Istorija yra dabarties mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra kartu ir dabartis mokslas.
Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. Bendroji žmonijos istorija nagrinėja visos kultūros raidą, tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. Vaizduodamas tautos praeitį, istorijos mokslas rodo, kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsitiktinis, bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius.
Žmonių būdas, papročiai, pažiūros į įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių, kuriuose tenka tautai gyventi. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. Mūsų tauta turi daug įvairių - kultūrinių, socialinių, politinių ir tautinių - problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje.
Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi paroyti senąją Lietuvos praeitį, turi paaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamos problemos.
Laikotarpis nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo Lietuvos dabartinėje teritorijoje (dešimtas-devintas tūkstantmetis prieš Kristų) iki 13 a. pirmųjų dešimtmečių (valstybės susidarymo pradžios) pažįstamas daugiausia iš archeologinių tyrimų, todėl dar vadinamas proistore, priešistore.
Šis daugiau kaip 10 000 m. laikotarpis skirstomas į akmens amžių, bronzos amžių (bronzos amžius) ir geležies amžių (geležies amžius), šie - į trumpesnius laikotarpius, kartais vadinamus kultūrų vardais (archeologinė kultūra).
Žmonių seniausių pėdsakų, t.y stovyklaviečių su židiniais ir titnago įrankiais, rasta Pietryčių Lietuvoje - prie Merkio, Neries ir Nemuno. Tie pirmieji Lietuvos gyventojai iš titnago gaminosi medžioklės ir darbo įrankius: strėlių ir iečių antgalius, gremžtukus, rėžtukus.
Pirmųjų mūsų krašto gyventojų svarbiausi medžiojami gyvūnai šiaurės elniai. Jie tų laikų žmonių būdavo sudorojami nuo ragų iki nagų. Iš minkšto ir šilto jų kailio žmonės išdžiovintomis gyslimis siuvosi drabužius, taip pat kailiais aptraukdavo palapines, klodavosi iš jų guolį, į juos supdavo vaikus.
Iš gyvūno ragų, kaulų gaminosi darbo įrankius. Žmonės mito elnio mėsa; jie suvalgydavo vietoj daržovių net ką rasdavo skrandyje. Šiltas šio žvėries kraujas buvi ne kasdien pasitaikantis skanumynas. Šiaurės elniai, gyvendami bandomis, vertė ir žmones jungtis į būrius, drauge gyventi ir medžioti.
Pirmieji elnių medžiotojai į Lietuvą atklydę iš vakarų, klimatui atšalus išnyko arba pasitraukė į pietus. Medžiotojams įsikurti Lietuvoje visam laikui susidarė sąlygos tik antruoju poledyniniu klimato atšilimo laikotarpiu, kai ledynų liekanos galutinai ištirpo. Pirmieji Lietuvos gyventojai mito ir laukiniais vaisiais bei augalais. Valgė ir žuvis.
Lietuvos teritoriją pirmieji žmonės - medžiotojai - pasiekė paleolito pabaigoje iš pietų, sekdami paskui šiaurinių elnių bandas (pirmieji gyventojai Lietuvos teritorijoje). Lietuvos dabartinėje teritorijoje iš vėlyvojo paleolito laikotarpio aptikta Svidrų kultūros ir Pabaltijo Madleno kultūros dirbinių.
Lietuvoje mezolito laikotarpiu vyravo septintame tūkstantmetyje prieš Kristų susiklosčiusi Nemuno kultūra, žmonės gyveno mažose laikinose gyvenvietėse prie upių ir ežerų, vertėsi medžiokle.
Nemuno žemupyje, Kuršių nerijoje ir Baltijos jūros pakrantėse 4300-2700 pr. Kr. atsirado žemdirbystės ir gyvulininkystės pradmenų. Gamybinio ūkio atsiradimas keitė bendruomenių socialinę struktūrą. Susiklostė Narvos kultūra, neolitinė Nemuno kultūra, duobinės keramikos kultūra.
Baltijos pajūrio ruože 2700-1600 pr. Kr. buvo paplitusi vietinė Pamarių kultūra. Trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Lietuvos teritoriją iš Europos pietrytinių stepių pasiekė virvelinės keramikos kultūros žmonės (vertėsi klajokline gyvulininkyste).
Būta kelių šios kultūros plitimo bangų ir krypčių: viena jų siejama su virvelinės keramikos kultūra, plitusia Pietų ir Vakarų Lietuvoje, kita - su į vakarus nuo Lietuvos gyvavusia rutulinių amforų kultūra, 2500-2100 pr. Kr. plitusia Rytų Lietuvoje.
