Kaip lietuviai susikrauna turtus: strategijos, įpročiai ir rizikos

Vieni turtus paveldi, kiti juos susikrauna patys ir toliau plėtoja, taip gaudami pajamų. Norint suprasti, kaip lietuviai susikrauna turtus, svarbu pažvelgti į įvairius aspektus - nuo finansinių įpročių ir investavimo strategijų iki įstatymų, reglamentuojančių turto valdymą ir galimą konfiskavimą. Be to, būtina atkreipti dėmesį į sukčiavimo schemas, kurios gali ne tik sumažinti, bet ir sunaikinti sukauptą turtą.

Turto kaupimo strategijos ir įpročiai

Daugybė milijonierių skirsto savo laiką susitelkdami į asmeninį augimą, investicijų planavimą, darbą ir mažai miega. Jie laikosi panašios turto kaupimo strategijos: taupyti kiek įmanoma daugiau bei sukurti kuo daugiau pajamų šaltinių.

Štai keletas įpročių, kurie padeda milijonieriams susikrauti turtus:

• Taupumas: Tai įsipareigojimas leisti mažiau ir atsižvelgti į biudžetą. Dauguma apklaustųjų milijonierių pabrėžė laisvę, kurią jie gauna mažiau išlaidaudami.
• Mažos namų išlaidos: Milijonieriai gyvena rajonuose, kuriuose gali sau leisti gyventi, ir niekada neperka namo, kuris kainuotų daugiau nei trigubos metinės jų pajamos.
• Didelės pajamų dalies atidėjimas: Milijonieriai supranta, kad pajamų neužtenka - jie turi taupyti tai, ką uždirba.
• Papildoma veikla: Daugelis milijonierių mėgsta papildomą veiklą, kuri padeda panagrinėti galimybes ir drauge išlaikyti nuolatinę darbo vietą.
• Investavimas į nekilnojamąjį turtą: Viena papildoma veikla, kuria jie mėgsta užsiimti po to, kai susikrauna turtus, yra investavimas į nekilnojamąjį turtą, kuris suteikia teigiamą pinigų srautą, kylanti turto vertę ir mokesčių lengvatas.
• Investavimas į pigius fondus: Milijonieriai linkę naudoti tą pačią paprastą investavimo strategiją: investavimas į pigius indeksų fondus.
• Daug laiko skiriama mokymuisi ir investicijų planavimui: Milijonieriai investuotojai skiria daugiau laiko - vidutiniškai 10,5 valandų per mėnesį - investicijoms planuoti.
• Daugiau energijos skiriama asmeniniam augimui: Milijonieriai taip pat daugiau laiko skiria asmeniniam augimui, skaitydami, sportuodami ir pan.
• Mažiau miego ir daugiau darbo: Per savaitę jie miega vidutiniškai aštuoniomis valandomis mažiau ir dirba šešiomis valandomis daugiau už vidutinį žmogų.
• Daugiau mąstymo: Milijonieriai linkę mąstyti vienumoje, rytais ir mažiausiai po 15 minučių per dieną.
• Nesekimas paskui minią: Milijonieriai neseka paskui minią ir patys sukuria savo kelią.
• Grįžtamojo ryšio ieškojimas: Milijonieriai ieško grįžtamojo ryšio, kad galėtų tobulėti.
• Atsparumas ir atkaklumas: Turtus savarankiškai susikrovę milijonieriai yra atsparūs ir atkaklūs.
• Kito pagalba: Milijonieriai nesusikrautų turtų be kitų pagalbos, įskaitant trenerius, mentorius, palaikymo komandas ir draugus.
• Nuoseklumas: Milijonieriai prisiima atsakomybę, praktikuojasi, yra susitelkę į tikslus bei sunkiai dirba nuosekliai.
• Sąžiningumas: Daugumos milijonierių savybės ir įpročiai susiveda į sąžiningumą, kuris stipriai koreliuojasi su jų verte.

