Kėdainių kraštas vilioja ne tik skaniausiais agurkais, bet ir ištaigingais dvarais, parkais bei miškais. Šiame straipsnyje kviečiame pasižvalgyti po tris įdomius dvarus Kėdainių apylinkėse - Vincgalio, Kalnaberžės ir Lipliūnų, kurie atveria duris lankytojams ir pasakoja savitas istorijas.
Vincgalio dvaras: medinės architektūros perlas
Medinės architektūros Vincgalio dvaras - didžiausia ne tik Kėdainių apylinkių, bet ir visos šalies puošmena. Tačiau vienam iš jo savininkų, Dariui Svirskiui (53 m.), tai - gimtieji namai. „Nesu mėlynojo kraujo, tai - ne man tekęs palikimas, tačiau aš dvare gimiau. Mano senelis buvo kumetis, tarnavo paskutiniam dvaro ponui. Likimo lemta, jog čia gyveno mano tėvai, aš čia augau, o dabar galiu išsaugoti dvarą tokį, koks yra“, - pasakojo D. Svirskis.
Registrų centre Vincgalio dvaras įregistruotas 1870-aisiais, archyvuose randama įrašų, kad galimai pradėtas statyti 1836-aisiais. Aut. 1863-1866 metais Juozapas Guscevičius pastatą dar papildė. Kai pastatus buvo leidžiama privatizuoti, vieną ketvirtį įsigijo D. Svirskio tėvai, kitą pusę - žmonės, kurie jame anksčiau gyveno. Pusę dvaro priklauso Dariui, likusi dalis - solidaus amžiaus kaimynų porai. Kėdainiuose sunkvežimių remontu ir jų detalių prekyba užsiimantis D. Svirskis visą laisvą laiką skiria Vincgalio dvarui - tiesiog savo gimtiems namams, iš kurių vyras niekada nebuvo išsiregistravęs.
Pietinėje dvaro pusėje prie namų Darius su žmona, vaikų darželio auklėtoja Vilija, įsigijo apie hektarą žemės. Toje vietoje auga nemažai liepų, beržų, eglių, vaismedžių, vaiskrūmių, liudijančių kaimišką aplinką ir dvaro istoriją. Sovietmečiu pastatuose buvo įrengta kolūkio kontora, komunaliniai butai darbuotojams, studentams. Todėl dvaras nebuvo niokojamas - pastato stogas neprakiuręs, patalpos nevirto sandėliais. Šiam dvarui pavyko išlikti senoviškam.
Lankytojus labiausiai domina medinė architektūra, tačiau dvaro šeimininkas ekskursijų nerengia, nes tai nėra turizmo objektas, o privati valda. Žmonės atvažiuoja į dvarą, fotografuojasi. Jei susiderina su šeimininku vizito laiką, jiems atrakinamos pastato durys. Už apsilankymą jokio mokesčio nėra, svečiai priimami geranoriškai. D. Svirskis su žmona prieš keletą metų įkūrė Vincgalio bendruomenę, rengia šventes ir kviečia vietinius į svečius. Todėl gyventojai į dvarą žiūri kaip į kaimynystę. „Kiekvienas turbūt patenkintas, kad dvaras neišnyko. O kad visi alptų iš džiaugsmo, taip nėra. Iš apylinkių daugiau atvyksta žmonių negu užsuka vietiniai“, - užsiminė Kėdainiuose gyvenantis ir į Vincgalį dažnai sugrįžtantis D. Svirskis. Sykį į savininką kreipėsi kadaise kaime gyvenę žmonės, kurie norėjo paminėti giminės susitikimą. Darius jiems atvėrė dvaro kiemą.
D. Svirskis baiminasi, kad dvaro likimas netaptų toks, kaip Apytalaukio, Terespolio dvarų. Jis pabrėžia, kad dvaras išliko autentiškas dėl to, kad paveldo apsauga nebuvo nustatyta prieš dvidešimt metų. Ir jei pakeičiame duris, tai darome tik dėl to, kad jos yra supuvusios, išvarpytos kirvarpų.
Kalnaberžės dvaras: atgimimas naujam gyvenimui
Kalnaberžės dvarą praeityje valdė didikai Radvilos, Čapskiai, Košelevskiai, Stolypinai, o nuo 2023 metų jo valdos priklauso kėdainiškiams Mariui Šiburkiui (52 m.) su žmona architekte Inga. Savininkai neturi planų nuolat gyventi dvare, nes šis objektas skirtas visuomenės veiklai. Planuojama įrengti nedidelį viešbutį, kavinę. Šeimininkai dvare jau buvo surengę Kalnaberžės šventę, bendruomenė padovanojo beržą - kaimo simbolį.
1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, o karo metu sunaikintas, daiktai išgrobstyti. Po karo čia buvo atkurta nepilnamečių kolonija, 1949-aisiais - vaikų namai, o nuo 1959 m. - internatinė mokykla. Dvarą supa mišraus tipo parkas, kuris įkurtas XIX amžiaus viduryje. Vyrauja liepos, auga ąžuolai, uosiai, klevai, beržai, kaštonai, pilkosios tuopos. Didelė dalis parko taip pat prieinama lankytojams. Vasarą savininkų sūnus Tautvydas, parašęs knygų apie Kalnaberžės dvarą, vedžiojo grupes, pasakojo istoriją, aprodė eksponatus.
