Kaimo Sodybos Aprašymas Kalnyne: Istorija, Aplinka ir Įžymybės

Šiame straipsnyje kviečiame pasinerti į kaimo sodybos Kalnyne aprašymą, atskleidžiant jos unikalumą per istoriją, gamtinę aplinką ir kultūrines įžymybes. Keliausime laiku ir erdve, atrasdami tai, kas daro šią vietą ypatinga.

Istorija ir Atmintis

1953 m. Auksūdžio kaimo sodyboje senelis Benediktas Jurčys mano gimimo proga pastatė didelį ąžuolinį kryžių ir davė Dievui pažadą, kad melsis šioje vietoje kiekvieną savo gyvenimo dienos vakarą. Kartais savęs retoriškai klausiu: gal todėl Viešpats jį išsaugojo nuo tremties į Sibiro platybes?!

Būtent atmintį ir dabartį suvienijo prasmingas renginys, aprėpęs kelias Šimkonių ir Balčių giminės kartas. Šiemetinę birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Ricieliuose, buvusios Balčių sodybos vietoje, Liškiavos klebonas Vidmantas Striokas pašventino medinį kryžių, Kristaus ir žmonių kančios simbolį. Daugeliui druskininkiečių pažįstamas gydytojas Vitas Šimkonis prie žinomo drožėjo Vytauto Dabruko išskobto dailaus kryžiaus subūrė giminaičius ir buvusius kaimynus, idant kartu įprasmintų savo artimųjų atmintį, primintų jų kančias Sibire, ilgesį gimtajai vietai, kur stovėjo plytinis skarda dengtas pasiturinčių kaimiečių Balčių namas, talpūs ūkiniai pastatai, vešėjo sodas.

Apie penkiasdešimt kelių kartų giminaičių pagerbė praeitin nutolusius saviškius atmintimi, malda ir artimų žmonių susitikimo džiaugsmu. Vyriausiajam iš atvykusiųjų buvo apie 80 metų, jauniausiajam - 4-eri. Artimųjų suėjimas tęsėsi Liškiavos bažnyčio...

Gamtos apsuptyje

Iš Žiemgalos į patį Žemaitijos pakraštį nusigauti truko dvi valandas.

Privažiuosi didelį akmenį. Jis žymi keliuką į mūsų sodybą. Važiuok juo iki galo. Ateisiu tavęs pasitikti. Tėtis patarė vienam pro vartelius neiti.

Automobiliui riedant siauru keliuku, keturkojis teritorijos sargas, šuoliuodamas kitoje tvoros pusėje, lydėjo nuo pat posūkio iki vartelių. Lai mielas vardas jūsų neapgauna. Ši stipri būtybė buvo sukurta vieninteliu tikslu - ginti bandą nuo vilkų. Dar nesugiję sargo nasrai bylojo apie nakčia įvykdytą ežiuko egzekuciją.

Šiaurinės Lenkijos kraštovaizdis panašus į mūsiškį. Važinėjantys į pasienio turgavietes tai patvirtins. Jei ne lietuvio ausiai neįprasta kalba ir priemiesčiuose kybančios kitoniškos iškabos - manytum, kad esi tėvynėje.

Lenkijos-Slovakijos siena vinguriuoja tarp Tatrų kalnyno viršūnių. Tatrai - aukščiausia Centrinių Karpatų kalnų grandinės dalis. Pietinėje Lenkijos dalyje įsikūręs mažytis Zakopanės miestelis, turintis vos 30 tūkstančių gyventojų. Palyginus su pusantro milijono kiekvienais metais atvykstančių keliautojų, atrodytų, vieni juokai. Kas juos čia traukia nesunku atspėti.

Didžioji miestelio dalis įsikūrusi slėnyje. Mintis įsirengti stovyklavietę toli nuo gyvenamųjų rajonų netruko materializuotis. Kelios akimirkos ir žolės žalumo palapinė įgavo projektinę formą.

Vos išklydus iš per daugelį metų susiformavusio kasdienio ritmo, organizmo sistemos išsikraustė iš proto. Bevalgant vakarienę nusileido saulė ir žemę užklojo tamsa. Tiek paukšteliai nabagėliai, tiek tolumoje įsitaisiusių sodybų gyventojai ruošėsi poilsiui. Ilgainiui stojo mirtina tyla.

