Gyvenimas - tai nuolatinis iššūkių ir pasirinkimų kelias. Apie žmogaus gyvenimą su iššūkiais mes užjaučiamu tonu pasakome „taigi… ne rožėmis klotas jo kelias“. Tačiau kas atsitiktų, jei mūsų kelias iš tiesų būtų „klotas rožėmis“? Aš bent jau basas tokiu keliu eiti atsisakyčiau. Jūs tikriausiai, irgi. Rožės juk turi spyglius!
Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia turėti sunkų kelią, kaip priimti teisingus sprendimus ir kaip įveikti iškylančius sunkumus. Taip pat aptarsime, kaip mūsų pasirinkimai veikia ne tik mus, bet ir aplinkinius.
Gyvenimo Iššūkiai kaip Augimo Galimybės
Iššūkiai nesusiveda į tuos spyglius, ir į tai, kad berniukas bando perplaukti upę, o jaunuolis su šūkiu rankose protestuoja prieš savo valstybės politiką. Iššūkių būna tiesiog augant ir besivystant ir jie yra dėsningi.
Vystimosi psichologas E.Eriksonas visą mūsų gyvenimą įsivaizdavo kaip nuolatinius iššūkius. Gyvenimas - tarsi kopimas laiptais, kur pasiekęs vieną laiptelį, gali kopti į kitą. O nepasiekęs - nusiristi į gretą einančias „kopėčias“. Kokios tai pakopos? Jos anaiptol nepasižymi nuolatine ramybe ir jose reikalinga kai ko išmokti.
Eriksonas tų pakopų suskaičiavo aštuonias. Kiekviena iš jų - tai savotiška „maža kova“, kurią patogiausiai įsivaizduoti, kaip svyravimą tarp įvairių polių. Taigi, mes galime atrasti „emocinių išgyvenimų polius“, „prisitaikymo mechanizmų polius“ ir skirtingus vystimosi rezultatus. Kiekvienas iššūkis čia atneša mums ir naujų išgyvenimų, ir naujų prisitaikymo įgūdžių.Eriksono Psichosocialinės Raidos Pakopos
Štai Eriksono išskirtos psichosocialinės raidos pakopos:
- Pasitikėjimas - nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 metų): Santykiai su motina, mokymasis imti ir duoti.
- Autonomija - abejonė (1-3 m.): Santykiai su abejais tėvais, mokymasis valdyti ir atsisakyti.
- Iniciatyva - kaltė (3-6 m.): Santykiai su tėvais, broliais ir seserimis, mokymasis siekti tikslų.
- Darbštumas - nepilnavertiškumas (6-11 m.): Santykiai su mokykla ir kaimynais, mokymasis įvairių įgūdžių.
- Tapatybė - vaidmenų painiava (paauglystė): Santykiai su bendraamžiais, savojo „aš“ tapatumo paieškos.
- Intymumas - vienatvė (jaunystė: 20-30 m.): Santykiai su draugais ir mylimaisiais, mokymasis mylėti.
- Tęstinumas - uždarumas (vidutinis amžius: 40-65 m.): Santykiai su darbu ir šeima, kūrybiškumas ir rūpesčiai.
- Vientisumas - nusivylimas (senatvė iki mirties): Santykiai su artimaisiais ir žmonija, sielos ramybė ir išmintis.
Besibaigiant kiekvienai pakopai išgyvename laikotarpius, kuomet seni įgūdžiai jau įvaldyti, o naujų dar neturime. Todėl sakome, kad kiekvienai pakopai būdinga psichosocialinė krizė. Krizė - tai iššūkio arba posūkio taškas, kuriame glūdi ir pavojus, ir galimybės, “posūkis į gerą arba į blogą“ ( Erickson, 1964).
Sprendimų Priėmimas: Kaip Neįstrigti Dvejonėse
Atrodo, kad kiekvieną dieną stovime kryžkelėje: skirtis ar gyventi kartu, likti darbe, kuris slegia, ar ieškoti naujų kelių; pasilikti namuose, kuriuose negera, ar žengti į nežinią. Kartais dilema atrodo visai paprasta - pirkti raudoną ar žalią. Kartais ji tampa tokia didelė, kad supurto ne tik patį žmogų, bet ir visą jo aplinką.
