasis, todėl religinio gyvenimo sritis Lietuvoje užėmė gana aukštą padėtį. Litvakai taip pat pasižymėjo kuklumu, darbštumu ir dosnumu, racionaliu, skvarbiu protu ir mąstymu.

Antisemitizmo apraiškos ir Holokaustas

Po Europą papplitę žydai nesijautė saugūs. Viduramžiais išplitus epidemijoms (šiltinei, raupams, marui) labai dažnai dėl to buvo apkaltinami svetimos tautos, kitos religijos žmonės, o tokie dažniausiai buvo žydai. Panašūs kaltinimai atslinko ir žydams pradėjus keltis į LDK teritorijas. Nors per visą LDK istoriją nepasitaikė tokių didelių pogromų, kaip kitose Europos valstybėse, bet jų vis tiek būta. Po ATR padalijimų didžiajai dabartinės Lietuvos daliai patekus į Rusijos imperiją žydams buvo įvesta „sėslumo riba“.

XIX a. pirmoji pusė Rusijos imperijoje gyvenantiems žydams buvo sudėtingas laikotarpis: juos pradėti imti į caro kariuomenę, jiems buvo uždrausta plėtoti ekonominę veiklą, keltis gyventi į kaimus. Galiojant „sėslumo zonos“ įstatymams XIX a. buvusiose LDK teritorijose žydų sparčiai daugėjo, daugiausiai jų gyveno didesniuose miestuose. XIX a. XIX-XX a. sandūroje pradėjus stiprėti lietuvių tautiniam sąjūdžiui prasidėjo naujas priešiškumo žydams etapas - buvo stengiamasi juos išstumti iš amatų ir prekybos.

Iki pat Hitlerio atėjimo į valdžią žydai Vokietiją laikė labiausiai jiems tinkančia gyventi valstybe. XIX ir XX pr. a. Vokietijoje buvo jaučiamas labai didelis žydų indėlis į mokslą, ekonomiką ir kultūrą. Iki XX a. antisemitizmo apraiškų šalyje pasitaikydavo gana mažai, tačiau po Vokietijai pralaimėjus Pirmajame pasauliniame kare pradėta ieškoti kaltininkų. Po karo iki tol labai tvarkingoje šalyje įsigalėjo nevilties nuotaikos, daugėjo prievartos.

1933 m. Vokietijoje laimėjusi rinkimus į valdžią atėjo Nacionalsocialistų partija su Adolfu Hitleriu priešakyje. Antisemitizmas tapo oficialia valstybės politika, prasidėjo žydų persekiojimas, jie buvo atleidžiami iš darbo, jiems buvo uždrausta lankytis kavinėse, bibliotekose, naudotis viešuoju transportu. Netgi suoliukai parkuose ir skveruose žydams buvo pažymėti „J“ raide. Jie buvo išstumti iš politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo.

1935 m. rugsėjo mėnesį buvo išleisti Niurnbergo rasiniai įstatymai, draudžiantys mišrias santuokas. Šiais įstatymais buvo siekiama garantuoti vokiečių „garbės ir kraujo“ apsaugą. Taip pat Niurnbergo įstatymai nurodė, kad Vokietijos pilietybę gali gauti tik vokiško ar jam giminingo kraujo žmonės. Pagal šiuos įstatymus žmogaus pilietinės teisės buvo apribojamos trijose jo protėvių kartose atradus žydiško kraujo. Mišrios šeimos buvo terorizuojamos, buvo draudžiama netgi draugauti su žydais.

Didžiausias pogromas prieš žydus buvo įvykdytas 1938 m. naktį iš lapkričio 9-osios į 10-ąją. Tą naktį Vokietijos pareigūnų daliniai kartu su prisijungusia minia užpuolė ir niokojo žydams priklausančius namus ir parduotuves. Šio įvykio metu buvo nužudyta apie 100 žydų, dar apie 30 000 buvo sulaikyta ir išsiųsta į koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą nuo nacių atėjimo į valdžią žydus pradėta suiminėti vien dėl to, kad jie buvo žydai. Šis pogromas žinomas „Krištolinės nakties“ pavadinimu, nes dėl sudužusių žydų parduotuvių vitrinų šaligatviai buvo padengti stiklais - lyg krištolu.

Visų šių represijų tikslas buvo žydus priversti emigruoti. Neribotas teroras prieš žydus sukėlė didžiulę emigracijos bangą. Žydai ir kiti demokratiškai nusiteikę žmonės bėgo iš Vokietijos. Iki Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos išvyko beveik 500 tūkst. Dėl agresyvios Vokietijos užsienio politikos prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1939 m. Vokietijos įsiveržimas į Lenkiją ženklino naują Holokausto etapą. Lenkijoje buvo pradėtos kurti nacių koncentracijos stovyklos ir žydų getai.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos puolimas, nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą, plačiau žinomas kaip „Operacija Barbarosa“. Nacių valdomuose ir okupuotuose kraštuose, taip pat ir Lietuvoje, žydai buvo persekiojami, žeminami, šimtai tapo atsitiktinėmis žudikų aukomis, o nuo 1941 m. birželio vykdytas sąmoningas masinis žydų naikinimas. Daugiausiai žydų Lietuvoje nužudyta Paneriuose prie Vilniaus, Šiauliuose, Alytaus krašte ir Kaune.