Pasirodo, keli šimtai baltų avelių sparčiu žingsniu keliavo namo, o mes pasimaišėme jų kelyje. Keturkojai aviganiai užtikrino tvarką.

Slovakija - šalis apie kurią žinojau mažiau nei Starkus ir Radzevičius žino apie buvimą namisėdomis. Dėl begalės nacionalinių parkų, turtingų vingiuotomis upėmis, paslaptingais urvais bei vingiuotais takais ir takeliais, Slovakija sulaukia vis didesnio keliautojų dėmesio.

Ankstaus rytmečio šviesa atskleidė tamsos taip uoliai slėptą kraštovaizdžio žavumą. Įbridęs į sraunų upelį nusiprausti, beregint netekau apavo.

Žygiuojant pagrindinio kelio link, pakeliui sutikti žygeiviai visi kaip vienas tvirtino, kad ne ta kryptimi einame. Atkakliai mojavo rankomis ragindami apsisukti. Pasirodo, visi jie traukė link Jūros Akimi (Morskie Oko) vadinamo ežero. Tai bene garsiausias ežeras visame Tatrų kalnyne: didžiulis gėlo vandens telkinys nuo seno telkšantis 1395 m. aukštyje virš jūros lygio.

Besidomintys geografija žino apie įdomią Slovakijos formą. Visa šalis tarytum ištįsusi, o per liemenį, nuo Lenkijos iki Vengrijos - vos 175 kilometrai. Važiuojantiems automobiliu šia kryptimi šalį kirsti pakanka trijų valandų.

Žmonės ir Tradicijos

Nejaukią tylą nutraukė kaip visad linksma Kamilė ir žavingai besišypsanti jos mama Gražina. Stot! Damoms patogiai įsitaisius, gerą vietą prie gausiai nukrauto stalo išsirinkau ir aš. Sunkią kėdę suėmęs už atlošo, atitraukiau ją tiek, kad galėčiau atsisėsti. “Stot! Tai mano sūnaus vieta! Tu gali sėsti štai ten,” - parodė pirštu į gretimą kėdę.

Savęs saugojimo instinktas paskatino sekti mamos veiksmus. Kas galėtų paneigti, kad istorijoje yra buvę atvejų, kai namiškiams tenka vienokios, o svečiui įkrenta visiškai kitokios - ne tokios sveikatai naudingos žolelės. Šeimai įpusėjus tuštinti puodelius, manasis vis dar buvo sklidinas. Jį laikiau drebančiose rankose, o pastarąsias meistriškai slėpiau po stalu. Nesinorėjo pirmąją pažinties dieną sulaistyti staltiesių.

Vyriškis žengė porą žingsnių į priekį ir išspjovęs dantyse laikytą smilgos kotelį, nusiėmė plačiabrylę skrybėlę. Draugišką pasisveikinimą sekė keli trumpi sakiniai mums nepažįstama kalba. Padrikais rankų mostais ir įvairiakalbiu žodžių deriniu paaiškinome, kas tokie esame ir kur keliaujame.

Jo namai - jo taisyklės. Mūsų nuostabai, nutiko priešingai. Vyriškis paaiškino, kad esame jo svečiai ir pakvietė į trumpą ekskursiją. Parodė, kur rasti geriamo vandens ir kitų patogumų.

Prie stalo sėdėjo lig tol nematytas vyriškis. Pasirodo, tai artimas ūkininko bičiulis. Jakobas buvo pakviestas pabūti šeimininko vertėju. Žmogus pareiškė prieš keletą metų tekę diebti Jungtinėje Karalystėje.

Abu dėdulės sėdėjo sau patenkinti ir šypsojosi nuo ausies iki ausies. Pasirodo, pusryčiauti su pora užsieniečių jiems buvo didi pramoga. Netilo juokas. Šeimininkas kartas nuo karto paragindavo prie vaišių stalo nesikuklinti.

Didžiąją dalį vaišių sudarė pieno produktai: ožkos pieno sūris, šviežutėlės išrūgos, naminis sviestas. Netrūko ir duonos bei bandelių. Tepdamas sviestą, mintimis nusikėliau į vaikystę, kai ištisus mėnesius praleisdavau pas močiutę kaime.

