Kaip moteriai saugiai užsidirbti pinigų keliaujant

Viena nemaloniausių kelionių į užsienį pusių - apgavystės. Per keliones į daugiau nei 100 šalių esu susidūręs su daug apgavysčių. Čia rašau, kaip neužkibti ant apgavikų kabliuko, o kartu rašau ir savo patirtį. Beveik viskas, ką sako apgavikai, - melas, „sukaltas“ taip, kaip labiausiai paveikia turistus. Apgavikai gali vaidinti vargšus, kad jų gailėtumėte, bet jie tokie nėra. Tie žmonės, kurie moka vilioti pinigus iš turistų, savo šalyje visuomet yra tarp turtingesnių žmonių. Apgavikai dažnai ilgai neatstoja tikėdamiesi, kad susimokėsite „duoklę“ už „palikimą ramybėje“. Tačiau nebijokite - galiausiai jie atstos ir patys. Visgi išmintingiausia, žinant populiariausias apgavystes, vengti tokių situacijų, kur, tikėtina, mėgins jus apgauti.

Dovanų iš nepažįstamų nebūna. O ypač turistinėse vietose. Apgavikai dažniausiai „dovanoja“ sunaudojamus daiktus (kad nepavyktų grąžinti). Kartais „dovanoja“ paslaugas: pvz., ekskursiją po miestą (neva „tiesiog noriu pabendrauti su užsieniečiais“, o paskui „sumokėk!“). Apgavikas gali apsimesti pažįstamu, apeliuoti į sąžinę ar išgalvotas tradicijas. Bet dažniausias jų taktikos elementas: kuo ilgiau neatstoti. „Civilizuotesnis“ šios apgavystės variantas: viešbutyje ar restorane sudaromas įspūdis, kad kažkas bus nemokama (pvz., neužsakius atnešamas vanduo, duona), kai iš tikro - labai brangu.

Pavyzdžiai iš kelionių

• Varanasyje, Indijoje, vakare plaukiant Gangu, prie mūsų valties priplaukė kita valtelė. Jos irkluotojas šypsodamasis įdavė žvakę, kurias indai tradiciškai leidžia upe. „Dovana“ - tikino paklaustas kainos - „mokėti tikrai nieko nereiks“. Vos paleidus „dovaną“ upe, puolė reikalauti pinigų - beveik tiek, kiek iš viso kainavo valandos plaukimas Gangu. „Dovanotojui“ neatstojant, žmona davė jam tiek, kiek tas prašė. Apgavikas atsisuko į mane: „Ir tu sumokėk. Gi žvakutes ėmėte dvi“. Pikto žvilgsnio ir gestų užteko, kad atstotų - bet nemažai pinigų jau buvome praradę. Jaučiau gėdą prieš savo valtininką: štai, jis sunkiai dirba, o už valandą irklavimo iš kiekvieno mūsų gavo vos kažkiek daugiau, nei matė, kaip mano žmona atidavė eiliniam apgavikui.

• Didžiosios Delio mečetės Indijoje bilietų pardavėjas iš pradžių atrodė malonus žmogus: pardavęs bilietus (už 300 rupijų, kaina užsieniečiams didesnė) palydėjo į mečetę, šį bei tą (nedaug) papasakojo, nufotografavo mus abu. Tik atėjus laikui mums išeiti sako: „Mokėkite 1000 rupijų!“. „Ką?“ - klausiam - „Už bilietus jau sumokėjom“. „Ten už bilietus“ - sako - „O aš gi dar ekskursiją pravedžiau“. Dėl jokios ekskursijos nesitarėme, jokia ekskursijos kaina niekur nebuvo parašyta. Tačiau buvome Indijoje pirmą dieną ir mano žmona, dar neįgijusi imuniteto apgavystėms, davė pardavėjui dar 300 rupijų. Anas dar vaidino nepatenkintą.

