Be to, O. R. Šakienė yra tautodailininkė ir folkloro ansamblio „Runga“ dalyvė. Ji surinko ir užrašė Elektrėnų krašto pasakojamosios ir dainuojamosios tautosakos, kuri 2009 m. buvo išleista atskira knyga „Ar meni tų ažerų“. 2014 m. išleido etnografinę-istorinę knygą „Buvom“.
Šiame straipsnyje taip pat aptariama Lietuvos miško pramonės istorija, medienos gaminiai ir medinės architektūros ypatumai.
Lietuvos Miško Pramonės Užuomazgos
Nors mediena jau gilioje senovėje buvo naudojama kurui, statyboms bei įvairių ūkio padargų gamybai, miško ir medienos pramonės užuomazga Lietuvoje laikytinas XIV a. paplitęs būdinis verslas. Būdos buvo pirmosios miško verslo įmonės, gaminusios parduoti įvairius medienos sortimentus bei gaminius. Būdų pavadinimas kilęs nuo laikinojo tipo pastatų - būdų, kuriose gyveno miško darbininkai.
Būdos minimos dar 1379 m. Kęstučio ir Jogailos paliaubų sutartyje su Kryžiuočių ordino magistru. Sutartis leido Lietuvos ir Prūsijos pasienio gyventojams laisvai medžioti miškuose, žvejoti, turėti būdas ir gaminti storus ąžuolinius tašus. Būdas Lietuvos miškuose steigė feodalai - miškų savininkai arba nuomininkai, dažniausiai patys miško pirkliai.
Ilgainiui Lietuvos miškuose atsirado labai daug monopolistų, įvairiais keliais įsigijusių teisę (koncesijas) eksploatuoti esamas ir kurti naujas būdas. Būdų nuomininkais tapo vokiečių pirkliai, vienuolynai, karaliaus dvaro pareigūnai. Taigi 1379 m. laikytini medienos apdirbimo pramonės įsteigimo Lietuvoje data (Antanas Morkevičius, Lietuvos medienos pramonė „Nuo ištakų iki 2000 metų“, Vilnius, 2001).
Mikalojus Husovianas savo poemoje, skirtoje stumbro medžioklės aprašymui, kalbėjo apie šį taurų, Lietuvoje gyvenantį žvėrį.
Nors ši tauta ir labai turtinga visokių gėrybių,
Bet ji už viską labiau vertina savo girias.
Ir ne dėl to jiems miškai žalieji be galo patinka,
Kad šeimininkams saviems teikia gėrybių gausių,
Girios jiems duoda kasmet geltonojo vaško gausybę,
Duoda daugybę dervos, taip reikalingos laivams,
Gauna ir kailių puikių iš jų žieminiams drabužiams
Svečias šalies tolimos jei piniginė pilna
Jie į plačiąsias marias rąstus savo upėmis siunčia
Ir visą tai, kas statyt tinka lenktiesiems laivams,
Siunčia kraštams lygumų tiems, kur girių savųjų neturi,
Kad galėtų jie ten ręst ir statyti namus.
Medžiai čia auga vešliai ir niekad mes nesame matę
Vietoj kurioj nors kitoj tokio didumo, kaip čia.
Nors čia ir vaismedžių nėr, kas galės palaikyt juos bevaisiais?
Gausiai jie turi medaus, dūzgesio bičių pilni.
Nuo įvairiausių gėlių laukai aplinkui pakvipę
Čia valstiečių būriais pluša juose tarp miškų
Kad būtų vietos koriams, aukštai išskobiamas medis -
Padedant rankoms žmogaus, ruošiamas šitaip medus
Apie medžių kirtimą ir jų plukdymą upėmis užsiminė vokiečių kilmės romantikas A.
