Kaimynų Kaimas: Sodybos, Istorija ir Žmonės

Kaimas... Tai žodis, kuris daugeliui asocijuojasi su ramybe, gamta ir bendruomeniškumu. Tačiau, deja, dažnai girdime frazes: „kaimai miršta“, „apleistos sodybos“. Ar tikrai taip yra? Ar kaimuose dar tebepulsuoja gyvybė ir veikla?

Lietuvos etnografiniai regionai

Kaimyno Sąvoka ir Jos Reikšmės

Žodis "kaimynas" turi ne vieną reikšmę, apimančią tiek geografinę, tiek socialinę dimensijas:

• Gretimas gyventojas: Tai pati tiesioginė reikšmė, nurodanti žmogų, gyvenantį šalia.
• Bendruomenės narys: Kaimynas gali būti suprantamas kaip žmogus, priklausantis tai pačiai bendruomenei, kaimui ar miesteliui.
• Valdinys: Istorinė reikšmė, nurodanti tam tikrą pavaldumo formą.

Štai keletas posakių, atspindinčių kaimynystės svarbą:

• Geriau turėti gerą kaimyną arti negu gimines toli.
• Kaimynas artimesnis už giminaitį.
• Blogas kaimynas kaip krislas akyje.
• Kaimynas gimus, kaimynas mirus.

Istorinis Kontekstas

Senesnė "kaimyno" reikšmė siejama su baudžiauninkų kategorija, gyvenusia kaime ir priklausiusia kaimui. XVI amžiaus pab. kaimynas turėjo sinonimą valstininkas „valstietis“. Kelios glosos kaimynų istorijos šaltiniuose patikimai liudija, jog jų sociumo tarnyba, prievolės ponui yra ne kas kita, o služba tiahlaja „tiaglo, lažo (lažininko) tarnyba (darbas), baudžiavinio atodirbio renta“.

Kaimynų sluoksnis nuo tiahlų skyrėsi keliais reikšmingais požymiais. Pirma, kaimynai nei teisiškai, nei administraciniu aspektu, nei prievolėmis nebuvo susiję su valsčiaus žmonėmis, valstiečiais. Antra, jie neturėjo nuosavos žemės, o dirbo tik šeimininko skirtą dvaro žemę, savo padėtį apibūdindami maždaug taip: „Šeimininko dvaro laukuose, prie dvaro (aplink dvarą), gyvename ir jo žemę dirbame.“

Žemaičių Kaimo Žmonės XX a.

XX a. žemaičių kaime egzistavo socialinių grupių skirtumai. Gaspadoriais tebuvo vadinami tie ūkininkai, kurių ūkis buvo maždaug 20-80 ha. Tas, kuris turėjo apie 10 ha žemės, buvo menkas gaspadorius, bet dar nebuvo trobelninkas. Smulkesnieji, neužtekdavo darbo mažame savo ūkelyje, todėl dažnai versdavosi amatu (nors amatu, arba namų statytojai). Naują trobą pasistatęs žmogus pasivadindavo meistrą, kuris statė trobas metai iš metų. Jokie nurodymai nei brėžiniai jam nebuvo duodami, nes meistras nebūtų sugebėjęs nukrypti nuo įprasto šablono.

Pravardės Kaime

Kaimo gyvenime svarbią vietą užėmė pravardės. Jas kuria visi: suaugę ir vaikai. Dažnai tai būdavo iškreipta pavardė ar vardas, su kuria žmogus jau nebegalėdavo pakeisti. Pravardės dažnai nurodydavo gyvenamą vietą, išvaizdą ar kokią nors negalią. Pavyzdžiui, žmogus, kurio sodyba buvo ant kalvelės, apsodintos eglėmis, galėjo būti pramintas Voveriniu.