• Stambule (Turkija) pro šalį ėjęs batų valytojas „pametė“ šepetį. Mano žmona pakėlė, padavė. Valytojas, neva iš dėkingumo, puolė valyti jos batus. Netrukus prisistatė „valytojo brolis“ ir mėgino valyti batus man. Žinojau, kad čia populiari apgavystė (šepetys išmetamas specialiai), klausiau „Kiek kainuos?“. „No problem“ - sako valytojas, ir čia jau galėjau nujausti problemą (nei bandė siūlyti kainą, kaip normalus prekijas, nei sakė „nemokamai“ - suprask, „paprašysiu paskui“). „Tavo barzda kaip Bredo Pito, o tavo žmona atrodo kaip Andželina Džoli“ - užkalbinėjo dantis. Baigęs valyti žmonai batus, uždainavo kainą: 45 liros. Už tiek Turkijoje visus batus gali nusipirkti! Žmoną lietuviškai įspėjau apie apgavystę ir ji buvo nepėsčia: „10 lirų“ - sako - „Tiek mokėjau už valymą vakar“ (iš tikro batų nesivalėme, bet jau nujautėme Turkijos kainas). Valytojai visaip dar kaulijo: „30 lirų“, „10 lirų kaina gera, bet čia už kiekvieną batą“, „gerai, gerai, 10 už abu… Bet gal dar pridėkit penkis?“. Nenusileidome ir jie atstojo. Turkijoje gyvenanti žmonos draugė vėliau patvirtino, kad 10 lirų išties normali batų valymo kaina.

• Marakeše (Marokas) einant per centrinę Džema El Fna aikštę mano žmoną užkalbino henos piešėjos (tapymas ant rankų). „Saugokite savo telefoną, daug vagių!“ sako, rodydamos į kišenę. Vos žmona nusisuko, piešėjos stvėrė jos ranką ir pradėjo daryti heną. „Mokėsite kiek norėsite!“ - sako, nepaleidžia. Darbas truko kokias 2 minutes. Žmona pamėgino duoti kažkiek „arbatpinigių“. Piešėjos staiga išsitraukė fotoalbumą su henos nuotraukomis ir ranka surašytomis kainomis: „Žiūrėk, tokia hena kainuoja 32 eurus!“. Bet mano žmona jau darėsi heną normalioj įstaigoj turistams Maroke - „Baikit, kitur dariausi heną, kainavo tik 5 eurus!“ - sakė. „Tavo hena prastesnės kokybės, kitos spalvos“ - dar mėgino apgaudinėti piešėjos, bet supratusios, kad niekas jomis netiki, tarė „Matau kišenėj turi 10 eurų, duok!“, paskui „Gerai, gerai, duok 5 eurus“.

• Eidamas Gambijos kurorto gatve staiga pajutau, kaip ant dešinės rankos praeivis užrišo apyrankę. „Labas, ar prisimeni mane, aš dirbu tavo viešbutyje“ - melavo. Puolė pasakoti, kad apyrankė - dovana nuo jo senelio: „dabar esi tikras gambietis“. Padėkojau. Iš karto pradėjo prašyti už „dovaną“ konkrečios pinigų „aukos“. Pasiūliau grąžinti apyrankę, bet ta buvo užrišta pernelyg įmantriai, kad pats sugebėčiau atnarplioti. O „dovanotojas“ aiškino, kad negali atsiimti, nes tai - nepagarba seneliui.

• Naujojo Delio džainistų šventykloje Indijoje praeivis staiga ant mūsų su žmona kaklų užmaukšlino gėlių vainikus ir, kažką paburbėjęs, nuėjo. Jausdami, kad netrukus grįš ir reikalaus pinigų, skubiai movėme iš šventyklos su visais vainikais (juk dovana…).

• Libane buvo vienas pirmų kartų, kai su žmona nuomojomės automobilį. Atsiėmėme jį nenufotografavę ir nenufilmavę. Gerai apžiūrėjome kėbulą ir sužymėjome pažeidimus ant jo lape - tačiau pamiršome žvilgtelti į ratus. Po kelių valandų pastebėjau, kad ratlankis įlenktas. Grąžinant automobilį, darbuotojai tuoj pat atkreipė į tai dėmesį. „Pažiūrėsime, koks pažeidimo rimtumas“ - sakė, ir vienas darbuotojų neva pamėgino pravažiuoti mašina.