Nors tam tikrų aukščiau išvardytų įpročių laikosi ir ne milijonieriai, tačiau šie jais vadovaujasi tvirčiau ir nuosekliau. Štai kas be septynženklio ar devynženklio skaičiaus milijonierius skiria nuo visų kitų.

„Top“ įvertino svarbiausius turto šaltinius ir nustatė, kad populiariausia veikla tarp 500 turtingiausių Lietuvos gyventojų yra nekilnojamasis turtas, statyba ir projektavimas. Ji pagrindine veikla yra 13 proc. Antroje vietoje yra mažmeninė ir didmeninė prekyba (12 proc.), toliau - gamyba (11 proc.), logistika ir žemės ūkis (po 9 proc.). 3 proc. turtas - parduotas verslas.

Turtingiausi Lietuvos verslininkai ir jų veiklos sritys

Pagal didžiausią sugeneruotą turtą pirma vieta tenka prekybai - ja besiverčiantys Lietuvos verslininkai kartu sudėjus sukaupė 6,5 mlrd. eurų iš 36,62 mlrd., tenkančių visam sąrašui. Antroje vietoje pagal šį kriterijų yra logistika (4,9 mlrd. eurų), trečioje - informacinės technologijos (3,5 mlrd.

Pagal vienam asmeniui daugiausia sugeneruoto turto vertę išsiskiria informacinės technologijos - jos 24 sąraše esantiems asmenims vidutiniškai atnešė po 146 mln. eurų. Biotechnologijos ir aukštosios technologijos devyniems asmenims leido uždirbti po 123 mln. eurų, o prekyba 62 asmenims po 106 mln. eurų. Ketvirtoje pozicijoje logistika - 105 mln.

Civilinis turto konfiskavimas

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas teigia, kad rudenį turėtų gimti civilinio turto konfiskavimo projektai. Politikas kalbėjo, kad įstatymo projektai, numatantys turto konfiskavimą, jau yra parengti - esą tą darbą atliko Vidaus reikalų ministerija (VRM) kartu su Policijos departamentu ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).

DELFI informavo vidaus reikalų ministro patarėjas Karolis Vaitkevičius, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo ir kontrolės įstatymo projektą rengė Seimo valdybos sprendimu 2013-aisias sudaryta darbo grupė, vadovauta tuometinio NSGK pirmininko Artūro Paulausko. Projektas, kurį su tam tikromis išlygomis pasirašė tuometinis vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas, Seime buvo registruotas 2016-ųjų pradžioje. Jame pasiūlyta naujovė - galimybė be baudžiamojo proceso konfiskuoti didesnės kaip 15 tūkst. eurų vertės turtą.

V. Bakas sakė, jog nuo piktnaudžiavimų saugotų teismai. Kalbame apie savotišką prevencinę funkciją: atgrasyti žmones, kurie galbūt turėtų noro pasipelnyti iš valstybės tam tikrų valdymo spragų, korupcinių ryšių“, - sakė V. Bakas.

Dr. Skirmantas Bikelis, besigilinantis į turto konfiskavimo problematiką, DELFI sakė, kad užsienio šalyse turto konfiskavimo civilinio proceso keliu taikomas įvairiais pagrindais, pirmiausia - asmenų, kurie siejami su pavojingiausiomis organizuotomis grupuotėmis, turtui, kaip, pavyzdžiui, numatyta Italijoje galiojančiame Antimafijos kodekse. Šis procesas gali būti nukreiptas ir prieš valstybės tarnautojų ir politikų neaiškios kilmės turtą, kadangi jiems taikomi aukšti skaidrumo reikalavimai.

S. Bikelis teigė, kad „Jungtinė Karalystė civilinę konfiskaciją taiko labai plačiai - asmenims, kurie įtariami, kad jų gyvenimo būdas nusikalstamas. Iš kitos pusės, turto, kurio atžvilgiu taikoma procedūra, vertė ten gali būti gana žema, tad kyla problema, jog vykdant daugybę smulkių procesų dėl turto paėmimo, valstybei atsiranda rūpesčių tiek tiriant to turto kilmę, tiek jį administruojant, tam skiriama daugybė sąnaudų ir gaištamas pareigūnų laikas. Juo labiau, kad neretai konfiskuojamas ne itin vertingas turtas“.

