Senosios Gegužinės ūkis - tai viena iš ilgą ir gražią istoriją turinčio Gegužinės kaimo sodybų, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima jau nuo XV amžiaus. Sodyba įkurta senojoje Gegužinės kaimo dalyje, iki šiol vadinama Senąja Gegužine. Statiniai pastatyti dvarvietės vietoje. Šios žemės ir dvarai nuo keturioliktojo amžiaus vidurio priklausė dvarininkams Mardosams.
1494 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Gegužinės dvarą padovanojo didikui Grigaliui Stanislovaičiui Astikui. Šią privilegiją 1511 metais patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. Vėliau šias žemes valdė Trakų vaivada Jonas Glebavičius, Upytės maršalka Čičinskas, dvarininkai Tolvaišos, Vodorackis, Rolevskis, baronai Korfai. Apie 1856 metus čia susiformavo dvi dvarų sodybos - Korfų ir Žižniauskų (Žižnevskių). Apie 1930 metus iš dvarininkų Žižniauskų 70 ha žemės nupirko iš JAV grįžęs Kajetonas Staniūnas ir perdavė savo žentui, būsimam Gegužinės girininkui, mūsų seneliui Mykolui Bortkūnui. Nuo tada Bortkūnų šeimos pavardė tapo žinoma šiose vietose.
Deja, 1941 metais girininkas Mykolas Bortkūnas buvo ištremtas į Archangelsko kraštą, žmona Stefanija su keturiais vaikais išvežta į Altajaus kraštą, turtas konfiskuotas. Šiuo metu sodyboje gyvena dviejų brolių - Benjamino ir Rolando Bortkūnų šeimos.
Senosios Gegužinės sodyba. Šaltinis: www.grazitumano.lt
Kaimo turizmo veiklos skatinimas
Žemės broliai Bortkūnai nepirko - atgavo kadaise priklausiusią seneliui, buvusiam Gegužinės girininkui, per Antrąjį pasaulinį karą ištremtam į Sibirą. Mintis užsiimti kaimo turizmu kilo ne iš karto. Rolandui su žmona Neringa, taip pat architekte, gyvenant architektūros ir meno pasaulyje, o pastaruosius 15 metų intensyviai dirbant etnoarchitektūros srityje, rašant knygas ir straipsnius, vedant seminarus tautinio architektūrinio paveldo išsaugojimo ir propagavimo tikslais, visada knietėjo savo idėjas realizuoti praktiškai.
Bortkūnų sodybos teritorija - 4 ha dydžio. Čia stovi svirnas, įrengtas rekonstravus nuo sovietmečio likusią vandens siurblinę, senas klojimas, tvartas, pirtis. Prieš ketverius metus pastatytas didysis namas. Šiandien čia įkurtas jaukus šeimos viešbutėlis, lankytojus džiugina nuostabi gamta, upė, įvairios lauko pramogos ir kultūros renginiai. Sodybos pievose ganosi gyvuliai.
„Be pastatų, dar turime 17 avių, keletą kiaulių ir porą arklių. Kas sezoną nušienaujame ir susukame apie 50 šieno ritinių, skirtų pašarui. Esame, kaip patys mėgstame sakyti, ir architektai, ir etnografai, ir statybininkai, ir ūkininkai“, - šypsodamasis vardija R. Bortkūnas.
Europos Sąjungos (ES) ir valstybės paramos jie kreipėsi pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“. Už gautas lėšas pastatė didįjį sodybos namą. „Dvaro namas pastatytas pagal senus prototipo brėžinius, bet visi statybos inžineriniai sprendimai ir įranga - modernūs, pritaikyti XXI a. poreikiams“, - pabrėžia R. Bortkūnas.
Kartu su gauta parama broliai prisiėmė ir įsipareigojimą vykdyti kaimo turizmo veiklą. Nuo pat pradžių Senosios Gegužinės ūkyje nestinga įvairių užsiėmimų, o nakvynę populiarioje sodyboje rekomenduojama rezervuoti net prieš porą mėnesių.
Senosios Gegužinės ūkis. Šaltinis: kaimozinios.lt
Kultūrinė veikla ir meno parodos
Kaip tikina pašnekovas, kaimo turizmas šiandien kitoks. Todėl Senosios Gegužinės ūkyje svarbią vietą atradęs profesionalus menas. Sodyboje vyksta įvairūs renginiai, skirti tautinį identitetą atspindinčių sričių puoselėjimui ir propagavimui bei profesionaliojo meno sklaidai.
„Kas tris mėnesius čia keičiasi meno parodos, kurių atidarymus lydi koncertai. Pavyzdžiui, šiuo metu eksponuojama Gintaro Kušlio tapyba. Į koncertus kaskart ateina po 60-70 žmonių, mes patys su žmona organizuojame nemažai seminarų tautinio identiteto puoselėjimo ir profesionaliojo meno tematika. Dabar visi mūsų namai užimti - vyksta vaikų stovykla. Šalia yra kaimo bažnytėlė, tai ir švenčiančiuosius krikštynas ar etnografines vestuves priimame“, - verslo kaime įvairovę piešia R. Bortkūnas.