„Išliko struktūra, pastato išorės elementai, bandysime išsaugoti sienų dekorą. Šiuo metu ieškoma sienų tapybos, kurių fragmentus radome, likučių. Dvaro vertybių nedaug išliko, nes pastatas ilgai buvo be stogo, veikiamas drėgmės ir dėl to įsimetė medienos puvinys. Todėl pastato vidus ir išorė buvo labai pažeisti. Viduje nebuvo nei elektros, nei vandens, nei nuotekų valymo įrengimų“, - pasakojo statybų ekonomistas ir inžinierius M. Šiburkis.
Nors dvaras buvo avarinės būklės, Marių jį prikelti naujam gyvenimui motyvavo šeimos mėgstama veikla. „Domimės architektūra, dirbame toje srityje ir mokame tai daryti. Lankytojų domėjimasis dvarais pastaraisiais metais išaugęs, nes žmones traukia vietinis turizmas. Tad ir Kalnaberžė vilioja dvarų istorijų medžiotojus.
„Žmonės teigiamai nusiteikę dvaro atžvilgiu, dėmesio tikrai nestinga. Džiaugiamės, kad Kėdainių biblioteka šiuo metu kuria gražią iniciatyvą - pristato Sonatos Dirsytės romaną „Fata Morgana“ apie didingos praeities Kalnaberžės dvarą. Praėjusiais metais buvo išleista grafo Edvardo Čapskio knyga „Sibiriečio atsiminimai“. Jis Kalnaberžės dvarą pastatė mylimai žmonai“, - pasakojo kėdainiškis M. Šiburkis.
Lipliūnų dvaras: autentiškumo dvelksmas
Lipliūnų arba Montvilų pavadinimas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII amžiaus. 1822 metais paminėta bajorui A. Montvilai priklausanti Lipliūnų dvarvietė su dvaro rūmu. Šiame dvare vertingiausia pastatų struktūra ir autentiška atmosfera, nes čia nerasite europinio remonto. Išsaugoti autentiški statinių tūriai, nors ir apgadinti.
Alinos ir Česlovo Christauskų šeima su vieninteliu sūnumi Steponu (g. 1924 metais) gyveno Lipliūnų dvare iki 1941 metų birželio 14, jų ištrėmimo bei turto konfiskavimo dienos. Dvaras priklausė moterims, o vyrai ateidavo užkuriais. Paskutinė savininkė buvo Alina Zberškauskaitė, ištekėjusi už karininko Česlovo Christausko. Taip susiklostė, kad Ž. Sakalauskienė yra Alinos ir Česlovo anūkė. Iš viso yra keturi anūkai, gimę Sibire. Tremties paliesti ir dėl to psichologiškai traumuoti žmonės buvo praradę ryšį su dvaru bei jautėsi uždusinti sovietinės santvarkos.
Kadaise buvo 17 mūrinių dvaro pastatų, dabar išlikę tik du. Jie - rezidenciniai. Ž. Sakalauskienė pagal reikalavimus atliko dvaro projektavimą ir parengė dokumentus finansavimui gauti. Šiuo metu dvaras nėra plačiai atvertas lankytojams, nes pastatuose nėra elektros, vandens, sanitarinių mazgų. Tačiau dvare lankytis galima nurodytu laiku, tad lankytojų tikrai netrūksta.
Tačiau pastatuose neišliko nei paveikslų, nei senovinių baldų, mat sovietmečiu patalpose veikė mokykla. Išliko parko fragmentai. Be senų tuopų, auga daugiau nei trijų šimtų metų ąžuolas, kuriame atsiveria didžiulė drevė. „Domiuosi istorija, sendaikčiais, todėl ieškojau erdvės šiam susidomėjimui realizuoti. Kai bus atkurtas dvaras, Ž. Sakalauskienė planuoja čia įkurti muziejų.
Lipliūnai - prie pat Kėdainių, iki dvaro automobiliu gali atvykti per penkias minutes. Senbuvių proseneliai tarnavo dvare, be to, nemažai vietinių yra baigę sovietmečiu veikusią mokyklą. Kartais buvę gyventojai į Lipliūnų dvarą užsuka, nes čia mokėsi.
Kėdainių apylinkių dvarų palyginimas
| Dvaras | Architektūra | Istorija | Dabartis |
|---|---|---|---|
| Vincgalio dvaras | Medinė | Pradėtas statyti 1836 m. | Privati valda, lankoma susitarus su šeimininku |
| Kalnaberžės dvaras | Mišri | Valdė didikai Radvilos, Čapskiai ir kt. | Planuojamas viešbutis ir kavinė, vyksta renginiai |
| Lipliūnų dvaras | Mūrinė | Minimas nuo XVIII a., priklausė Montvilams ir Christauskams | Ateityje planuojamas muziejus, lankoma nurodytu laiku |
Šie trys dvarai - tik maža dalis Kėdainių krašto turtingo kultūros paveldo. Kviečiame atrasti daugiau ir patirti nepamirštamų įspūdžių!