• Maltoje autonuoma praėjo gerai: tąsyk pirkome draudimą, o grąžinant automobilį darbuotojas sakė, kad pažeidimų nežiūrės, nes yra draudimas. Tačiau jau po daugelio mėnesių, tikrindami kortelės, kuria mokėjome už autonuomą, sąskaitą, pamatėme, kad gerokai po grįžimo autonuoma už kažin ką nusirašė papildomus pinigus (tikėtina, neva pažeidėme mašiną).

• Sirijoje irgi tinkamai nefotografavome/nefilmavome automobilio atsiėmimo metu. Grąžinant automobilį autonuomos darbuotojai tiesiu taikymu ėjo prie konkretaus nedidelio įbrėžimo [akivaizdu: žinojo apie jį iš anksto, nes tas įbrėžimas buvo jau prieš išnuomojant]. Reikalavo pinigų. Pasiūlėme kviesti policiją. Šis automobilis buvo smarkiai apibraižytas, tačiau iš pradžių agentūros mums įduotoje kortelėje pažeidimai nebuvo pažymėti.

• Jau krovėmės į automobilį daiktus iš nedidelio Juodkalnijos šeimyninio viešbutuko kurorte, kai priėjo susiraukęs jo savininkas: „Trūksta rankšluosčio!“, „Sumokėkite!“ - aiškino jis, vėliau prisijungė ir dar piktesnė moteris - gal jo žmona. Kad ir kiek rodėme, kad rankšluosčio neturime, iškraustėme lagaminus, bagažines, savininkas neatlyžo - „Tai gal naktį kur išnešėt! Rankšluosčio tai nėra! Buvo du, liko vienas!“. Aišku, mes nieko nevogėme, tai mokėti atsisakėme. „Jei vagystė, tai skambinkit policijai“ - sakom. Savininkas tik ir toliau mus „spaudė“. Tada mes patys paskambinom policijai, telefonu išdėstėm esmę. Vos tai padarėme, šeimininkas tarė: „Gerai, važiuokite“. Išvažiavome. Policiją atšaukėme.

• Paragvajuje išties apdaužėme išnuomoto automobilio bamperį. Pagal sutartį su autonuoma turėjome draudimą, o maksimali suma, kurios galėjo iš mūsų reikalauti ir kredito kortelėje rezervuotas užstatas - 450 dolerių. Neabejoju, kad realūs nuostoliai dar mažesni, ne viską jie ir remontavo - bet autonuoma aiškino, neva remontas kainuos virš 1000 dolerių, reikalavo papildomų pinigų. Ilgai reikėjo aiškinti, kol „suprato“, kas yra frančizė ir mus paleido - bet 450 dolerių rezervuotą sumą vis tiek nurašė. Laimė, buvome apsidraudę frančizės grąžinimo draudimu per internetą - taigi, pinigus atgavome iš savo draudimo.

Sutariate dėl paslaugos (paprastai - nuvežimo), o tuomet, atlikęs trečdalį ar pusę darbo (kartais - visą), apgavikas reikalauja mokėti papildomai: neva ne taip suprato(me) susitarimą, kažkas pasikeitė ir pan. Nepasiduokite: nemokėkite daugiau, nei už tą darbo dalį, kurią paslaugos teikėjas realiai įvykdė.

• Džaipūre, Indijoje, viešbutis įsiūlė mums ekskursiją su autorikša. Registratūroje sutarėme dėl kainos (400 rupijų). Mėginome derėtis: vairuotojas nusileido tik tiek, kad „jei patiks, mokėkite 800, jei nepatiks - 600“. Taupydami laiką, išvažiavome. Ekskursija nebuvo bloga, tačiau, kadangi nepatinka apgavystės, sumokėjome 600 (ir taip gerokai daugiau, nei 400). (Šioje situacijoje manau reikėjo vos išgirdus didesnę kainą iš karto eiti skųstis viešbučiui - kadangi vairuotojas garantuotai už klientų (mūsų) radimą viešbučiui mokėjo procentą (komisinius), imdamas iš mūsų daugiau, nei viešbučiui sakė imsiąs, jis apgavo ne tik mus, bet ir viešbutį (sumokėjo procentą nuo mažesnės sumos).