Kasmet čia pristatomos keturios parodos, vyksta koncertai, pasirodymai. „Šitoje parodoje yra dalis iš prieš tai buvusio ciklo. O tas ciklas - „Miesto buvimas“ iš gimtojo miesto. Tai daugiau Kauno motyvai. Bet, kadangi aš laikau save gamtos vaiku, gamtos žmogumi, būčiau gamtininkais, jeigu nebūčiau dailininkas. Tai vis tiek ir miesto vaizduose „prasimuša“ gamta. Tai medis kažkur, tai dar kažką. Gegužinės ūkis - dar vienas dalykas. Čia seni dalykai sutinka naujus dalykus. Tai taip ir mano paroda, aš, kaip ir jaunos kartos tapytojas, atvežu lyg kažką naujo, jauno. Tai taip pat yra kažkokia kombinacija, dermė. Kaip gerbiamas Rolandas pasakytų, „Mes tokį savotišką džiazą čia kuriame.“ Parodoje taip pat tarp tapybos ir šitos erdvės vyksta tam tikras džiazas“, - sako tapytojas T.
Pasak šeimininkų, Senoji Gegužinė populiari ne tik rengiant vietos renginius, bet ir įvairias stovyklas. Jau ne vienerius metus čia vyksta žaliavalgių, meno pasaulio atstovų susibūrimai, netgi šunų veisėjų ar dekoratyvinių vištų augintojų suvažiavimai.
Šiandien broliai Rolandas ir Benjaminas aiškiai pasiskirstę atsakomybėmis. Benjaminas įvairius Senosios Gegužinės ūkio reikalus kuruoja iš Kauno, o Rolandas su žmona gyvena sodyboje ir tvarko ūkį. Prižiūrėti didelę valdą tėvams padeda ir 26 metų sūnus Vytis. Šiemet sodyba registruota ir viename populiariausių tarptautinių apgyvendinimo paslaugų interneto portalų.
„Reikia juk plėstis, augti. Kaimo turizmui skatinti - per 42 mln. 42,3 mln. eurų - tiek ES ir valstybės paramos iš viso patvirtinta 2007-2013 m. finansiniu laikotarpiu siekiant įgyvendinti investicinius projektus pagal priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“. Šiuo metu paramos gavėjus jau pasiekė 37,4 mln.
Senosios Gegužinės ūkio šeimininkas Rolandas Bortkūnas. Šaltinis: www.kaisiadorys.lt
Gegužinės tradicijos
Bijūnų bendruomenė nuo 2013 m. organizuoja gegužines pamaldas, dar vadinamos „Majavomis“. Nuo 2022 m. prie šio renginio organizavimo prisideda ir Bijūnų universalaus daugiafunkcio centro bei Trakų viešosios bibliotekos Bijūnų padalinys. Visą gegužės mėnesį, kiekvieną dieną, vakare, žmonės renkasi į pamaldas.
Gegužinės pamaldos - tai labai sena religinė praktika. Jau XII a. aptinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Apie 1840 m. ši tradicija įsigalėjo Lenkijoje ir Lietuvoje. Prie to labai prisidėjo vyskupas Motiejus Valančius. Ypač šios pamaldos išpopuliarėjo tarpukario Lietuvoje.
Kadangi kiekvieną vakarą nueiti į bažnyčią tolimesnių kaimų žmonėms buvo sudėtinga, tai paplito praktika gegužines pamaldas rengti kiekvieno kaimo sodyboje arba esant geram orui prie kaimo kryžiaus. Tam tikslui didžiausiame ir gražiausiame kambaryje parengdavo altorėlį su Marijos paveikslu ar statulėle, papuošdavo tuo metu žydinčiais žolynais, gėlėmis, uždegdavo žvakes. Vykstant pamaldoms buvo puošiamas gėlių vainikais kryžius ir įrengiamas savotiškas altorėlis. Po pamaldų dažnai vykdavo ir žaidymai, šokiai, skambėdavo dainos.
Bijūniečiai atgaivino jau primirštą tradiciją ir mielai renkasi į šias pamaldas. Jau trečius metus kartą per mėnesį su pamaldomis vyksta ir linksmosios gegužinės, kuriose dalyvauja įvairūs muzikiniai kolektyvai ir kapelos.
Svečių kambariuose gausu lietuviškų etnografinių akcentų. Šaltinis: www.kaisiadorys.lt
Senosios Gegužinės ūkio šeimininkai
Sodybą puoselėjantys R. Bortkūnas su žmona Neringa - architektai. Abu domisi senąja Lietuvos kaimo architektūra. Rengia seminarus, rašo straipsnius ir knygas. Rolandas Bortkūnas kartu su kitais dviem autoriais ta tema parašė ir išleido penkias knygas „Kaimo statyba. Dzūkija“, „Kaimo statyba. Vakarų Aukštaitija“, „Kaimo statyba. Suvalkija“, „Kaimo statyba. Žemaitija“, „Kaimo statyba. Mažoji Lietuva“.