1800-1600 pr. Kr. iš Vidurio Europos į Lietuvos teritoriją per mainų prekybą (keičiant į gintarą) pateko pirmieji bronzos dirbiniai. Susidarė Vakarų Lietuvos pilkapių kultūra (vakarų baltai) ir brūkšniuotosios keramikos kultūra (rytų baltai).
Siekiant apsiginti ir apsaugoti turtą pradėta tvirtinti gyvenvietes; antro-pirmo tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje Rytų Lietuvoje ėmė rastis įtvirtintos gyvenvietės - piliakalniai. Dauguma gyventojų buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai, dalis medžiojo.
Pradėjo stiprėti protėvių kultas; mirusiuosius imta laidoti pilkapiuose, dažniausiai sudegintus. 5 a. pr. Kr. Lietuvoje pasirodė pirmieji dirbiniai iš geležies.
Baltų gentys V-VI amžiuje
Ūkinis ir kultūrinis gyvenimas pagyvėjo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje-pirmo tūkstantmečio po Kristaus sandūroje ir plėtojosi visą senąjį geležies amžių (1-4 amžius). Šiuo laikotarpiu didėjo piliakalnių reikšmė.
Manoma, iš Romos imperijos į baltų žemes buvo rengiamos ekspedicijos pirkti gintaro, dėl to baltai galėjo vėl gauti bronzos žaliavos ir susipažinti su geležimi, kuri nuo 1-2 a. pradėta išgauti vietoje iš pelkių rūdos.
Lietuvoje nuo 1 a. išsiskyrė 4 atskiros kultūros: Vidurio Lietuvos kapinynų kultūra (1 a.; nedeginti mirusieji laidoti kapinynuose), Nemuno žemupio kultūra (1 a.), Žemaitijos ir Žiemgalos pilkapių kultūra (2-5 a.), Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūra (2-7 a.) ir Rytų Lietuvos pilkapių kultūra (nuo 2 amžiaus).
5 a. daugėjant geležinių įrankių žemdirbystė (ariamoji) tapo svarbiausiu verslu. 6 a. Rytų Europoje ėmus sparčiai plisti slavų gentims (jos iš rytų, pietų ir vakarų spaudė baltų gentis, mažino jų užimamą teritoriją), 6-7 a. pradėjo išsiskirti baltų gentys: lietuviai (lietuvių tautos kilmė ir raida), aukštaičiai, žemaičiai, jotvingiai, nadruviai, skalviai, sėliai, kuršiai ir žiemgaliai (1 žemėlapis).
Baltų užimtos teritorijos vėliau mažai kito, tik vienos gentys silpo (sėliai), kitos - stiprėjo (lietuviai). Stiprėjant genčių vidinei organizacijai ir gausėjant gyventojų, laikotarpio pabaigoje jos virto genčių junginiais. Ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė.
Rytų baltų gentys XII amžiuje
Mainai, iš kitų šalių į Lietuvą patenkantys ginklai, papuošalai, kiti dirbiniai skatino plėtoti ir vietinius amatus, ypač kalvystę, auksakalystę, nuo 10-11 a. ir puodininkystę.
9-12 a. ėmė kurtis baltų genčių sąjungos. Joms susikurti įtakos turėjo vikingų ekspansija, vėliau - susikūrusios krikščioniškos valstybės: Kijevo Rusia puolė jotvingių (983) ir lietuvių (1040), Lenkijos valstybė - prūsų (1018) žemes.
Prasidėjo pirmosios krikščionių misijos: iš pradžių tik į prūsų, vėliau ir kitas baltų žemes. Rygoje 1202 įsikūręs Kalavijuočių ordinas pradėjo ekspansiją į baltų žemes.
1229-31 Vokiečių ordinas, užkariavęs kuršius, 1230-49 - prūsus, nuo 13 a. vidurio pradėjo ekspansiją į gretimas skalvių, nadruvių ir jotvingių žemes; jį pristabdė Didysis prūsų sukilimas (1260-74).
Vokiečių ordinui 1254 ėmė priešintis nadruviai (1274 buvo užkariauti), 1274 - skalviai (užkariauti 1276) ir jotvingiai (užkariauti 1283; kryžiaus karai Baltijos regione).
