Šiandieniniame pasaulyje, kur nuolat pabrėžiami materialiniai turtai, seksualumas ir statusas, lengva pamiršti tikrąsias vertybes. Vietoj to, kad vaikytis beprasmių "idealų", verta susitelkti į tai, kas iš tikrųjų svarbu - būti geru žmogumi, atsipalaiduoti ir džiaugtis kasdienybe.
Nuoskaudų detoksas
Neatleistos nuoskaudos yra tikros santykių žudikės. Jos provokuoja emocinės priklausomybės naštą, aukos poziciją. Išsilaisvinimas iš nuoskaudų suteikia galimybę gyventi visavertį gyvenimą, neapsunkintą praeities įvykių.
Kas yra nuoskaudos ir iš kur jos kyla?
Nuoskaudos - tai neatleisti skaudūs išgyvenimai, kurie nuodija mūsų ir mūsų artimųjų gyvenimus. Kančias sukelia ne pačios nuoskaudos, o jūsų emocinė reakcija į visa tai! Jos gali kilti iš vaikystės patirčių, santykių su tėvais ar kitų svarbių žmonių. Jei pvz. pas moterį iš vaikystės nuoskaudos tėvui - ji visas jas „projektuos“ į savo vyrą. Jei pas vyrą yra nuoskaudų mamai, tai jis jas visas „projektuos“ į žmoną… Ir vieni, ir kiti nesąmoningai tomis nuoskaudomis griauna savo santykius arba būtent dėl to jų apskritai nesukuria. Net jei žmogus supranta, kam jaučia nuoskaudą, skriaudikas gali būti jau seniai pamiršęs įvykį arba net miręs.
Kaip atleisti skriaudikams ir sau?
Atleidimas - tai procesas, kurio metu paleidžiame pyktį, kartėlį ir norą atkeršyti. Galbūt atėjo laikas paleisti tas nuoskaudas ir iš tikro atleisti bei paleisti? Tai nereiškia, kad pateisiname skriaudiko elgesį, bet atsisakome leisti, kad praeities įvykiai toliau kontroliuotų mūsų gyvenimą. Kaip atleisti skriaudikams? Kaip atleisti sau? Kaip tai susiję su mūsų vaikyste? Kaip paleisti nuoskaudas visiems laikams? Kaip liautis nuolatos įsiskaudinti? Kaip nuoskaudos realiai įtakoja santykius?
Ką mums duoda nuoskauda?
O gi galimybę būti neva teisiu, būti kietu, viršesniu, realizuoti savo hierarchinį instinktą „būti virš kažko tai“, visa savo povyza parodyti, kad tas kitas yra neteisus. Duoda puikią galimybę manipuliuoti kitu žmogumi, kontroliuoti jį. Tačiau tai tik iliuzija, kuri trukdo mums užmegzti tikrus ir harmoningus santykius.
Atsipalaidavusio žmogaus filosofija
Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinėje mūsų visuomenėje įsigalėjo trys pagrindinės ydos, kurios neleidžia atsipalaiduoti ir gyventi laisvai, natūraliai, dėl nieko nesukant galvos. Tai trys poreikiai, kurie dažniausiai yra dirbtinai sureikšminti:
- Dirbtinai sureikšmintas materializmas;
- Dirbtinai sureikšmintas seksualumas;
- Dirbtinai sureikšmintas statusas visuomenėje (pirmieji du poreikiai, t.y. materializmas ir seksualumas, tarnauja trečiojo poreikio patenkinimui).
Savo filosofiją taip ir pavadinčiau - „atsipalaidavusio žmogaus filosofija“. Visi šia dalykai, mano nuomone, absoliučiai nėra tokie svarbūs, kokiais juos dabar madinga laikyti. Ir kaip bebūtų gaila, daugybė aplinkinių žmonių paskęsta pinigų, seksualumo ir statuso kulte, vaikosi tų beprasmiškų „idealų“ ir taip praranda galimybę gyventi tikrą gyvenimą, džiaugtis kasdienybe ir dėl nieko nesukti sau galvos - žodžiu, būti atsipalaidavusiu žmogumi!
Dirbtinai sureikšmintas materializmas
Kai žmogus vaikosi materialinės gerovės ir didelių pinigų, tai jam atneša daugiau problemų, nei naudos. Pavyzdžiui, žmogui aplinka nuo mažens įkala į galvą, kad reikia tiek ir tiek uždirbti, turėti automobilį, butą, namą, važinėti į tam tikras šalis „kultūringai pailsėti“, eiti į tam tikras parduotuves „madingai apsipirkti“, turėti namie tam tikrų „šustrumą įrodančių“ daiktų, kuriuos reikia parodyti svečiams kaip savo statuso patvirtinimą, kad jie paskui pavydėtų ir laikytų tave „labai daug pasiekusiu ir žiauriai kietu“. Nes kai daug visko turi, tai iš karto tavo statusas padidėja keliais ar net keliolika centimetrų.
Toks žmogus per savo rūpesčius ir nuolatinius „rimtus siekius“ nematys gyvenimo. Ar yra tokių materialių poreikių kamuojamam žmogui kada pasidžiaugti, kad jis apskritai šiandien gyvas ir sveikas, matyti aplink save mažus kasdieniškus dalykus ir džiaugtis jais? Kaip gi džiaugsiesi, kad susitikai senai matytą draugą, jeigu pas tave dar nėra nuosavo namo ir negali tam pačiam draugui juo pasigirti? Taigi gėda baisiausia! O kaip galima būti linksmam, kad katinas šiandien toks juokingas, parėjo namo visas sulytas, šlapiu kailiuku? Taigi tik vaikams dėl to būna linksma!
