Žodį „etiketas“ turbūt visi esame girdėję ne kartą ir ne du. Tačiau, kokia yra tikroji jo reikšmė? Ar etiketas yra tik apie tai, kaip elgiamės prie stalo ir jį serviruojame prieš atvykstant svečiams, ar tai visgi, daug platesnė sritis?
Trumpai tariant, tai nerašytos elgesio taisyklės, sukurtos tam, kad palengvintų socialines sąveikas. Etiketo tikslas - palengvinti asmeninį bei verslo srityje taikomą bendravimą. Išmokus bei įsisavinus etiketo taisykles, galime sustiprinti pasitikėjimą savimi, komunikaciją su kitais bei tobulėti profesinėje srityje.
Dažniausiai geras manieras mes įgyjame šeimoje, tačiau šių socialinių įgūdžių išmokti niekada nevėlu. Įsisavinus šiuos etiketo niuansus galėsite sėkmingai dalyvauti darbo pokalbyje, oficialioje vakarienėje ar tarptautiniuose verslo susitikimuose.
Kreipimosi formos: "Tu" ar "Jūs"?
Dažnai žmonės tujina vieni kitus ir nesuka sau dėl to galvos. O kaip iš tiesų derėtų kreiptis į kitą žmogų?
Iš tiesų „tu“ galime sakyti vieni kitiems. Ir sakome taip dažniausiai giminėms, savo draugams labai artimiems, labai artimiems bendradarbiams, su kuriais drauge praleidome labai daug laiko. Reikia skirti situaciją.
Jei kalbame apie profesinę aplinką, yra hierarchija. Kas gali pasiūlyti kreiptis „tu“? Žinoma, kad vadovas arba vadovė, nes hierarchiškai tas asmuo yra aukštesnis negu pavaldinys. Taigi jis gali pasiūlyti savo pavaldiniui - prašau vadinti vardu ir kreiptis „tu“.
Jei jis pasiūlė, tai jau pavaldinio sprendimas, ar jis priima pasiūlymą kreiptis „tu“, ar jis pasako: „Ačiū Jums, bet man būtų patogiau į Jus kreiptis „Jūs“ ir vadinti Jus vardu.“ Tai yra pagarba ir parodo tam tikrą žmogaus kultūros lygį.
Kodėl rekomenduočiau kreiptis „Jūs“ ir vadinti vardu? Ten, kur yra labai demokratiška darbo aplinka anksčiau ar vėliau įvyksta kokie nors konfliktai. Ir jei pagarba nerodoma elgesiu, veiksmais, tas tujinimas tampa labai įžeidus.
Esate sakiusi, kad mandagu į žmogų kreiptis, atsižvelgiant į žmogaus visuomeninę padėtį, pavyzdžiui, vadove, pirmininke, direktoriau, profesoriau ir vartoti „Jūs“.
Į aukštesnio rango asmenis kreipiamės žodžiu „Pone“ ir pavarde. Tokiu atveju mes jau nesakome žmogaus pavardės, sakome tik pone pirmininke arba pone prezidente.
Į atitinkamus asmenis, kaip, pavyzdžiui, prezidentą, Ministrą Pirmininką, Seimo pirmininką, ambasadorių rekomenduojama kreiptis „Jūsų Ekscelencija“. Bet mūsų kasdieniniuose pašnekesiuose ir kasdieninėje kalboje to nevartojame. Dažniau kreipiamės „Pone Prezidente“, „Pone Seimo pirmininke“, „Pone ambasadoriau“.
„Pone gydytojau“ arba „Gerbiamas gydytojau“, kaip ir „Gerbiamas profesoriau“. Tai yra nuo seno papročiuose nusistovėjęs kaip deramas kreipinys.
Jei jis prisistatė „Esu vardas, pavardė“ arba „Esu dr. vardas, pavardė“, tai reiškia, kad jis pasakė - noriu, kad į mane būtų taip kreipiamasi. Jei jis prisistatė „Esu prof. vardas, pavardė“, tai irgi yra užuomina, kad jis nori būti priimtas kaip profesorius, šiuo metu einantis, pavyzdžiui, direktoriaus pareigas.