Nešdami vieną išrūgų ąsotį po kito, vyrai juokėsi. Tvirtino, kad šis taurus gėrimas - vyro jėgų šaltinis. Anot jų, išgėrus porą litrų išrūgų, ne tik bet koks ūkio darbas einasi lyg iš pypkės, bet ir šeimos guolyje negęsta aistros.

Dauguma vairuotojų - žili seneliukai. Kalbantys angliškai noriai pasakojo apie jau užaugusius vaikus ir išdykusius anūkus.

Kultūriniai akcentai

Kaimo sodybos Kalnyne apylinkės garsėja ne tik gamtos grožiu, bet ir kultūriniais akcentais. Čia galima rasti senovinių kaimų, tradicinių amatininkų dirbtuvių ir muziejų, kurie pasakoja apie vietos istoriją ir papročius.

Krokuvos Turgaus aikštė - didžiausia dar nuo viduramžių laikų išlikusi tokio tipo aikštė visoje Europoje. Ką čia pridursi? 40 tūkstančių kvadratinių metrų yra daugiau nei pakankamai gausiam būriui gatvės artistų ir miniai miesto svečių užsiimti kiekvienam savo veikla.

“Ar kada sakiau, kad vaikystėje laikiau veislinius balandžius?” - prisipažinau kompanionei. Krokuvos aikštės skrajūnai nepriminė nei veislinių, nei prijaukintų. Daugumos vietinių jie didžiai nekenčiami. Labiausiai dėl polinkio kurdintis balkonuose ir naudotis jais lyg lauko išvietėmis. Vienas kitas senolis vargstančių skraiduolių pagaili: dalinasi duonos trupiniais ar kitais skanėstais nuo savo stalo. Ne išimtis ir greta mūsų stovėjęs vyriškis, pasidabinęs šviesiai rudu kostiumu. “Šie paukščiai tarytum politikai”, - kvatodamas tarė vyriškis. “Kol jie mūsų lygyje, rodos, gerinasi ir nesibodi net lesti iš rankų.

Košicė - žavingas Slovakijos miestas, įsikūręs už 20 km. nuo Vengrijos sienos, kur per klaidą išsilaipinome pačiame miesto centre. Paskui ilgai sukome galvą, kaip be didelių išlaidų ir laiko nuostolių pasprukti į užmiestį.

Pradėdamas renginį filmo režisierius A. kūrinio atsiradimo aplinkybes, kūrimo procesą. požiūris į filmo herojų gyvenimą. laisvę, išpažintis.

Augau gražiose vietose, galbūt tai ir paskatino piešti. gimė 1928 metais Ažušilės kaime, Vidiškių valsčiuje (dab. Ignalinos r.). kitose šalyse dalyvė. kitur. Tautodailininkė apdovanota P. Galaunės (1996 m.), L. kraštui, šeimai. balsai“ meistriškai perteikia metų laikų kaitą. žydint“, „Polė“, „Į kermošių“.

Praktiniai patarimai lankytojams

Planuojantiems aplankyti kaimo sodybą Kalnyne, verta atsižvelgti į keletą praktinių patarimų. Pirmiausia, pasirūpinkite tinkama apranga ir avalyne, ypač jei planuojate leisti laiką gamtoje. Taip pat rekomenduojama iš anksto susisiekti su vietos gyventojais ar turizmo informacijos centru, kad sužinotumėte apie galimus renginius ir užsiėmimus.

Prieš išvykstant, visa išmanantys bičiuliai negailėjo patarimų. Anot jų, pakaks grakščiai atkišti ranką su pakeltu nykščiu ir viskas išsispręs savaime.

Prieš išvykstant, visa išmanantys bičiuliai negailėjo patarimų. Anot jų, pakaks grakščiai atkišti ranką su pakeltu nykščiu ir viskas išsispręs savaime.