Pagrindiniai miško gaminiai ko gero reiktų laikyti vančosą, klepkas ir pelenus. Kalbant apie vančosus, reiktų pasakyti, kad pagal apdirbime naudotą technologiją jie buvo skirstomi į mirkytus vandenyje ir nemirkytus (Syroj) Vančosai buvo gaminami ir iš pušų. Išsamesnį vančoso gaminimo procesą pateikia L. Karalius:
Vančosas* (rus.ванчос ванчус) - mediniai ąžuolo arba pušies šulai, skirti statinių gamybai. Šie gaminiai dažniausiai skirti vietinei rinkai. Be to, kaip nurodo Laimontas Karalius, vančosu dar buvo vadinami ir dideli balkiai, išpjauti iš pačių stambiųjų ąžuolų kamienų (be kraštų ir be šerdies), tai buvo pats patvariausias medis, kuris supjaustytas į lentas buvo naudojamas laivų gamyboje.
Iš gaminių, skirtų statyboms, šaltiniai mini įvairiausias kartis ir mietus (žerdj), stulpus dranicas, malksnas (gontai, skindeliai). Pastarieji buvo gaminami iš pušies ir skirti stogams dengti, tverti tvoroms. Iš smulkesnių gaminių Matusas mini malkas, luobas (stogams dengti, indams), karnas (apavui). Pagal tai, kokia buvo smulkių gaminių paskirtis, galime teigti, kad jie buvo gaminami iš esmės vietinei rinkai.
Vienas iš pagrindinių būdininkų gaminių buvo pelenai. Pelenus specialiai tam skirtose krosnyse išgaudavo jau minėti peleninkai. Pelenus gamino iš vinkšnos, guobos ir uosio medienos.
Pelenų gamybą aprašė Dovnor-Zapolskis. Anot jo, peleninkai padegdavo, iškirtus mišką atsiradusius kelmus, po to juos šmalcuodavo (шмалъцовали) ir prikimšdavo į statines“.Pelenų vienetu buvo laštas (lastas), kurį sudarė apie 40 centerių (1 centneris - 50 kg M. D.). Pasitaikydavo atvejų, kai ši miško medžiaga buvo išgaunama tiesiog padegus tam tikrą miško plotą. Dėl tokio gamybos būdo smarkiai išdegdavo miškai ir nukentėdavo žvėrys.
Iš išdegamu būdu gaunamų produktų gana dažnai minimos ir anglys. Jas išgaudavo specialūs darbininkai -anglininkai (ugoljniki).
Dervos ir deguto gamyba buvo taip pat gana populiari. Šaltiniuose minima „virta“ ir „nevirta“ derva. Šiomis naudmenomis užsiimdavo degutininkai (degtiari). Ko gero, nuo jų pavadinimo ir yra kilęs, Lietuvoje gana plačiai paplitusio, Degučių kaimo pavadinimas.
Be minėtų produktų miškai teikė ir vašką, ir medų. Esant didžiulėm giriom, žmonės jose rasdavo daug ko, kas jų buičiai buvo reikalinga. Tarp kitų girios dovanų, giria teikdavo ir šviesą ilgiems žiemos vakarams. Kas sugebėjo, varėsi terpentino ir juo žibino, kas mokėjo medžioti barsukus, rudeniop rasdavo pas barsuką, apsčiai taukų ir juos naudojo šviesai, kas ko kito nesugriebė, žibindavo balanomis.
Vyža (vyžas) - iš karnų pintas bekulnis apavas. Vyžoms pinti naudojo išmirkytas liepos, gluosnio, kartais ir karklo karnas. Karnas lupdavo pavasarį medžiams sprogstant. Prie kojų tvirtinamos apyvarais - kanapinėmis, lininėmis arba odinėmis virvutėmis. Žieminės vyžos būdavo ilgesnės ir platesnės, kad galima būtų apsimauti dvejas ar trejas kojines. Tų vyžų vidurį dar lopydavo milu ar oda, kad jos būtų šiltesnės ir nebyrėtų sniegas. Vyžas pindavo daugiausia vyrai.
1825 m. Žiežmariuose veikė popieriaus fabrikai. Tai pagrindinės girininkijos pajamos, gaunamos už medieną biržėse, vykdant rinktinius, sanitarinius kirtimus, tvarkant (darbus atlikdavo girininkijų samdyti darbininkai) vėjavartų, gaisrų, miško kenkėjų pažeistus medžius.
