Pinigai - priemonė, kuria savo prekes/paslaugas mainome į mums reikiamas prekes/paslaugas. Pinigai dažnai vadinami “visų prekių preke” ir jie yra vienos įspūdingiausių žmonijos išradimų. Nors pinigais gali būti viskas, kas visuotinai priimta atsiskaitant už prekes/paslaugas, tačiau, nors principinių apribojimų ir nėra, jie privalo turėti kai kurias savybes.
Pinigų kilmė ir raida
Pagrindinės pinigų savybės
Pinigai turi būti:
- Stabilūs
- Portatyvūs - nedideli ir nesunkūs
- Tvarūs
- Vienarūšiai - vienodos nominalios vertės pinigai turi būti tokios pačios vertės
- Dalūs
- Atpažinūs - sunku kopijuoti
Plačiau aptarsime kiekvieną pinigų savybę, todėl:
- Stabilumas - pinigų vertė turi likti ta pat ir šiandien, ir rytoj. Kai pinigų vertė svyruoja (kyla ir krinta), tai žmonės arba kaupia juos, arba skuba išleisti. Ir viena, ir kita daro žalą ekonomikai.
- Portatyvumas - pinigai turi būti lengvi, nedideli, patogūs, kad žmonės galėtų juos nešioti.
- Tvarumas - pinigams pasirinktoji medžiaga turi būti atspari dėvėjimuisi.
- Vienarūšiškumas - viso to paties nominalo pinigai turi turėti vienodas vertes, kitaip kiltų sumaištis.
- Dalumas - pinigai turi būti skaidomi smulkiomis dalimis, kad būtų galima atiduoti grąžą. Tai svarbiausias pinigų privalumas, palyginti su natūriniais ar tiesioginiais mainais - barteriu.
- Atpažinumas - pinigai turi būti lengvai atpažįstami ir sunkiai suklastojami, ypač kopijuojant popierinius pinigus.
Pinigai yra tarpininkai tarp pirkėjo ir pardavėjo. Jie supaprastina palengvina prekių mainus, nes pinigai pasižymi tokiomis savybėmis kaip tvarumas, dalumas, atpažinumas, patogumas, stabilumas.
Istorinė pinigų raida
Pinigai atsiranda tam tikroje ekonominio išsivystymo pakopoje plėtojantis prekių mainams. Prieš pinigų atsiradimą, jų vietą prekių mainams užėmė įvairios prekės. Kokios prekės atliko pinigų vaidmenį, priklausė nuo kiekvienos tautos ekonominių gyvenimo sąlygų. Visur pastebima ta pati tendencija: pinigų vaidmenį atlikdavo dažniausiai parduodamos prekės. Plėtojantis prekių mainams vis labiau ryškėjo tokių pinigų trūkumai. Dėl to jis turėjo užleisti vietą metaliniams pinigams. Pinigų vaidmenyje įsitvirtino taurieji metalai. Plečiantis prekių mainam, didėjo aukso kaip piniginės prekės poreikis. Valstybės turėjo sunaudoti didžiulis išteklius aukso gamybai, kuris tenkino vien tik prekių mainų reikmes. Aukso monetos turėjo nedidelę nominalią vertę. Sunku buvo jas suskaičiuoti. Be to monetos cirkuliacijoje sparčiai dėvisi, patiriami dideli nuostoliai. Metalinių pinigų, nukaldintų iš tauriųjų metalų, cirkuliacija buvo brangi ir ne visuomet patogi prekių pirkėjams/pardavėjams. Dėl to tauriuosius metalus cirkuliacijoje pakeičia popieriniai pinigai. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje. Po pirmojo pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo vartoją auksines monetas. Popierinių pinigų privalumai - nedideli yra jų gamybos kaštai, o nominali vertė yra už juos žymiai didesnė. Tai ypatinga pinigų cirkuliacija. Viena svarbiausių sąlygų jų perkamajai galiai išlaikyti yra pinigų kiekio reguliavimas. Šią misiją atlieka valstybė. Šiuolaikinė pinigų cirkuliacija yra tampriai susijusi su bankų veikla.
Lietuvos Respublikos pinigų istorija
1990 m. kovo 11 d. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, prasidėjo aktyvus rengimasis lito grąžinimui.
1991 m. lapkričio 5 d. Buvo priimtas Pinigų išleidimo įstatymas ir sudarytas Lito komitetas. Ruošiantis įvesti savo valiutą, Lietuvos bankui didelę paramą teikė Vakarų valstybių bankų specialistai. Palyginti per trumpą laiką užsienyje buvo išspausdinti litai (banknotai) ir nukaldintos monetos, tai yra techniškai pasirengta įvesti nacionalinę valiutą.