Jei kalbuosi, su, pavydžiui, pardavėja? Tiesiog galite kreiptis „Jūs“. Tie žmonės vis tiek mums teikia paslaugas. Tai jų užimamas darbas. Bet, jei vertintume hierarchiškai arba pagal išsilavinimą, tai nereiškia, jog pats asmuo žemesnis. Jis taip pat yra žmogus, vertas pagarbos. Jis taip pat vertas pripažinimo, vertinimo. Niekas mums nesuteikia teisės į jį kreiptis „tu“ todėl, kad jis yra žemesnio rango, kaip teikiantis mums paslaugas.
Net į asmenį nuo 12 arba 16 metų (skirtingai nurodoma skirtingoje literatūroje) reikėtų kreiptis „Jūs“ ir priimti kaip visavertį visuomenės narį, nors jis dar besiformuojantis jaunuolis ar jaunuolė. Jei jaunuolis ar jaunuolė norėtų kad į juos kreiptųsi „Tu“, tai reiktų taip ir daryti. Derėtų to pasiteirauti.
Etiketo svarba ir poveikis žmonių santykiams. Svečiuose Indrė Sapagovaitė | Nusirenk iki pusės #72
Elgesys prie stalo: kaip elgtis vakarienės metu
Valgant neretai atsiskleidžia žmogaus charakteris. Tai nebūtinai priklauso nuo to, ar žmogus žino svarbiausias etiketo taisykles ir jas taiko. Nesėkmė (išvirtusi taurė ar užtiškęs padažas) gali ištikti kiekvieną. Patekus į keblią situaciją, svarbu pasitikėti savimi. Vis dėlto elementarių etiketo taisyklių reikėtų laikytis.
Tas, kuris karštligiškai puola valgyti, pirmas apsitarnauja, į lėkštę prisideda daug maisto, raugėja, kalba pilna burna ( o kalbant jam iš burbos krenta maisto gabalėliai), draugija kamuoja nepriimtinomis prie stalo temomis, neturėtų stebėtis, kad kitą kartą į svečius pakviestas nebus.
Nors sakoma, kad valgis ir gėrimas suvienija kūną ir sielą, padeda sukurti abipusę simpatiją ir pagarbą, neretai tai būna nelengvas išbandymas. Geros manieros prie stalo yra neįkainojamos.
Peilių, šakučių, šaukštų kalbą - nebyli, bet lengvai perprantama. Prie šventiškai padengtų stalų, žėrinčių daugybe stiklo taurių, lėkščių ir stalo įrankių, galite pademonstruoti savo geras manieras.
Kiekviename restorane rasime servetėlę. Ji dažniausiai pastatoma ar sulankstyta padedama ant lėkštės ar šalia jos. Yra labai daug servetėlės padėjimo ir jos naudojimo galimybių, - griežtų taisyklių čia nėra. Svarbiausia servetėlės funkcija - praktinis panaudojimas.
XVII amžiuje stalo peiliai buvo retenybė. Buvo valgoma rankomis, o riebaluoti pirštai šluostomi į staltiesę. Tuo metu nebuvo ir popierinių servetėlių. Neretai į staltiesę dar būdavo ir nusišnirpčiama. Servetėlę tokiu atveju naudoti daug patogiau. Ne tik dėl to, kad staltiesė išlieka švaresnė, bet ir dėl to, kad neišsitepa drabužiai.
Iš to, kaip padėta servetėlė, galima spręsti, ar svečias jau baigė valgyti, ar tik trumpam pakilo iš už stalo. Tai, kad jis tik trumpam pasišalino, rodo vieną kartą priešingai sulenkimo raukšlei sulenkta ir švaria puse ant kėdės padėta servetėlė.
Jei svečias servetėlę (taip pat švaria puse) padeda keirėje pusėje šalia lėkštės, reiškia, kad jis jau sotus. Tai galioja ir naudojantis popierinėmis servetėlėmis.
Pagrindinės etiketo taisyklės vakarienės metu:
- Taisyklinga laikysena: atsisėdus prie stalo svarbu ištiesti nugarą, šiek tiek atlošti pečius, suglausti kojas, galvą laikyti iškeltą.
