Įkeisto turto išieškojimas be nuosavybės perdavimo

Šiame straipsnyje aptarsime įkeisto turto išieškojimo procesą, kai nuosavybė nėra tiesiogiai perduodama. Nagrinėsime teisinį reglamentavimą, procedūras ir ypatumus, susijusius su šiuo procesu Lietuvoje.

Įkeitimas, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, yra vertinamas kaip vienas efektyviausių ir patikimiausių užtikrinimo būdų. Toks vertinimas lengvai paaiškinamas šiuolaikinės rinkos ekonomikos sąlygomis. Esant įvairialypiam finansavimui, neišvengiamai susiduriama su efektyvių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų ieškojimu. Tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo turto įkeitimas tampa pranašesniu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu prieš kitus galimus prievolių įvykdymo būdus (garantija, laidavimas ir kt.). Įkeistas turtas išlieka net pasikeitus turto savininkui ar mirus skolininkui. Kitaip tariant, įkeitimo aktualumą bei pranašumą suponuoja įkeitimo savybė - sekimas paskui daiktą.

Būtent tokia užtikrinanti įkeitimo funkcija turi nemažą įtaką ir ekonominiams santykiams, ypatingai smulkaus ir vidutinio verslo (paprastai finansuojamo iš lietuviško kapitalo) sektoriui. Pagal Lietuvos Centrinės hipotekos įstaigos duomenis, 2007 metais 5844 juridiniai asmenys buvo sudarę hipotekos sandorius ir 4747 juridiniai asmenys - įkeitimo sandorius, tuo tarpu hipotekos sandorius sudarė 59047 fiziniai asmenys ir įkeitimo sandorius - 1597 fiziniai asmenys. Įkeisto kilnojamojo turto vertė siekė 18,9 mlrd. litų, o nekilnojamojo turto vertė - 31,8 mlrd. litų.

Šiuo ekonominiu laikotarpiu ypatingai kreipiamas dėmesys ne tik į patikimiausius bei efektyviausius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, bet ir į procedūras, taikomas išieškant iš įkeisto turto. Šio darbo temos aktualumą nulemia lėtėjanti ekonomika ne tik visame pasaulyje, bet ir ypatingai Lietuvoje. Įtakos turi ir pasaulinė ekonomikos krizė, prasidėjusi bankų sektoriuje. Siekiant išnagrinėti išieškojimą iš įkeisto turto detalumo ir aktualumo aspektais, bus apsiribojama Lietuvos Respublikoje reglamentuotais procesais bei atskiromis procedūromis. Tad šio darbo objektas yra išieškojimo iš įkeisto turto procesas ir tokio proceso problematika.

Šio darbo kontekste įkeistas turtas apibrėžtinas kaip nekilnojamasis turtas, t. y. žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji), ir kilnojamasis turtas, t. y. daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, bei turtinės teisės. Išieškojimo iš įkeisto turto procesą reglamentuoja įstatymai bei kiti teisės aktai. Reikėtų pažymėti, jog išieškojimo iš įkeisto turto procesą reglamentuoja ir poįstatyminiai teisės aktai. Šiame straipsnyje analizuojamas minėtų teisės aktų praktinis taikymas civilinėse bylose. Siekiama efektyvios kreditorių interesų apsaugos bei skolininkų interesų garantijos, pasikliauti galimus sprendimo būdus ir suformuoti pasiūlymus išieškojimo procesui efektyvinti.

Magistro baigiamojo darbo šaltiniais tapo Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (LR CK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (LR CPK), Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas, Lietuvos Respublikos kilnojamojo turto įkeitimo įstatymas, Sprendimų vykdymo instrukcija, kiti įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai.

Darbe pasinaudota Egidijaus Baranausko daktaro disertacija "Įkeitimo teisinis reguliavimas", Dainos Petrauskaitės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4 knygos XI - XII skyriaus komentaru, publikuotu periodiniame leidinyje "Justitia". Taip pat remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus, kitų teisminių instancijų praktika bei vykdomosiomis bylomis, vedamomis ar užbaigtomis Vilniaus miesto ir rajono apylinkėse.

