Vaikas kandžiojasi, trankosi, spardosi ir jo elgesį mes mažų mažiausiai galėtume pavadinti kaip netinkamą? Toks elgesys mus išmuša iš vėžių - supykstame, susierziname ar išsigąstame.
Akimirksniu pamiršę, jog esame suaugę, kakta į kaktą susigrumiam su gerokai už mus mažesniu pypliu. Mus gali patraukti noras atsikirsti ar netgi suduoti bei kąsti atgal! O galbūt mes pasirenkame priešingą kelią? Bijodami akistatos su savo mažylio ar savo pačių pykčiu, tiesiog pasiduodame.
Pradedame savo vaikui nuolaidžiauti, dvejojame, kažką nerišliai vapame ir šokinėjame pagal jų dūdelę. Vaikai supranta, kai jų autoritetas praranda savitvardą, ir dėl to jaučiasi mažiau saugūs bei pernelyg įtakingi. Bausmės veda prie baimės, pagiežos ir nepasitikėjimo.
Galiausiai toks mūsų atsakas nėra sėkmingas, nes jis netenkina poreikio, kurį vaikai reiškia savo netinkamu elgesiu - pagalbos šauksmo. Kai mažamečiai krečia išdaigas, jiems reikia mūsų pagalbos. Tai tikrai taip paprasta.
Jei sugebame suvokti nemalonius savo vaiko veiksmus kaip trumpą proto užtemimą - mažylio pagalbos šauksmą, mūsų vaidmuo ir atsakas tampa daug aiškesni. Kaskart prisiminę, jog sunkus elgesys - tai ne kas kita kaip mažo pasimetusio vaiko pagalbos šauksmas, pradedame suprasti, kad tokį elgesį priimti asmeniškai yra mažų mažiausiai kvaila.
Tuomet suvokiame šių savo reakcijų absurdiškumą: „Kaip tu galėjai taip su manimi pasielgti nepaisant visko, ką aš dėl tavęs darau?! Taigi kalbamės su vaiku ir laikomės nuoseklumo: „Matau, jog tau sunku nesimušti, tad aš tau padėsiu laikydama tavo rankas“.
Galime tą sakyti savo mintyse arba tiesiogiai savo vaikui. Arba tariame: „Aš tau neleisiu muštis. Tu supykai, jog turėjau atimti iš tavęs savo telefoną, kai norėjai su juo žaisti. „Aš tau neleisiu manęs kandžioti. Man skauda. „Ar tu gali įeiti į vidų pats, ar norėtum, jog tau padėčiau?
Mes savo vaikams padedame ir leidžiame jiems į mūsų pagalbą atsakyti emocijų audra, nes jiems reikia pagalbos ir šioje srityje. Mūsų pagalba jiems yra tarsi inkaras - mūsų kantrus buvimas ir empatija leidžia jiems saugiai išplaukti iš emocijų bangos.
Kai audra nuslūgsta, jiems reikia, jog mes įvardytume jų jausmus, atleistume, suprastume ir visa tai pamirštume - tam, kad ir jie pamirštų ir gyventų toliau.
Tėvų patarimai – kaip sustabdyti vaiką nuo kandžiojimosi
Sulaukus naujos atžalos, šios mamos pirmagimis turėjo susigyventi su milžinišku gyvenimo pokyčiu, ir ji pamena turėjusi įsivaizduoti „ramaus nerūpestingumo“ būseną gana dažnai. Motinystėje ieškote daugiau pagalbos ar paprasčiausiai palaikymo?
Kodėl vaikai kandžiojasi?
Vaikai gali kandžiotis dėl kelių priežasčių: kai dygsta dantys, jiems niežti ir kąsdami kasosi; pasaulį vaikai pirmiausia pažįsta per burną, todėl kandimas irgi yra bandymas tyrinėti; vaikai, kąsdami komunikuoja - išreiškia savo nepasitenkinimą, kažkokį norą, nes kalbėti aiškiai dar gali nemokėti.