Trakų I girininkas 1896 m. sausio 28 d. raporte rašo, kad išnuomoti Žąslių (6402 deš.), Kazokiškio (296 deš.), Paparčių (856 deš.), Rykantų (1056 deš.) miškai; dalis Semeliškių (610 deš.), Bražuolės (219 deš.), Strėvininkų (800 deš.) miškų. Taip pat pabrėžiama, kad girių prievaizdai (podlesovščiki) negali gerai kontroliuoti medžioklės, todėl šių plot nereikėtų išnuomoti, o leisti medžioti tik su bilietais, drausti briedžių, šernų medžioklę su varovais.
Miškų departamentas 1845 m. birželio 30 d. siuntė raštus į gubernijų apygardas ir ragino ieškoti šeimų, kuriose yra daug sūnų, galinčių eiti girių prievaizdų (padlesovščiki), eigulių pareigas. Mat dar nuo LDK laikų siekta, kad tėvams pasenus miškų saugojimu rūpintųsi jų vaikai.
Raginama sudaryti žvalguvas, eiguvas. 1845 m. rašte liepiama eigulius, gyvenančius šalia kelių, pašto įstaigų, iškeldinti į miškus, kuriuose vykdomi dideli savavališki miško kirtimai. Miško apsaugos darbuotojams trobesius turi statyti valstiečiai.
1845 m. kovo 1 d. Rusijos imperatoriaus įsaku valstybiniuose miškuose sudaroma karinė miškų apsauga. Pagal šį įsaką žemesnio karinio rango kariai, buvę ne mažiau kaip 20 metų fronte, savo noru gali tapti kariniais miškų sargais. Jiems skiriamos 1500 deš. dydžio miškų eiguvos, pastatomi nedideli gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, prie sodybos skiriama 1,5-1 deš. (deš. = 1,092 ha) dydžio sklypai, pievose ir ganyklose, kurios buvo nenuomojamos, skiriami plotai šienavimui.
Miškų sargams statomi vieno arba dviejų butų namai. Mediena namų statybai skiriama nemokamai, o žemę daržams ruošia valstybinių dvarų valstiečiai.
Lėšas namų statybai skiria valstybė, o jei jų trūktų, turi būti skiriamos papildomos lėšos iš atsarginio miško kapitalo.
Metinis sargų atlyginimas buvo 15 sidabrinių rublių, o lėšas tam skirdavo kaimo bendruomenė. Miško sargams turėjo būti skiriama tokia pati apranga ir ginklai kaip ir nuolatiniams miškų apsaugos šauliams, tik be kiverių ir mundurų.
Miško sargų teisės ir pareigos buvo tokios pačios kaip ir miško šaulių. Jų saugomose eiguvose sargams leista rinkti vaisius ir medžioti. Jie galėjo įsivaikinti vaikų namų globotinius ir jiems, kaip ir tikriesiems sūnums, perduoti sargo pareigas, priklausiusį turtą, trobesius, ūkį. Sargai, subūrus į didesnes grupeles, turėjo būti mokomi šaudyti ir kitų karinių veiksmų pagal Suomijos šaulių bataliono nuostatus. Patvirtinus nuostatus girių prievaizdai ir priešgaisriniai seniūnai nebeturėjo būti renkami. Minėtojo Rusijos caro įsako vykdymą kontroliavo Valstybės turtų ministerija.
Pagal tuometinius įstatymus buvo numatyta, kad ten, kur trūksta valstiečių, galinčių dirbti miškų apsaugoje, turėtų būti atkelti kiti. Sargo šeimai prie kaimo turėjo būti skiriama 12 deš. žemės, o jei žemės nederlingos - 16-50 deš.Persikeliant vienam žmogui per parą buvo skiriama 31,5 kap. Susirgus į ligonines vežama nemokamai. Negalintiems dirbti skiriamos 7 rb. 15 kap. išmokos, o dirbantiems - 57 kap. Nemokamai iš parduotuvių skiriama duonos, duodamos malkų, o jei trūksta ganiavos, miško sargams leidžiama ganyti artimiausio kaimo žemėse. Sudegus namui ar kitiems trobesiams kiekvienam šeimos nariui skiriama 14 rb. 29 kap. - 28 53 kap. išmoka.
Dirbantys šauliai turėjo padėjėjus. Kiti šeimos vyrai buvo atsarginiai, esant reikalui galintys pakeisti šaulius. Šauliai į rekrutus neimami, mokesčių nemoka.
