Tiškevičių giminės istorija ir turto praradimas Lietuvoje

Šiandien panagrinėsime, kaip istorija atsispindi mūsų krašto kultūroje ir kaip svarbu ją saugoti. Pradėsime nuo to, kad šiemet penkioliktą kartą balandžio 15 d. Lietuvoje minėjome Kultūros dieną.

Nuo 2012 m. pradėti skelbti Taikos miestai ir miesteliai. Tokiais jau tapo Dubingiai, Ylakiai, Rietavas, Neringa, Klaipėda, Birštonas, Jonava ir Veisiejai. Mūsų šalyje jau yra 8 Taikos miestai ir miesteliai, įgyvendinantys kultūros prioritetą visose gyvenimo srityse. 22 mokykloms ir 5 aukštosioms mokykloms įteiktos Taikos vėliavos. Lietuva inicijavo tarptautinį judėjimą už Pasaulinę kultūros dieną su Taikos vėliava.

Tarptautinis Taikos vėliavos komitetas, įvertinęs mūsų šalies indėlį į taikos ir kultūros idėjų sklaidą, 2015 m.

1914 m. didžiosioms Europos valstybėms ruošiantis karui, rusų dailininkas, filosofas, archeologas, keliautojas ir visuomenininkas Nikolajus Rerichas iškėlė kultūros paminklų apsaugos būtinybę karinių konfliktų metu. Tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui paaiškėjo, kokių nuostolių jis atnešė ne tik Rusijai, bet ir visai Europai.

1930 m. jis rašė: „Mes apraudame Luveno biblioteką ir Reimso bei Ipro katedrų nepamainomas grožybes. Mes atsimename daugybę asmeninių lobių rinkinių, žuvusių pasaulio sumaišties metu.

1935 m. balandžio 15 d. Nikolajus Rerichas sukūrė ir vėliavą, kuri dar vadinama Taikos, arba Pasaulio vėliava: baltame fone trys tamsaus purpuro spalvos skrituliai amžinybės žiede. Bet svarbiausia - Taikos vėliavos simbolis išreiškia žmogaus paskirtį ir gyvenimo prasmę: mintimis, žodžiais ir veiksmais kurti amžiną dvasinį, o ne laikiną materialųjį pasaulį.

„Nors Raudonojo Kryžiaus vėliava ir ne visuomet apsaugodavo, ji vis tiek įliedavo į žmogaus sąmonę didžiulį artimo meilės stimulą.

1935 m. gegužės 26 d. Lietuvoje buvo įkurta „Prof. N. K. Rericho draugija“. 1936 m. gruodžio 4 d. memorandumą pasirašė 66 žymūs kultūros ir visuomenės veikėjai: 23 dailininkai (tarp jų A. Galdikas, J. Mikėnas, A. Žmuidzinavičius, L. Truikys), 12 rašytojų ir poetų (S. Kymantaitė-Čiurlionienė, L. Gira, V. Mykolaitis-Putinas), 9 teatro ir operos artistai, 8 visuomenės veikėjai, 5 profesoriai (M. Biržiška, V. Biržiška, M. Riomeris), 5 kultūros įstaigų direktoriai (P. Galaunė, K. Pakštas), 4 žurnalistai (J. Paleckis ir kt.).

Antrasis pasaulinis karas ne tik pražudė milijonus žmonių, bet ir sunaikino daugybę kultūros vertybių, ypač Europoje. Rericho pakto idėjos tapo pagrindu 1954 m. UNESCO Hagoje priimtai konvencijai.

Teosofinės idėjos Lietuvoje pradėjo plisti dar XX a. pradžioje. Labiausiai jos pasireiškė M. K. Čiurlionio tapyboje, J. Baltrušaičio poezijoje ir Vydūno filosofijoje. Vydūno filosofinės idėjos ir gyvenimo būdas skatino visuomenę domėtis lietuvių ir Rytų kraštų kultūriniu palikimu.

1920-1923 m. pavasariais Vydūnas gyveno Telšiuose, dėstė literatūrą gimnazijoje, dalyvavo miestiečių visuomeninėje veikloje. Gimnazijoje susibūrė net du Vydūno pasekėjų būreliai - vegetarų ir sielos kultūros. Gimnazistai Antanas Krausas ir Rapolas Serapinas 1924-1926 m. leido Telšių vegetarų laikraštį „Širdies liepsna“.