Vaiko kandžiojimas gali nesiliauti, jei jis kąsdamas pasiekia savo tikslų, pvz.: atkreipia mamos dėmesį ar iš kito vaiko atima žaislą. Įprastai kūdikiai ima kandžiotis, pradėjus dygti pirmiesiems dantukams, t.y. 5-7 mėnesių amžiaus. Kalasi dantukai. Aplinkos tyrinėjimas. Ribų tikrinimas. Bandymas atkreipti jūsų dėmesį. Nuovargis, irzlumas, pyktis.
Taigi maži vaikai kanda dėl pačių įvairiausių priežasčių - pradedant dantų dygimu, baigiant stebėjimu, kokią reakciją išprovokuos kandžiojimasis. Taigi svarbu užtikrinti, kad vaiko poreikiai (įskaitant ir tokius kaip miegas, pavalgymas) yra patenkinti prieš einant žaisti.
Ką daryti, kai vaikas kanda: patarimai
Pirmiausia ko nedaryti, kai vaikas kanda:
- Neignoruoti. Ignoruojamos elgesio problemos savaime nesibaigia.
- Nesijuokti. Juoką vaikas gali suprasti kaip kandžiojimosi palaikymą. Jei mama ar tėtis juokiasi, vadinasi aš smagiai padariau.
- Nepalaikyti tokio elgesio. Nesidžiaugti, kad Jūsų vaikas toks mažas, o moka už save pakovoti arba vaikui įkandus jį sudrausminti, o ne duoti norimą daiktą ar malonų dėmesį.
- Nekąsti atgal. Smurtas gimdo smurtą. Pirmiausia mes auklėjame vaiką savo pavyzdžiu, o kandimas atgal yra netinkamas pavyzdys.
- Neliepti vaikui įsikąsti sau. Stiprios emocijos apimtas vaikas gali nepajusti skausmo ir įsikąsti pernelyg skaudžiai.
Ką galima daryti:
- Rimtu veidu (tai reiškia, kad nė lūpų kampeliu nesišypsome) pasakome, kad “Skauda. Mes nesikandžiojame!”. Iš pradžių vaikas nesupras, ką čia jam pasakėte, bet supras bent jau veido išraišką ir balso intonaciją;
- Vaikas turi sulaukti neigiamos pasekmės. Vaikas kandžiojasi - turi palikti žaidimų aikštelę, nebežiūrėti filmuko ar nebežaisti su kitais vaikais.
- Padeda, jei vaikas gauna “kanduką” - kažką, ką galėtų kandžioti (pvz.: pykčio apyrankę, mažą pagalvėlę);
- Reikia atidžiai stebėti vaiką ir pamačius, kad jis nori kąsti - perspėti, kad gali kąsti obuolį, morką, bet ne kitam žmogui.
- L Lavinti vaiko kalbą.
Reaguokite ramiai. Nesijuokite, nesišypsokite. Paaiškinkite kūdikiui suprantama kalba. Jūsų žodžiai ir veiksmai turi būti kuo paprastesni. Parodykite nepritarimą veiksmais. Parodykite savo nepritarimą trumpam atsitraukdami nuo mažylio. Parodykite kūdikiui, ką kandžioti galima. Norėdami pakeisti negatyvų kūdikio elgesį, pasiūlykite jam pozityvią alternatyvą. Būkite nuoseklūs. Užtikrinkite vaiko poreikius.
Kūdikio dienotvarkę sudėliokite taip, kad mažylis nepervargtų, negautų pernelyg daug stimuliacijos, pakankamai išsimiegotų, būtų sotus, sausas ir švarus. Nekąskite atgal! Niekada nekąskite kūdikiui atgal, siekdami parodyti, kad įkandimas sukelia skausmą. Visų pirma, tėvai neturėtų sąmoningai ir tyčia kelti skausmo savo vaikui.
Svarbu prisiminti, kad vaiko kandžiojimasis dažniausiai nėra tyčinis: jūsų trimetis tikrai nesėdi smėlio dėžėje planuodamas, kaip poryt kaimynės dvimečiui įkąs į petį ir užplos kastuvėliu per nosį. Vaikui daug smagiau užuot pykusis ir kandžiojusis yra žaisti ir draugauti.