Spaudžiamos iš išorės baltų gentys - lietuviai, aukštaičiai ir žemaičiai - ėmė vienytis sudarydamos Lietuvos valstybės branduolį - Lietuvių žemių konfederaciją (2 žemėlapis).
13 a. pradžioje Prūsoje ir dabartinėje Latvijoje įsikūrė kolonijinės vokiečių valstybės - Vokiečių ordinas ir Kalavijuočių ordinas. Staigus Vakarų civilizacijos priartėjimas pagreitino valdžios telkimąsi Lietuvoje.
Lietuvos valstybės susidarymas
1219 sudaryta Lietuvos-Voluinės sutartis rodo palyginti brandžią Lietuvių žemių konfederaciją (2 žemėlapis). Sutartyje pirmą kartą minimas vienas vyresniųjų konfederacijos kunigaikščių Mindaugas iš paveldėto domeno (Lietuva) pradėjo vienyti baltų žemes.
Lietuvos valstybė buvo sukurta 13 a. viduryje etninėse lietuvių ir dalies senrusių žemėse. Mindaugo ir jo aplinkos 1251 katalikiškas krikštas (Mindaugo krikštas) ir 1253 karūnacija patvirtino jo, kaip suverenaus valdovo, padėtį tarp Europos krikščionių karalių, o šalies viduje išsiskyrė iš kitų į valdžią pretenduojančių kunigaikščių.
Šalyje kilus pagonių reakcijai Mindaugas ir jo tiesioginiai palikuoniai 1263 buvo išžudyti (Mindaugo priešininkų koalicija), tačiau jo sukurta Lietuvos valstybė gyvavo šimtmečius.
Apie tai kaip baltai gyveno, daugiausia duomenų teikia kalba ir archeoligija. Anot kalbininko k. Baltų buitis kito palyginti lėtai. Juk dauguma jų gyveno tolokai nuo pagrindinių kelių, prekybos centų, sunkiai įžengiamuose Šiaurės ir Rytų Europos miškuose.
Baltai buvo sėslūs žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Sėjo kviečius, miežius, soras, vėliau ir kitus javus. Žemę dirbo iš pradžių kapliais, paskui išmoko ją arti, prieš iškirtę ar išdeginę girią.
Mūsų protėviai nuo seno augino gyvulius: karves avis ožkas, arklius. Turėjo prisijaukinę šunį. pasidarę tik sau žinomų kelių, per upelius ir pelkes - tiltų. Gyvenvietės kūrėsi arčiau gerų ganyklų, pievų. Jose buvo gyvenamųjų namų ir ūknių pastatų.
Pirmųjų statinių sienos būdavo statmenai į žemę sukalti šulai, apipinti šakomis ir apkrėsti moliu. Darbo įrankius: kirvius, peilius, durklus, ietgalius, strėlių antgalius, senovės baltai gamindavosi iš titnago, akmens, kaulo ar medžio.
Vėliau ėmė plisti žalvario dirbiniai - ypač papuošalai. Geležies dirbinius baltai ėmė naudoti tik apie I tūkst. pr. kr. vidurį.
Ne visi įnagiai ir kiti daiktai buvo pasigaminami pačių baltų. Juk baltų gentys prekiaudavo su kitais kraštais. Pagrindiniai prekybos keliai per baltų žemes ėjo Dnepro, Vyslos, Dauguvos upėmis ir Baltijos jūra.
Ką baltai galėdavo pasiūlyti kaimynams? Ūksmingose jų giriose buvo daug kailinių žvėrelių, upėse - žuvų, laukuose augo kviečiai, rugiai, avižos, miežiai, soros, ankštiniai augalai. Kurios prekės iš Romos imperijos keliavo į baltų žemes mainais už gintarą?
Blatų kraštus užplūdo Romos imperijos gaminiai, bet labiausiai - pinigai. Visose baltų žemėse randami tūkstančiai sidabrinių ir varinių monetų; pasitaiko ir auksinių. Gintaras buvo toli gražu ne pigus. Mažutė gintaro statulėlė Romoje kainavo brangiai už stiprų vergą.
Į baltų žemes mainais už gintarą būdavo atgabenama žalvarinių indų - ąsočių, samčių. Šiais laikais jau nelengva atkurti baltų tikėjimą. Jie sudievino visą aplinką: saulę, mėnulį, žvaigždes, perkūną, pakščius, keturkojus gyvūnus, net rupūžes.