Teisininko manymu, V. Bakas sakė, jog nuo piktnaudžiavimų saugotų teismai. „Grįžo dabar ekspertai, nenoriu jų dabar įvardinti, bet tai kai kurių valstybės institucijų ekspertai, iš Jungtinės Karalystės, kur specialiai susitiko su tos agentūros vadovybe ir sėmėsi patirties.

Sukčiavimo schemos ir apsauga nuo jų

Kibernetinio saugumo ekspertas Marius Pareščius įspėja, kad šiandien turėtume būti ypatingai atsargūs internetinėje erdvėje, nes joje tyko ne tik sukčių elektroniniai laiškai, bet ir padirbtos svetainės, atrodančios kone identiškai į, pavyzdžiui, banko svetaines. Be internetinio sukčiavimo, M. Pareščius ragina būti budriems ir sulaukus įtartinų skambučių.

Štai ką svarbiausia žinoti, norint demaskuoti sukčių:

• Tikras lietuviško banko operatorius visuomet pirmiausia kreipsis valstybine lietuvių kalba, ir tik klientui paprašius persijungs į rusų ar anglų kalbą.
• Tikras bankas niekada jūsų neprašytų papildomai autorizuoti savo sąskaitą, nes jis ir taip žino jūsų duomenis ir negali telefonu jų klausti.
• Norint įsitikinti, kad skambina ne sukčiai, paskambinusį žmogų informuokite, kad dėl saugumo perskambinsite jam per skambučių centrą, prašydami sujungti su konkrečiu žmogumi.

„Swedbank“ klientų aptarnavimo tarnybos vadovė Jūratė Gumuliauskienė patikslina, kad banko darbuotojų niekad neprašomą informaciją apima prisijungimo duomenys, slaptažodžiai, PIN kodai ar kita slapta informacija. Anot jos, tam tikrų prisijungimo duomenų banko darbuotojai gali paprašyti tik tuo atveju, jei jūs pats skambinsite bankui ir tai bus daroma tik asmens tapatybės identifikavimo tikslu.

Įkliuvus sukčiams ir pervedus pinigus, juos susigrąžinti sudėtinga. J. Gumuliauskienės teigimu, tai pavyksta padaryti tik mažuma atvejų. Ji prideda, kad, skirtingai nuo mokėjimo pavedimų, operacijų kortele neįmanoma iš viso atšaukti, nes mokėjimo operacijos kortele vykdomos skirtingai nuo mokėjimo pervedimų - taigi, lėšos nėra pervedamos tiesiogiai gavėjui, o gavėjo bankas nusirašo lėšas iš banko korespondentinės sąskaitos. Operacijas kortele galima tik ginčyti pagal tarptautinės mokėjimo kortelių organizacijos taisykles.

Svarbu atminti - kaip saugomi grynieji pinigai, taip turi būti saugomi ir bet kokie kodai, nes jie yra nuotolinis raktas prie lėšų sąskaitų.

Psichologas Edvardas Šidlauskas pataria, kad dvejonių metu, kai esame kažkur viliojami, kažkas mums žadama, turėtume pamėginti atskirti savo norus nuo faktų - atpažinti „emocinį mąstymą“ savyje. Jis pasireiškia tuo, jog tikime tuo, ką jaučiame.

Ž. Augonė pažymi, kad pinigų suma, kurią sukčiai gali išvilioti gavę asmeninius duomenis, priklauso nuo kliento nusistatytų limitų interneto banke bei mokėjimo kortelėje. Tačiau jeigu žmogus laiku suvoks, kad bendrauja su sukčiais - jis turi nutraukti pokalbį, jokiu būdu neatlikti tų veiksmų, kuriuos prašė atlikti sukčiai.

