Kaimo Sodybos Šiaurės Lenkijoje: Atsiliepimai ir Lankytinos Vietos

Šiaurryčiausia Lenkijos teritorija išsiskiria visame pasaulyje. Tai vienintelis regionas už Lietuvos ribų, kuriame lietuviai sudaro gyventojų daugumą (apie 80 proc.). Lietuviška atmosfera čia juntama net labiau nei pačioje Lietuvoje. Šiose vietovėse gyvenantys lietuviai yra autochtonai, jų protėviai šiame regione gyveno tūkstančius metų (o ne kada nors imigravo į Lenkiją).

Planuojant kelionę į Šiaurės Lenkiją, svarbu atsižvelgti į apgyvendinimo galimybes. Kaimo turizmo sodybos šiame regione siūlo puikią galimybę patirti autentišką lenkišką kaimo gyvenimą, mėgautis gamta ir ramybe.

Lenkijos žemėlapis

Šešupės Upė: Gamta ir Istorija

Šešupė - didžiausia Sūduvos krašto upė, kairysis Nemuno intakas. Bendras ilgis 297 km. Upė teka per tris šalis: Lenkiją, Lietuvą ir Rusijos Kaliningrado sritį. Šešupės ištakos Lenkijoje maždaug 18 km į šiaurę nuo Suvalkų tarp Šešupėlės (Szeszupka) ir Turtulio (Turtul) kaimų.

Lenkijos teritorija upė teka 27 km (apie 10 km - Suvalkijos kraštovaizdžio parku) pratekėdama per šešetą nedidelių vaizdingų ežerėlių. Šešupė aukštupyje teka giliu plačiu slėniu su virš 30 m aukščio Ančios ir Šiurpilių kalvų krantais. Šešupės slėnio kraštovaizdis - vienas gražiausių Suvalkijos kraštovaizdžio parke.

Lietuvos - Lenkijos sieną upė kerta ties Liubavu ir teka Lietuvos teritorija iki Kudirkos Naumiesčio. Nuo čia iki Jotijos žiočių upe eina Lietuvos siena su Kaliningrado sritimi. Tai vienas seniausių Europos valstybių sienų ruožų - jau penkioliktame amžiuje upė skyrė Kryžiuočių ordino ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemes.

Nuo Jotijos žiočių Šešupė 61,6 km teka Kaliningrado srities teritorija. Į Nemuną upė įteka iš kairosios pusės tarp Smalininkų ir Sovetsko. Plaukti baidare Šešupe galima praktiškai per visą jos ilgį pradedant apie 10 km.

Lankytinos vietos plaukiant Šešupe:

• Vandens malūnas Audenio km. (Udziejek)
• Kaimo turizmo sodyba Lizdeikų (Lizdejki) km.
• Gulbiniškių (Aukų) kalnas, Suvalkų krašto simbolis
• Sodyba 'Drumlin' Audenio kaime: puiki kavinė su regioninės virtuvės skanumynais, skansenas su senoviniais žemės ūkio padargais
• Smalinykų kaimas (nuostabūs Šešupės slėnio vaizdai iš regyklos 'Pas poną Tadą', gardūs kaimo virtuvės patiekalai vietos kavinėje)
• Pasienio apylinkės nuo pasienio stebėjimo bokšto ant Kačergų kalno prie Liubavo ir buvusios 'geležinės užtvaros' liekanos

Punskas: Lietuviškos Kultūros Centras Lenkijoje

Lietuvos Lenkijoje sostinė yra Punskas. Miestelio centre stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia, kurioje didžioji dalis mišių laikomos lietuvių kalba. Beveik visi užrašai ir atminimo lentos bažnyčios viduje taip pat yra lietuvių kalba. Viduje vaizduojamos lietuvių katalikų asmenybės, interjerą puošia lietuviški tautiniai raštai.

Taip pat išdidžiai eksponuojama Lenkijos-Lietuvos karaliaus Žygimanto privilegija, kuria Punsko bažnyčioje buvo įsakyta turėti lietuviškai kalbantį kunigą. Net komunistų valdžios Lenkijoje laikais vietos lietuvis kun. Vienas iš jų skirtas Lietuvos partizanams, 1944-1955 m. kovojusiems Suvalkų trikampyje, kaip vadinama ši Lenkijos teritorija, kurioje gyvena daug lietuvių (dar vadinama Suvalkų koridoriumi). Kai 1944 m. Lietuvą vėl okupavo Sovietų Sąjunga, šie partizanai padėjo Lietuvos teritorijoje už Lietuvos laisvę kovojusiems partizanams, palaikydami ryšį tarp jų ir Vakarų pasaulio (žr. Kitas paminklas skirtas 1941 m. į Lietuvą ištremtiems Lenkijos lietuviams - tai yra vienas iš istorijos laikotarpių, kurį Punsko-Seinų krašto lietuviai išgyveno kitaip nei lietuviai pačioje Lietuvoje.