Baltams atrodė, kad gamta kupina nežinomų paslaptingų dieviškų būtybių - deivių. Žmogui gimti, ilgai gyventi lemdavo deivė Laima. Kaip likimo lėmėja Laima pasirodanti gegutės pavidalu. Kukuodama pranašaujanti laimę ar nelaimę. Liaudies dainuose ši deivė elgiasi su žmogaus gyvenimu kaip su siūlu.
Žmogaus kūnas - tarsi verpstelis, ant kurio vyniojasi jo gyvenimo siūlas. Nelyginant antroji Laimos pusė buvo mirties deivė - Giltinė. Tautosakoje jos dažnai keliauja raitos ant vieno žirgo ir vadinamos seseremis.
Giltinė - mirtis moters pavidalu, su ilgu liežuviu, sklidinu mirtinų nuodų. Jma įgėlus žmogus miršta. Mirties ir atgimimo deivė - Ragana. Moters pavidalo ragana esti nepaprastai graži arba labai baisi - susivėlusiais plaukais iir, ilgais nagais. Ji gali sumaišyti žmogui protą, paversti gyvuliu, atimti karvėms pieną, padaryti kitų blogų darbų.
Žemyna (Žemė) ę teikianti, augimą ir derlingumą skatinanti deivė. Žmogus ir augalas gimstąa iš žemės ir grįžtąs į ją. Žemė esanti šventa, tyra, teisinga. Nusikaltelius ji baudžianti prarydama. Senovėje Žemyna buvo ir teisingumo deivė.
Miškai ir medžiai turėjo savo deives, dievus ir dvasias. Lietuvių miškųdeivė buvo Medeinė ar Medeina. Vyriausia iš visų dievybių buvo Dievas - dangaus šviesos bei dienos, sutarčių, taikos ir draugystės globėjas. Be to, jis skatino ir augalijos augimą. Visų galingiausias baltų dievas - Perkūnas. Jis tiesus, nepermaldaujamas. Senovės žmonės jį labai gerbė ir jo bijojo. Perkūnas buvo įsivaizduojamas kaip jaunas, stiprus vyras varine barzda, su kirviu rankoje. Jis lekiąs per dangaus kalnus ugnine dvirate karieta; jos ratai skelia kibirkštis.
Baltai tikėjo, kad pirmasis pavasario griaustinis prikeliąs žemę, todėl pradeda dygti žolė, sužaliuoja medžiai. Tik jam nugriaudėjus žemė ir vanduo apsivalą nuo piktųjų jėgų. Tada galima maudytis ir imtis tam tikrų darbų. Didysis Perkūno priešas - velnias (Velinas). Su juo jis dažniausiai kovojąs, taip pat iir su piktais žmonėmis, svaido žaibus ir kirvį. Nekenčia melagių, vagių, pagyrūnų.
Baltai manė ąžuole glūdinant šventąją Perkūno ugnį. Jį, prižiūrima vaidilų, žynių, degė dievų garbei visą laiką. Užgsusią reikėdavo įžiebti trinant ąžuolo medį plikais, t.y. Perkūno akmenimis. Šventoji ugnis degė ant kalnų ar upių pakrantėse, Perkūnui skirtose vietose. Be viešos šventosios ugnies, kiekvienuose namuose dar būdavo šventas židinys, kuriame irgi negesdavo ugnis. Ją prižiūrėdavo šeimos motiną. Tik kartą per metus, visurvasario šventes išvakarėse, ji būdavo simboliškai užgesinama ir vėl įžiebiama.
Trečia iš svarbiausių dievybių, po Dievo ir Perkūno buvo Velinas. Šis dievas irgi laikytas kūrėju, kosminės tvarkos saugotoju ir sutarčių sudarytoju, be to, vandenų ir akmenų nakties valdovu. Jį senovės žmonės siejo su vaisingumu, galvijais ir turtu, su naktimi ir juoda spalva.
Žiloje senovėje baltų gyvenamoje teritorijoje būta šventyklų. Tai patvirtina archeologiniai tyrinėjimai, rašytiniai šaltiniai, legendos. Visos seniausios maldų vietos ir šventyklos buvo apskritos. Jų centre stovėdavo stulpas, tariamai jungiantis tris visatos dalis: dangų, žemę, požemį.