Pakutuvėnų Kaimo Istorija

Pakutuvėnų kaime 1940 m. buvo daug šeimų, kuriose augo 5-10 vaikų. Tačiau po didžiųjų 1948-49 metų trėmimų, tokių šeimų skaičius sumažėjo. Į Sibirą buvo ištremta 16 šeimų. Melioracijos vajų iš kaimo išsikėlė 20 šeimų, išmirė 4. Prieš 1940 m. gyventojų dalis slėpėsi nuo ragintojų, nenorėdami turėjo prašyti, kad būtume priimti į SSSR. 1941 metais birželio 22 d. rytą nušvietė gaisro pašvaistė vakaruose, nes prasidėjo karas ir Kretingą okupavo vokiečiai. Sunkūs buvo ir pirmieji pokario metai. Daugiausia žmonių kėlėsi iš kaimo į miestą. 1997 m. kovo mėn. kaime gyveno 16 šeimų.

Kaimo gyventojų nuotraukas galima peržiūrėti albume. Jos namelis buvo pats mažiausias kaime, o ją visi vadindavo sutrumpintu vardu - Vere. Ji ūkininkams verpdavo linus ir vilnas tokiu būdu prasimaitindama. Žmona Stanislava (g. nuo namų, rado tiktai mažus vaikus apleistuose namuose. Grigalauskas Petras vyresnysis vedė Marijoną Kasparavičiūtę ir susilaukė sūnų: Juozo, Jurgio ir Petro (g. 1925 m.). Sūnus Grigalauskas Petras (g. 1959 m. vedė našlę Zuzaną Vitkienę (g. 1915 m.).

V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904. Tą patį Petrą Grigalauską mini ir 1879 m. kningu, Petrą Grigalauskį, ukininką isz Kuliszkių Pakutuvėnų sodos. Aldona Grigalauskaitė 1949 m. Vitkaus (g. 1923 m.) iš Baltmiškių kaimo. Bonifaco žmona Konstancija Šlimaitė (g. Jos dukterį Adelę (g. versdavosi taisydamas ratus. Turėjo jau paaugusius vaikus: dvi dukteris ir sūnų.

Juozas Dobilas (g. 1900 m.), Zuzaną ir sūnų Juozapą (g. 1906 m.). Liudvisė ir Marcelė mirė sulaukusios daugiau nei 80 metų amžiaus. Juozas Dobilas mirė nuo sužeistos rankos gangrenos 1915 m. Juozas Dobilas vedė Stanislavą Varnelytę (g. 1920 m.), kilusią iš Karklėnų. Stanislava pagimdė du sūnus Juzuką (g. Jie ėmė ruoštis: slėpė grūdus, baldus, rūbus. Dobilai pabėgo nuo pirmojo vežimo (tik mėsą stribai išsinešė). Dobilai pateko į aukso kasyklas. 1953 metais gimė sūnus Jurgis. 1958 m. brolį Plungėje. Jame gyveno 4 šeimos. broliai gyvena ir dirba Kaune. Stropai, paliko apie 30 ha žemės labai gražioje vietoje. bažnyčios statybos, palaidotas Plungėje.

Stanislava Grigalauskaitė gyveno Pakutuvėnuose iki 19 metų. J.Lukošius jį su šeima pasikvietė iš Kulių į Pakutuvėnus. pusėje su Stanislovo Grigalausko žeme ribojosi Meškauskų ūkis. (Kiprijonas g.1942 m., Mamertas, Onutė (g. Iš kairės: Mamertas, Onutė (g. keitėsi (Vyšinskai, Vengaliai, Pociai, Viršilai). Etzoldtų malūne ir susilaukė Salomėją (g.1929 m.) ir Marytę (g.1935 m.). Marytė su Viliumi gyvena Kretingoje. Antra Gaudučių duktė Valė ištekėjo už Stropaus Jono. gyvena Kretingoje.

Tadeušas Grigalauskas vedė Marijoną (g. 25 d. Pakutuvėnus ir čia nusipirko 38 ha žemės su senais pastatais.