1941 m. liepos 15 d. getas buvo pradėtas steigti Vilijampolėje - tą dieną įsakyta visiems Kauno žydams persikelti į būsimojo geto teritoriją iki rugpjūčio 15 d. Iki geto įsteigimo Vilijampolėje gyveno apie 10 tūkst. žmonių, o įsteigus getą toje pat teritorijoje turėjo sutilpti tris kartus daugiau žmonių. Getas užėmė apie 2 km ilgio ir 1 km pločio teritoriją. Gete gyvenimo sąlygos buvo labai prastos, šioje teritorijoje nebuvo nei kanalizacijos, nei vandentiekio sistemos, o gyvenamieji plotai buvo perpildyti, žmonės gyveno visur - palėpėse, sandėliuose, tad dažnai kildavo įvairių ligų epidemijos, kurios nusinešdavo nemažai žmonių gyvybių.

Geto teritorija buvo aptverta apie 2 metrų aukščio spygliuota viela, buvo saugoma ginkluotos sargybos. Policijos postai buvo įrengti kas 100-200 m. Getą saugojo lietuvių ir vokiečių policininkai. Žydai privalėjo prie drabužių nešioti skiriamuosius ženklus - šešiakampes geltonas žvaigždes. Jų gyvenimas buvo labai apribotas: į viešas vietas buvo galima išeiti tik nuo 6 val. ryto iki 20 val. vakaro, žydams nebuvo galima eiti šaligatviu - jie galėjo vaikščioti tik važiuojamąja gatvės dalimi dešine puse, taip pat jiems buvo draudžiama naudotis viešuoju transportu, turėti radijo aparatus, skaityti laikraščius, pirkti ir parsinešti į getą maisto.

Getą galėjo palikti tik tie žydai, kurie turėjo leidimus dirbti už geto teritorijos. Labiausiai nuo nacių represijų kentėjo dvi žmonių grupės - vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės. Juos naciai naikino masinių žudynių metu, kurios daugiausia buvo vykdomos 1941 m. rudenį. Didžiausia žudynių akcija surengta 1941 m. spalio 28-29 dienomis IX forte. Jos metu IX forto masinių žudynių lauke buvo sušaudyta apie 10 tūkst. žydų. Tai buvo didžiausia žmonių žudynių akcija ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje per visą nacių okupacijos laikotarpį ir per visą Lietuvos istoriją. Ankstų spalio 28 d. rytą Demokratų aikštėje buvo išrikiuoti visi geto kaliniai.

Po įvykdytos „Didžiosios akcijos“ Kauno gete prasidėjo stabilizacijos laikotarpis, trukęs iki 1943 m. rugsėjo mėnesio - šiuo laikotarpiu masinės žudynės gete nebuvo vykdomos. Tais pačiais metais getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklą, žydų gyvenimo kontrolė buvo dar labiau sugriežtinta. Geto ramybės laikotarpis baigėsi 1944 m. kovo 26-27 d., kai buvo įvykdyta nepaprastai žiauri vaikų atėmimo akcija. Šios akcijos metu iš geto buvo paimta ir išvežta sušaudyti apie 2 tūkst.

Artėjant frontui 1944 m. liepos mėn. Kauno getas buvo likviduotas, pastatai sudeginti, apie 6-7 tūkst. žydų išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas (daugiausiai į Dachau ir Štuthofą). Nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu Kauno žydų bendruomenė patyrė labai didelių nuostolių. Iki prasidedant okupacijai tik maža dalis Kauno žydų spėjo pasitraukti iš miesto. Jau pirmsiomis nacių okupacijos dienomis Kaune buvo įvykdyti vieni didžiausių Rytų Europoje žydų pogromai. Kaune taip pat anksčiau nei kituose Lietuvos miestuose imta masiškai žudyti vietos žydus (Kaune žydai žudyti ne tik IX forte, bet ir IV bei VII fortuose).

Hitlerio politika Lietuvoje susilaukė didesnio pritarimo negu Vakaruose. Nužudytų Lietuvos žydų procentas (pagal įvairius šaltinius 90-95 proc.) buvo didžiausias iš visų Vokietijos okupuotų kraštų. Vokietijos okupuotose Vakarų Europos šalyse žydai buvo persekiojami keliais etapais, o Lietuvoje jų žudynės prasidėjo jau pirmosiomis okupacijos dienomis. Galima sakyti, kad Lietuva buvo pirmoji šalis, kurioje naciai iš karto pradėjo fiziškai naikinti žydus.