Punsko bažnyčia

1941 m. pradžioje Punsko ir Seinų kraštą valdė nacistinė Vokietija, o Lietuvą buvo okupavusi Sovietų Sąjunga; abu totalitariniai režimai, kurie tuo metu buvo sąjungininkai, pasirašė „apsikeitimo žmonėmis“ sutartį: Lenkijos lietuviai turėjo būti deportuoti į Sovietų Sąjungą mainais į vokiečius iš sovietų okupuotos Lietuvos. Bendruomenei, kuri Punską visada laikė tėvyne ir kultūrine Lietuva, šios deportacijos buvo didelė tragedija.

Buvo deportuota apie 11 tūkst. lietuvių (apie 50 proc. visų čia gyvenusių lietuvių), bet maždaug pusei jų vėliau pavyko grįžti. Ant paminklo užrašytos tik datos (1941 01 10-1941 03 22). Prie Punsko bažnyčios taip pat stovi paminklai Šv. Kazimierui ir 500-ajam Punsko jubiliejui (1597-1997 m.). Dauguma paminklų mediniai, bet skirtasis Šv. Visur Punske yra medinių paminklų, skirtų svarbiausiems Lietuvos įvykiams ir asmenybėms, pvz., Vasario 16-ajai (ant paminklo išvardyti visi signatarai, jį puošia laisvės varpai), Steponui Dariui ir Stasiu Girėnui.

Punske taip pat yra du lietuvių muziejai: Senosios klebonijos muziejus Punsko bažnyčios senojoje klebonijoje ir Juozo Vainos etnografinis muziejus, įsikūręs 2004 m. Abiejuose muziejuose gausu lietuviškų tradicinių dirbinių ir kitų eksponatų, kurių dauguma yra susiję su šiuo išskirtiniu regionu, pvz., unikalūs Žolinės vainikai, pinti iš šiaudų ir įvairių žolynų, kuriuos kaimų gyventojai gamina Žolinės proga, atneša į bažnyčią.

Pirmajame Lietuvių namų aukšte galima pamatyti originalų 1936 m. pagamintą koplytstulpį, anksčiau puošusį Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėktuvo „Lituanica“ katastrofos vietą dabartinėje Vakarų Lenkijoje. Pagal Lenkijos įstatymus, Punsko valsčiuje kaimų pavadinimai gali būti rašomi ir lietuviškai, ir lenkiškai, nes čia gyventojų daugumą sudaro lietuviai. Todėl šiame regione daugumoje gyvenviečių, įskaitant patį Punską, lankytojus pasitinka kelio ženklai su dvikalbiais pavadinimais.

Kelio ženklas Punske

Ženklas ties gyvenvietės riba su lietuviškai ir lenkiškai užrašytu kaimo pavadinimu Punsko apylinkėse. Tačiau gatvių pavadinimai gali būti rašomi tik lenkiškai. Daug gatvių pavadintos pagal istorines asmenybes, vienodai gerbiamas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje ir siejamas su laikais, kai šios dvi tautos nebuvo galutinai atsiskyrusios, pvz., Adam Mickiewicz (liet. Adomas Mickevičius), Tadeusz Kościuszko (liet. Tadas Kosciuška), Emilii Plater (liet. Emilija Pliaterytė).

Punske yra dvi viena šalia kitos įsikūrusios lietuviškos mokyklos (taip pat vaikų darželis). Dariaus ir Girėno mokykloje mokomi mažesni vaikai, o Kovo 11-osios licėjuje - vyresnio amžiaus vaikai. Punsko ir Seinų apylinkės dabar yra vienintelė ne Lietuvoje esanti vieta, kur vaikai gali mokytis tik lietuvių kalba (tik keli dalykai, pvz., lenkų kalba ir Lenkijos istorija, dėstomi lenkų kalba).

Prūsų-Jotvingių Gyvenvietė Ožkinių Kaime

Įstabiausias šių dienų perlas Punsko apylinkėse, neturintis analogų visoje Lietuvoje, yra Prūsų-jotvingių gyvenvietė Ožkinių kaime (2 km į pietus nuo Punsko). Prūsai ir jotvingiai buvo baltų gentys (giminingos lietuviams), išnaikintos vokiečių kryžiuočių; jos išliko pagoniškos ir apie jas liko nedaug istorinių aprašymų. Nepaisant to, vietos lietuvis verslininkas Lukoševičius nuo 2001 m. entuziastingai kuria šią romantizuotą priešistorinio baltų kaimo versiją.

Čia tikrai galima pajusti išskirtinę atmosferą: nedidelė grioviu apjuosta pilis, kaimas, keturios skirtingos šventyklos, skirtos keturioms stichijoms, šventajai ugniai skirtos vietos, baltų zodiako akmenys, baltų didvyrių šlovės kelias ir paminklai, išrašyti runomis, senosios prūsų kalbos žodžiais ir baltų simboliais. Gyvenvietė puikiai įsilieja į gretimą mišką - iš niekur nesimato jokių modernių statinių. Galima pasijusti tarsi nusikėlus į praeitį. Čia atvyksta tiek lenkų, tiek lietuvių ekskursijos, o baltų neopagonys čia mini savo šventes.