1920 m. lapkričio 8 d. dramos „Žvaigždžių takai“ įžangoje filosofas rašė: „Mačiau Telšiuose gimnazistų pasistengimus ką nors geresnio statyti savo vakaruose.

1922 m. Tilžėje išleistą pasaką-dramą „Likimo bangos“ Vydūnas išsiuntė savo mokiniui su dedikacija: „Ml. Pranui Geniui / X. II. 22. Vîdûnas“.

O dramos autorių Vydūną likimas stipriai pablaškė. Jis buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas, 1938 m. net uždarytas į Tilžės kalėjimą, tačiau, pasaulinio mąsto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą, greitai paleistas.

Išsekusiam filosofui į pagalbą pirmasis atskubėjo Antanas Krausas, buvęs Telšių gimnazijos mokinys, vėliau Šiaulių, Skuodo, Kelmės gimnazijų mokytojas, o nuo 1946 m. „Skautų aido“ redaktorius Detmolde. Kartu su kitais lietuviais jis parsivežė Vydūną į anglų kontroliuojamą Detmoldą.

Vydūno filosofijos sekėjas Pranas Genys savo gyvenimu parodė, kad visos negandos nugalimos, jei žmogus stiprus savo dvasia. Jaunystėje susirgęs sunkia liga, negalėdamas vaikščioti, sugebėjo suburti savo krašto kultūrai neabejingus žmones ir 1931 m.

1932 m. vasario 16 d. Telšiuose, išnuomoto namo trijuose kambarėliuose, buvo atidarytas „Alkos“ muziejus. Jo iniciatorius ir pirmasis direktorius Pranas Genys svajojo, kad muziejus bus garsus ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje, ar net už jos ribų.

1936 metų spalio 4 diena ypatinga Telšiams: atidaryti ir pašventinti naujai pastatyti gimnazijos ir pradžios mokyklos pastatai, pašventinti pamatai vidurinei amatų ir pradžios mokykloms, o ant Žaliosios kalvos - kertinis muziejaus rūmų akmuo.

Savo kalba Pranas Genys išpranašavo „Alkos“ muziejaus ateitį: „Čia, po šia pastoge, kuriai pamatus mes šiandien padedame, bus apgyvendinta žemaičių tautos siela, kuri yra nepaprastai gili, švelni ir meniškai didžiai kūrybinga, ir pajėgi.

Čia taip pat ras sau vietą iš senkapių prikelta mūsų priešistorinių senelių kultūra, turinti nepaprastai turiningą kompoziciją ir aukštą estetinę nuovoką. Tai mūsų žalvario, akmens amžiaus kultūra. Tai tokia yra kultūrinė šių rūmų misija.

O virš muziejaus statybvietės plevėsavo telšiškių pasiūta ir žemaičius į kovą su bermontininkais 1919 m.

„Daug kas tyčiojosi iš tų žmonių, kurie Telšiuose muziejų statė, sakė, kad tai nereikalinga įstaiga, kad tai bereikalingas pinigų eikvojimas“, - apie statybų pradžią kalbėjo Pranas Genys.

Nepaisant vargų ir nepriteklių, po dviejų metų, 1938 m. spalio 6 d. buvo atidaryti naujieji muziejaus rūmai - vienintelis muziejui skirtas pastatas, iškilęs Lietuvos provincijoje tarpukariu.

Muziejaus vedėjas Pranas Genys nenuilsdamas kūrė modernų muziejų: tvarkė anksčiau surinktus eksponatus (iki 1940 m. pavasario suinventorinta 1270 eksponatų), važinėjo po Žemaitiją ir rinko naujus, toliau rūpinosi muziejaus pastato statybų užbaigimu ir finansavimu, rengė ekspozicijas ir parodas, rašė straipsnius kultūros vertybių apsaugos klausimais.

Antrasis pasaulinis karas ir sovietų-vokiečių-sovietų okupacijos tapo didžiuliu išbandymu „Alkos“ muziejui bei jo vedėjui Pranui Geniui.