Senovės lietuvių kulto vietos vadinamos alkais. Tai dažniausiai būdavo natūralūs kalneliai, rečiau šventi miškeliai, nedidelės laukymės arba pievutės prie upelių ar jų santakų. Alkuose įrengdavo aukurus, dažnai iš akmenų su įdubimu. Aukuruose kūrendavo ugnį ir aukodavo aukas. Amžinąją ugnį saugodavo žynės arba vaidilutės. Jos rengėsi baltais drobės drabužiais, ant galvos nešiojo vainiką. Taip pat būdavo ir amžinosios ugnies prižiūrėtojai - kriviai, vaidilos. Jie dar aukodavo aukas, iš ugnies burdavo ir pranašaudavo ateitį, dalyvaudavo karuose.
Vaidilos buvo kanlininkai, jie apdaunuodavo karo žygius. Visi vaidilos buvo kunigaikščių patarėjai. Jie gyvendavo būstuose, pastatytuose prie žynyčių. Vyriausias iš krivių buvo vadinamas krivių krivaičiu, buvo labai gerbiamas ir net laikomas šventu. Jam tekdavo vyriausiojo dvasininko priedermės. Nuo medžioklės laikų baltai aukodavo ne tik dievams ir dvasioms, bet ir mirusiems. rodo archeologiniai radiniai. Velioniui buvo aukojami darbo įrankiai, papuošalai, maistas. Tikėta, kad ir pomirtiniame gyvenume žmogui prireiks visko, ko reikėjo gyvenant žemėje.
Mirusios vėlės atsiskyrimas nuo kūno nereiškė, kad nutrūksta jo fiziniai ryšiai su gyvaisiais. Jis kartkarčiais lanko gyvuosius. Baltai be vėlės, dar tikėjo siela - amžinąja gyvybės jėga. Ji įsikūnijanti medžiuose, gėlėse, paukščiuose. Iš mirštančio kūno ji išeinanti su kvapu, aatodusiu ir tučtuojau persikialianti į kitą, gyvą kūną. Vyrų dvasia - dažniausiai į ąžuolus, beržus, uosius, moterų - į egles, liepas.
Europos regionų asamblėjos deklaracijoje (1997 m.) pateiktame regiono sąvokos apibrėžime nurodoma, kad regionai paprastai pasižymi tautos istoriniais, lingvistiniais, kultūriniais, socialiniais, ekonominiais ir geografiniais požymiais. Daugelio Europos šalių regionams būdingas istorinis ir kultūrinis savitumas - tik tuomet susiformuoja žmonių regioninė savimonė. Lietuvoje regioninės savimonės regionams priskirtini etnografiniai regionai, kuriems dėl dvasinio ir emocinio žmonių prisirišimo prie gimtosios žemės suteikiama savita prasmė ir vertė.
Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas yra istoriškai susiformavusi teritorija, turinti savo gentines ištakas, istorinį palikimą ir savitas kultūrines ypatybes, kurios iki mūsų laikų išliko kaip materialus ir nematerialus paveldas (tarmės, sakytinis ir muzikinis folkloras, papročiai, valgiai, architektūra, drabužiai, audiniai, tradiciniai dirbiniai ir kt.).
Lietuvoje yra penki etnografiniai regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais. Šie regionai formavosi ne vienu metu ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas.
Kultūrines kiekvieno regiono ypatybes atskleidžiantys duomenys daugiausia atspindi XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės laikotarpį, dėl to būtent šis laikotarpis laikomas pagrindiniu atspirties tašku pristatant Lietuvos etnografinių regionų ypatybes. Tačiau Lietuvos regioninių ypatybių formavimosi pradžia, be abejonės, siekia labai senus laikus - apie tai liudija archajiški tarmių požymiai, liaudies dainų, sutartinių ir kito muzikinio folkloro, papročių ir kitų tradicijų seną kilmę parodantys regioniniai skirtumai, kuriuos atskleidė mokslininkų tyrimai.
Naujausi istorikų tyrimai rodo, kad I tūkstmentyje pr. Kr. didžiausią dabartinės Lietuvos dalį (nesiekiant Užnemunės šiaurės vakarų dalies, Nemuno žemupio ir vakarinės teritorijos už Jūros upės) sudarė brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriami centriniai baltai, užėmę plačią teritoriją ir už Lietuvos ribų - iki Nemuno vidurupio ir aukštupio, Neries aukštupio, Berezinos ir visą Dauguvos baseiną.
Vakaruose prie Baltijos jūros rytinio kranto siaurame šiaurės vakarų ruože ir Kuršių Nerijoje gyvavo vakarų baltų pilkapių kultūra, kurios didžiausia dalis buvo piečiau - tarp Priegliaus baseino, Vyslos ir Narevo upių (Pagal E. Baltų migracijos I-IV a.