Antrąjį pasaulinį karą išgyveno maždaug 3 tūkst. Kauno žydų, tačiau dauguma išgyvenusių nacistinės Vokietijos okupaciją bei įkalinimą koncentracijos stovyklose į Lietuvą nebegrįžo, o išgyvenusieji Lietuvoje iš čia išvyko. Kauno choralinė sinagoga - vienintelė veikianti sinagoga Kaune (Ožeškienės g. 13).

Žydų ir lietuvių santykiai bei kalbos sąsajos

Žydų ir lietuvių santykius lėmė tai, kad žydai gyveno krikščioniškoje terpėje, laikėsi savo religijos ir papročių. Tačiau 600 metų gyvenimo bendroje teritorijoje negalėjo nesukurti bendrų sąlyčio taškų. Savo kalboje vartojame jaustukus ar ištiktukus „oi“, „na“ - tai skoliniai iš žydų, tiksliau - iš jidiš kalbos. O įdomiausia, kad jidiš žodžiai, kuriuos laikome slavų kilmės žargonais - „babkes“ ar „šalava“ - vartojami ir šiandien.

Lietuvos žydai plačiąja prasme arba litvakai - teritorinis-lingvistinis žydų aškenazių pogrupis ir istoriškai su jais susijusi ortodoksinio judaizmo srovė. Aškenãziai (hebr. aškenazim) - žydai, viduriniais amžiais gyvenę abipus Reino slėnio ir plitę į Rytų Europą bei jų palikuonys. Pavadinimas kilęs iš hebrajiško Vokietijos pavadinimo Aškenaz. Dabar aškenazių yra apie 11 mln. (80 proc.

Litvakai (jidiš kalba vadintoje „Líte“) gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, šiuolaikinėje Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos. Litvakai kalbėjo Idiš (ייִדיש jidiš arba אידיש idiš) - kalba, atsiradusia maždaug prieš 1 000 metų tarp Vokietijos žydų. Laikui bėgant jidiš susiformavo kaip sudėtingas lydinys, kurį sudaro įvairių viduramžių vokiečių dialektų, hebrajų ir aramėjų (20 proc.) bei kai kurių slavų kalbų elementai. Iš visų žydų kalbų jidiš geografiškai buvo plačiausiai paplitusi. Tiksliai nežinoma, kada jidiš atėjo į Lietuvą. Tačiau šios kalbos literatūriniu variantu, sunormintu 20 a. pradžioje, pripažintas „lietuviškasis jidiš“, t. y. tas jidiš dialektas, kuriuo šnekėjo litvakai. 20 a. pradžioje 99.3 proc. Lietuvos žydų jidiš laikė savo gimtąja kalba. Vilniaus universitete 1940-1941 m. Litvishe Yiddish („Lietuvos Jidiš“) buvo vienas iš pagrindinių jidiš kalbos dialektų Europoje. Juo buvo kalbama Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje ir šiaurės rytų Lenkijos Suvalkų regione. XX a. jidiš kalbėjo apie 11 milijonų žmonių, šiuo metu - apie 3 milijonus.

Oi, oi, oi, kaip lietuvius sunku įtikinti, kad jų kalboje dauguma vartojamų ištiktukų ir jaustukų yra žydiškos kilmės: „nu“, „fe“, „oi“, „va“, „štiš“, „cit“ ir panašūs. O jei dar ir paminėsime, kad lietuvių nacionalinės virtuvės čempionai cepelinai ir kugelis irgi žydų palikimas, nacionalistinių pažiūrų lietuvis įtars, jog tai tiesiog sąmokslas. Taip, žodis „kugelis“ yra žydiškas žodis, reiškęs kažką apvalaus. Yra išaiškinimas, jog „kugelio“ reikšmė yra plokščias pyragas, susijęs su kepimu, troškinimu. Lietuvos žydai sakė „bulbes“, o lietuviai - „bulvės“, lietuviai sakė „kugelis“, žydai -„kiugelis“.

Daugelis žodžius „kugelis“ ar „cepelinas“ kildina iš vokiečių kalbos. Nenuostabu, juk jidiš kalbos šaknys, kaip minėjome Vokietijoje, tad didžioji dauguma žodžių jidiš kalboje yra vokiški. Lietuvos žydų jidiš kalboje nemažai yra ir lituanizmų. Pvz., bruknes - „bruknės“, darzene - „ daržinė“, gaišenen - „gaišinti“, kirpenen - „negražiai kirpti“, ragene - „ragana“, šeške - „šeškas“. Tai žodžiai, kurių savo kalboje neturėjo žydai.