“Nuoširdžiai tikiu, kad esi silpnoji šios komandos dalis”, - kartą tarė Kamilė be menkiausios abejonės balse. “Žmonės bijo tavo šukuosenos. Replika suveikė, kaip tas obuolys, kur užvožė Izaokui Niutonui per pakaušį. Taip gimė geniali idėja. “Pasislėpsiu už to medžio ir vairuotojai manys, kad keliauji viena! Kai sustos, aš pribėgsiu. Šviesiaplaukė mėlynakė, su pliušiniu meškinu rankose, viena stovinti šalikelėje. Šalia - už ją pačią didesnė kuprinė. Nors technika pasirodė neveiksminga už vairo sėdint dailiosios lyties atstovėms, tačiau vyrukus pergudrauti kur kas paprasčiau.

Prieš išvykstant, visa išmanantys bičiuliai negailėjo patarimų. Anot jų, pakaks grakščiai atkišti ranką su pakeltu nykščiu ir viskas išsispręs savaime.

Vienišo medžio paunksmėje iš giliausių atminties užkaborių apsireiškė kadaise girdėtas vieno kroatų keliautojo patarimas: “Visuomet prisimink, kad tai Tavo pasirinkimas. Prisiimk atsakomybę už savo sprendimą.

Pirmoji keliavimo autostopu taisyklė byloja, kad didelių miestų geriausia vengti.

Pasirinkus antrąjį kelią, žemėlapis pranašavo ilgą pasivaikščiojimą. Apsistoti viešbutyje taip pat netiko. Tai būtų nugręžę ir taip jau menką biudžetą. Negana to, nakvoti prašmatniame viešbutyje, palikus namus vos prieš kelias dienas, būtų buvęs savotiškas nuotykio žavesio sumenkinimas. Vasaros naktys trumpos.

Nedidelė suma grynųjų bei svarbiausi daiktai gulėjo didelės kuprinės gelmėse. Ant kelių gulėjęs nešiojamasis kompiuteris, taip pat sunkus taikinys. Vienintelis menkiau apsaugotas inventoriaus elementas - greta gulėjęs telefonas.

Tiksliau, ,,puskalbe“.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas

Lietuvos valstybė (Didžioji Kunigaikštystė) driekėsi gerokai toliau į pietryčius nei dabar. LDK pilis Podolės Kamenece dabartinėje Ukrainoje, skirta gintis nuo Osmanų, totorių ir kazokų. 1393 m. užimta Vytauto, išplėsta Kazimiero Jogailaičio. Paskelbta vienu septynių Ukrainos stebuklų.

Lietuvos elitas tad siekė išsimokslinimo ir gyveno kitose Imperijos vietose: sostinėje Sankt Peterburge, Rygoje, kuri tada buvo vienas penkių didžiausių Rusijos valdomų miestų, Liepojoje ir kitur ir ten paliko savo pėdsakus.

Sakome "į Sibirą", bet iš tikro ir į Rusijos tolimuosius rytus, Viduriniąją Aziją (Kazachiją, Tadžikiją). Visur buvo itin sunkios sąlygos, dideli šalčiai (iki -70 laipsnių), kai kur - nepakeliami priverstiniai darbai.

Nors emigracija iš Sovietų Sąjungos drausta, vidinė migracija buvo didelė. Tad iki šiol lietuvių yra gausu buvusios TSRS šalyse, daugiau nei pusėje yra oficialios lietuvių bendruomenės.

Baltarusiją (Gudiją) su Lietuva sieja itin glaudūs istoriniai ryšiai. Lietuvos bajorų ir didikų šeimos dvarus turėjo ir dabartinės Lietuvos, ir Gudijos teritorijose. Ten buvo ir pilys, gynusios LDK nuo kryžiuočių, mongolų, rusų, švedų. Itin daug tokių tvirtovių bei rūmų išlikę kraštuose netoli nuo Vilniaus, apie 100 km spinduliu nuo Lietuvos sienos.

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilys Baltarusijoje susikaupusios maždaug 100 km atstumu už dabartinių Lietuvos sienų, jos - vienas pagrindinių Gudijos turistinių objektų.

Žymiausia LDK pilis Baltarusijoje - į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Myro pilis (Мір), nes didžiulė ir ~1995 m. pilnai atstatyta. Dabar čia - muziejus. Pilis pradėta statyti didiko Jurgio Iljiničiaus XV pabaigoje - dar tada, kai mūrines pilis galėjo sau leisti turėti tik pats didžiausias elitas.