• Mombasoje, Kenijoje, sutarėme su autorikša dėl važiavimo į Nialio paplūdimį (Nyali beach) kainos - didesnės, nei moka vietiniai, bet ką jau, galvojame, duosime vietiniams uždirbti. Tačiau kaip tik sąžiningai dirbti vairuotojas ir nemanė: privažiavo prie kažkokio tilto (net ne pusiaukelėje) ir nurodė ten išlipti. „Ai, tai jūs norėjote į Nyali beach, o ne Nyali bridge? Tai mokėkite dvigubai“. Išlipome. Bendrakeleiviai jam davė truputį mažiau pinigų, nei buvo sutarta už visą kelionę, tačiau gerokai daugiau, nei ta dalis kelio, kurią jis nuvežė, taigi, likome smarkiai apgauti.

• Ponpėjoje (Mikronezija) sutarėme su valties šeimininku, kad nuplukdys mus į gretimą Lengerio salą ir atgal. Jau plaukiant atgal staiga viduryje vandenyno „užgeso“ variklis: „Baigėsi benzinas“ - sakė valtininkas laužyta anglų kalba - „ir neturiu pinigų pripilti - duok, kitaip negalėsime parplaukti“. Tame pasakojime logikos skylės akis badyte badė: pinigų jau buvome davę (kodėl nepylė už tuos?), be to, vienintelė degalinė buvo kaip tik Ponpėjos saloje, į kurią mes grįžinėjome - jei pakanka kuro iki jos nuplaukti, tai mums tiko!

• Agroje (Indija) sutarėme su rikša, kad nuveš iki Itimado Dolos kapo, o paskui - į autobusų stotį, iš viso už 80 rupijų. Nusistebėjau ir apsidžiaugiau, nes tai - kaina indams, o ne turistams, iš kurių rikšos visada prašo daugiau. Išlipdami prie Itimado Dolos kapo rikšos vairuotojo buvome paprašyti 10 rupijų avanso - davėme. Deja, kol lankėme kapą, rikša greičiausiai pakalbėjo su kolegomis ir šie pasiūlė mus apgauti. Grįžusiems mums pasakė, kad derėdamasis suklydo ir reali kaina bus 250 rupijų. Rikšai nesileidžiant į kalbas apie sutartas 80 rupijų, tiesiog, nieko daugiau nemokėję, nuėjome priešinga važiavimo krypčiai kryptimi, kad negalėtų vytis ir kaulyti toliau. Taigi, apgavikas pats patyrė nuostolių, nes nuvežė mus didesnį atstumą, nei priklausytų už 10 rupijų. Aišku, nuostolių patyrėme ir mes (lyginant su sutarta kaina), nes tame rajone neradome, kas veš į stotį už 70 rupijų (mokėjome 100 - ir tai gerai paieškoję).

• Lamu (Kenija) leidomės į tradicinę ekskursiją laivu prie apleisto Gede miesto griuvėsių. „Viskas įskaičiuota“ - tikino „kapitonas“. Tačiau beplaukiant užklupo kasdienis atoslūgis, apie kurį kapitonas pasakojo dar vos susitikus. Dėl to dalį kelio grįžti teko motociklais. Užsisodinę po du ant motociklo, mus pavežė vietos kaimiečiai. Kai atvežė ir kapitoną, šis puolė kaulyti: „Motociklininkams aš sumokėsiu 2000 šilingų [~16 EUR], gal galėtumėte duoti jūs?“. Atsakiau: „Taigi žinojote apie atoslūgį, jis kasdien tuo pat metu - ir sakėte, kad viskas įskaičiuota“. Kapitonas tada vylėsi, kad aš būsiu minkštaširdiškesnis nei jis pats: „Taip, žinau, bet vis tiek, gal galėtumėte prisidėti?“. Nieko nedaviau. Tačiau tada kitas motociklininkas atvežė mūsų bendrakeleivius. „Kapitonas“ puolė sekti tą pačią pasaką jiems. Bendrakeleiviai davė, ko tas prašė. „Kapitonas“ pinigus įsidėjo į kišenę: nė nemanė duoti motociklininkams.