1940 m. liepos 20 d. buvo priimtas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas ir įkurta Kultūros paminklų apsaugos įstaiga, kuri, kartu su Kauno Valstybiniu Kultūros muziejumi, organizavo kultūros vertybių inventorinimą dvaruose.

Rugpjūčio 31 d. Telšių „Alkos“ muziejaus vedėjas Pranas Genys gavo raštą, kuriame nurodoma, kad: „1) Kauno Valstybinis Kultūros muziejus ir Senovės Paminklų Apsaugos įstaiga paveda Telšių „Alkos“ muziejaus vedėjui Pranui Geniui, dr. Jonui Mikulskiui ir K. Sideravičiui reikalui esant registruoti esamus Telšių aps. dvaruose meno bei kultūros paminklus, neįrašytus į Senovės Paminklų Apsaugos Įstaigos vedamąjį registrą; 2) [...] pirmoje eilėje imti turtą ir vežti jį į muziejų tik iš tokių vietų, kur turtui gresia pavojus sunykti arba būti sunaikintam ir kur daiktų savininkas negali daiktų apsaugai duoti įtikėtinos garantijos; [...]; 5) Jeigu „Alkos“ muziejui skirtose patalpose gabenamam iš dvarų turtui būtų per maža vietos, tai prašome paieškoti kokios nors kitos patalpos, kuria galėtų būti ir kurio nors dvaro rūmai, tik su sąlyga, kad tie rūmai būtų arti susisiekimo centrų; 6) Suvežtų į Telšių „Alkos“ muziejų daiktų globa rūpinasi „Alkos“ muziejus.

Po dviejų dienų Kultūros Paminklų Apsaugos įstaiga papildomai pranešė, kad: „Pirmoje eilėje reikalinga paimti ir pervežti į Telšius suregistruotą turtą, esantį Platerių dvaruose (Švėkšnos vls., Tauragės aps.). Šis turtas turi būti paimtas ne vėliau š.m. rugsėjo mėn. 15 d. [...]; Kretingos aps. labai mažai yra suregistruotų dvarų, todėl pavedame šioje apskrityje registraciją pravesti Telšių muziejui, o reikiamus eksponatus perimti savo žinion [...]“.

„Alkos“ muziejaus vedėją Praną Genį staiga užgriūva papildomų darbų lavina. Tarpukario laikotarpiu, rinkdamas eksponatus muziejui, jis lankėsi ne viename Žemaitijos dvare ir žinojo apie juose saugomus turtus, kauptus kelis šimtmečius ir perduodamus iš kartos į kartą giminės palikuonims.

Sovietų valdžios požiūris į Lietuvos kultūros vertybes ir Raudonosios armijos savivalė skatino veikti kuo greičiau - ne nuosekliai vykdyti valdžios nurodymus ir registruoti dvarų turtą, o gelbėti tai, kas dar nesunaikinta, ir vežti į muziejų, kuriame dvarininkų daiktai, virtę muziejiniais eksponatais, ras saugų prieglobstį.

Pranas Genys pats važiuoja su sovietų valdžios išduotu įgaliojimu ir įgaliotais asmenimis aprašyti, o jei reikia ir paimti Kultūros Paminklų Apsaugos registracijos instrukcijoje paminėtų daiktų, organizuoja transportą ir krovikus.

Trakų pilis - vienas iš Lietuvos kultūros paveldo objektų

Dembina tapo jaunos šeimos vasaros rezidencija, o Daugirdiškės tapo pagrindiniu šios šeimos dvaru. Šioje šeimoje gimė keli sūnūs: Edvardas Jonas (dailininkas), Henrikas, Severinas ir Mykolas Steponas. Visi jie ir jų žmonos palaidoti Trakų Riomerių koplyčioje, net ir tie, kuriems priklausė Tytuvėnų dvaras. Čia palaidotas ir vienas žymiausių Lietuvos dailininkų Alfredas Riomeris - Edvardo Jono sūnus.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę čia buvo atvežti ir palaidoti Eugenijaus Riomerio, mirusio (gal žuvusio?) Kuibyševe 1943 metais, ir Roko Edvardo Riomerio, mirusio 1999 m.