Netoliese - irgi UNESCO pripažintas įtvirtintas Nesvyžiaus dvaras (Нясвіж) su parku. Jį 1582 m. pastatė Radvilos, konkuravę su Sapiegomis dėl įtakingiausios LDK giminės vardo. Dvaro rūmai renesansiniai, su aukštu bokštu, yra vienas puikiausių LDK dvarų kultūros simbolių.

Unikalia atmosfera pasižymi Naugardukas (Навагрудак). Iš kadaise didingos pilies (statyta XIV - XVI a., pradėta Vytauto Didžiojo) beliko kelių bokštų liekanos ant kalno.

Ružanuose (Ружаны) yra XVIII a. pabaigos klasicistinių Sapiegų rūmų griuvėsiai.

Gardino pilys (Гродна) - Senoji (statyta Vytauto) ir Naujoji (XVII a.) stūgso ant gretimų kalvų Nemuno pakrantėje.

Vos ~50 km nuo Vilniaus, už Medininkų kontrolės punkto yra dar dviejų pilių griuvėsiai: Alšėnų (Гальшаны) ir Krėvos.

Seniau didžiojoje dalyje tų žemių, kur gausu LDK pilių, ir gyveno lietuviai. Mat istoriškai lietuvių tauta bei kalba vyravo gerokai didesnėje teritorijoje nei šiandieninė Lietuvos Respublika.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ~200 metų valdė dideles Ukrainos žemes. Ukrainą Lietuvai pajungė didieji kunigaikščiai Gediminas (valdė 1316-1341), Algirdas (1345-1377) ir Vytautas (1392-1430). Po Vytauto Lietuva kontroliavo beveik visą šiandieninę Ukrainą (išskyrus Krymą ir pietryčius).

Žymiausia - Lucko pilis, iškilusi virš Voluinės srities sostinės Lucko senamiesčio. Ją pradėjo statyti Gedimino sūnus Liubartas, kuriam tėvas pavedė valdyti visą Voluinės kraštą.

Klevanės pilis lenkų laikais buvo tapusi gimnazija (pristačius papildomą pastatą), vėliau naudota kariams, o sovietai pristatę dar vieną pastatą čia įrengė alkoholikų reabilitacijos kliniką.

Olykos pilies rūmai ir šiandien - psichiatrijos ligoninė. XVII a. pastatyti tarp 1558 m. LDK mūrų jie mena laikus, kai visas miestas priklausė žymiajai Radvilų giminei.

Dubno pilis išlaikė gynybinę paskirtį, tačiau buvo XVI a. perstatyta į modernesnę bastioninę tvirtovę.

Vietoje dar kelių Lietuvos pilių teliko piliakalniai: pavyzdžiui, Voluinės Vladimire.

Žymiausia ten - Vytauto Didžiojo statyta Kremeneco pilis - ant aukštokos Karpatų priekalnių kalvos. Jos telikę griuvėsiai (išorinių sienų mūrai, bokštų liekanos).

LDK laikus mena ir Ostrohas, kurio pavadinimas davė pavardę vienai žymiausių LDK giminių - Ostrogiškiams.

Už ~10 km nuo Ostroho - Novomalino pilies, kurią ~1400 m. Ostrogiškiai, tuo tarpu, turėjo ir kitų valdų.

Liublino Unija sutapo su technologine kaita: viduramžiškos pilys nebetiko gynybai ir vis dažniau buvo naudojamos tik kilmingiesiems gyventi.

Garsiausi Vakarų Ukrainos dvarai - vadinamoji "Auksinė pasaga". Daugiausiai sąsajų su LDK turi Oleskos rūmai. Dalis jų mūrų statyti dar lietuvių XV a. Į rūmus perstatyta jau prie lenkų (po totorių antpuolių XVI a.). Čia 1629 m., manoma, gimė LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis.

Kaimo sodyba Kalnyne - tai vieta, kur susipina istorija, gamta ir kultūra. Tai puikus pasirinkimas tiems, kurie nori pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasinerti į ramią kaimo atmosferą, mėgautis gamtos grožiu ir susipažinti su vietos tradicijomis. Tikimės, kad šis aprašymas padės jums geriau pažinti šią nuostabią vietą ir paskatins ją aplankyti.

tags: #kaimo #sodyba #kalnyne