Šėkščių Kaimas Šiandien

Per 1923-ių­jų me­tų gy­ven­to­jų su­ra­šy­mą Šėkš­čių kai­me (Šiau­lių ra­jo­nas, Gruz­džių se­niū­ni­ja) gy­ve­no 42 žmo­nės. Šian­dien - 2. Kai­mas iš­li­ko gy­vas dėl vie­nos šei­mos, vie­nos so­dy­bos. Už Leng­ve­nių vien­sė­džio - kaip to­je dai­no­je „tik ly­gūs lau­kai, snau­džia tam­sūs miš­kai“. Ne­ma­žas rė­žis miš­ko da­bar pri­klau­so Leng­ve­niams. Pas­ku­ti­nis Šėkš­čių kai­mo vien­kie­mis pa­si­tin­ka šim­ta­me­čiu ber­žu, šim­ta­me­čiu kry­žiu­mi. „Vi­sas bu­vęs Šėkš­čių kai­mas da­bar ma­no že­mė...“, - ty­liai, bet už­tik­rin­tai sa­ko Ne­ri­jus. Liud­vi­kas pa­brė­žia, kad ta tro­ba iki šiol gy­va ir jo­je te­be­gy­ve­na žmo­nės. Liud­vi­kas užau­go aš­tuo­nių vai­kų šei­mo­je, jis bu­vo jau­niau­sias iš sū­nų, to­dėl li­ko gy­ven­ti su tė­vais Šėkš­čiuo­se. Liud­vi­ko ma­ma Joa­na, gi­mu­si 1902 me­tais, į am­ži­ny­bę iš Šėkš­čių vien­kie­mio iš­ke­lia­vo 90-ies me­tų. Liud­vi­kas nie­ka­da neuž­mirš Šėkš­čių kai­mo gy­ven­to­jų - sa­vo kai­my­nų. Kai­me bu­vo aš­tuo­ni ūkiai. Va­len­ti­na juo­kia­si, kad jai ne­sun­ku: jei­gu už­pus­to ke­lią, še­šias­de­šimt­me­tį per­ko­pu­si mo­te­ris sė­da į ga­lin­gą sū­naus trak­to­rių ir per pus­nis pa­sie­kia Šiu­py­lius už ke­tu­rių ki­lo­met­rų. B. Juzelskis džiaugiasi, kad jų sodyba yra strategiškai geroje vietoje - tarp Anykščių ir Rokiškio. Mūsų sodyba yra nutolusi per 30 kilometrų nuo Rokiškio, Kupiškio, Anykščių ir Utenos. Atvyksta labai daug aplinkinių, nors nemažai žmonių atvažiuoja ir iš Kauno bei Vilniaus. Neseniai Anykščiuose atidarytas lajų takas - taigi žmonės važiuoja ten, o nakvoja pas mus. Neį­ma­no­ma dirb­ti į nuo­sto­lį“, - skai­čiuo­ja N. Ne­ri­jus su šei­ma gy­ve­na Šiu­py­liuo­se, o Šėkš­čiai yra jo nuo­sa­vy­bė ir dar­bo vie­ta.