Jie gali medžioti savo saugomoje eiguvoje visus metus, išskyrus nuo kovo 1 d. iki birželio 29 d., kai tai daryti yra draudžiama. Sumedžioti žvėrys, kailiai ir kt. Priklausė sargams. Sargai ir jų šeimos nariai gydyti veltui.
Žąslių 7662 - plotas, 62 4758 - privatūs, 38 12420 - iš viso 29 miškingumas.Žiežmarių 2408 41 3426 59 5834 - iš viso miškingumas 22.
Miškų tarnautojų duomenys:
- 1844-1897 m. Trakų (Vievio, Žąslių) girininkija, Kaišiadorių r., Bačkonių k. raštinė.
- 1897-1915 m. Vievio (Trakų) girininkija. Kaišiadorių r., Obenių k.
Pastaba. Trakų I girininkija archyvo dokumentuose 1871, 1872, 1883 m. ir kitais metais vadinama Vievio ir Žąslių girininkijomis. Trakų I (Vievio, Žąslių) Vievio 1109 Žąslių 600.
1850-1851 m. Trakų I girininkijos girininkas kolegijos asesorius A. Baranovas ir t. t.
Girininkų padėjėjai taip pat buvo svetimtaučiai - rusai, lenkai, kartais baigę miškininkystės mokslus.
Konduktoriai kartais dirbo girininkų padėjėjais. Juos ruošė Kurgano, Novogluchovo, Romanovo ir kt. miškų mokyklos. Baigę mokslus, kurie trukdavo 3 metus, buvo siunčiami į gubernijų Valstybinių turtų valdybas, o iš čia skiriami į girininkijas.
Žvalgai buvo vieni pirmųjų darbuotojų girininkijose jau nuo XIX a. I p. Žvalgais dažniausiai dirbo atvykėliai, mokėję surašyti miško pažaidos aktus, kitus dokumentus, rečiau - vietiniai gyventojai. Nuo 1895 m. Miškų departamentas žvalgams leido prekiauti mediena.
Šaulių pareigybė atsirado XIX a. I p. Jie priklausė šaulių batalionui, dalyvavo kariniuose parengimuose, saugojo 1000-2000 deš. dydžio eiguvas. Po 1863 m. šauliai nebeskiriami.
Eiguliai buvo renkami bendruomenių sueigose, o nuo 1832 m. ši pareigybė, kai buvo patvirtinti nuolatiniai etatai, dažnai minima iki 1915 m. Eiguliai miškus prižiūri ir šiais laikais.1832 m. Rusijos caro 1832 m. sausio 21 d. įsaku patvirtinus pareigybinius nuostatus, atsirado sukarinti miško sargai, dėvėję uniformas, nešioję ginklus (kaip šauliai). Jiems per metus buvo mokama 15 rb. alga, statomi namai, skiriama 0,5-1 deš. žemės, pievos ir ganyklos. Vėliau miško sargus pakeitė eiguliai ir šauliai. 1836 m. Šaulių atlyginimai buvo panašūs kaip eigulių, t. y. 120-150 rb. per metus.
Eigulių atlyginimų dydis priklausė nuo saugomo miško ploto, t. y. 60-200 rb. ir 18-36 rb. butpinigių.Girių prievaizdų atlyginimas buvo 50-60 rb. per metus.
Miško kultūrų prižiūrėtojų atlyginimai skyrėsi priklausomai nuo sezono: kai vykdavo želdinimo darbai, gaudavo 25-80 rb. priedą. 1915 m. metinis atlyginimas buvo 350 rb.
Eiguliams dažniausiai skiriama 6 deš. Žemės. Žvalgai gaudavo šiek tiek daugiau nei eiguliai.
Valstybiniai trobesiai. Iš archyve surinktų duomenų apie 1859-1915 m. valstybinius trobesius nustatyta, kad jau nuo 1832 m., kai buvo patvirtinti sukarintų miško sargų nuostatai, po keliolikos metų Trakų apskrityje statyti gyvenamieji namai girininkams, girininkų padėjėjams, žvalgams, eiguliams. Iš dokumentų matyti, kad 1875-1877 m. Trakų I girininkijoje miškų apsaugos darbuotojams numatyta statyti...
