Francas Kafka (Franz Kafka, 1883-1924) - žydų kilmės vokiškai rašęs prozininkas, laikomas vienu reikšmingiausių XX a. pirmosios pusės autorių. Pragyvenęs vos keturiasdešimt vienerius metus, jis paliko gilų pėdsaką literatūroje.
Kafka gimė ir augo Prahoje, pasiturinčioje buržua šeimoje. Valdingas tėvas, tapo viena svarbiausių ir Kafkos gyvenimo, ir kūrybos figūrų. Tėvas rašytojui buvo didelis autoritetas, kita vertus, Kafka laikė tėvą atsakingu už tai, kad, priešiškai žiūrėdamas į jo norą tapti menininku, įdiegė jam kaltės ir netikrumo jausmus.
Skirtingai nuo kito žymaus prahiečio Rainerio Marijos Rilkės (Rainer Maria Rilke), Kafka liko ištikimas gimtajam miestui. Baigęs teisę Prahos universitete, jis dirbo keliose draudimo įstaigose. Nors rašytojas skaudžiai išgyveno dėl tokio „dvigubo gyvenimo“, kai atsidėti savo pašaukimui - kūrybai gali tik naktimis ir savaitgaliais, tarnyboje jis buvo iniciatyvus, bendradarbių mėgstamas ir gerbiamas darbuotojas.
Prieštaringa buvo ir jo tautinė bei kultūrinė identifikacija. Gimęs asimiliuotoje, judaizmo tik formaliai besilaikiusioje žydų šeimoje, Kafka jautėsi nutolęs nuo tradicinės žydų bendruomenės. Jis simpatizavo čekams ir mokėjo čekiškai, tačiau to meto Prahoje dominuojančią padėtį užėmė vokiečiai. Tačiau būti priimtam vokiškoje visuomenėje jam trukdė žydiškos šaknys. Todėl vienatvė ir supratimo troškimas, bendrystės siekis ir baimė prarasti savo laisvę yra svarbios Kafkos kūrinių temos. Rašytojas visą gyvenimą buvo akylas žmonių charakterių, santykių, juokingų socialinių vaidmenų, aukštais žodžiais pridengiamų banalių troškimų stebėtojas.
"Metamorfozė": Turinys ir Interpretacijos
Brandūs Kafkos kūriniai apibūdinami kaip „fantastinis realizmas“ - skaidriu ir taupiu stiliumi perteikiami tarsi iš sapno atėję, paradoksalūs, bet didelio simbolinio krūvio vaizdiniai. Žinomiausiame „tėvo ir sūnaus“ temos kūriniams priklausančiame apsakyme „Metamorfozė“ (1915) stropus, šeimai visa širdimi atsidavęs jaunuolis Gregoras atsibunda pavirtęs milžinišku vabalu. Kafka meistriškai vaizduoja ne tik Gregoro dvasinę sumaištį, bet ir fizinio būvio pasikeitimą. Nuodugniai atskleidžiama šeimos bei visuomenės reakcija į šį virsmą: Gregoras griauna jų ribotą požiūrį į gyvenimą ir žmogų, kelia gėdą ir grėsmę geram vardui, be to, ir materialinei gerovei.
Nors rašytojas aiškiai solidarizuojasi su pažemintu ir atstumtu herojumi, vilties tai jam nesuteikia: atgrasiu ir nenaudingu padaru tapęs Gregoras šeimos pasmerkiamas mirti, maža to, sielodamasis dėl nepateisintos atsakomybės, to ima trokšti ir pats.
Iš trijų didesnės apimties Kafkos kūrinių - romanų Amerika (1912-1914), Procesas (1915) ir Pilis (1922) - du paskutiniai psichologinę ir socialinę linijas tęsia metafizikos link. Pagrindinis personažas K. susiduria su paslaptinga galia, Teismu arba Pilimi ir ilgainiui suvokia, kad ji, nors ir besireiškianti groteskiškais ar iliuziškais pavidalais, nors ir besivadovaujanti labai neaiškiais principais, yra svarbiausias jo gyvenimo veiksnys, beveik jo lemtis. Daugelis kritikų interpretavo tai kaip paraboles, atskleidžiančias moderniojo žmogaus ir visuomenės būklę: anonimiškumą, susvetimėjimą ir Dievo nutolimą nuo pasaulio.
