Gyvenimas šventai yra svarbus kiekvienam krikščioniui, nes tai atspindi Jehovos šventumą ir padeda išsaugoti mintis bei poelgius, atitinkančius jo principus. Apaštalas Petras pabrėžė, jog būtina saugoti savo mintis ir poelgius, kad jie derintųsi su Jehovos šventumu. Prieš duodamas tą patarimą, jis pasakė: „Sukaupę savo mintis, būdami visiškai blaivūs...“
Kodėl Šventumas Svarbus?
Mūsų ankstesni troškimai nebuvo šventi, kadangi daugelis iš mūsų prieš priimdami krikščionišką tiesą elgėmės kaip pasaulio žmonės.
Kaip Pasipriešinti Blogiems Troškimams?
Ar pastebėjote, kad tie troškimai patinka kūnui, pojūčiams ir jausmams? Jei leidžiame jiems įsivyrauti, mūsų mintys ir poelgiai labai greitai pasidaro nešventi. Tai rodo, jog būtina leisti proto jėgai kontroliuoti mūsų veiksmus. Kad aukotume Dievui šventą auką, turime leisti vyrauti ne jausmams, o proto jėgai. Kiek daug asmenų įpuolė į amoralumą, nes pasidavė jausmų valiai! Tai nereiškia, kad turime slopinti savo jausmus; kitaip, kaip galėtume parodyti džiaugsmą Jehovos tarnyboje?
Petras gerai žinojo apie šventą kainą, sumokėtą paklusniai žmonijai išpirkti. Jis rašė: „Jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“ (1 Petro 1:18, 19).
Šventumo Iššūkiai Šėtono Pasaulyje
Tačiau turime pripažinti, kad sugedusiame Šėtono pasaulyje nelengva šventai gyventi. Tikriesiems krikščionims, besistengiantiems ištverti jo daiktų sistemoje, jis deda spąstus (Efeziečiams 6:12; 1 Timotiejui 6:9, 10). Įtampa, atsirandanti dėl pasaulietiško darbo, šeimos pasipriešinimo, pajuokos mokykloje ir bendraamžių spaudimo, reikalauja turėti stiprią dvasią, kuri būtina norinčiam išsaugoti šventumą. Tuo pabrėžiama, kokios gyvybiškai svarbios yra mūsų asmeninės studijos ir reguliarus krikščionių sueigų lankymas.
Paulius patarė Timotiejui: „Sveikų žodžių pavyzdžiu laikyk tuos, kuriuos tu išgirdai iš manęs, likdamas tikėjime ir meilėje, kurie reiškiasi Kristuje Jėzuje“ (2 Timotiejui 1:13, NTP). Mes girdime tuos atgaivinančius žodžius savo Karalystės salėje ir skaitome juos asmeniškai studijuodami Bibliją.
Petras pavartojo graikišką žodį haʹgi·os, kurio reikšmė yra „atskirtas nuo nuodėmės ir todėl paaukotas Dievui, šventas“ (V. E. Vaino „Aiškinamasis Naujojo Testamento žodžių žodynas“, anglų k.). Cituodamas Kunigų 11:44, jis pabrėžė šventumo svarbą.
Šventumas Šeimos Gyvenime
Kaip tai turėtų atsispindėti mūsų krikščioniškos šeimos gyvenime? Be abejo, tai reiškia, kad mūsų šeimos gyvenimo pagrindas turėtų būti meilė, nes „Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:8).
Meilės Trūkumas Šeimoje
Mes galime manyti, kad tokia meilė krikščionių šeimoje pasireikš savaime. Tačiau reikia pripažinti, kad kai kurių krikščionių namuose ne visada pakankamai vyrauja meilė. Gali būti, kad mes parodome meilę Karalystės salėje, bet kaip lengvai mūsų šventumas galbūt sumažėja namų aplinkoje. Tada staiga galbūt pamirštame, kad žmona tebėra mūsų krikščionė sesuo arba kad vyras tebėra tas pats brolis (galbūt net tarnybinis padėjėjas ar vyresnysis), kuris atrodė gerbtinas Karalystės salėje. Kyla susierzinimas ir gali prasidėti karšti ginčai. Mūsų gyvenimas gali net pasidaryti dvilypis. Tai jau nebėra Kristaus pavyzdžiu sekančių vyro ir žmonos ryšys, bet jie yra tik besivaidijantys vyras ir moteris. Jie pamiršta, kad namuose turėtų būti šventa atmosfera. Galbūt jie pradeda kalbėti kaip pasaulio žmonės. Kaip lengvai iš burnos gali imti lietis kandžios ir geliančios pastabos!