Daugelis šalių skurdesnės už Europą ir kainos ten mažesnės. Bet vietiniai, tikėdamiesi, kad tose kainose nesigaudote, bandys jums sakyti „lietuviškas“ ar net „britiškas“ kainas. Kai kurie prekeiviai, o ypač taksistai, iš viso nenori nusileisti iki „vietinės kainos“. Tokiu atveju padeda dvi taktikos: pirmoji - nepavykus numušti kainos, nueiti šalin (tikėtina, pardavėjas vysis pats, mušdamas kainą), antroji - užuot klausus „Kiek kainuoja?“ pačiam siūlyti logišką kainą (pardavėjai greičiausiai nedrįs jos pakelti kelis kartus, nes supras, kad vietines kainas žinote). Aišku, vis tiek bus pardavėjų, kurie atsisakys derėtis - tuomet eikite pas kitą ir tiek (ypač gerai rasti prekiją, kur kainos surašytos, taksi su taksometru ar pan.). Tačiau kai kurių itin išbrangintų paslaugų geriausia atsisakyti išvis ir naudotis tokiomis, kur kainos parašytos: pvz.

Kai kuriose šalyse turistams lankytinos vietos oficialiai kainuoja daugiau. Galite žiūrėti į tai kaip į valstybinę apgavystę ar diskriminaciją, bet čia jau ką nors padaryti sunkiau. „Permokėjau“ per daug kartų, kad visus prisiminčiau: kol dar nebuvau patyręs keliautojas, neretai pirkdavau ką nors nepasidomėjęs aplinkinių kainomis ir vėliau suprasdavau, kad tą patį galėjau nusipirkti perpus pigiau ar už ketvirtį kainos.

• Lamu (Kenija) iš vietinių išsiaiškinome, kad plaukimas maršrutiniu laivu iki autobusų stoties kainuoja 100 šilingų. Nuplaukę, padavėme „kapitonui“ už du žmones lygiai 200 šilingų. „Kapitonas“ niurzgėjo: neva kainuoja po 150. Pasakę, kad žinome tikslią kainą - 100 - nuėjome šalin, „kapitonas“ „atsikabino“. Tik kitą dieną, kalbantis su kartu keliavusiais dviem bendrakeleiviais, iš kalbos išėjo štai kas: pasirodo, „kapitonas“, „neišdūręs“ mūsų, užsipuolė bendrakeleivius: neva reikia mokėti po 150, o mes išlipome nesusimokėję. Ir bendrakeleiviai davė po 150 už save ir dar po 150 už mus (kapitonas nė nesakė, kad mes jau sumokėjome po 100)!

• Taškento (korupcija garsėjanti Uzbekija) oro uoste pasienietis už vietoje išduodamą vizą paprašė 70 JAV dolerių. Internete buvau skaitęs, kad kainuoja 50 JAV dolerių - bet gal pasikeitė, nesiginčijau, sumokėjau. Vėliau susitikau su bendrakeleiviais, kurie atskrido išvakarėse.

• Kubos Varadero oro uosto parduotuvėje kainos buvo didesnės, nei mieste - bet juk visur oro uostuose taip, man tiko. Susirinkau norimas prekes, nunešiau pas pardavėją. Bet ši pasakė dar kelis kartus didesnę sumą, nei suskaičiavau! „Kaip tai? Juk kainos va tokios“ - sakau. „Čia ne kainos, čia - prekių numeriai“ - rimtu veidu aiškino ji (tie numeriai - 1,20 ; 5,50 ; 0,99 ir panašūs). Deja, nieko nepešiau: Kuba yra socialistinė šalis, parduotuvės - valstybinės, taigi, pardavėja nesileido į kalbas ir tiesiog nieko man nepardavė (koks jai skirtumas - iš darbo neatleis, algos nepakeis).

tags: #kaip #saugiai #buti #moterism #uz #pinigus