Na, bet daugiausia emocijų kelia žargonai, kuriais dar ir dabar „pastiprinama“ lietuvių kalba ir net tapę tam tikra mentaliteto dalimi. „Nu vot. „Nu vot. Karoče. Neseniai radome vieną lochą, tokį tikrą frajerį, padarėme šacher-macher, prasukome jį ant lochotrono ir nukėlėme biškį babkių. Reikia atšvęsti tokią šarą. Padarėme maliną pritone. Sėdime su chebra, visi normalūs bachūrai, pora šalavų, nachaliavu gautas babkes skaičiuojam.

„Girdžiu, kipišas kažkoks, oba - šucheris, mentai, oblava, vsio takoje. Pacanai pro langus iššokinėjo. Karoče, galvoju, chana. Mane iš parašos ištraukė, kažkoks musoras ksivą į snukį kiša, karoče, mane vieną ir parišo. Kažkoks žlobas, klausia, ką yra, kas per pacanai ir kur jie pabėgo? Bet ką, aš pocas koks, ar ką? Nekalbėjau fenios, gražiai paaiškinau, kad aš čia atsitiktinai, nieko nepažįstu, nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Karoče, turėjau mentūroje blatą, išsisukau.

Net neabejoju, kad visą šį žargonyną priskiriate slavų kilmės keiksmažodžiams (beje, dauguma keiksmažodžių į rusų kalbą, kaip skoliniai pateko iš mongolų-totorių), o mums, lietuviams, tai Rusijos kaimynystės pasekmės - paveldėtas tam tikras mentalitetas. Deja, mentalitetas dar labai gajus. „Babkės“ net ir verslininkams solidesnis žodis nei pinigai. O gal reikėtų susimąstyti, ar reikia mums šių žodžių?

Straipsnio pradžioje rašėme, kad litvakai po Abiejų Tautų Respulikos padalinimo pateko į Rusijos imperijos teritoriją. Jų buvo net visas milijonas. Iki tol žydai negyveno Rusijos imperijoje. Tiesa sakant, Rusija nežinojo nei apie jų papročius, religiją, jiems tai buvo nežinoma, uždarai gyvenanti tauta. Žydai imperijoje buvo engiami. Iš to kilo įvairiausių pasekmių, tokių kaip nemažas nusikalstamumas tarp žydų. Jie gausiai įsiliejo į kriminalinių nusikaltėlių gretas. Liaudyje ši „blatniagų“ kalba ėmėm plisti kartu su revoliucija, nes dauguma jų buvo kalėję su kriminaliniais autoritetais ir tarpusavyje bendraudavo žydiškos kilmės kalba.

Pagardinta keiksmažodžiais ir liudijanti hierarchinę nusikalstamo pasaulio sistemą: blatniagos, pacanai, šalavos, lochai, koziolai ir veiklos terminologiją: oblavas, blatas, babkes, nachaliavai - žargonų kupina kalbos maniera gaji dar ir mūsų laikais. Blatniagų ne tik kalėjimuose vartojama kalba, bet net ir tarp tam tikro mentaliteto verslininkų. O žodis „karoče“ vos ne kiekvieno ir šiandienos jaunuolio kalboje dažnai minimas ir visus jausmus ar reikalus apibendrinantis žodeliūkštis. O žodis kaifas kiek savyje pasitenkinimo talpina. Kiekvienas savo kalboje rasime šių žargonų.

Pamiršta litvakų istorija. Architektė Viktorija Sideraitė-Alon. Žydų kultūros projektai LietuvojeGal jaunimas ir nesupranta, jog tai ne lietuviškas žodis, o verslo visuomenė, kad tai nusikaltėlių žargonai, o ne verslo sandėrių terminai?

Pagrindiniai Žodžiai ir Jų Kilmė

BABKĖS - rusiškos kilmės žodis, reiškiantis „senutes“, „bobutes“, nors „bapka“ jidiš kalboje taip pat reiškia „senutė“.
BACHŪRAS - hebrajiškai „vaikinas“.
BLATAS - nuo jidiš-vokiškojo „die Blatte“ - „lapas“, „užrašas“, „raštelis“.
CHALIAVA - nuo hebrajiško žodžio „chalev“ - „pienas“. Prieš šimtą metų žydai organizavo vajų rinkti pinigus pienui žydų vaikams Palestinoje.
CHEBRA - nuo hebrajiško žodžio „chevra“, reiškiančio kompaniją arba firmą.
FENIA - nuo hebrajiško žodžio „ofen“ - būdas. Hebrajiška frazė „bitui beofen“ reiškia „kalbėti ypatingai“, t. y.
FRAJERIS - nuo jidiš žodžio „frej“ - laisvė.
KAIFAS - nuo arabiško/hebrajiško žodžio „kayf“, reiškiančio „pakilimas“.

tags: #kaip #vadinamas #zydu #turtas