Sumažėjus Lietuvos Respublikos pramonės, žemės ūkio produkcijos gamybai, didėjant rublio infliacijai, vis labiau komplikavosi ekonominė padėtis, todėl įvesti litą Lietuvoje 1992 m. buvo netikslinga, nes jis, taip pat kaip rublis, būtų nuvertėjęs. Todėl, atsiribojant nuo rublio, buvo nuspręsta įvesti laikiną valiutą - talonus, nes litą “kompromituoti” nenorėta.
1992 m. spalio 1 d. Pradėjo cirkuliuoti talonai, ir Lietuva išėjo iš rublio zonos.
1993 m. birželio 25 d. Įvesti nauji Nepriklausomos Lietuvos pinigai - litai, kurie tapo teisėtu valstybės piniginiu vienetu.
Pinigų funkcijos
Mokslininkai pinigus apibrėžia labai įvairiai, kadangi pinigai reiškiasi įvairiomis formomis ir atlieka įvairiausias ekonominio gyvenimo funkcijas. Pinigai yra apibrėžiami ne pagal jų esmę, bet pagal tas funkcijas, kurias jie atlieka ekonominiame gyvenime. Pinigai atlieka tris pagrindines funkcijas: jie yra pripažinta mokėjimo priemonė, vertės saugojimo priemonė ir įvairių gėrybių vertės matas, o iš šių pagrindinių funkcijų išplaukia ir kitos. Kad ekonomika gerai funkcionuotų, būtinas pinigų deramas veikimas.
Mainų priemonės funkcija arba mainų (cirkuliacijos) priemonė
Be pinigų visuomenė nebūtų galėjusi pasiekti tokios socialinės ir ekonominės pažangos, kokia yra dabar. Sunku įsivaizduoti gamybos procesą be darbo pasidalijimo ir gamybos specializacijos. Jie leidžia padidinti darbo produktyvumą, taigi ir vartojimo lygį. Tačiau gamybos specializacija reikalauja prekių mainų, kurie gali vykti be pinigų, kai savininkai betarpiškai maino prekę į prekę.
Barteriniai mainai (Barter) - prekyba, paremta natūriniais mainais, tai yra, kai prekių savininkai, naudodami pinigų nenaudingą arba mažai naudingą jam prekę maino į nenaudingą.
Barteriniai mainai labai paplinta esant didelei infliacijai arba dėl kitų priežasčių, kai nepasitikima pinigais. Jie apsunkina prekių mainus, nes reikia turėti prekę ir surasti prekės savininką, kuriam būtų reikalinga prekė.
Taigi iki pinigų atsiradimo mainai vyko tiesiogiai, tai yra viena prekė ar paslauga buvo mainoma į kitą. Tokie mainai vadinami natūriniais arba barteriniais. Šiuo atveju neišnyksta sunkumas surasti pirkėją. Tačiau pardavus prekę už gautus pinigus nesunku nusipirkti bet kurią kitą prekę, svarbu turėti reikiamą pinigų sumą. Taigi pinigai taupo prekių gamintojų ir pirkėjų laiką, palengvina mainus.
Tiesioginiuose mainuose pinigai nenaudojami: viena prekė/paslauga yra tiesiogiai mainoma į kitą.
Tiesioginiai mainai yra neefektyvūs, nes:
- Tokiuose mainuose reikalaujama abipusio reikmių (norų) atitikimo, tai yra reikia surasti, kas norėtų keistis prekėmis.
- Iškyla nedalumo problema.
Taigi tiesioginiai natūriniai mainai dėl savo netinkamumo buvo pakeisti netiesioginiais mainais. Atsiradus pinigams, mainai gerokai suspartėja.
Pinigai tampa prekės mainų tarpininku (priemone). Taip pat pinigai išsprendžia ir nedalumo problemą, o patys prekių mainai suskyla į du vietos ir laiko atžvilgiu santykiškai savarankiškus aktus: pardavimą ir pirkimą. Taigi pinigai atlieka ir prekių pirkimo funkciją. Paprastoje tiesioginių mainų ekonomikoje nėra aiškaus skirtumo tarp pardavėjo ir pirkėjo arba tarp gaminio ir vartotojo.
Pinigai, kaip prekė
Šią funkciją pinigai atlieka tiesiogiai, kaip realus konkrečios prekės vertinis ekvivalentas. Šiuolaikiniai pinigai tai daro idealiai.
Apskaitos vienetas
Pinigais išreiškiamos kainos, kurias pasitelkę galime orientuotis prekių ir paslaugų rinkoje.