- Valgymas kartu: atėjus į restoraną ar svečius negalima pradėti valgyti tol, kol visi gaus savo porcijas.
- Servetėlė: servetėlę reikėtų dailiai išsilankstyti ir pasidėti ant kelių. Jeigu vakarienės metu tenka išeiti, tai servetėlę dera padėti ant kėdės sėdimosios dalies, o grįžus grąžinti ant kelių.
- Teisingas įrankių naudojimas: šventiškai serviruojant stalą įrankiai sudedami į tvarkingą eilutę, valgant jie imami iš eilės: nuo išorės į lėkštės pusę, t.y. atnešus pirmąjį patiekalą jam naudojami kraštiniai įrankiai.
- Lėtas valgymas: stenkitės valgyti kuo tyliau, nečepsėti, nešlerpkite, garsiai nesiurbkite.
- Lėkščių padavimas: norėdami pasiekti toliau esantį salotų dubenį, duonos lėkštę ar pan. nepersisverkite per visą stalą, leiskite kitiems jums asistuoti, o taip pat būkite dėmesingas ir pasisiūlykite padėti kitiems valgytojams.
- Gėrimų pasirinkimas ir papildymas: tradiciškai su maistu derinamas vynas, kartais - šampanas, ant stalo taip pat turėtų būti vandens. Vakarienės restorane metu nereikėtų pulti patiems pilstyti gėrimų.
- Įrankių padėtis vakarienės metu: jeigu valgymo metu darote pertrauką, įrankius padėkite ant lėkštės A forma, šakutės dantukus nukreipdami žemyn. O jeigu valgyti baigėte, įrankius sudėkite vieną šalia kito, ties 4 arba 5 valanda, šakutės dantukus nukreipę viršun.
- Atsiprašymas: dažnas vaikštinėjimas vakarienės metu yra blogas tonas, tačiau jūs tikrai neturite jaustis lyg prie kėdės pririštas. Galima trumpam išeiti, tačiau prieš tai būtina atsiprašyti visų svečių, o ypač - šeimininkų.
- Pokalbio temos: šventiška vakarienė turi teikti malonumą visiems svečiams, tad pokalbis turėtų būti lengvo, malonaus turinio. Reikėtų vengti aršias diskusijas provokuojančių temų - nedera kalbėti apie religiją, politiką, pinigus, labai asmeniškus ir privačius dalykus.
- Mobilusis telefonas: ant stalo turėtų būti tik maistas, taurės, lėkštės, įrankiai, o štai šalia pasidėti mobilųjį telefoną, raktus ar pan. - blogas tonas. Vakarienės metu telefoną (ar bent jau skambučio garsą) derėtų išjungti.
- Mandagumas: šventinės vakarienės metu reikėtų būti mandagiems ir draugiškiems, derėtų stengtis kalbėti ramiai, tolygiu tonu, jokiu būdu nekelti balso, perdėtai garsiai nesijuokti.
Apranga: kaip rengtis tinkamai
Žmonės, kurie įsikibę laikosi normų, vadinami snobais. Bet supraskime, kas yra tikroji etiketo vertybė.
Tarkim, vasarą labai karšta ir darbe būtų patogu sėdėti nuogiems. Bet mes to nedarome. Kodėl? Todėl, kad yra etiketo normos: į darbą einame apsirengę vienaip, į paplūdimį - kitaip.
Etiketo taisyklės - ne aristokratų išmonė. Kada atsirado pirmosios etiketo taisyklės? Teoretikai teigia, kad pirmoji knyga apie etiketą buvo parašyta 2314 metais prieš Kristų Egipte ir vadinosi "Elgesio instrukcijos". Bet kiek egzistuoja žmonija, tiek egzistuoja ir santykių tarp žmonių reglamentavimas. Tai neatskiriama žmogaus egzistencijos dalis.
Šiandien etiketas reikalauja, jog darbinė vyro apranga gali turėti tik kelis papuošalus - du žiedus arba auskarą. Prieš kelerius metus joks protokolininkas nebūtų drįsęs ištarti, kad auskaras - protokolinis vyro papuošalas.