Kodėl negalima pasitikėti gerais žmonėmis | Kafkos metamorfozė
Iš absurdiškų kaltinimų išplaukianti griežčiausia bausmė akino manyti, kad istoriją galima laikyti masinio gyventojų naikinimo, kurio netrukus imsis totalitariniai režimai, pranašyste (nacistiniuose konclageriuose žuvo visos trys Kafkos seserys).
Vėlyvojoje Kafkos kūryboje (apsakymuose „Bado meistras“, „Jozefina, dainininkė, arba pelių padermė“ ir kt.) centriniu tampa meno esmės ir prasmės klausimas. Menas gali išganyti modernųjį žmogų, tačiau tai pasiekiama tik nesvyruojamai tikint išganinga jo prigimtimi. Socialinėje plotmėje tai reiškia menininko atsiskyrimą nuo visuomenės ir visišką atsidėjimą kūrybai (šio atsiskyrimo metafora Kafkos, kaip ir daugelio kitų rašytojų modernistų, tekstuose yra liga).
Maksimalius reikalavimus rašytojas taikė ir sau: jis liko nevedęs, o savo bičiuliui Maksui Brodui (Max Brod) testamentu liepė sunaikinti nespausdintus rankraščius. Laimė, Brodas šio reikalavimo netesėjo, taip išsaugodamas svarbiausius Kafkos kūrinius.
Kafkos "Metamorfozė" Lietuvoje
Lietuvoje pirmasis Kafkos vertimas išspausdintas dar prieškarinėje Naujojoje Romuvoje. Tarybiniais laikais nedidelis rašytojo tekstas pirmą kartą pasirodė per „atlydį“, vėliau, devintajame dešimtmetyje, publikuota ir daugiau. Tačiau ir sunkiai prieinamas, kitomis kalbomis skaitomas Kafka buvo vienas iš moderniosios Vakarų literatūros „magiškų vardų“, skatinęs lietuvių rašytojus imtis parabolės, fantastinio pasakojimo, individo ir valdžios santykių nagrinėjimo.
Ištraukos analizė
Ištrauka prasideda ryškia, grėsminga Gregoro mintimi: “Dabar jau turbūt galiu nieko nebijoti.” “Dabar jau”- laikas užbrėžiamas, kažkas prasideda. O gal jau baigiasi? Nieko nebebijojimas- tai tarsi žmogiškumo laimėjimas prieš išorinį pasaulį.
Gregoras jau jaučiasi silpnas, vos apsisuka, sunkiai šnopšdamas. Jis pasuka savo kambario link, niekieno neraginamas. Gregoras jaučia, kad taip turi daryti. Ėjimas į savo kambarį- paskutinė kelionė…
Staiga jis grįžteli ir paskutinį kartą nužvelgia namiškius, tarsi norėdamas paskutinį kartą į juos pažvelgti, atsisveikinti. Jis išvysta vaizdą: “už jo nugaros niekas nepasikeitė, tik sesuo buvo atsistojusi”. Ir visa tai jis palieka, ir visa tai egzistuos toliau. O jis?.. Taip pat paskutinį žvilgsnį metė į motiną, į tą, kuri buvo jo pradžia, bet ji jau miega, tarsi nenorėdama matyti jo pabaigos.
Durų užsitrenkimas, spynos brakštelėjimas- ryšio su šeima absoliutus nutraukimas. Gregoras to išsigąsta… Išsigąsta garso, vienatvės, mirties.
Kokį vaidmenį šioje “paskutinėje kelionėje atlieka sesuo? Ji ir grėsminga šio proceso spartintoja, ir tyli bendrininkė, Gregoro pagalbininkė, atsikratant viso šio košmaro…pasaulio…gyvenimo…
Sesuo tėvams šūkteli: “Pagaliau!” Namiškiams Gregoras jau mirė, jo jau nebėra, nes būtent ”Pagaliau” ir reiškia kažko pradžią, kažko nusikratymą, kažko įveikimą.
“O kas dabar?”…- net ne klausia, bet “pamano” Gregoras, bet ieško atsakymo tamsoje. Dabar šioje tamsoje vyks kažkas, kas nenumatyta, kas ateina savaime. Gregoras nebegali pajudėti, bet tai jo nebaugina, ”greičiau jam pasirodė keista, kad ligi šiol ropinėjo, turėdamas tokias plonas kojas”…
Visas teksto dėmesys sutelktas į Gregoro savijautą, nėra nei erdvės, nei kambario detalių, yra tik Gregoras ir laikas.