Moralės ir dvasinių vertybių įtaka turtams

Karalius Saliamonas, laikomas protingiausiu visų laikų žmogumi, teigė, kad Viešpaties baimė (moralė, jos normų paisymas) yra išminties pradžia. Jis įspėjo, kad ateistai bus paniekinamai nusiteikę religijos atžvilgiu ir visokeriopai vengs religijos kaip išminties šaltinio.

Saliamonas taip pat pabrėžė, kad:

• Išmintis iškeliama aukščiau turtų.
• Tas, kuris siekia išminties, gaus ir turtų.
• Padėdami nepasiturinčiam padedame sau patiems.
• Neišmanymas veda į kvailystes, o kvailystės sumurkdo mūsų gyvenimą.
• Nedoras elgesys darbe ar versle žmogų sunaikina.

Valstybės valdomų įmonių vadovybėje mažėja arba visai nelieka valstybės tarnautojų ir politikų deleguotų atstovų. Tai reikėtų vadinti antrąja Lietuvos valstybės turto privatizacijos banga, kai mūsų visų turtas perduodamas į privačias, nebūtinai mūsų šalies piliečių, rankas.

P.GYLYS: Visa tai, manau, galima priskirti paslėptai privatizacijai, kai valstybės turto valdymą, visuomenei to nesuvokiant, iš valstybės klastingai bando perimti neaiškios kilmės privačių žmonių grupės. Tai primena situaciją su nacionaliniu transliuotoju - LRT. Ši institucija de facto privatizuota, nes tarnauja ne BENDRIEMS NACIONALINIAMS, bet grupiniams, tiksliau - dvaro, interesams.

Ekonomikoje egzistuoja vienas kitą papildantys - viešasis ir privatus - sektoriai. Viešasis sektorius orientuotas į bendrųjų, viešųjų poreikių tenkinimą ir paprastai apima infrastruktūrines, tinklines šakas, o privatus sektorius aprūpina visuomenę privačiomis gėrybėmis, prekėmis - maistu, drabužiais ir pan. Keliai, geležinkeliai, elektros tinklai, šilumos tiekimo sistemos yra tinklinės. O tai reiškia, kad jos „genetiškai“ priklauso viešųjų, bendrųjų reikalų, valstybės valdymo sferai. Vadinasi, jas turi valdyti arba nacionalinė, arba vietinė valdžia. Tačiau kapitalas veržiasi į infrastruktūros šakas, nes jos yra natūralios monopolijos.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Yra daug priežasčių, kodėl vis lipame ant to paties grėblio. Iki Nepriklausomybės šios idėjos sklido iš „Amerikos balso“ radijo, po Nepriklausomybės atkūrimo - su Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo, kitų tarptautinių institucijų technine ir humanitarine pagalba ir kaip grybai po lietus dygstančiomis NVO.

Sukurtas institucinis tinklas, kuris kelias tautiečių kartas moko mąstyti, veikti pagal šio tinklo steigėjų sukurtą šabloną, išbandytą besitransformuojančiose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, Afrikoje ir Azijoje. Tą supratau dar rašydama disertaciją privatizacijos tema - mane ištiko šokas. Vėliau mano suvokimą, kad esame vedžiojami už rankos nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, patvirtino ekonomisto Nobelio premijos laureato Džozefo Stiglico (Joseph Stiglitz) Pasaulio banko, JAV iždo departamento ir Tarptautinio valiutos fondo veiklos kritika.

Kita vertus, galima pastebėti, kad viešajame sektoriuje tikrai daug problemų, kurios bado akis ir kurias būtina spręsti: korupcija, nepotizmas, aplaidumas, neefektyvumas. Tačiau problemų turi ir privataus sektoriaus įmonės. Šiuo metu apie 1/5 visų stambiausių pasaulio įmonių yra valstybinio kapitalo įmonės.