Tie nurodymai dėl šventumo lygiai taip pat skirti ir krikščionių šeimos vaikams. Parėję iš mokyklos namo, jie gali lengvai pradėti pamėgdžioti maištingą ir nepagarbią savo bendraamžių pasauliečių kalbą! Vaikai, nesižavėkite požiūriu nesubrendusių paauglių, kurie įžeidinėjo Jehovos pranašą ir į kuriuos yra panašūs šių laikų ciniški, nepagarbūs jaunuoliai (4 Karalių 2:23, 24). Jūsų kalba neturi būti užteršta gatvių žargonu, vartojamu tų, kurie tingi ar nenori padoriai kalbėti. Mūsų, kaip krikščionių, kalba turėtų būti šventa, maloni, ugdanti, švelni ir „druska pasūdyta“.
Šventumas ir Santykiai su Netikinčiaisiais
Jeigu stropiai laikomės šventumo, neturėtume elgtis taip, tarsi būtume geresni ir teisesni už kitus, ypač kai bendraujame su netikinčiais šeimos nariais.
Rašydamas krikščionėms žmonoms, Petras parodė, kaip svarbu tinkamai žiūrėti į mūsų netikinčius šeimos narius: „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti tikėjimui žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą.“ Krikščionė žmona (ar vyras) gali padaryti tiesą patrauklesnę netikinčiam sutuoktiniui, jeigu jos elgesys yra skaistus, atidus ir pagarbus.
Vyresnieji ir tarnybiniai padėjėjai gali kartais padėti tokiai porai, susipažindami su netikinčiu vyru draugiškoje aplinkoje. Taip jis gali pamatyti, kad Liudytojai yra normalūs, padorūs žmonės, turintys platų interesų ratą, įskaitant ir nebiblinius klausimus. Kartą vyresnysis pasidomėjo vieno tokio vyro pomėgiu žvejoti. To užteko ledams pralaužti. Tas vyras galiausiai tapo krikštytu broliu. Kitu atveju netikintis vyras mėgo kanarėles. Vyresnieji nenuleido rankų. Vienas vyresnysis tyrinėjo informaciją apie kanarėles, kad kitą kartą susitikęs tą vyrą galėtų pradėti pokalbį jo mėgstama tema!
Šventumas Susirinkime
Šėtonas Velnias yra šmeižikas, nes graikiškas Velnio vardas, di·aʹbo·los, reiškia „kaltintojas“ arba „šmeižikas“. Šmeižti yra vienas iš jo pagrindinių užsiėmimų ir jis mėgina tai panaudoti susirinkime. Jo mėgstamas metodas yra apkalbos. Ar mes taip nešventai elgdamiesi norime būti jo apgaulės aukomis? Kaip tai galėtų atsitikti? Pradedant apkalbas, skleidžiant jas ar klausantis jų. Išmintinga patarlė sako: „Nelabas žmogus sukelia nesantaiką, sukiršindamas draugus tarpusavyje piktomis kalbomis“ (Patarlių 16:28, ŠvR). Koks yra apkalbų ir šmeižto priešnuodis? Mes turime užtikrinti, kad mūsų kalba visada būtų ugdanti ir pagrįsta meile. Jeigu labiau ieškome brolių vertybių negu tariamų ydų, mūsų pokalbis visada bus malonus ir dvasiškas. Atmink, kad lengviausia kritikuoti. O asmuo, kuris su tavimi apkalba kitus, galbūt su kitais apkalba ir tave!