Darbe taikomi empiriniai ir teoriniai tyrimo metodai. Įvairių mokslinio tyrimo metodų taikymas paveikė pasirinktą tyrimo objektą - išieškojimo iš įkeisto turto proceso analizę ir problematiką. Taikant empirinį dokumentų analizės metodą buvo tiriami Lietuvos Respublikos teisės aktai, teismų sprendimai. Teorinis sisteminės analizės metodas padėjo nustatyti teisės normas, įtvirtintas skirtinguose teisės aktuose, tarpusavio ryšius. Atskleidžiant bendras išieškojimo iš įkeisto turto taisykles, buvo taikomas kitas teorinis tyrimo metodas - lyginamasis metodas. Šio metodo pagalba nustatyti panašumai ir skirtumai lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių teisės aktuose įtvirtintomis išieškojimo iš įkeisto turto taisyklėmis.

Magistro baigiamąjį darbą sudaro įvadas, keturi skyriai ir išvados. Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros, kuria buvo remtasi darbe, sąrašas bei darbo santrauka lietuvių ir anglų kalbomis. Pirmajame darbo skyriuje nustatomi išieškojimo proceso iš įkeisto turto ir išieškojimo proceso bendra tvarka esminiai skirtumai ir panašumai. Vadovaujantis nustatytais esminiais skirtumais ir panašumais, atskleidžiamas minėtų išieškojimo procesų tarpusavio ryšys. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublika yra Europos Sąjungos narė, trumpai apžvelgiami kitų Europos Sąjungos šalių teisės aktai, reglamentuojantys išieškojimo procesą iš įkeisto turto, bei išskiriami esminiai tokio išieškojimo bruožai. Antrajame darbo skyriuje analizuojamas išieškojimas iš įkeisto nekilnojamojo turto.

Skyrius suskirstytas į du poskyrius atsižvelgiant į įkeitimo objektą - nekilnojamojo turto rūšis. Nagrinėjimas apima išieškojimą iš hipoteka užtikrintų statinių ir kt. nekilnojamų daiktų bei hipoteka užtikrinto žemės sklypo. Aptariama šio reglamentavimo įtaka efektyviam išieškojimo procesui. Atkreiptinas dėmesys, jog šiame darbe nekilnojamojo turto sąvoka vartojama siaurinamai, t. y. neapima laivų ir orlaivių, kuriems privaloma teisinė registracija ir kurie tokiu būdu pripažįstami nekilnojamuoju turtu. Toks sąvokos siaurinimas pasirinktas neatsitiktinai.

Trečiajame darbo skyriuje nagrinėjamas išieškojimas iš įkeisto kilnojamojo turto. Šis skyrius taip pat suskirstytas į du poskyrius atsižvelgiant į kilnojamojo turto pobūdį, t. y. kilnojamieji daiktai bei turtinės teisės. Vienas iš poskyrių skiriamas išieškojimui iš įkeisto kilnojamojo turto, įskaitant pinigines lėšas banko sąskaitoje. Šios dalies poskyris skiriamas išieškojimui iš įkeistų turtinių teisių. Šis atskyrimas yra nulemtas turtinių teisių, kaip įkeitimo objekto, specifiškumo, kadangi išieškojimas iš įkeistų turtinių teisių pasižymi tam tikrais požymiais, kurie būdingi tik išieškojimui iš turtinių teisių. Ketvirtajame skyriuje nagrinėjamas išieškojimas iš įkeistos įmonės. Pažymėtina, kad LR CK 1.110 str. 1 d. įmonė pripažįstama nekilnojamuoju turtu. Kadangi pagal šį LR CK, hipotekos objektu gali būti nekilnojamasis turtas, tad sektų loginė išvada, jog įmonė gali būti hipotekos objektu.

Tačiau, kadangi įmonę sudaro turtinio ir neturtinio pobūdžio elementai, reikalaujantys skirtingo perleidimo režimo, įmonė negali būti hipotekos objektu. Todėl įmonės įkeitimo bei išieškojimo proceso iš tokios įmonės reglamentavimas tikslintinas. Šiame darbe pateikiama trumpa analizė apie šiuo metu galimą išieškojimo procesą iš įkeistos įmonės turto bei numatomos galimybės išieškoti iš įkeistos įmonės tuo atveju, jei teisės normos būtų patikslintos. Pabaigoje suformuluojamos bei pateikiamos pagrindinės darbe gautos išvados.

Išieškojimo iš įkeisto turto ir bendros tvarkos tarpusavio ryšys

LR CK prievolę apibrėžia kaip teisinį santykį, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (LR CK 6.1 str.). Tokiu būdu prievoliniai santykiai sukuria tam tikras teises ir pareigas. Tiek teorinėje, tiek praktinėje plotmėje egzistuoja galimybė, jog skolininkas neatliks tam tikro veiksmo, numatyto sutartyje ar įstatyme, ir tokiu būdu neįvykdys teisiniais santykiais sukurtos (prisiimtos) pareigos ar įvykdys ją netinkamai. Tai gali nulemti įvairiausios priežastys: skolininko nesąžiningumas, finansinis nepajėgumas, kiti objektyvūs bei subjektyvūs veiksniai.