Skausmai “silpnėja ir silpnėja ir galų gale visai atlėgs,”- laipsniškas artėjimas, perteikiamas baisiausia forma- skausmo išnykimu…
Užmarštis. Supuvęs obuolys, uždegimas, žaizda- visa jau padengta dulkėmis ir visa jau netekę prasmės.
Kūno skausmą Gregoras jau pamiršta, bet vidinis dar neužgesęs: “Apie namiškius galvojo su grauduliu ir meile. Nėra nei neapykantos, nei pavydo, yra tik graudi meilė…Jis nepyksta, “o kad jam reikia išnykti, buvo net labiau įsitikinęs negu sesuo”. “Reikėjimas išnykti”- tai ne “noras išnykti”, taip reikia, taip turi būti. Sesuo čia šmėsteli tarsi pagalbininkė, bendrininkė.
Gregoro svarstymai- “taikūs” ir “beprasmiai”. Jaučiama ramybė, susitaikymas, jokios aistros, intrigos, prasmės.
Staiga laikas konkretizuojamas: ”pratūnojo ligi trečios valandos ryto”. Kažkokia užuomina tarsi į mirties laiko užrašymą. Tuo mirtis sunaikinama, nebetenka tokios didelės reikšmės, juk miršta tik eilinis komivojažierius, nutraukiama skurdi jo būtis…
Gregoras dar pamato, kaip lauke ima švisti- aušta nauja diena, pasaulis gyvens toliau.
F.Kafkos “Metamorfozė”- tai virsmas, kurį pajuto Gregoras, supratęs savo skurdžią egzistenciją. Virsmas šlykščiu vabalu- biurgeriškos būties išraiška.
Dažnai kalbama, kad mokykla neruošia gyvenimui. Manome, kad kiekviena pamoka, kurioje mokiniai mąsto, gali būti vertinga. Aptarsime vieną pavyzdį, įrodantį, kaip pamokos moko pažinti gyvenimo dėsnius ir skatina mąstyti kritiškai.
Metamorfozė biologijoje ir literatūroje
Metamorfozė [gr. metamorphosis] - vienos formos virtimas kita, ko nors pasikeitimas. Šį reiškinį nagrinėjame per lietuvių kalbos ir biologijos pamokas su dvyliktokais. Biologijos brandos egzamino programa reikalauja gebėti palyginti tiesioginį ir netiesioginį poembrioninį vystymąsi. Netiesioginis vystymasis - tai vystymasis su metamorfoze. Metamorfozė gali būti ne visiška, kai išgyvenamos trys stadijos: kiaušinėlis, lerva, suaugėlis. Toks vystymasis būdingas tarakonams, utėlėms, amarams, blakėms, žiogams ir kt. Metamorfozė gali būti visiška, kai išgyvenamos keturios stadijos: kiaušinėlis, lerva, lėliukė, suaugėlis. Taip vystosi musės, vabalai, bitės, skruzdėlės, drugiai. To išmoko biologija. Bet ne tik šito, ji teigia, kad viskas gyvajame pasaulyje turi prasmę. Metamorfozės tikslas - išgyventi. Lerva ir suaugėlis gyvena skirtingomis sąlygomis, skirtingai maitinasi, todėl nekonkuruoja vienas su kitu dėl maisto ir vietos. Taigi abu išgyvena, nes įvyksta metamorfozė.
Kas kita literatūros pamokose. Čia nebūtinai visada ir viskas aišku (dažniausiai labiau neaišku negu aišku). Franco Kafkos novelėje „Metamorfozė“ tiriama riba tarp žmogaus ir gyvūno. Ir skaitant tekstą būtina pasitelkti kritinį mąstymą, kadangi tekstas yra savotiška alegorija (alegorija - netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas; dažnai konkretybėmis reiškiamos abstrakčios idėjos, mintys).
Reikia pabrėžti - metamorfozė biologijoje reiškia vystymąsi, t. y. tobulėjimą, o šiame literatūros kūrinyje ši sąvoka įgauna kitokią reikšmę. Per biologijos pamokas mokiniai sužino labai aiškų ir suprantamą dalyką - kad žmogus priklauso gyvūnų karalystei. F. Kafkos herojaus virsmas vabalu, žinoma, metafora, skurdžios žmogaus gyvenimo egzistencijos simbolis - taip sako kritikai. Žinoma, galima įsiminti ir šią klišę, bet daug labiau rūpėtų, kad mokinys pats susikurtų santykį su kūriniu (o šito reikalauja ir ugdymo programa).