Yra sprendimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo smulkūs ir nereikšmingi, tačiau jie formuoja mūsų kasdienybę. Ir yra tokių, kurie daro gilų poveikį ne tik mums patiems, bet ir aplinkiniams - vaikams, šeimai, artimiesiems. Šiame straipsnyje pažvelkime į pasirinkimus plačiau - nuo kasdienių smulkmenų iki sprendimų, kurie paliečia giliausias gyvenimo šaknis: santykius, vaikus, netgi namus ir turtą.
Kasdieniai pasirinkimai dažnai parodo mūsų vidinį neapsisprendimą. Jeigu sunku apsispręsti tarp raudonos ar žalios, dažniausiai tai atspindi ne daikto vertę, o mūsų būseną - baimę suklysti, nenorą prisiimti atsakomybės.
Kai kurie pasirinkimai sukrečia ne tik mūsų kasdienybę, bet ir visą gyvenimo kryptį. Skirtis ar gyventi kartu. Sprendimas gali atverti kelią į laisvę, bet tuo pačiu sugriauti įprastą šeimos struktūrą. Likti darbe ar išeiti. Kartais žmogus dirba vietoje, kur jaučiasi nelaimingas, bet bijo pokyčių - stabilumo praradimo, finansinių sunkumų, neaiškios ateities. Pasilikti namuose ar išeiti. Namai - tai ne tik sienos, bet ir saugumo jausmas, šaknys, įpročiai.
Šie pasirinkimai susiję ne tik su mumis. Jie paliečia vaikus, finansus, turtą, mūsų socialinį ratą. Tokiose situacijose žmogus dažnai įstringa, nes atrodo, kad bet kurį kelią pasirinkęs jis kažką praras. Viena pusė šaukia: „rinkis laisvę“, kita - „neprarask to, ką turi“. Ir nors tokiose akimirkose norisi ieškoti pagalbos iš artimųjų, vis dėlto galutinė atsakomybė tenka tik mums patiems. Svarbiausia - nesiaukoti.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmogus turi begalę pasirinkimų. Tačiau dažnai renkamės ne tai, ko trokštame, o tai, kas atrodo saugu. Baimės, aplinkos įtaka, praeities programos - visa tai veikia mūsų sprendimus.
Kiekvienas sprendimas, kad ir koks mažas, turi pasekmes. Matomos pasekmės, nematomos pasekmės - tai emocijos, energijos pokyčiai, pasąmonėje likę įrašai. Nėra tik „gero“ ar tik „blogo“ pasirinkimo. Yra tik kelias, kuris veda į patirtį ir augimą. Kartais atrodo, kad sprendimas buvo klaida, bet būtent iš jo gimsta nauja jėga.
Svarbu prisiminti: jei žmogus nuolat renkasi kitus, o ne save, jis negali išmokyti vaikų branginti gyvenimo. Perskaičiau straipsnį vienoje žinių platformoje „Tai lyg garbinti Kašpirovskį“ - apie tai, kodėl mes renkamės kitus kaip vedlius vietoj savęs.
Kaip Paleisti Tai, Ko Negalima Paleisti
Jei tai apie tave - ir tau atrodo, kad niekaip nepavyksta paleisti vieno žmogaus - šis tekstas tau. Praėjo dienos, savaitės, gal metai, bet jis (ar ji) vis dar gyvena tavo mintyse. Tarsi meilė plėšytų širdį.
Tu sutikai ne šiaip žmogų. Tu sutikai karminį partnerį. Dažnai tokie santykiai ateina ne tam, kad juos „turėtum“, o tam, kad pabustum. Jis ar ji pasirodė tavo gyvenime kaip veidrodis, o kad parodytų tavo vidinę kelionę. Todėl trauka tokia stipri. Todėl pasijutai tarsi grįžęs(-usi) namo - nes šalia jo atsivėrė tavo gilesni sluoksniai. Tavo siela nubudo. Jis tėra raktas. Sielos kontraktas, padėjęs tau pabusti.
Šis žmogus atėjo tau parodyti tavo skausmą, kurio ilgai nepripažinai. Gal buvai įsisukęs(-usi) į aukos ar gelbėtojo vaidmenį. Buvai visiems viskuo - o sau niekuo. O tada atėjo jis ar ji: gražus(-i), švelnus(-i), atrodė tikras ir tyras - ir visam laikui...