Kandimas, kaip ir mušimas, gali būti būdas išreikšti savo nepasitenkinimą ar apsiginti, kai dar nepavyksta išreikšti jausmų žodžiais. Tačiau to žinojimas nepalengvina tėvų (ar juo labiau darželio auklėtojų) nerimo ir nuostabos dėl vaiko elgesio.
Stebėkite savo vaiką ir venkite situacijų, kur jūsų vaikas galėtų susierzinti tiek, kad pradėtų kandžiotis - taigi svarbu užtikrinti, kad vaiko poreikiai (įskaitant ir tokius kaip miegas, pavalgymas) yra patenkinti prieš einant žaisti.
Jei vaikas kandžiojasi pavargęs, gal reikėtų 10 -15 min. pailginti vaiko miego trukmę? Jei kanda išalkęs, gal reikėtų pasirūpinti sveikais užkandžiais išeinant iš namų ilgesniam laikui? O gal vaikas kaip tik kandžiojasi tada, kai neturi kur išlieti energijos?
Atkreipkite dėmesį, ar yra kokie ženklai, perspėjantys, kad vaikas tuoj gali pradėti kandžiotis (pvz., rėkimas, verkimas, trypimas dažnai gali perspėti, kad vaikas tuoj kąs). Jei vaikas ėmė kandžiotis, stabdykite jį ir neleiskite kąsti dar kartą. Svarbu būti konkretiems ir nuosekliems.
Naudokite teigiamus pastiprinimus: girkite ir skatinkite vaiką už tinkamą elgesį. Taip pat pamokykite vaiką, kaip teigiamu būdu galima gauti dėmesio: pvz., pasakant „Atsiprašau“ ar „Man reikia pagalbos“.
Paaiškinkite vaikui, kaip svarbu yra kalbėti užuot kumščiavusis ar kandžiojusis. Jau 2-3 m. vaiką galima mokyti pasakyti „Nenoriu“, „Čia mano žaislas“, „Man nepatinka“, „Aš pykstu“, vietoj kandžiojimosi.
Priminkite vaikui, kad dantys yra ne kandžiojimuisi, o maisto kramtymui ar šypsojimuisi. Galite su vaiku žaisti labai paprastą žaidimą (savotišką žaidimo „valgoma-nevalgoma“ versiją): paprašykite vaiko išvardinti (ar vardinkite patys) įvairius maisto produktus, kuriuos galima kramtyti, ir įvairius dalykus, kurių kandžioti negalima.
Jei patys įpykę įkąsite vaikui atgal, vaikui atrodys, kad tai normalus elgesys (juk net ir mama supykusi kanda!). Savaime suprantama, už kandžiojimąsi vaiko nereikėtų ir mušti.
Reikėtų nepamiršti pasirūpinti ne tik savo (besikandžiojančiu) vaiku, bet ir vaiku, kuriam jis įkando (jei tuo metu esate šalia). Kandžiojimasis gali pažeisti odą, todėl svarbu suteikti vaikui rekiamą medicinę pagalbą (jei žaizda labai gili, gali net tekti kreiptis į medikus).
Taip pat verta vaiko atsiprašyti ir parodyti savo užuojautą („Atsiprašau, kad tau įkando. Matau, kaip tau skauda“) - tai besikandžiojančiam vaikui parodo, koks turėtų būti tinkamas elgesys įkandus.
Labai svarbu į vaiko kandžiojimąsi reaguoti nuosekliai ir pakartoti vaikui kiek tik reikės kartų, kad kandžiojimasis nepriimtinas ir kad kandžiojimasis kelia skausmą. Svarbu, kad ir kiti suaugusieji į vaiko kandžiojimąsi reaguotų tokiu pačiu būdu kaip jūs.
Pastaruoju metu dažniausias ugdymo įstaigų ir tėvų sprendžiamas klausimas - 2-3 metų vaikų kandžiojimasis. Kalba sukosi ne tik apie žaidžiant pasitaikančius įkandimus, bet ir gana stiprius skirtingose vaikų vietose. Dažnai girdėjau sakant, kad negali nuspėti, tai nutinka netikėtai.