Lažų Kaimas: Gyvenimas ir Tradicijos

Šįsyk lankomės Surviliškio seniūnijos Lažų kaime. Paprastose aukštaitiškose trobose gyvenantys žmonės yra turtingi savo vidumi. O gyventojų kaime išties nemažai - jų knibžda kone kiekvienoje sodyboje. Vos tik pasiekiame Lažus jau primoje sodyboje pamatome uoliai besidarbuojantį garbaus amžiaus vyriškį. Tai jau tris dešimtis metų kaime gyvenantis 74-erių metų Stasys. Jis kaime gyvena su žmona. Gyvulių vyras jau keletą metų nebeaugina, mat sveikata jau neleidžia. „Anksčiau viską turėjome. Turėjome kiaulių, karvių. Daug gyvulių laikėme. Žinot ką, o pas mus jau keletą metų net gandrai nebegrįžta. Ilgą laiką, daugybę metų jie lizdą susisukdavo ant vandens bokšto, kaimo pašonėje. O dabar jau keletą metų visiškai tuščia. Labai liūdna žiūrėti. Keliaujame toliau. O kitų pašnekovų ieškoti ilgai nereikia. Štai šalikele žingsniuoja pusamžė moteris, o greta jos riedžiu važiuoja mergaitė. Tai visą gyvenimą Lažų kaime gyvenanti Alma ir jos anūkė Austėja. Moteris sako, kad kaime gyventi neliūdna, svarbiausia susigalvoti veiklos. „O, kaip tik skaičiau jūsų laikraštį. Vaikštome po kaimą su anūke. Gyvename neblogai. Man kaime labai patinka, aš čia gimiau ir čia liksiu. Tikrai nevažiuosiu nei į miestą, nei dar kur. Vaikams dabar nėra tikrai jokio vargo. Juk juos autobusiukas paima ir nuveža, o po to parveža į namus. Taigi, skųstis tikrai negalima. Centras - Surviliškis. Tai seniūnijos centras, kuriame žmonės gali gauti visas būtiniausias paslaugas, susimokėti mokesčius.

Keliaujame toliau pagrindine Lažų gatvele. Važiuojame iki kaimo galo ir skaičiuojame kiek gi čia tų sodybų gali būti. Šiek tiek pasimetame, bet kažkur iki dvidešimties. Privažiuojame paskutiniąją kaimo sodybą - tai įspūdinga aukštaitiška gryčia. Labai senas pastatas. Gaila, kad tik negyvenamas. Bet labai gražus. Ko gero, turi savo istoriją, kuri taip ir liks neatskleista. Kiek domėjomės vėliau, sodyba yra tikrai autentiška, tikra aukštaičių gryčia. Gerai, kad bent jau langų niekas neišdaužė. Matyt, Lažuose chuliganų nėra. Net mažame kaime, žmogus viską gali nusipirkti, tik pinigėlių reikia turėti. Į kaimą užsuka parduotuvė ant ratų, ten galima įsigyti maisto, ūkinių prekių. Senaolės gerai - tai ilgametė Lažų gyventoja Zofija. Moteris sunkiai vaikšto, tačiau vos išlindus pirmiesiems saulės spinduliams mielai jais pasimėgauja. „Geras tas gyvenimas. Ko dar žmogui gali reikėti. Apskritai, kiek pastebime, tai garbaus amžiaus žmonės kaime nelinkę skųstis, jie dirba, kiek pajėgia, kiek pajėgia juda, kruta. Kaimo žmonės džiaugiasi, kad kaimynai nesipyksta. Tik išėję į gatvę sutinkame pas kaimynus keliaujantį šio kaimo gyventoją Vincą. Vyras sako, kad kaime gyvenimas teka savo vaga, žmonės bendrauja, padeda vieni kitiems. „Aš einu pas kaimynus. Lankome mes vieni kitus dažnai. Dažnai pasikalbame. Juk kitaip būtų liūdna. Reikia palaikyti vieni kitus. Vieniems gal vaikščioti sunkiau, tai kas geriau vaikšto, nueina pas juos. Juk mes čia augę, esame visi kaimynai. Turime palaikyti vieni kitus, kai reikia, užjausti, kai reikia paguosti ar padėti. Sako, kad tik pinigėlių trūksta. Į Lažus kursuoja kaimo autobusas. „Tik pinigų turėk, tai visko tau atveš. Nėra blogai tam kaime, tik dėl jaunimo liūdna. Darbo jaunimui nėra, tai ir išsilaksto jie. Liekame gyventi senoliai kaime ir tiek. O mums visur gerai, duonos, vandens ir druskos yra, ko mums daugiau ir reikia“, - šypsosi ir išlydėdamas mus kelionėn į Kėdainius ranka moja Vincas.