Severinas Riomeris Daugirdiškėse paliko gerus prisiminimus. Kaimą puošia puošnus skęstančiųjų globėjo šv. Jono Nepomuko koplytstulpis, pastatytas vežiko Jono, išgelbėjusio pono gyvybę, garbei. Tai prie Severino visas paežerės kelias iki Daugirdiškių miško buvo apsodintas klevais.

Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis Daugirdiškėse

Dabar Riomerių giminės ainiai išblaškyti po visą pasaulį: gyvena ir Amerikoje, ir Australijoje, ir Lenkijoje, ir kitose Europos valstybėse. Vienas jų - tai dabartinis Lenkijos prezidentas grafas Bronislovas Komorovskis, kurio motina buvo iš Riomerių. Prieš dvejus metus Vaidotuose prie Vilniaus mirė paskutinė Lietuvos Riomeraitė - mokytoja Stefanija Riomer, kurią išlydėti į paskutinę kelionę buvo atvykęs prezidentas Komorovskis su savo sūnumi.

Tai tokia tai Daugirdiškių nelabai tolima praeitis. O juk pats kaimas Daugirdiškių vardą gavo tik 1545 metais, kada jį valdyti pradėjo Erazmas Daugirdas. Tai reiškia, kad kaimas buvo dar anksčiau. Koks jis buvo?

Gerai, kad jaunimas renkasi istorikų specialybes ir tyrinėja savo kraštą, kaip mūsų kraštietis Giedrius Kazlauskas.

Iš Panevėžio kilęs kultūros istorikas, jau trijų istorinių knygų autorius Eimantas Gudas kelionę per epochas ir didikų gyvenimus pradėjo dar būdamas dešimties, kai perskaitė visą Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“.

Trečioji jūsų knyga „Ambicingos ir įtakingos. Ryškiausių istorinės Lietuvos didikių likimai“ veikiausiai ne vieną nustebino pasirinkta tema, iki šiol gana menkai dominusia istorikus. Temą pasiūlė „Alma littera“ leidykla. Ji numatė, kad lietuviams, o ypač lietuvėms, reikalinga knyga apie moteris - kilmingas, turtingas aristokrates, didikes.

Knygoje aprašomi autentiški 35 kilmingo kraujo moterų gyvenimai Lietuvos istorijos įvykių fone. Neėmėme pačių garsiausių ir svarbiausių mūsų istorijoje moterų, nes apie jas ir taip jau ganėtinai daug prirašyta. Knygoje aprašomos aristokratės didikės, priklausiusios pačiam turtingiausiam ir įtakingiausiam sluoksniui.

Tas moteris galima dalinti į dvi kategorijas: Lietuvos didikų ir aristokratų dukros bei žmonos. G. Dabar Pajuostis visiems žinomas kaip karinis miestelis, bet prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten būta dvaro.

Ji vadovavosi posakiu, kad nervinasi tik tarnaitės, ir niekada nesinervindavo. Nervinimąsi laikė blogo tono ženklu.

Tekėdama moteris savo kraitį dažniausiai atiduodavo vyrui, o šis už tai užrašydavo vadinamąjį dovį - kokią nors dalį iš savo dvarų. LDK laikais moterys daugiausia rūpinosi vaikais, ūkiu, bažnyčios reikalais. Pilietinių teisių jos iš esmės neturėjo.

Net būdavo taip, kad kartais pagal savo norus skirdavo Lietuvos ir Lenkijos urėdus, nes LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius joms paklusdavo. Buvo labai įtakingų moterų, kurios neoficialiai dalyvaudavo politikoje - seimų, teismų posėdžiuose kaip klausytojos.

Visi žinojo, kad jei norima spręsti reikalus pasiuntinybėje Sankt Peterburge, reikia eiti ne pas Oginskį, o Oginskienę.

Visgi jos būdavo sudaromos tarp žmonių iš to paties socialinio sluoksnio, tos pačios kultūrinės aplinkos, todėl jie ganėtinai neblogai susibendraudavo ir po vestuvių mažų mažiausiai įgydavo pagarbą vienas kitam.

Vienas pirmųjų tokių atvejų buvo Eugenijos Tiškevčiūtės, ištekėjusios už kunigaikščio Radvilos. Apie šią didikę kalbėta, kad nebūdavo Europoje pažinties, kurios Radvilienė negalėtų tučtuojau suorganizuoti. Ji bendravo ir su karališkosiomis šeimomis, turėjo rūmus Berlyne, Paryžiuje, Romoje, vilą Nicoje, šimtą tūkstančių hektarų Ukrainoje.