Pasak Rolando, jie yra diplomuoti etnoarchitektai-dizaineriai. Abu jie ieško, kaip galima etnokultūrą pritaikyti šiandienai. Jų sodyba pastatyta naudojantis archyvine medžiaga, išsaugant senąsias Vakarų Aukštaitijos sodybai būdingas formas ir detales, taip pat aprūpinant statinius visomis šiuolaikinėmis medžiagomis ir inžinerinėmis sistemomis.
„Šis namas šiuolaikinis, - rodydamas pagrindinį sodybos pastatą, aiškina Rolandas Bortkūnas ir priduria, - viskas tarpusavyje dera: jeigu tinka močiutės stalas, mes jį paliekame, jei tinka langas - taip pat. Jei ne, įrengiame šiuolaikinį...“
Sukūrę savo kaimo turizmo sodybą, šie žmonės įrodė, kad šiuolaikiškumas ir etnokultūra gražiai dera tarpusavyje.
Už įgyvendintas istorinio paveldo išsaugojimo, jo prieinamumo visuomenei didinimo iniciatyvas ir aktyvią kultūrinę veiklą, tradicinės architektūros puoselėjimą, gyvenamosios aplinkos ir kraštovaizdžio gražinimą bei rajono garsinimą Lietuvoje, taip pat už aktyvią profesionalaus meno ir tautodailės sklaidą bei prieinamumą kaimo žmonėms ir bendruomeniškumo idėjų puoselėjimą sodybos Senosios Gegužinės ūkis vienam iš savininkų - Rolandui Bortkūnui 2015 metais buvo įteikta Kaišiadorių rajono savivaldybės Kultūros premija.
Rolandas Bortkūnas kalbasi su šalies žurnalistais. Rolandas Bortkūnas kartu su kitais dviem autoriais ta tema parašė ir išleido penkias knygas „Kaimo statyba. Dzūkija“, „Kaimo statyba. Vakarų Aukštaitija“, „Kaimo statyba. Suvalkija“, „Kaimo statyba. Žemaitija“, „Kaimo statyba. Mažoji Lietuva“.
Senosios Gegužinės ūkis ne kartą nominuotas. Nors kaimo turizmo verslas čia vykdomas viso labo penkerius metus, bet sodyba jau iškovojo pripažinimą. 2013 metais Kaišiadorių rajono verslo vakare jos savininkai apdovanoti diplomu, 2015 metais sodyba pripažinta sėkmingiausiu kaimo turizmo paslaugų teikėju Lietuvoje, tais pačiais metais ji ta-po konkurso „Lietuviška kaimo sodyba“ laureate.
Kaip sako Rolandas: „Turime tokį mums labai patinkantį, gražų titulą - mes esame Gegužinės girininko anūkai. O kadangi girininkas na ir ne pats biedniausias žmogus ir toks aktyvistas buvo, sakė vos ne kiekvieną susirinkimą himnais pradėdavo, tai girininku patapo, aišku, kabutėse, Sibire. Visa šeima, mano tėvai, visi buvo išvežti. Kai 1990-aisiais metais, jau tikiuosi paskutinės nepriklausomybės laikais, mes atsiėmėm čia senelio girininko žemes, tada ir kilo mintis perkelti čia visą mūsų pagrindinį gyvenimą. Žmona Neringa, jau kaip „dekabristė“ - paskui vyrą. Ir čia atsirado pirmoji sodyba.“
LRT PLIUS laida „Kultūros diena“ lankėsi Kaišiadorių rajone, Senosios Gegužinės sodyboje. Senosios Gegužinės ūkyje jau ne vienus metus dera etnografiniai ir šiuolaikiniai sprendimai. Sodyboje vietą atradęs ir profesionalus menas. Vykdoma švietėjiška veikla.
„Etnokultūra - tai ne kartą per metus užsidėti tautinį rūbą einant į bažnyčią arba sutartinę sugiedoti. Reikia darbais, o ne žodžiais tėvynę mylėti. Tai štai, prieš tai atsikėlėm čionais, į tėviškę, o dar po kelerių metų mes statėmės mūsų šitą, kaip mes vadiname, didįjį namą, kuris ir iliustruotų tas mūsų idėjas - seno ir naujo derinimą“, - sako R. Bortkūnas.
Vaizdingame Gegužinės kaime, prie pat sraunios Neries esančioje Kaimo turizmo sodyboje Senosios gegužinės ūkis balandžio 26-ąją apsilankė gausus būrys žurnalistų iš visos respublikos. Tai buvo Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) organizuotas išvažiuojamasis seminaras „Gerieji Lietuvos kaimo plėtros programos pavyzdžiai“ bei vyksiančios LKTA akcijos „Atviros dienos kaime“ dalyvių lankymas.
Tądien Senosios Gegužinės ūkis aplankytas pirmasis. Vėliau žurnalistai lankėsi Kelmės, Šakių ir Kauno rajonų ūkininkų ūkiuose. Senosios Gegužinės kaimo turizmo sodyboje svečius maloniai pasitiko, sodybos istoriją, verslą, etnoarchitektūrą ir jos pritaikymą kaime papasakojo vienas iš šios sodybos savininkų architektas Rolandas Bortkūnas.