Atsipalaidavusiam žmogui nereikia, kad kas nors iš šalies patvirtintų jo vertę pagal tai, ką jis turi ir kiek jis gyvenime yra pasiekęs - kokią karjerą padarė, kiek uždirba, kokiu automobiliu važinėja, kokiame bute ar name gyvena. Atsipalaidavęs žmogus gali dirbti apsaugos darbuotoju ar krovėju, nesiekti jokios karjeros, važinėti troleibusais ir traukiniais, vaikščioti pėsčiomis (labai sveika, beje!), gyvenamą plotą nuomotis ar gyventi pas tėvus (kas absoliučiai nereiškia sėdėjimo ant sprando, jeigu žmogus dirba ir dalijasi su tėvais buities išlaidomis), naudotis senu nutrintu mobiliuoju telefonu, ir t.t. Nes toks žmogus ir taip jaučia savo vertę, jis ir be jokio patvirtinimo iš šalies žino, kad yra žmogus, asmenybė, vienetinio pavyzdžio Dievo kūrinys, ir jam nereikia kažkokių daiktų ar įvertinimų iš šalies, kad „pasididintų savo pasididžiavimą“.
Materialiniai poreikiai turi tokią savybę - kuo daugiau turi, tuo daugiau nori! Tai yra lenktynės, kurių neįmanoma laimėti, nes visada atsiras tų, kurie turi daugiau už tave, arba kurių turimi materialūs daiktai yra brangesni ir naujesni, labiau blizgantys. Tai gal geriau ir nepradėti lenktyniauti? Gal geriau atsipalaidavus paskaityti knygą, kuo nors pasidomėti, pabendrauti su draugais (paprastai, be pasimatavimo savo statusais), atsipalaidavus išeiti pasivaikščioti ir tiesiog pasidžiaugti, kad gyveni šiame gražiame pasaulyje, kad jau greit pavasaris, kad aplinkui daug įdomių žmonių, kad tavo katinas toks mielas ir išdykęs, ir t.t.?
Dirbtinai sureikšmintas seksualumas
UROLOGAS: vyriškumo mažėjimas,SPERMOS kokybė, EREKCIJOS sutrikimai, VAISINGUMAS | Tapk Geresniu 038
Lytinis potraukis - tai tik paprastas, elementarus biologinis poreikis, kuris gamtoje atsirado dėl to, kad būtų išsaugotas rūšies tęstinumas. Paprastas biologinis dalykas kaip pavalgyti, nueiti į WC ar pamiegoti - nieko daugiau. Tai absoliučiai ne tas dalykas, kurį reikėtų „sudievinti“ ar paversti gyvenimo centru (kas šiais laikais labai dažnai yra daroma). Jokio „statuso visuomenėje“ ar „žmogiškosios vertės“ asmens turimas lytinių santykių kiekis (ar jų neturėjimas) neparodo. Absoliučiai, tai visai ne prie ko!
Dirbtinai sureikšmintas statusas visuomenėje
Dirbtinai sureikšmintus materialinius ir seksualinius poreikius bei iš jų išplaukiantį „savo statuso pasikasymą“ galima palyginti su kokia nors (išgalvota) džiunglių gentimi, kurioje „lygis“ yra nužudyti kuo daugiau krokodilų, ir vėrinius iš jų dantų kabinti sau ant kaklo. Tarkim, žmogus nenužudė nė vieno krokodilo - gal nepasisekė, o gal tiesiog per daug ir nesistengė, o gal net ir nenorėjo. Ir iš karto prasideda: tai kaip čia taip buvo? Kodėl jis toks „lievas“? Tai gal jis tinginys? Tai gal jis nenormalus? Kaip galima nenorėti nužudyti kuo daugiau krokodilų, ir pasikabinti ant kaklo kuo daugiau karolių?
O dabar pagalvokite - ar su pinigais ir lytiniu santykiavimu mūsų visuomenėje yra ne tas pats? Taigi, išsakiau jums savo nuomonę, savo gyvenimišką filosofiją.
Būti geru žmogumi
Esu įsitikinęs, kad būti geru žmogumi yra kur kas svarbiau, nei būti turtingu, turėti daug seksualinių partnerių ar turėti aukštą statusą visuomenėje. Kaip tikintis žmogus, katalikas, net neabejoju, kad krikščioniškas biblinis siūlymas gyventi tokį kaip ir „pusiau asketišką“ gyvenimą iš tikrųjų yra nekvailas ir teisingas, neišlaužtas iš piršto. Gal kažkada tuo ir netikėjau, bet kuo toliau, tuo labiau (įgaudamas vis daugiau gyvenimiškos patirties) imu įsitikinti, kad pinigų, tarpukojo ir „kietumo“ kultas, šiuo metu plačiai išsikerojęs visuomenėje - tai informacinės šiukšlės, kurios okupuoja mąstymą ir trukdo džiaugtis TIKRU, nesuvaidintu ir natūraliu gyvenimu, paprastais dalykais.
Aišku, kiekvienas pats renkasi, kaip gyventi. Sėkmės visiems, atrandant savo gyvenimo kelią. Kokį kiekvienas iš mūsų jį pasirinksime, tokį ir turėsime.