Kadangi jos vyras Jurgis Radvila buvo neįgalus, oficialiai prižiūrėjo 450 tūkst. Sovietams įsiveržė į jos pilį Nesvyžiuje, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, Radvilienė paversta gyvuoju eksponatu - privalėdavo sėdėti pilies kambariuose, kortomis dėlioti pasjansą, pro ją einantiems pionieriams, komjaunuoliams, komunistams buvo demonstruojama, kaip anksčiau gyveno kraugeriai.

Susisiekė su savo drauge Italijos karaliene, o Italija - su Hitlerio aplinka. Hitleris tuo metu dar palaikė gerus santykius su Stalinu ir jam parašė Radvilienę išleisti. Taigi ji 1939 m.

Mano knygos padėjo atgaivinti laikotarpį tarp jų, taip pat primirštą aristokratų gyvenimą, nes dažniausiai būdavo sureikšminami valstiečiai, smulkieji inteligentai.

Aš, kaip istorikas, neparašyčiau taip patraukiančiai. Ji kartais mane provokuoja, bandydama paaštrinti mano vaizduotę.

Baigęs mokyklą pasirinkau istorijos studijas. Knygose keliaujate per epochas, kai Lietuvoje gyveno, veikė ir dirbo karaliai bei didikai.

LDK laikais elitas ir buvo didikai. Tauta turi tokį elitą, kokio nusipelno. Kartais galime sakyti, kad mūsų elitas nepakankamai aukšto lygio, bet mes jį vis tiek turime.

Sovietmečiu elitas buvo beveik sunaikintas. Pati ryškiausia jo dalis - atvykusieji iš Vakarų, kurie negyveno sovietų sąjungoje. Man iš tokių žmonių ryškiausias prezidentas Valdas Adamkus. Jis ir su juo sugrįžusieji iš JAV ir yra tikrasis Lietuvos elitas.

Visų pirma prarado tą visuomenės dalį, kuri buvo labai pilietiška, inteligentiška, elegantiška, skoninga, rafinuota, delikati, subtili.

Esate minėjęs, kad tarp tolimesnių giminaičių atsekate savo giminystę ir su Tiškevičiais, ir su Radvilomis. Mano tiesioginė kilmė nėra tokia ypatinga.

Rokiškio dvaras - istorijos ir kultūros paveldas

Už 160 km nuo Vilniaus, 170 km nuo Kauno nutolęs Rokiškis labai skiriasi nuo kitų rajonų centrų, kurie, be bažnyčios, nelabai turi ką parodyti.

Šio miesto unikalumas atsiskleidžia ir įkėlus koją į Nepriklausomybės aikštę. Tiesiog negali praeiti nesulaikydamas žvilgsnio ties aplink miesto aikštę „prilipusiais“ objektais.

Prie aikštės prigludę akmeniniai, plytų mūro, mediniai praėjusiais šimtmečiais išdygę ir vienas į kitą nepanašūs statiniai.

Pažvelgus į vakarus, šauna į viršų nepakartojama raudonų plytų Šv. Mato bažnyčia. Jos statybą rėmė Rokiškio grafas Reinoldas Tyzenhauzas, o iki 1883 metų ją statė mūrininkai iš Silezijos.

Pažvelgus į priešingą aikštės pusę, į akis krinta tolumoje boluojančių rūmų fragmentas. Į bažnyčią žvelgia buvusio dvaro sodyba, pastatyta taip, kad kitados pro rūmų langus matydavosi per bažnyčios atvertas duris plevenančios žvakių liepsnelės.

Šiais metais Rokiškio dvaro sodyba pelnė Lietuvos patraukliausios turizmo traukos vietovės titulą. Buvusiuose dvaro rūmuose yra įsikūręs Rokiškio krašto muziejus.

Muziejaus per 78 metus sukaupė gausius archeologijos, istorijos, numizmatikos, dailės ir etnografijos eksponatų rinkinius - iš viso daugiau nei 80 tūkst. vienetų. Dėl krašto muziejaus darbuotojų užsispyrimo ir ryžtingumo įvairiems Rokiškio dvaro sodyboje vykdomiems projektams pavyko gauti Europos struktūrinių fondų finansavimą ir naujam gyvenimui prikelti daugelį dvaro pastatų bei atnaujinti dalį ekspozicijų.