Kaimo bendruomenė

Vileišių Gimtinės Istorijos

Pasvalio krašto muziejus saugo vienintelę relikviją - Vileišiams priklausiusius medinius ratus. Čirvinskų šeimos sodyba nors ir stovėjo kitame - Svirpliškio kaime, bet buvo netoli Vileišių sodybos, buvusios Medinių kaime. Būtent Vileišiai, išvežami į Sibirą, paprašė Čirvinskų pasaugoti jų baldus ir rakandus. Tada, po Antrojo pasaulinio karo, okupacinė sovietų vadžia ūkininkus ir inteligentiją trėmė į Sibirą. Nujausdami skaudų likimą, jie savo daiktus su kaimynų pagalba išdalino sodiečiams saugoti. „Giminaičio atgabentą ir saugoti patikėtą turtą tėvai sukrovė ant trobos aukšto ir tuos svetimus daiktus visai pamiršo. Buvo dvi minkštos gražiu gėlėtu gobelenu dengtos kėdės, du aukšti mediniai gėlių stovai ir keturi lenkto medžio ratai, nekaustyti, be geležų. Paskui kėdes ištraukėme. Kol dar buvo gražios, ant jų sėdėjome. O kai išlindo spyruoklės, vieną kažkur pradanginome, o kitą vėl ant aukšto padėjome. Ratus sūnėnas Stasiukas padovanojo muziejui“, - pasakojo moteris. Kėdės jai tikrai nereikia. O štai, jei pageidautų muziejus, tikrai jam padovanotų. K.Čirvinskienė puikiai gali atsekti čia gyvenusių ūkininkų Vileišių giminystės ryšius: paskutinis Jonas Vileišis ūkį buvo paveldėjęs iš savo tėvo Kazimiero, o šis - iš savo tėvo Vincento Vileišio. Pastarasis su žmona Agota susilaukė 11 vaikų, iš kurių jauniausias Jonas buvo Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras. Senolė teigė, jog signataras kaime negyveno, jis tik retkarčiais atvažiuodavo aplankyti artimųjų. Pensininkė pasakojo, kad jos jaunystėje, ypač sovietmečiu, broliai Vileišiai nebuvo tokie žinomi ir garbinami, todėl sodiečiai apie juos mažai ir kalbėjo. Ūkininko šeimai grįžus iš tremties, K.Čirvinskienei teko su ja bendrauti. Kartu su Jono žmona Veronika jai teko melžti kolūkio karves. Medinietės tėvas turėjo kelis kubilus, kuriuose virdavo alų. Tuomet visame Medinių sodžiuje buvo 21 kiemas. Dabar gi, Pasvalio apylinkių seniūnijos duomenimis, kaime yra likusios 9 sodybos, iš kurių trijose nuolat negyvenama. Kaime priskaičiuojama 15 žmonių. Svirpliškietei apie Vileišių dosnumą antrino Medinių kaime gyvenanti Janina Oniūnienė. Jos mama tarnavo pas Vileišius. Pasakojo, kad ūkininkai valgydami visada prie stalo sodindavo ir samdinius. Tremtinys nepasididžiavo, atsisėdo prie stalo pasivaišinti kukliomis vaišėmis. Po paminklo Vilniuje atidengimo viešnia neištvėrė neatvykusi ir į tėvo gimtinę Pasvalį. Kaip jau esame rašę, Pasvalio P.Vileišio gimnazijos vileišiečių organizacijos įkūrėja mokytoja Janina Miežianskienė visada palaikė ryšius su J.Viliešio dukra Rita. Buvusiai pedagogei nesvetimas ir Medinių kaimas. Iš ten kilęs jos velionis vyras. Miežianskienė prisiminė, kad ne veltui J.Vileišis rašė apie alų. Mediniečiams tradicija svečius vaišinti naminiu alumi buvo giliai įaugusi į kraują.