Medinė Architektūra Vilniuje
Naujam gyvenimui prikeltas medinis pastatas Užupyje, Polocko g. 52, - patvirtinimas, kad net sudėtingos situacijos išsprendžiamos, o darbus būtų galima tęsti, - laukiančiųjų sąraše yra pora šimtų vertingais pripažintų medinių pastatų.
Netgi parengta jų atgaivinimo strategija, kuri, kaip dažnai būna, neapibrėžtam laikotarpiui atsidūrė stalčiuje.
Kadaise kone visas miestas buvo medinis. Populiarėjant mūrui medinė statyba ėmė nykti. Tai vyko ir natūraliai, ir dėl statybos reikalavimų pokyčių.
Mediniai pastatai Vilniui, kaip ir kiekvienam miestui, buvo pavojingi, XVIII amžiuje kilo daugybė gaisrų, suniokojusių ištisus kvartalus, skirtingas Senamiesčio dalis, tad galiausiai nauja medinė statyba čia buvo apribota.
Atsirado draudimų, nurodymų, padalijimų į medžio ir mūro pastatų zonas. Viena tokių medinių pastatų zonų buvo istorinis Žvėryno priemiestis.Nieko keista, kad kalbant apie gražiausius medinės architektūros pavyzdžius minimas Žvėrynas: čia buvo pastatyta išties įspūdingų namų, didžioji dalis kurių - vasarvietės ir vilos.
Ne mažiau įspūdingi ir Markučiai su dvarviete ir užmiesčio vila, kurioje veikia Literatūrinis A.Puškino muziejus, Antakalnio Vasaros, Pavasario, Mildos gatvės, kuriose išlikę įspūdingų medinių pastatų. Tik juos, priešingai nei Žvėryne, surasti nėra paprasta.
Medinė architektūra nėra ilgaamžė, tad Vilniaus kontekste išlikusi architektūra formavosi panašiu laikotarpiu, XIX amžiaus antrojoje pusėje, tuomet buvo medinių pastatų bumas.
Medinė architektūra ne visada išraiškinga, ypatinga, tiesiog tai buvo greita ir pigesnė statyba.
Viena banga - XIX amžiaus antrojoje pusėje, Vilniuje nutiesus geležinkelį, kai padaugėjus gyventojų masiškai trūko gyvenamųjų vietų.Antrasis tarpsnis - tarpukaris. Po Pirmojo pasaulinio karo teritorijos keitėsi, panašios tendencijos tikėtasi ir po Antrojo pasaulinio karo, tačiau ankstyvasis sovietmetis paliko ne tiek daug medinės architektūros pavyzdžių.
Tipinės architektūros buvo, tačiau tuomet pradėta aktyviau kalbėti apie miegamuosius rajonus ir daugiabučių statybą.
Atrodo, kad visos architektūros istorijos kontekste medinė architektūra susitraukė iki dviejų paskutinių amžių.
Šiam architektūros stiliui būdingi augaliniai motyvai, daug drožinių, detalių, gražūs, išraiškingi pastatai.
2004 metais architektės mokslininkės inventorizavo apie du tūkstančius medinių pastatų. Taip pat buvo atrinkti du šimtai vertingų pastatų.
Strategija buvo parengta, po poros metų ji turėjo būti įgyvendinta, bet nebuvo skirta lėšų. Reikšmingas darbas atsidūrė stalčiuje.
Dalį medinių pastatų buvo pasiūlyta įtraukti į Kultūros vertybių registrą, dalis tiesiog sunyko, juos pakeitė stiklas ir betonas, arba jie baigia sunykti negrįžtamai.
Medinės architektūros muziejus - taip pat tos strategijos dalis.
Tiesa, įgyvendinant ją buvo numatytas medinės architektūros centras (muziejus), savo koncepcija turėjęs priminti Rumšiškes, ir planuotas Šnipiškėse, tačiau galiausiai viskas pasikeitė.
Idėja, kad reikia medinės architektūros muziejaus, pasinaudojo namo Polocko g. 52 gelbėtojai, nes šiam pastatui tuo metu paskirties reikėjo labiau nei muziejui vietos.