Rokiškio dvaro istorija siekia XVI amžių, kai pirmaisiais dvaro valdytojais tapo Smolensko kunigaikščiai Krošinskiai. Jie čia įkūrė dvaro sodybą, kuriai priklausė dar aštuoni pastatai.

1715 metais Rokiškis tapo Tyzenhauzų nuosavybe. Tai buvo klasicistinio stiliaus dviejų aukštų pastatas, kurio pirmasis aukštas skirtas svečiams ir ūkio reikmėms, antrasis - reprezentacijai.

1880-aisiais, mirus R. Tyzenhauzui, į dvarą atsikraustė nauji šeimininkai. Mirusio brolio turtus paveldėjusi Marija Tyzenhauzaitė buvo ištekėjusi už lenkų turtuolio Aleksandro Pšezdzieckio, tad dvaras atiteko Pšezdzieckiams. Jie 1905 metais, pagal lenkų kilmės architektų K. Jankovskio ir P. Grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių kartos garsėjo savo kultūrine ir moksline veikla, kolekcijomis, mecenavimu.

Grafas I. Tyzenhauzas buvo sukaupęs didžiulę vaizduojamojo meno (daugelio žymių dailininkų drobių) kolekciją. Sukauptoje vertingų senųjų muzikos instrumentų kolekcijoje buvo saugomi Stradivarijaus, Grobličiaus, Denkvorto styginiai instrumentai. Dvare puikavosi surinktos ginklų, sidabro, rytietiško porceliano, skulptūrų kolekcijos, gobelenai.

Grafas Konstantinas Tyzenhauzas sukaupė 3 000 paukščių iškamšų kolekciją, kuri buvo padovanota Vilniaus universitetui ir išliko iki mūsų dienų. Konstantino sūnus R.

1940 metais, sovietų valdžiai okupavus Rokiškį, kultūrinis dvaro gyvenimas nutrūko, o kilmingi dvaro savininkai pasitraukė į Vakarus. Į dvaro rūmus buvo įkeltas Rokiškio kraštotyros muziejus.

1948-aisiais rūmų menėse jau buvo pilami grūdai, nes pastatas buvo perduotas Rokiškio tarybiniam ūkiui, o muziejus - iškeltas.

Patraukliausia turizmo vietove tapusi Rokiškio dvaro sodyba smalsiam turistui atveria visus savo sukauptus lobius. Lankytojai čia gali pabuvoti autentiškame grafų valgomajame, didingoje menėje, medžioklės trofėjų ir daugelyje kitų kambarių.

Nuo seno Rokiškio dvaras garsėja savo kultūrine veikla. Tęsiant tradicijas, ir šiuo metu didžiojoje rūmų menėje vyksta koncertai, vakarai, susitikimai.

Pietinėje dvaro sodybos oficinoje, šešiose salėse, 1971 metais įrengta unikali garsiausio iš šio krašto kilusio XX amžiaus Lietuvos dievdirbio Liongino Šepkos medžio darbų ekspozicija. Pateikiama apie 300 kūrinių, kai kurie iš jų sudaryti iš kelių dešimčių detalių.

Rokiškio krašto muziejuje nuo 1998-ųjų Kalėdų rengiamos respublikinės prakartėlių parodos. Jų organizavimo idėją pasiūlė italų dailininkas, verslininkas ir mecenatas Andželas Frozijas, su Rokiškio krašto muziejumi bendradarbiaujantis nuo 1994 metų.

Šios parodos padėjo sukaupti vienintelę Lietuvoje prakartėlių kolekciją. Dabar muziejuje yra daugiau kaip 100 įvairių prakartėlių.

Muziejuje saugoma gana gausi ir vertinga senųjų liaudies skulptūrų kolekcija, taip pat mažosios architektūros paminklų - geležinių viršūnių - rinkinys. Pati seniausia eksponuojama kryžiaus viršūnė datuojama 1741 metais.

tags: #kaip #tiskeviciai #prarado #turtus