Siekiant kontroliuoti galimas pareigos neįvykdymo pasekmes bei apsaugoti kreditoriaus interesus, civilinės teisės sistemoje įtvirtintas prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas. Šio instituto esmė ta, jog skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką, kad jis tinkamai įvykdytų savo pareigą prievolėje. Esant tokiai situacijai, atsiranda būtinybė ieškoti papildomų būdų ne tik skatinti skolininką tinkamai įvykdyti pareigą prievolėje, bet ir visiškai patenkinti kreditoriaus interesus. Tokie papildomi prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai numatyti įstatyme. Vieni prievolių užtikrinimo būdai turi skatinamąjį pobūdį skolininkui įvykdyti prievolę, pavyzdžiui, netesybos, o kiti garantuoja kreditoriui, kad skolininko nemokumo atveju už jį prievolę įvykdys, pavyzdžiui, laiduotojas, įkaito davėjas ir t. t.

Atsižvelgiant į prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, gali būti skiriamas ir jų pobūdis: prievolinis ir daiktinis. Daiktinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai reglamentuojami LR CK 4 knygoje. Tai hipoteka, įkeitimas, daikto sulaikymas ir kt. Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje dažniausiai taikomi hipoteka ir įkeitimas kaip daiktinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Ir tai suprantama, kadangi tokiu būdu užtikrintos prievolės garantuoja mažiausius galimus kreditoriaus nuostolius tuo atveju, jei prievolė, kuri užtikrinta hipoteka ar įkeitimu, įvykdoma netinkamai ar visai neįvykdoma.

Kitaip tariant, išieškojimo procesas egzistuojant prievolės užtikrinimui skiriasi nuo išieškojimo proceso bendra tvarka. LR CPK 745 str. 1 d. nurodo: "Išieškojimui iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto taikomos šio Kodekso normos, reglamentuojančios turto realizavimą skolininko prievolėms įvykdyti, su šio skyriaus ir kitų įstatymų, reglamentuojančių išieškojimą iš hipoteka ar įkeisto turto, numatytomis išimtimis tiek, kiek tokio pobūdžio išieškojimo nereglamentuoja LR CK". Toks reglamentavimas suponuoja išieškojimo iš hipoteka ir įkeitimu užtikrinto turto tarpusavio ryšį su išieškojimu bendra tvarka. Tam, kad tinkamai atskleisti tarpusavio ryšį, panagrinėsime abiejų išieškojimo procesų esminius skirtumus ir panašumus.

Abiem atvejais, išieškojimas galimas tik skolininkui neįvykdžius prievolės arba netinkamai ją įvykdžius. Tačiau skirtingai reglamentuojama išieškojimo pradžia. Skirtingi veiksmai turi būti atlikti siekiant įgyti teisę pradėti išieškojimo procesą. Išieškojimo iš įkeisto turto atveju, kreditoriui numatyta pareiga įspėjimo dėl išieškojimo iš įkeisto turto pateikimas. O tuo tarpu, išieškant bendra tvarka, kreditorius pirmiausia turi gauti vykdomąjį dokumentą (LR CPK 587 str.) ir pateikti vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti (LR CPK 650 str. 1 d.). Toks skirtingas reglamentavimas yra pagrįstas hipotekos ir įkeitimo paskirtimi, t. y. ne tik reikalavimo, bet ir pigesnio bei operatyvesnio išieškojimo proceso užtikrinimu. Kreditorius tokiu atveju neturi kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, o teisenos tvarka siekdamas įgyvendinti savo reikalavimus.

Kitas esminis skirtumas tarp nagrinėjamų išieškojimo rūšių yra reikalavimai dėl išieškojimo eilės. Išieškant bendra tvarka toks kreditoriaus pasirinkimas turi atitikti LR CPK 664 ir 665 str. įtvirtintą išieškojimo iš skolininko turto eilę. Galioja bendra taisyklė, jog iš paskesnės eilės turto galima išieškoti tik tuo atveju, jei nėra žinomo pirmesnės eilės turto. Tuo tarpu, išieškant iš įkeisto turto netaikomi išieškojimo iš skolininko turto eilės apribojimai (LR CPK 662 str. 5 d.). Tokiu būdu hipotekos ir/ar įkeitimo kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis. Šiamo turto paskirtis yra užtikrinti kreditoriaus reikalavimų įvykdymą. Kreditorius pats pasirenka turtą, kuris įkeičiamas ir tokiu būdu jis pats gali objektyviai įvertinti galimybę tokiu turtu užtikrinti jo reikalavimą. Taikant išieškojimo iš turto eilę, būtų paneigiama hipotekos ir įkeitimo, kaip užtikrinimo būdo, paskirtis. Pažymėtina, jog išieškojimo iš skolininko turto eilės įtvirtinimas skirtas apsaugoti skolininko turtinius interesus. Tačiau tokios eilės netaikymas išieškant iš hipoteka ar įkeitimu užtikrinto turto, nereiškia, jog skolininko interesai yra ignoruojami.