Medinė gyvenamoji architektūra - viena dalis, dar turime sakralinę ir viešosios paskirties architektūrą.
Vilniuje išlikusi medinė cerkvė Naujojoje Vilnioje ir bažnyčia Pavilnyje, neišlikusi Lukiškių mečetė.
Dabartinio Bernardinų sodo teritorijoje stovėjo specialiai parodų mugėms sukurti paviljonai, vienas jų vėliau pritaikytas teatro pasirodymams.
Sovietmečiu veikė kino teatras „Vasara“, Vokiečių okupacijos metais ten, kur dabar įsikūręs gėlių turgelis šalia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, veikė kino teatras „Helios II“.
Buvo teigiama, kad tipinio pastato pamatai sumūryti vietoje, o pats pastatas atvežtas ir pastatytas. Tuometės kino juostos buvo labai degios, todėl pastatą nuolat saugojo budintys ugniagesiai.
Galiausiai pastatas buvo pervežtas į kitą rajoną, jame veikė parduotuvė, tačiau dabar jo nebeliko. XX amžiaus medinės parduotuvės pavyzdys yra Šnipiškėse.
Žvėryne dar turime buvusią Vilniaus infekcinę ligoninę, Antakalnyje, Sapiegų parke, medinį buvusios karo ligoninės kompleksą.
Namų paskirtį išsaugoti labai sudėtinga. Keičiasi paskirtis, dažnai pasikeičia ir fasadas, suplanavimas, tarsi nebematome pirminės pastato paskirties, atrodo, visi mediniai pastatai - gyvenamieji. Bet taip nėra.
Vienas nuostabus medinis pastatas - Žvėryne, Vytauto g. 49, pastatytas prieš 1901 metus. Beje, jau pradėtas tvarkyti.
Šiam pastatui pasisekė, jis turi vieną šeimininkę, tai labai geras ženklas, mat vienam žmogui priimti sprendimus daug paprasčiau, nei susitarti keliems savininkams.Bet čia svarbus kitas momentas: mes galime norėti pastatą išsaugoti, bet reikia atsižvelgti, ar tai privatus turtas, ar jis priklauso valstybei.
Tvarkant Polocko g. 52 medinį pastatą dirbo daug komandų, profesionalų, kurie atitiko išties aukštus reikalavimus.
Žmonės, tvarkydami privačius namus, į daug ką pasižiūri paprasčiau. Kartais išties geras meistras nebūtinai turi būti kvalifikuotas restauratorius.
Svajoti, kad bus restauruoti visi medinės architektūros namai, kol kas naivu, bet stengiamės bent būti pavyzdžiu, kaip įmanoma tai padaryti. Parodyti tiems, kas galbūt turi lėšų ir galimybių, kad viskas įmanoma. Galime mes, galite ir jūs.
Rūtų gatvėje, Antakalnyje, - dar vienas gražus, bet griūvantis, nebepanašus į save medinis pastatas. Išskirtinė ir vila Markučiuose greta Literatūrinio A.Puškino muziejaus. Deja, tik iš nuotraukų matyti, kokia ji buvo įspūdinga, ypač jos medinės kolonos.
Kalbant apie buvusią Vilniaus infekcinę ligoninę - daug vilties, kad kompleksas bus išsaugotas.
Į tvarkybos darbus Polocko g. 52-ajame name taip pat buvo žiūrima įtariai, todėl paveldosaugininkai į visus tvarkybos darbus medinės architektūros pastatuose reaguoja su atsarga, bijo per anksti džiaugtis.
Žmonės šiame name gyveno iki maždaug 2016 metų. Kaip paaiškino meistrai, mediena jame neišpuvusi, bet pirmoji kriauklė ir tualetas buvo įrengti būtent muziejui, nors čia iki tol gyveno keturios ar penkios šeimos.Namas buvo pakrypęs, pamatai nusėdę, vėjo perpučiamas. Žmonės neturi noro būtinai sunaikinti tai, kas vertinga.
Ji buvo uždažyta, ir tiek.
Jeigu būtų daręsi euroremontą arba įsirengę skandinaviško stiliaus būstą, galbūt jos nebūtų likę.
Žvėryno medinė architektūra Vilniuje