Populiarūs aprangos kodai ir jų reikšmės:
- Black-Tie: Vyrams - smokingas, moterims - ilga vakarinė suknelė. Tai labai iškilminga.
- Formal / Black-Tie Optional: Vyrams - tamsus kostiumas su kaklaraiščiu arba smokingas, moterims - ilga suknelė, puošnus kokteilinis derinys.
- Cocktail Attire / Semi-Formal: Vyrams - kostiumas (vasarą gali būti ir šviesesnis), moterims - kokteilinė suknelė, elegantiškas sijonas su palaidine.
- Festive / Smart Casual: Čia galima daugiau laisvės, ryškesnių spalvų, įdomesnių derinių, tačiau vis tiek svarbu atrodyti šventiškai ir tvarkingai.
Jei kvietime nurodytas aprangos kodas, tai gražus jaunųjų noras sukurti tam tikrą šventės atmosferą. Dalyvaujantys svečiai, kurie paiso šio prašymo, labai prisideda prie bendros šventės dvasios ir parodo pagarbą.
Etiketas skirtingose kultūrose
Daug bendrauju su žmonėmis, kurie dirba užsienio kultūrose. Čia lietuviai susiduria su keblumais. Tie, kurie dirba Prancūzijos, Didžiosios Britanijos Japonijos arba Kinijos rinkoje, susiduria su keblumais, nes tose kultūrose pagarba yra svarbi, svarbus oficialus kreipinys ir negali pradėti tujintis. Gal skandinavų kultūroje viskas paprasčiau. Amerikiečiai greitai pradeda tujintis. Bet jų elgesyje yra labai didelė pagarba.
Kai kuriose šalyse teks pamiršti viską, ko išmokote apie kultūringą elgesį prie stalo. Daugelyje Azijos šalių garsiai siurbdami makaronus ar sriubą, išreikšite pagarbą patiekalus ruošusiam žmogui. Garsus siurbimas rodo, kad maistas toks skanus, jog negalite susilaikyti ir palaukti, kol jis bent šiek tiek pravės.
Nors vaikystėje iš tėvų girdėjome, kad palikti lėkštėje bent šiek tiek maisto yra nemandagu ir buvome barami už švaistymą, Filipinuose, Šiaurės Afrikoje, kai kuriuose Kinijos regionuose, ištuštindami lėkštę, galite įžeisti jus vaišinusius žmones. Tuščia lėkštė reikš, kad jums buvo patiekta per mažai maisto.
Indijoje jums neprireiks jokių stalo įrankių. Pats natūraliausias ir tinkamiausias būdas valgyti - rankomis. Daugelyje musulmoniškų kraštų populiariausi valgyti rankomis, bet svarbu nesupainioti rankų. Kaire ranka yra prausiamasi pasinaudojus tualetu, todėl maistas į burną gali būti dedamas tik dešine ranka.
Japonai įsitikinę, kad viskas įskaičiuota į prekės ar paslaugos kainą ir papildomai mokėti nereikia.
Komplimentai gali būti puikus būdas pralaužti ledus, tačiau pagirti kokį nors kito žmogaus daiktą visai nedera Vidurio Rytuose, Nigerijoje ir Senegale. Girdami daiktą, leidžiate suprasti, kad jo norite, ir žmogus jaučiasi blogai, jei negali jo parduoti ar padovanoti.
Nykštys į viršų mums suprantamas kaip „šaunu, puiku“, daugelyje šalių reiškia tik pakeleivingų mašinų stabdymą. Staigiu judesiu kilstelint ranką iškeltu nykščiu ir rodant kryptį už nugaros išreikšime neigiamą nusistatymą („atšok nuo manęs“).
Daugelyje Europos šalių V formos ženklas rodomas smiliumi ir didžiuoju pirštu suprantamas kaip pergalė arba dvejetas. Tačiau Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje yra įžeidžiantis, reiškiantis „užsičiaupk“.
Apibendrinant, etiketas - tai ne tik taisyklės, bet ir būdas parodyti pagarbą, dėmesį ir supratimą kitiems. Laikydamiesi etiketo, galime kurti malonesnę ir harmoningesnę aplinką sau ir aplinkiniams.