Kaimo Turizmas Šiandien

Kaimo sodybose prasideda turizmo sezonas, įprastai trunkantis iki rudens. Sodybų šeimininkai sako, kad itin didelę klientų dalį sudaro emigrantai, o į sodybas užsukantys tautiečiai kaime ieško ne tik ramybės, bet ir pramogų. Tuo metu prie Druskininkų ir Lazdijų rajone dvi sodybas turinti Audronė Smaliukienė sako šį savaitgalį apgyvendinusi grupę narų, kurie sugrįš apsistoti ir ateinantį savaitgalį. Šioje sodyboje pagrindiniai klientai - lietuviai, nors sulaukiama svečių net iš Šveicarijos. Be to, netoliese yra Druskininkų kurortas. Nuo 2005-ųjų kaimo turizmu užsiimanti moteris sako, kad pastaruoju metu atvažiuoja gerokai mažiau rusų, kurie anksčiau, kartu su baltarusiais, buvo pagrindiniai klientai. Juubiliejinis 20-asis Lietuvos kaimo turizmo sezonas bus atidarytas šį trečiadienį. Gegužės 27-28 d. šalyje vyks atviros dienos kaime, kai lankytojams bus atviri beveik 70 ūkių. Asociacijos prezidentas skaičiuoja, kad Lietuvoje yra daugiau kaip 650 turizmo sodybų, arba 14 tūkst. apgyvendinimo vietų. Po Lietuvą kasmet keliauja 2,5 mln. Kasmet užtenka sėsti į automobilį ar ant dviračio ir pasiekti vieną ar kitą sodybą, aplankyti ūkį ar paragauti kulinarinio paveldo. PrieEžero.lt reklamos specialistė Vaida Jurkėnienė sako, kad populiariausios kaimo turizmo sodybos ir poilsinės yra išsidėsčiusios aplink didžiuosius miestus - Vilnių, Kauną bei Klaipėdą. Pastebime, jog labai didelio populiarumo tiek pajūryje, tiek prie ežerų, upių sulaukia nedideli nameliai, kempingai, nameliai su pirtele - Karklėje, Šventojoje, prie Platelių ežero, Molėtų, Lazdijų, Alytaus rajonuose. Verslininkai yra išradingi, atsiranda inovatyvių produktų, nes kiekvienas turizmo verslas dirba tam, kad jį aplankytų kuo daugiau žmonių, o jei aplankė - kad kuo ilgiau apsistotų. Jei kaimo turizmo sodybos šeimininkas nelabai ką turi pasiūlyti, turistas neturės, ką veikti. PrieEžero.lt reklamos specialistė V. Jurkėnienė sako, kad klientai skirtingose sodybose - ne tie patys. Kaip teigė LKTA prezidentas, emigrantai yra itin svarbi kaimo turizmo sodybų klientų dalis. Šis klientų segmentas yra labai svarbus kaimo turizmo sodyboms, tikrai ne vienas verslininkas gyvena iš emigrantų. Kainos kaimo turizmo sodybose, pasak LKTA prezidento, yra nusistovėjusios, nes sodybos jaučia didelę konkurenciją iš kurortinių centrų, kur infrastruktūra stipriai išvystyta ir pritraukia didelį kiekį turistų.