Svarbu skirti didesnį dėmesį vaiko kalbos lavinimui, nes, tobulėjant vaiko kalbai, mažėja ir jo kandžiojimasis. Vaikui augant įprotis kandžiotis išnyksta, bet to be tinkamos reakcijos siūlau nepalikti savieigai. Kandžiojimasis gali tapti agresija prieš save ar kitus reiškiant emocijas.
Strategijos, padedančios vaikui atsikratyti kandžiojimosi
Šeimos terapeutė ir tėvystės ekspertė Meri Wallace pataria:
- Apibrėžkite aiškias ribas ir paaiškinkite kodėl. Sakykite: „Mes šeimoje nesikandžiojame. Kai kas nors kanda, kitam žmogui skauda“.
- Atpažinkite ir įvardinkite priežastį. Pavyzdžiui, sakykite: „Tu supykai, nes Kate paėmė tavo kastuvėlį“.
- Raginkite vaiką jausmus reikšti žodžiais Labai svarbu vaikui kartkartėmis pasakyti: „Naudokis žodžiais“. Išmokykite jį tų žodžių. Pavyzdžiui: „Markai, tu gali Anai tiesiog pasakyti, kad ji per arti atsisėdo ir kad tau nepatinka, kai ji liečia tavo plaukus“.
- Būkite šalia ir reaguokite greitai Jei žinote, kad jūsų vaikas linkęs kandžiotis, būkite šalia jo žaidimų aikštelėje ir atpažinkite, kada metas įsikišti, kad nebūtų įkandimų. Suvokite, kas vaiką provokuoja taip elgtis. Tarkim, jei vaikas kandžiotis ima tada, kai šalia jo sėdi kiti vaikai, patraukite jį šiek tiek toliau, arba atsisėskite tarp jų.
- Jei jis ima kandžiotis Jei manote, kad vaikui tiesiog reikia oralinio stimuliavimo, nupirkite guminį kramtyti skirtą dantų žiedą. Paaiškinkite, kad jį galima kandžioti tada, kai labai norisi. Arba jam tiesiog galima duoti nuskustų morkų ir paraginti jas graužti.
- Skatinkite vaiką emocijas reikšti žodžiais. Vaikas gali jums įkąsti ir tada, kai drauge meiliai sėdite. Taip jis išreikš savo pozityvius jausmus. Sakykite: „Sakyk: „Myliu“. O jei nenustos, tada nukreipkite dėmesį į kitą veiklą ar išsiveskite į kitą kambarį, kas pasikeistų aplinka. Visada prisiminkite, kad bendraudamas vaikas dar negali sklandžiai naudotis žodžiais ir kūno kalba. Jis dar tik mokosi, kaip reikšti emocijas, norus ir kurti santykius.
- Venkite etikečių Jokiu būdu nevadinkite jo „kandžiotoju“, „išdykėliu“, „blogu berniuku“ ar „bloga mergaite“. Tokios etiketės mažina vaiko savivertę, kelia pyktį ir kaip tik skatina agresyvų elgesį. Kokia bus etiketė, taip vaikas ir elgsis. Juo labiau, kad aplinka greitai ima iš tokio vaiko tikėtis, kad jis kels problemas.
- Gali būti, kad susidursite su kitais tėvais, kurie klaus, kodėl jūs vaiko nebaudžiate. Jiems gali atrodyti, kad užduoti vaikui, kai taip elgiasi, yra tinkamas auklėjimo būdas. Tačiau jūs prisiminkite, kad vaikas to nedaro tyčia, jis tiesiog dar nemoka kontroliuoti savo impulsų. Todėl jis ir nesupras, jei imsite bausti.
- Būkite kantrus Nors atrodo, kad kandžiojimosi problemą reikia spręsti greitai, apsišarvuokite kantrybe. Nesitikėkite, kad situacija pasikeis iškart. Labai svarbu, kad vaikas išmoktų jumis pasitikėti. Dabar jam sunku, nes jis nežino, kaip kontroliuoti savo impulsus. Jam reikia jūsų pagalbos. Nors ir sunku, stenkitės būti kantrus ir žinokite, kad jums padedant toks elgesys galiausiai liausis.