Kad susirinkimas išliktų šventas, mes visi turime turėti Kristaus mąstymą, o mes žinome, kad pagrindinė jo savybė yra meilė. Tad Paulius patarė kolosiečiams būti užjaučiantiems kaip Kristus: „Taigi, būdami Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtieji, apsivilkite nuoširdžia užuojauta, gerumu, nuolankumu, romumu, kantrumu, ... vienas kitam atleisdami...“
O mūsų kaimynai? Kokius jie mus mato? Ar mes spindime tiesos džiaugsmu, o gal atrodo, kad tiesa mums yra našta? Jeigu esame šventi, kaip šventas yra Jehova, tai turi atsispindėti mūsų kalboje ir elgesyje. Turėtų būti akivaizdu, kad mūsų šventas garbinimas yra džiaugsmingas garbinimas. Kodėl? Kadangi mūsų Dievas Jehova yra laimingas Dievas ir jis nori, kad jo garbintojai būtų džiaugsmingi. Taigi psalmininkas galėjo pasakyti apie Jehovos tautą senovės laikais: „Laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats [„Jehova“, NW]!“ Ar mes atspindime tą laimę? Ar mūsų vaikai irgi parodo pasitenkinimą būdami tarp Jehovos tautos žmonių Karalystės salėje ir asamblėjose?
Mes taip pat galime nuosaikiai parodyti savo šventumą kaimynams bendradarbiavimo dvasia ir draugiškumu. Kartais kaimynams yra būtina susiburti dirbti kartu galbūt valant gyvenamąjį rajoną ar, kaip yra kitose šalyse, padėti pataisyti kelius ir plentus. Tuo atžvilgiu mūsų šventumas gali būti matomas iš to, kaip mes rūpinamės savo sodais, kiemais ar kita nuosavybe. Jei paliekame šiukšliną ar netvarkingą kiemą, kuriame visi praeidami mato galbūt net senas sulūžusias transporto priemones, ar galėtume pasakyti, kad gerbiame savo kaimynus?
Išbandymai ir Apsauga
Apaštalas Paulius rašė krikščionims, gyvenusiems nepadoriame Korinto mieste: „Aš jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio“ (1 Korintiečiams 5:9, 10). Krikščionys, kuriems kasdien tenka bendrauti su nedorais ar ištvirkusiais žmonėmis, yra keblioje padėtyje. Tai didelis ištikimybės išbandymas, ypač tose kultūrose, kuriose seksualinis persekiojimas, korupcija ir nesąžiningumas yra skatinami dalykai arba į juos nekreipiama dėmesio. Tokioje aplinkoje mes negalime leisti sumenkinti mūsų normų tam, kad atrodytume „normalūs“ aplinkiniams.
Ir mūsų vaikams mokykloje tenka susidurti su daugybe išbandymų. Ar jūs, tėvai, apsilankote mokykloje, kurioje mokosi jūsų vaikai? Ar žinote, kokia ten vyrauja atmosfera? Ar turite ryšį su mokytojais? Kodėl šie klausimai svarbūs? Kadangi daugelyje pasaulio miestų mokyklos tapo smurto, narkotikų ir sekso džiunglėmis. Kaip gali jūsų vaikai išlaikyti savo ištikimybę ir šventą elgesį, jeigu jie negauna užjaučiamos paramos iš savo tėvų? Paulius teisingai patarė tėvams: „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baukštūs“ (Kolosiečiams 3:21). Vaikus suerzina tai, kad nesistengiama suprasti jų kasdieninių problemų ir išbandymų.
Tad kodėl mums visiems būtinas šventumas? Todėl, kad jis yra apsauga nuo Šėtono pasaulio antpuolių ir jo mąstymo. Tai palaima dabar ir ateityje. Tai padeda mums užsitikrinti gyvenimą - tikrąjį gyvenimą naujajame teisingumo pasaulyje. Tai padeda mums būti nuosaikiems, prieinamiems, linkusiems bendrauti krikščionims - ne nelankstiems fanatikams.