Bendruomeniškumas ir Kaimynų Ryšys Šiandien

Mažų, susitelkusių bendruomenių šventės gali būti jaukesnės ir linksmesnės už bet kokius masinius, garsių atlikėjų koncertais ir kitomis pramogomis visus viliojančius renginius. Atgimusios Poteronių bendruomenės Joninės pritraukė kelias dešimtis ne tik kaimo, bet ir aplinkinių gyvenviečių, miestų gyventojų. Pradėjo jie nuo naujo kryžiaus kaime pastatymo ir pašventinimo, o po to nusprendė organizuoti ir bendras šventes. Joninių šventę Povilas sugalvojo šiemet organizuoti savo sodybos sklypo teritorijoje. Jis pasakojo, kad bendruomenės pavadinimas „Milžinai“ kilo nuo kaime dar I tūkst. - II tūkst. pradžioje stūksojusio piliakalnio, anuomet vadinto Milžinų kalnu. Puoselėdami krašto kultūrinį paveldą, nusprendėme savo grupę pavadinti būtent Milžinų bendruomene, nes mūsų vieningumas ir bendruomeniškumas kuria jaukią ir mums artimą aplinką augti, tobulėti ir gyventi ten, kur gera. Tarpukariu beveik iki trijų šimtų gyventojų turėjęs kaimas pamažu nyko ir gyventojų skaičius susitraukė iki kelių dešimčių. Bet apie viską iš pradžių. Kitais metais 60-metį švesianti Ona gyvena vienoje iš keturių Pagulbinio kaimo sodybų. Pasirodo, tik tiek gyvenamų sodybų telikę - prieš Antrąjį pasaulinį karą čia jų stovėjo per 300 ir gyveno čia Lietuvos vokiečių šeimos, kurioms teko bėgti karui baigiantis. Kiekviena sodyba - kaip atskiras vienkiemis. Maždaug tokį kaimą rado atsikrausčiusi kartu su vyru Pranu prieš 32 metus. O čia kai parėjau, amen buvo visa ta žodžio prasme, - šypsosi Ona, prisiminusi, kaip ji bijojo išeiti į kiemą iš šulinio vandens pasemti. Kareiviai čia vaikšto. Pasakoja, kad 1984-1986 metais tie kareiviai dar buvo labiau prispausti, mažiau išeidavo, o paskui ir su automatais ateidavo, ir tų kareivių vis daugyn būdavo. Tai samagoną nusiperka, tai dar kokį, atsiprašant, gėralą. Ir valkiojosi“, - pasakojo Ona.

Kaimo turizmo sodyba

Viskas pasikeitė, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. „Gyvenu kaimo burmistro sodyboje“, - šypsosi Ona. Zigfridas tenorėjo tą sodybą pamatyti, kaip dar išsilaikė šitie namai. Prisimena, kaip Zigfridas džiaugėsi ant to pečiaus, zelikio, atsisėdęs. Kad jiems buvo labai sunku. Pasakojo, kad patys vokiečiai sušaudydavo tokias šeimas, iš Lietuvos parbėgusias. Patikina, kad Zigfridas žino kur kas daugiau apie Pagulbinių kaimą. Ir kaimo nuotraukų, sako, visokiausių buvo atvežęs parodyti, ir senų žemėlapių. Sako, ir karčemų buvo, ir sūrių gamykla. Zigfridas juokėsi, kad pavasarį daug čia gulbių. Sako, susirašinėja. Tik senoviškai. Rašo vienas kitam popierinius laiškus. Kad kaimo būta didelio, rodo didelės kaimo kapinaitės, kuriose gausu metalinių kryžių tiek vokiškais, tiek lietuviškais užrašais. Dauguma kapų apleisti, kryžiai apaugę kiečiais, dilgėlėmis ir kitais žolynais. Tačiau yra kapų, kuriuos prižiūri artimieji. Aptverti tvorele, pasodinta gėlių. Pagulbinių kaime gyvenanti Ona tikina, kad ir jai būtų įdomu sužinoti, ką tas kaimo pavadinimas reiškia, kuris vokiškai skambėjo „Pagulbinnen“. Pasieniečiai mato mus. Jie žino, ką sako. Jos vyras taip pat dirba pasienyje. Saugu ir ramu pasidarė, kai bokštelius pastatė. Ona patikina, kad kontrabandininkų laikus dar ir kaip jautė.

Lentelė: Kaimyno Reikšmės ir Savybės

tags: #kaimynu #kaimas #sodyba