Akademikas Eugenijus Jovaiša savo naujausiuose leidiniuose („Aisčiai. Kilmė“ 2012 m.; „Aisčiai. Raida“ 2014 m.; „Aisčiai. Pirmoji vakarų baltų migracijos banga I a. Antroji vakarų baltų migracijos banga pasiekė Dubysos, Nevėžio ir Neries žemupius - Centrinę Lietuvą, kur I-V a. Trečioji migracijos banga - vakarų baltams priskiriamų galindų-sūduvių judėjimas iš Mozūrijos ežeryno, pasiekiant I a. Ketvirtoji banga - dalies galindų iš šiaurinės Sembos ir dalies sūduvių iš Pavyslio ir Mozūrijos ežeryno judėjimas I a. į rytus - to pasėkoje visų pirma Užnemunėje iki pat Nemuno 40-200 m. laikotarpiu įsitvirtino savita plokštinių kapų be akmenų konstrukcijų ir pilkapių su akmenų sampilomis kultūra, o iš čia 150-260 m. vyko tolimesnė galindų-sūduvių ir Vielbarko kultūros žmonių (gyvenusių tarp Vyslos, Priegliaus ir Bugo upių, tapatinamų su gotais) sklaida į Rytų Lietuvą, joje pakeičiant brūkšniuotosios keramikos kultūrą naujai susiformavusia savita pilkapių su akmenų vainikais kultūra.
Kita dalis galindų ir Vielbarko kultūros žmonių I-V a. pasuko dar toliau skirtingomis kryptimis: vieni aplenkdami iš pietų Lietuvos Užnemunę ir Rytų Lietuvą per Neries ir Dniepro aukštupius pasiekė Okos aukštupį ir suformavo rytinių galindų kultūrą, o kiti pasiekė Nemuno aukštupį. Su šia banga siejamas jotvingių genties susikūrimas, kurie nuo VI a.
Viena iš pirmųjų baltų genčių, paminėta istoriniuose šaltiniuose - sūduviai, kuriuos kartu su galindais įvardijo graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus apie 150-160 metais parašytame veikale „Geografija“, paminėdamas sudini. Tačiau daug daugiau žinių apie baltų gentis yra iš vėlesnio laikotarpio. Anot E. Jovaišos, „V a. vidurys, antroji jo pusė ir VI a. pradžia - tai tas laikas, kai vakarų baltų žemėse formuojasi istoriniais laikais atpažįstamos gentys“.
Po šio laikotarpio susiformavusių baltų genčių žemėlapį sudarė Petras Gaučas ir Aleksiejus Luchtanas (žr. 1 pav.). Beje, jame nenurodomi sūduviai, matyt, suliejant juos su jotvingiais, tačiau kai kurie mokslininkai tvirtina, kad tai buvo skirtingos gentys (žr. Kita vertus, vieningos mokslininkų nuomonės apie kai kurių baltų genčių teritoriją ankstyviausiu laikotarpiu nėra.
Dalis istorikų (R. Volkaitė-Kulikauskienė, T. Baranauskas, L.Vaitkunskienė) mano, kad Dubysos, Nevėžio ir Neries žemupiuose gyveno žemaičiai, o ne aukštaičiai, kaip tvirtina A. Tautavičius ir E. Jovaiša (Jovaiša 2014: 84-85). Anot E. Jovaišos, Centrinės ir Vidurio Lietuvos teritorijoje nuo VI a. iki pat Lietuvos valstybės susidarymo gyveno aukštaičiai, kurių nereikėtų tapatinti su lietuvių gentimi, kurią jis kildina iš rytų baltų (rytų galindų), gyvenusių Okos ir Ugros upių baseinuose.
E. Jovaišos nuomone, lietuvių genties atsikraustymas į dabartinę Lietuvos teritoriją labai paveikė baltų genčių teritorijų kaitą: lietuvių gentis visų pirma VI a. įsitvirtino Rytų Lietuvoje, paskui atsikraustė į Nemuno-Neries tarpupį, galiausiai pasiekė Nemuną. Palaipsniui lietuviai aprėpė didžiulę teritoriją - Utenos, Dūkšto, Ignalinos, Švenčionių, Vilniaus, Šalčininkų, Varėnos, Alytaus, Jiezno, Kaišiadorių, Širvintų ir Ukmergės apylinkes.
tags: #kaip #keitetesi #senoves #lietuviu #gyvenamosio #vietos