Prūsų-jotvingių gyvenvietė Ožkiniuose

Seinai: Istorija ir Kultūra

Didžiausias šios regiono miestas yra Seinai (6 000 gyventojų). Tai senasis vyskupijos centras, kuriame nuo 1632 m. stovi Švč. Mergelės Marijos bazilika. Netoliese puikuojasi į pilį panaši buvusi kunigų seminarija ir vienuolynas. Kadaise Seinai buvo lietuviškas miestelis, o XIX a. pradžioje seminarijos įkūrėjai teigė, kad Seinų apylinkių gyventojai „lenkiškai kalba mažai“.

Lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu Seinai buvo svarbus lietuvybės centras. Čia nuo 1906 m. 1897 m. Seinų vyskupu tapo lietuvių poetas Antanas Baranauskas. Lietuvių pastangomis priešais baziliką 1999 m. buvo pastatyta jo statula (autorius Gediminas Jakubonis). Baranauskas palaidotas po Seinų bazilika. Jos viduje yra jam skirtos lietuviška ir lenkiška atminimo lentos.

Kaip įprasta šiame regione, atminimo lentose nurodyti skirtingi vardai: lietuviškoje lentelėje - Antanas Baranauskas, o lenkiškoje - Antoni Baranowski. Tuo metu buvo įprasta vardus versti taip pat, kaip ir visus kitus žodžius, todėl tas pats asmuo, rašydamas lietuviškai, save vadino vienaip, o rašydamas lenkiškai - kitaip. Seinų seminarijoje mokėsi ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka bei Vincas Mykolaitis-Putinas (vėliau parašęs pusiau autobiografinį romaną apie pasirinkimą tarp kunigystės ir meilės).

Tačiau šiuo metu tik 8-17 proc. Seinų gyventojų sudaro lietuviai. Gatvėse daugiausia užrašų - lenkų kalba. Taip yra todėl, kad mišriose šeimose dažniau vartojama lenkų kalba, taip pat dėl to, kad Seinuose, kitaip nei Punske, ilgą laiką nebuvo lietuviškos mokyklos ir nebuvo laikomos lietuviškos mišios (jos vėl imtos laikyti tik 1983 m.). Lietuvybę Seinuose gaivina ir pati Lietuvos Respublika.

Apgyvendinimas: Kaimo Turizmo Sodybos

Šiaurės Lenkijoje gausu kaimo turizmo sodybų, siūlančių įvairius patogumus ir pramogas. Atsiliepimai apie šias sodybas dažnai pabrėžia ramybę, gamtos grožį ir galimybę susipažinti su vietine kultūra.

Kai kurios sodybos siūlo tradicinius lenkiškus patiekalus, o kitose galima rasti pirtis, židinius ir kitus patogumus, kurie padaro viešnagę dar malonesnę.

Pavyzdys: "Panemunio Sodyba"

Viena iš rekomenduojamų vietų - "Panemunio sodyba" Birštono apylinkėse. Sodyba siūlo apgyvendinimą pagrindiniame name (troboje), svirne arba pirkioje. Visuose pastatuose yra įrengti patogumai, tokie kaip virtuvėlės, židiniai ir vonios kambariai. Sodyboje taip pat galima mėgautis pirtimi ir tvenkiniu.

Ką dar verta pamatyti Šiaurės Lenkijoje?

• Geldapė ir Stančykų tiltai: Unikalus technikos paminklas - betoniniai Stančykų geležinkelio tiltai.
• Kurortinis Gižycko miestelis: Garsėjantis atstatyta rezidencine pilimi ir ypatingos konstrukcijos pasukamu tiltu.
• Bojeno tvirtovė: Pastatyta XIX a. ir forma primenanti netaisyklingą šešiakampę žvaigždę.
• Ryno pilis: Pastatyta 1377 m., įsikūrusi tarp dviejų ežerų.
• Varmės Lidzbarko vyskupų rezidencija: Šis statinys primena garsiąją Vavelio pilį Krokuvoje, dėl to dažnai vadinamas Šiaurės Vaveliu.
• Olštynas: Miestas prie Alnos upės, Varmijos Mozūrų vaivadijos sostinė, kur puikuojasi rotušė, Šv. Jokūbo katedra, Jeruzalės koplyčia, pilis.
• Mikolaikos: Jaukus miestelis su siauromis gatvelėmis ir mažomis kavinukėmis, pro kurių langus atsiveria nuostabūs ežero vaizdai.
• Šventaliepė: Dar vadinama šventąja Varmijos sala, į kurią plūsta maldininkai.
• „Vilko guolis“: Anksčiau buvęs slaptas kompleksas, kuriuo naudojosi Adolfas Hitleris Antrojo pasaulinio karo metais.

Šiaurės Lenkija - tai regionas, kuriame galima rasti įvairių pramogų ir lankytinų vietų. Nuo istorinių miestų ir pilių iki gamtos parkų ir ežerų, kiekvienas keliautojas gali atrasti kažką sau.

tags: #kaimo #sodybos #siaures #lenkijoje