Įkaito davėjo (kuriam taikomos tokios pačios procesinės teisės kaip ir skolininkas, LR CPK 745 str. 2 d.) interesai apsaugomi suteikiant įkaito davėjui teisę nurodyti įkeistų daiktų pardavimo eilę, jei išieškoma parduodant iš varžytynių jungtine hipoteka įkeistus daiktus (LR CK 4. 194 str. 1 d.). Įkeitimo atveju, skolininko ar įkaito davėjo interesai apsaugomi LR CK įtvirtinta įkeistų daiktų realizavimo tvarka (LR CK 4. 219 str. 5 d.), t. y. šalims suteikiama teisė susitarti dėl įkeisto turto realizavimo būdo. O būtent susitarimo pagrindu, galimas visų šalių interesų pusiausvyros įgyvendinimas.

Esminis nagrinėjamų procesų panašumas yra tas, jog įkeisto turto realizavimui, atsižvelgiant į jo pobūdį, taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir realizuojant turtą išieškojimo procese bendra tvarka. Kitaip tariant, jei skolininkas neįvykdo prievolės, kreditorius turi teisę pradėti išieškojimo procesą iš įkeisto turto. Tačiau, skirtingai nei išieškant bendra tvarka, kreditorius turi įspėti skolininką apie tai, kad bus pradėtas išieškojimo procesas iš įkeisto turto.

Jeigu įkeisto turto vertė mažesnė negu įkeitimu užtikrinto pagrindinio reikalavimo ir iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų suma, įkeitimo kreditorius turi teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto. Jeigu įkeisto turto nėra (jis sunaikintas, prarastas ar sužalotas) arba įkeitimo kreditorius atsisako priimti įkeistą turtą, jis turi teisę įkeitimu užtikrintą pagrindinį reikalavimą ir iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų dydį išieškoti iš skolininko kito turto.

Priėmęs vykdyti vykdomąjį įrašą, antstolis skolininkui išsiunčia raginimą įvykdyti hipoteka ar įkeitimu užtikrintą įsipareigojimą per vieną mėnesį nuo raginimo įteikimo dienos, o raginimo kopiją išsiunčia įkaito davėjui (kai jis nėra skolininkas) ir kitiems viešame registre nurodytiems kreditoriams. Šiame raginime turi būti nurodyta skolininko teisė pateikti duomenis apie įvykdytą hipoteka ar įkeitimu užtikrintą įsipareigojimą ar jo dalį.

Kai išieškoma pagal įmonės hipotekos sandorį, vykdomąjį įrašą priėmęs vykdyti antstolis šio Kodekso 677 straipsnyje nustatyta tvarka sudaro hipotekos objektu esančios įmonės turto aprašą ir priima patvarkymą paskirti hipotekos kreditorių arba kreditoriaus sutikimu kitą asmenį įmonės turto administratoriumi.

Surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos turto perdavimo išieškotojui aktą, turtas perduodamas įkeitimo kreditoriui, o tais atvejais, kai išieškotojui perduodamas iš varžytynių neparduotas turtas, - praėjus dvidešimt dienų nuo antstolio pasiūlymo paimti turtą išsiuntimo išieškotojui dienos. Nuo turto perdavimo išieškotojui akto surašymo momento laikoma, kad yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą išieškotojui ir jam pereina nuosavybės teisė.

Šis straipsnis apžvelgė įkeisto turto išieškojimo procesą be nuosavybės perdavimo, atkreipiant dėmesį į teisinį reglamentavimą ir praktinius aspektus Lietuvoje. Aptarėme pagrindinius skirtumus ir panašumus tarp išieškojimo iš įkeisto turto ir bendros tvarkos, taip pat įkaito davėjo teises ir pareigas.

tags: #kaip #isieskomas #ikeistas #turtas #be #nuosavybes