Svarbu, kad būtų apskaitos vienetas, kurį galėtume naudoti kaip standartinį matą mainomų prekių vertei nustatyti ir užfiksuoti. Išsivysčiusiose visuomenėse prekės mainomos ne tiesiogiai į kitas prekes, bet į pinigus, o šie - į kitas prekes. Naudodami pinigus, mes apibūdiname kiekvieną prekę ir paslaugą, tinkamą mainams, kaip vertą tam tikro pinigų vieneto kiekio, tai yra kiekviena prekė, turi vertę, įgyja kainą. Mes žinome, kad kiekvienos prekės vertė išreiškiama pinigais, konkrečiu piniginio vieneto kiekiu. O pinigais išreikštą vertę vadiname kaina. Piniginis vienetas - tai standartinis valiutos vienetas, kuris sudaro šalies vidaus pinigų kiekio pagrindą. Mainuose tenka lyginti vienas prekes su kitomis. To lyginimo pagrindu imame kainą ir ją išreiškiame pinigais. Tai reiškia, kad pinigais naudojamės kaip priemone įvairių daiktų vertėms palyginti. Apie prekių ir paslaugų vertę mes kalbame vartodami pinigų terminus, pinigais matuojama vertė. Visos prekės ir paslaugos išreiškiamos standartiniu matavimo vienetu - pinigu. Pinigų dėka nustatome kokio nors daikto kainą visiems suprantama išraiška. Arba kaina yra piniginės vertės dydžio išraiška.
Kiekvienoje valstybėje kainos nustatomos nacionaline valiuta, pavyzdžiui, litais, markėmis, doleriais. Atskirais atvejais, kai nacionalinė valiuta dėl sparčios infliacijos pasidaro nepatikima, gali atsirasti dvejopos kainos: jos gali būti nustatomos ir stabilia užsienio valiuta, ir pagal faktiškai susiklosčiusį kursą - kaina, apskaičiuota nacionaline valiuta. Taip buvo Lietuvoje, įvedus laikinus pinigus - talonus. Dvejopos kainos rodo nacionalinės valiutos nestabilumą.
Pinigams yra būdinga visuotinė perkamoji galia, tai yra jie gali būti panaudoti bet kokiai parduoti pateiktai prekei ar paslaugai pirkti. Kadangi pinigai turi vertės mato funkciją, tai jais galima palyginti visas parduodamas vertybes ir sudaryti sudėtingus prekybinius sandorius, įtraukiant rinkos dalyvius, įvairias valstybes.
Dar vienas vertės mato pranašumas - apskaitos paprastumas. Todėl pinigai atlieka ir apskaitos vieneto funkciją. Prekės ir paslaugos yra įvertinamos taikant bendrą matavimo vienetą - pinigus. Jų dėka, naudojant kainas, nustatoma bendra gamybos apimtis ir produkcijos gamybos išlaidos, o jas lyginant su gaunamomis įplaukomis, - nustatomas pelno dydis.
Teisėtos mokėjimo priemonės funkcija
Ši funkcija nusako pinigų santykį su teisėtvarka ir yra nustatoma valstybės įstatymų. Įstatymas skelbia, kad tam tikros formos ir nominalo pinigai turi būti priimami tų asmenų, kuriems juos siūlote mainais už jums reikalingas prekes ir paslaugas arba apmokėdami ankstesnių pirkinių sąskaitas. Valstybės išleidžiama valiuta (banknotai ir monetos) atitinka šį reikalavimą. Teisėtoji mokėjimo priemonė - tai piniginis vienetas, kurį kreditoriai turi priimti, kai sumokomos skolos; tai įstatymų numatyti ir pripažinti vertybiniai popieriai, kuriais galima apmokėti skolą. Kitaip tariant, tai ta šalies pinigų kiekio dalis, kuri įstatymo požiūriu yra visiškai priimta mokant už prekę/paslaugą ar grąžinant skolą. Jie gali būti teisėtai siūlomi arba teikiami kreditoriui, o šis neturi teisės atsisakyti juos priimti, nors jis gali atsisakyti priimti tokius pinigus, kurie nėra teisėta mokėjimo priemonė, pavyzdžiui, kitos šalies banknotus, monetas arba čekius.
Pinigais gali būti viskas, kas visuotinai imama mainais į prekes ir paslaugas. Valstybė apyvartoje naudoja kelias pinigų rūšis: grynuosius pinigus (valiuta), tai yra vyriausybės išleistus banknotus ir monetos; čekius; komercinius vertybinius popierius; indėlius iki pareikalavimo; terminuotus bei taupomuosius indėlius.
| Pinigų rūšis | Apibūdinimas |
|---|---|
| Grynieji pinigai (valiuta) | Vyriausybės išleisti banknotai ir monetos |
| Čekiai | Dokumentai, kuriais galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas |
| Komerciniai vertybiniai popieriai | Trumpalaikiai skolos įsipareigojimai, kuriuos išleidžia įmonės |
| Indėliai iki pareikalavimo | Lėšos, kurias galima bet kada atsiimti iš banko |
| Terminuoti bei taupomieji indėliai | Indėliai, kuriuos galima atsiimti tik po tam tikro laikotarpio |
Pinigai, kurie yra teisėtoji mokėjimo priemonė, tai tos šalies valiuta. Įstatymas gali paskelbti, kad tam tikros formos pinigai yra teisėtoji mokėjimo priemonė mokant bet kokio dydžio sumas (neribota mokėjimo priemonė) arba jie yra teisėta mokėjimo priemonė tik iki tam tikros ribos (ribota mokėjimo priemonė).