Lietuvos prezidentas sako remiantis Kelių direkcijos pertvarką į valstybės įmonę, tačiau pasisako prieš nuostatą, kad dauguma jos valdybos narių būtų valstybės tarnautojai. Valstybinių įmonių veiklą reikia efektyvinti. Tiek valdybos, tiek samdomų darbuotojų veikla ir profesionalumas turi būti vertinamas.

T.KERŠIS: Geležinkelių transportas yra bene vienintelė likusi valstybės valdoma citadelė, kur valstybė yra ne tik verslo savininkė, bet kur nėra įleidžiamas joks privatus verslas. Tik klausimas, ar tie, kurie patikėjimo teise valdo valstybės turtą, iš tikro atstovauja valstybės interesui. O gal jie valstybės turtą valdo siekdami savo siauros grupės interesų? Nesenas pavyzdys - AB „Lietuvos geležinkelių“ centrinių rūmų Mindaugo gatvėje, Vilniuje, „atidavimas“ visuomenei. Valstybės valdoma įmonė, patikėjimo būdu valdanti valstybei, tai yra mums visiems, priklausantį turtą, nusprendžia tą turtą padovanoti, nors pikti „liežuviai“ šneka, kad šiuo pastatu susidomėję daugelis tarptautinių viešbučių.

Jau 2010 m. ši asociacija paskelbė Baltijos šalių valstybės valdomų įmonių valdymo gaires ir nuo to laiko sėkmingai pradėjo leisti šaknis valstybės viešajame sektoriuje veikiančiose įmonėse ir įstaigose. Susisiekimo ministro Roko Masiulio įsakymu minėta asociacija buvo įtraukta į valdybos narių atranką ministerijai pavaldžiose įmonėse. Analogiška praktika buvo taikoma ir kitose ministerijose bei joms pavaldžiose įmonėse.

Valstybės koordinavimo centro vadovas Vidas Danielius džiaugiasi, tikslas pasiektas - valstybės įmonių valdybos yra depolitizuotos, valdybose net 63 proc.

A.SKARDŽIUS: Akivaizdu, kad A.Kubiliaus ir D.Grybauskaitės pastangomis, o vėliau ir kitų premjerų neveiklumo dėka, valstybė jau seniai nebevaldo savo įmonių. Tai akivaizdžiai atspindi jų veiklos rezultatai. Nors valstybės valdomoms įmonėms (VVĮ) nustatyta nuosavo kapitalo grąža - 5 proc., tačiau paprastai ji siekia vos 2 proc., dividendų ir pelno dalies sumos taip pat nėra reikšmingos. Dalis VVĮ apskritai nekuria pridėtinės vertės valstybei, o tam tikrais atvejais teikia naudą tik pačioms įmonėms, viešosioms įstaigoms ar net privačių asmenų grupėms.

P.GYLYS: Pradėsiu nuo Kinijos pamokančio pavyzdžio. Šioje valstybėje jau keletą dešimtmečių taikomas mišrios ekonomikos modelis. Jame sėkmingai derinami rinkos, kapitalizmo, iš vienos pusės, ir viešojo, valstybinio sektoriaus, iš kitos pusės, pranašumai. Jų sistema vadinama įvairiai - „valstybinis kapitalizmas“, „socializuota rinka“ ir pan. Kaip jų sistemą bevadintume, ji akivaizdžiai pasiteisino. Šalis yra valdoma makroekonominiu lygmeniu, gali realizuoti ilgalaikes strategijas, sėkmingai įveikia skurdo problemą. Deja, Lietuva nuėjo laukinio kapitalizmo keliu ir, turėjusi geresnes nei Kinija starto pozicijas, yra kamuojama skurdo, nelygybės, teisingumo deficito.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Vis dar esame vedžiojami už rankos, kurioje - sauja saldainių: fondai, karjeros galimybės, patrupintos smulkios dovanėlės.

tags: #kaip #lietuviai #susikrauna #turtus