- Padėkite vaikams atrasti būdą dalintis Daugeliu atvejų kandžiojamasi ar mušamasi tada, kai vaikai ko nors nepasidalina. Zerotothree.org siūlo vaikams parodyti vaikams būdų, kaip jie gali dalintis daiktais. Pavyzdžiui, atsineškite iš virtuvės laikmatį ir nustatykite, kiek laiko vaikai gali žaisti abiejų norimu žaislu. Jei rūpinatės vaikų grupe, įsitikinkite, kad klasėje yra bent keli populiarūs žaislai, kurių visi nori.
- Skaitykite vaikui knygas Skaityti knygas apie kandžiojimąsi yra labai pravartu. Klauskite vaiko, kaip gali jaustis herojus, kai jį kas nors įkanda. Vyresnio vaiko galite paprašyti, kad papasakotų pats knygos istoriją, žiūrėdamas į paveiksliukus. Jei nerandate lietuviškų knygų, išsiverskite bent kelis pasakojimus iš angliškų. Pasaulyje populiariausios ir psichologų rekomenduojamos knygos yra šios: „Teeth Are Not for Biting“, autorė - Elizabeth Verdick, „No Biting“, autorė - Karen Katz.
Ką daryti, jei vaikas įkando?
- Jei oda nepažeista, įkandimo vietą nuplaukite muilu ir vandeniu. Jei įmanoma, ant įkandimo vietos uždėkite šaltą kompresą.
- Jei oda pažeista, įkandimo vietą nuplaukite muilu ir vandeniu. Leiskite negausiai kraujuoti. Žaizdos nespaudykite. Sutepkite dezinfekuojančiu geliu ar tirpalu. Jodo ar briliantinės žalumos tirpalai netinka. Po 2-3 min. Stebėkite pažeistą vietą kelias dienas.
- Nukentėjusį vaiką paguoskite, nuraminkite. Aukos paguodimas yra pirmas žingsnis pažabojant blogą elgesį. Daugiau dėmesio skirkite aukai nei kaltininkui.
Patarimai tėvams
Svarbu mums, suaugusiesiems, suprasti savo požiūrį į vaiką ir esamą situaciją. Kandžiojimasis dažniausiai nėra kenkėjiškas vaiko elgesys su kitu vaiku. Dažniausiai tai yra spontaniškas vaiko elgesys, kuris jam pasiteisino siekiant savo poreikių patenkinimo.
Mes turime analizuoti savo automatines reakcijas bei siekti jas keisti, jeigu norime padėti vaikui formuoti tinkamo elgesio įpročius. Berniukai kandžiojasi dažniau nei mergaitės, bet būna atvejų, kai mergaitės taip pat gali stipriai kandžiotis.
Svarbu skirti didesnį dėmesį vaiko kalbos lavinimui, nes, tobulėjant vaiko kalbai, mažėja ir jo kandžiojimasis. Vaikui augant įprotis kandžiotis išnyksta, bet to be tinkamos reakcijos siūlau nepalikti savieigai. Kandžiojimasis gali tapti agresija prieš save ar kitus reiškiant emocijas.
Priimti informaciją apie vaikų elgesį. Tai yra aukso vertės informacija, kuri padeda pažinti vaikų stokojamus įgūdžius, kuriuos turite lavinti kasdienėse situacijose. Tai yra informacija apie vaikui reikalingą pagalbą reikiamu momentu, kad galėtumėte padėti jam suprasti, kaip gali pasielgti kitaip, kai atsiduria nepatogiose situacijose.
Jis turi išmokti kandžiojimą, kad ir kokios to būtų priežastys, pakeisti kitais veiksmais. Kasdienėse situacijose stiprinti tinkamus elgesio įpročius. Padėti vaikams suvokti žodžio „SKAUDA“ prasmę per savo patyrimą. Išnaudokite gyvenimiškas situacijas, kad padėtumėte vaikams suprasti, ką reiškia žodis „skauda“.
Jeigu patiems neužtenka resursų rasti tinkamų sprendimų, kreipkitės pagalbos. Kai kūdikis jums įkanda aštriais kaip skustuvai dantukais, nusibraukite skausmo ašarą ir pasidžiaukite - jo raida normali. Tiesiog tyrinėja aplinką.
tags: #kad #bernai #butu #apkandzioja #tai #suprasciau