Per literatūros pamokas svarbu išmokyti suprasti, kad literatūra - kūryba, kad menininkas savo kūriniais dažnai kalba alegoriškai - labai aiškia, konkrečia istorija jis perteikia abstrakčias idėjas - dažniausiai žmogaus arba visuomenės problemas. Šiuo atveju galime įvardinti susvetimėjimą, šaltumą, atstūmimą, empatijos trūkumą, miesčioniškumą (miesčioniškumas - tai praktiškasis materializmas, tai atsisakymas bet kokių aukštesnių visuomeninių kultūrinių siekimų).
Taigi novelėje talentingas rašytojas vaizduoja jauną vyrą, virtusį vabalu, ir šį virsmą pirmiausia apibūdina procesai, susiję su judėjimu. Biologiškai aiškinant, gebėjimas judėti - tai savybė, būdinga gyvūnų karalystei, skirtingai negu augalų ar grybų. Vadinasi, ši savybė yra išskirtinė, ypatinga, padedanti lengviau prisitaikyti, t. y. išgyventi. Tačiau Gregoro Zamzos, virtusio vabalu, judesių koordinacija komplikuota: įprasti žmogaus judesiai vabalui per daug sudėtingi. Jis ne tik kad sunkiai juda fiziškai (didelėmis pastangomis atsikelia iš lovos, vos atidaro duris, šnopuodamas apsisuka ir pan.), bet pamažu tolsta nuo žmogiškosios būties: negali aiškiai mąstyti, prisiminti, paaiškinti įvykių, kalbėti, įprastai maitintis, bendrauti su artimaisiais; jo niekas nesupranta, jis kelia baimę ir pasišlykštėjimą aplinkiniams. Galiausiai Gregoras Zamza miršta ir fiziškai - jo vabališka mirtis parodo, kad (kitaip nei biologijos mokslas teigia), metamorfozės esmė Kafkos kūrinyje - ne vystytis, išgyventi, o atvirkščiai - degraduoti, net išnykti, užbaigti gyvenimą. Ir, žinoma, jei kalbėtume dar sudėtingiau su išprususiais mokiniais, prieitume prie išvados, kad novelė kalba ne apie fizinę metamorfozę, bet apie metafizinę - žmogaus sielos mirtį.
Bendrosiose programose (Integravimo galimybėse) rašoma: Lietuvių kalbos ir literatūros dalyko sąsajas su kitais dalykais lemia tai, kad kalba kuriamas ir perteikiamas kitų mokomųjų dalykų turinys, bendrieji gebėjimai įtvirtinami vartojant ir ugdantis kalbą.(…) Per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas nagrinėjama tematika ir ugdomi mokinių gebėjimai papildo ir pagerina kitų mokomųjų dalykų išmanymą.
Perskaitęs ir išanalizavęs vieną iš brandžiausių visuotinės literatūros kūrinių (Franco Kafkos „Metamorfozę“), mokinys praplės literatūrinį ir kultūrinį akiratį, suvoks kūrėjo fenomeną, gebės įvardinti bei nagrinėti visuomenės problemas (susvetimėjimą, miesčioniškumą, prisitaikėliškumą ir pan.), bet, svarbiausia, mokysis formuluoti konstruktyvius problemų sprendimo būdus.
Taigi, grįžkime prie jau populistiniu tapusio posakio, kad mokykla neruošia gyvenimui. Galbūt nerealu tikėtis, kad ugdymo įstaiga išmokys gyventi (gyventi vaikas mokosi šeimoje). Mokykla nesukuria konkrečiam mokiniui gyvenimo instrukcijos ir nepasiūlo stebuklingo sėkmės recepto. Mes, mokytojai, galime tik tikėtis, kad mūsų mokinių patiriamos metamorfozės bus teigiamos; kad jie laisvai operuos sąvokomis aptardami ne tik vykstančias fizinius reiškinius. Jie atpažins ir tai, kas plika akimi nematoma: vidinius konkretaus žmogaus pokyčius bei visuomenės problemas.
tags: #kafka #metamorfoze #gregoro #buties #dramatizmas