Kai jis (ji) išėjo, tu pajutai - grandines. Tu nubudai. Gal po griūties, po sunkaus įvykio. Bet tai buvo pabudimas.
Veidrodis - Gydantis ir Aštrus
Šie santykiai - kaip veidrodis. Ne rožėmis klotas, bet tikslus. Kai jis atsitraukia - tu griūni. Kai artėja - tu bijai. Kad netiksi, kad nepriims, kad vėl skaudės kaip tada skaudėjo.
Jis tave moko: kaip sugrįžti į save. Kaip atsisakyti priklausomybės nuo kito žmogaus jausmų. Kaip išmokti stovėti savo centre. Gyventi sau ir dėl savęs. Gyventi taip, tarytum šis pasaulis - tau ir dėl tavęs.
Tavo darbas - ne keisti jį ar ją, ne laukti jo ar jos, o gydyti save. Žiūrėdamas(-a) į jį, klausk savęs: kur aš palikau save? Kur save išdaviau, žeminau, menkinau? Ko vis dar ieškau kituose žmonėse? Kur noriu būti pamatytas(-a), įvertintas(-a), apkabintas(-a), išgirstas(-a), priimtas(-a)?
Kaip Paleisti Tą, Kurio Negali Paleisti?
Paleidimas prasideda ne nuo to žmogaus atsitraukimo, o nuo tavo sprendimo būti su savimi. Leidimo sau būti savimi. Leidimo sau gyventi sau ir dėl savęs. Kai trauka grįžta - kvėpuok. Uždėk ranką ant širdies. Ne bėk nuo to jausmo - išbūk jame. Būk su savimi tame jausme.
Paleisti - tai atpažinti, kad tai buvo ne apie jį, o apie tavo sielos šauksmą - būti išgirstam(-ai), mylimam(-ai), saugiam(-ai.
Tiltai Mūsų Gyvenime
Turbūt ne vienas turime savo tiltą ar lieptelį - ir jų pasiilgstame. Savitas garsas, dar nuostabesnis, kai gražiai viską vanduo neša tolyn. Akimirka - ką matai ir ką pajauti. Ką labiau, nors visko tik minimaliai, gali aplink išskirti. Esi užlietas sugrįžimo vėjo. Kieksyk taip - ir vis tik atlėgsta keistas vidinis slėgis.
Tilto sąvoka - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pavyzdžiui, tiltų tiesimas ir jų deginimas, tai ir kelio paieškos, ryšio stiprinimas, kliūčių pašalinimas, arba - visko nutraukimas. Tiltas yra jungiantis kelias, draugiški žmonių bendravimai, tvirti santykiai. Galbūt ir tam tikras atpažinimo ženklas, juk ne sykiais ir vietovę nustatome pagal joje esamą tiltą.
Tiltai yra vieni seniausių žmonijos statinių. Jie jungė kelią per gamtinę kliūtį. Tiltų pirmtakai - kūlgrindos ir medgrindos buvo tiesiamos nepraeinamose vietose. Suprantama, dabar senieji tiltai yra kultūros paveldo dalis, įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Tiltai jungia, sudaro sąlygas laisvai judėti. Tautosakoje - ne tik tiesti ar sieti tiltu galima, bet ir reikšti mintis, išsakant tam tikrą vertinimą ar kitokį veiksmą.
Itin įsimintini yra M.K.Čiurlionio kūrybos tiltai - senieji, išsaugoję atmintį, ir mums apie ją kalbantys. Kiekvienas sau ieškome prasmės - grįžimo, kad įgyvendintume tai, kas mums sumanyta. Galbūt ir tiltas apie tai kalbėtų? Juk esama prie jo tokios keistos lyrikos - iš kažin kur, kas tikrai susiję su širdimi.
Žinoma, ne sykį šauna tokia mintis, kad tiltas - ir atskirties taškas. Tokia prieglobsčio ar tuomet reikiamos ramybės vieta. Poetai, regis, įkalba daugiau nei mes patys pajėgiame suprasti, kas mus sieja, glaudžia, dėl ko ir vienumos pasigendama.
Tiltas ir vanduo tarsi įveikia mūsų neperkalbamus tolius. Eilėraštyje - ir tokių tiesų esama, ir tokios akimirkų būsenos išveda. Taigi - viena kita susitikimų įžvalga iš eilėraščių, kuriuose išgyvenimai.