Mūsų valstybėje Lietuvos banko pinigų ženklai yra neribota mokėjimo priemonė. Jais galima apmokėti bet kokio dydžio sąskaitas.
Lietuvoje aliuminio ir magnio (1, 2 ir 5 centų) bei vario, cinko ir nikelio (10, 20 ir 50 centų) monetos yra ribotos mokėjimo priemonės. Šios monetos - tai vadinamieji biloniniai pinigai, tai yra sutartiniai, simboliniai nepilnaverčiai smulkūs metaliniai pinigai, nes metalo, iš kurio jos pagamintos realioji vertė yra mažesnė už jų nominaliąją vertę ir emisijos išlaidas. Mažiems sandoriams savo šalyje mes naudojame vario ir nikelio; vario, aliuminio ir nikelio; vario, cinko ir nikelio, o taip pat aliuminio ir magnio monetas. Dabartiniu metu Lietuvos Respublikos apyvartoje naudojamos 1,2,5,10,20 ir 50 ct bei 1,2,5 litų metalinės monetos, taip pat išleistos 1, 5, 10, 50 ir 100 litų proginės ir kolekcinės monetos.
Daugumai sandorių naudojami popieriniai pinigai, tai yra 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 200 ir 500 Lt kupiūrų banknotai.
Kupiūra (denomination) - nominalioji pinigų ar vertybinių popierių vertė, taip pat piniginis ženklas ar vertybinis popierius, reiškiantis tokią vertę.
Monetos gali būti pilnavertės, kai jos yra kalamos tik iš tauriųjų metalų (platinos, aukso, sidabro). Jos bus teisėta mokėjimo priemonė neribotu kiekiu. Nepilnaverčių monetų priėmimas pagal pasižadėjimą yra apribojimas tam tikra suma. Pinigų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, funkcija grindžiamos ir piniginės paskolos.
Pinigai kaip vertybės laikymo priemonė
Kadangi pinigai gali būti panaudoti prekėms/paslaugoms pirkti bet kada, kai tik atsiranda poreikis, todėl pinigai yra patogus turto laikymo būdas. Tačiau pinigai nėra tobula kaupimo priemonė, nes jų perkamoji galia gali kisti. Infliacija reiškia, kad pinigų perkamoji galia mažėja. Jei ir nebūtų infliacijos, tai pinigus visvien būtų patogiau kaupti ne grynais, o investavus juos į vertybinius popierius ar kitus aktyvus, kurie gali duoti procentus. Esamoms išlaidoms dažniausiai laikomas nedidelis pinigų kiekis.
Pagaliau pinigus galima taupyti, įvedant juos į bankus. Pinigų dėka įvairias vertybes nesunku kilnoti iš vienos vietos į kitą ( namą, žemę ar kitą sunkiai kilnojamą turtą galime parduoti ir nusipirkti ten, kur norime, ir tai, ką norime). Taigi kapitalas pinigine forma gali būti perkeltas ten, kur jis gali duoti daugiau naudos. Be to, net jei vidutinis kainų lygis būtų stabilus, pinigai nebūtų geriausias būdas laikyti didelį turtą.
Pinigai kaip kredito priemonė
Pinigai yra kredito, tai yra skolinimo priemonė.
Tokios būtų pagrindinės pinigų funkcijos šių dienų ūkyje. Iš jų aiškėja, kokią reikšmę pinigai gali turėti šalies ūkiui. Kad ekonomika gerai funkcionuotų, pinigai turi deramai veikti. Taigi pinigai yra sukauptas, esamas ir būsimas turtas. Jeigu prekių pirkimas atidedamas vėlesniam laikui, tai pinigai atlieka taupymo funkciją.
Pinigai atlieka apskaitos priemonės funkcijas, kurių dėka, naudojant kainas, nustatoma, bendra gamybos apimtis (įmonės, šalies): produkcijos gamybos kaštai, jie lyginami su gaunamomis piniginėmis įplaukomis ir nustatomas pelno dydis.
Pinigais yra grąžinama skola už gautos prekes bei paslaugas. Tokiu atveju pinigai atlieka mokėjimo priemonės funkciją. Kad pinigai funkcionuotų kaip mokėjimo priemonė, būtina, kad jie išlaikytų vertę.