Psichologija - mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi, pavyzdžiui, kodėl žmogus taip elgiasi.
Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Kritiškai vertinant, psichologija - spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Psichologijos užuomazgos jau pirmųjų filosofų darbuose, pavyzdžiui, Aristotelio „Apie sielą“ arba Hipokrato sukurti 4 temperamento tipai. Terminas „psichologija“ pirmąkart pavartotas 1732 metais K. Volfo veikaluose „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“.
Psichologija kaip savarankiškas mokslas atsirado 1879 m., kai Leipcige (Vokietija) V. Vundtas įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją. Psichologija kaip daugiau ar mažiau objektyvus mokslas vis labiau plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių. Taigi dabar egzistuoja daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų.
Pagrindinės psichologijos sritys.
Pagrindinės Psichologijos Šakos
Psichologija skirstoma paprastai pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela):
- Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį.
- Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t.
- Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius ir žmogų grupėje.
- Asmenybės psichologija: nagrinėja skirtumus tarp žmonių, individualias savybes, asmenybės teorijas, asmenybę aprašančius veiksnius ir kt.
- Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnostiką ir gydymą, psichinius sutrikimus, jų pasireiškimo būdus, priežastis, eigą ir terapiją.
- Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt.
Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu. Kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikro požiūrio, kuris yra iš atitinkamos psichologijos mokyklos, pakraipos, susiformavusios psichologijos, kaip mokslo, raidos eigoje.
Zoopsichologija
Zoopsichologija paaiškina gyvūnų elgesį, jų supratimą, veiksmų metodiką ir kalbą, kuria jie bando bendrauti su žmonėmis. Kaip atskiros rūšies šunims ir katėms yra skirtingi poreikiai, kurių įgyvendinimas tam tikru būdu priklauso nuo jų šeimininkų. Jų nesilaikymas kelia vis didesnį nusivylimą, kuris pasireiškia elgesiu, kurį žmonės dažnai suvokia kaip priešišką ir neleistiną.
Už vakarinės mūsų šalies sienos bihevioristo profesija buvo žinoma kelis dešimtmečius. Lietuvoje šioje temoje vis dar galite rasti užgaidų pareiškimą. Taip gali būti dėl to, kad neturime teisinių reglamentų, apibrėžiančių šią profesiją. Todėl beveik kiekvienas gali būti bihevioristas, turintis daugiau ar mažiau žinių apie šunų ar kačių elgesį. Yra daugybė mokyklų ir kursų, kuriuose siūlomas bihevioristo diplomas, tačiau tik kelios yra aukštos kokybės ir vientisos. Lietuvoje gyvūnų elgesio kursų dar nėra.
Pirmosios bihevioristo konsultacijos paprastai užtrunka ilgiau nei likusios - net apie 3-4 valandas. Jo metu atliekamas išsamus pokalbis ir situacijos suvokimas. Tada zoopsichologas parengia veiksmų schemą. Vėlesnės elgesio konsultacijos yra pritaikytos konkrečiam atvejui, paprastai trunkančios apie valandą. Internetinės konsultacijos yra įmanomos, tačiau jos turi būti atliekamos naudojant internetinę kamerą ir pagrįstos išsamiu, ilgesniu pokalbiu. Vaizdo įrašai yra labai svarbūs.
Prieš pradėdamas dirbti su elgesio specialistu, globėjas turėtų atlikti repeticijas su gyvūnu, kad jų rezultatai būtų paruošti konsultacijai. Bihevioristas taip pat turi savo specializacijas. Katės ir šunys bendrauja skirtingai ir turi labai skirtingą gyvenimo būdą. Paprastai katės išleidžiamos į lauką arba būna tik namuose, kurie nėra pritaikyti naminiams gyvūnėliams. Katėms pirmosios 12 gyvenimo savaičių yra nepaprastai svarbios.
Tuomet būtina visavertė socializacija, jų kontaktas su mama ir broliais. Noras paspartinti jaunų kačiukų paėmimą nuo mamos turi įtakos vėlesnėms problemoms. Taip pat reikėtų prisiminti, kad katė yra plėšrūnas, judrus, greitas, turintis didelę energijos dozę, kuri turi būti nukreipta teisinga linkme. Konsultacijos vyksta namuose, kuriuose yra katė. Kačių atveju neįmanoma rasti problemos ir jos paaiškinti neįvertinus aplinkos, kurioje jos gyvena, ir čia svarbi kiekviena detalė.
Šunų elgesio problemos dažnai kyla dėl to, kad lieka nesuprastas jų polinkis, t.y. negerbiama jų kilmė. Šunų elgesio konsultacijos ne visada vyksta name, kur gyvena šuo, ir tai yra daug paprasčiau nei su katėmis. Prieš pasirinkdami elgesio specialistą sau ir savo augintiniui, turėtumėte patikrinti jų požiūrį į gyvūnus ir žinias apie dabartines žinias.
Atminkite, kad zoopsichologas turėtų naudoti visiškai saugius metodus. Nepriimtina naudoti agresiją, atgrasomuosius metodus ir taikyti bei tikėti prieš daugelį metų paneigta viešpatavimo teorijos rekomendacijomis.
Vaikų Elgesys: Įsikūnijimas Į Gyvūnus
Įsikūnyti į gyvūnų vaidmenis mažiems vaikams yra visiškai normalu. Tačiau ką daryti, jei žaidimas nesibaigia? Tarkim, jei vaikas nori, kad su juo bendrautume kaip su liūtu? Amerikietės Kelly Wash keturmetė dukra ėmė vaikščioti po namus keturiomis, įsivaizduodama, kad yra liūtas, ir visai nereaguoja, jei tėvai paprašo elgtis kitaip. Ji nebekalba žodžiais, o atsakymus į tėvų klausimus išriaumoja. Ypatingai kebli situacija, kai reikia įtikinti ją valgyti pusryčius, nes ji nori zebro. Užmauti jai batus įmanoma tik pavadinus juos letenomis, o nuvesti į mokyklėlę - pasakius, kad tai yra savana.
Mokslų daktarė Tracy Gleason tyrinėja vaikų žaidimus, kuriuose jie įsikūnija į įsivaizduotus personažus. Pasak mokslininkės, vaikui iki penkerių metų yra visiškai normalu apsimesti gyvūnu ar sufantazuotu personažu: „Tokio amžiaus vaikai tyrinėja, ką reiškia būti kažkuo kitu, jaustis kažkuo kitu ir skirtingai bendrauti su žmonėmis“.
Psichologas Andrew N. Meltzoff tvirtina, kad įsijausdami į kitų žmonių ir būtybių vaidmenis, susikurdami įsivaizduojamus draugus, vaikai gali geriau suvokti, kad kiti žmonės turi minčių, jausmų ir nuostatų, kurios gali labai skirtis nuo jų pačių mąstymo.
Jautrūs vaikai. Ką daryti jei vaikas nuolat skundžiasi? Gal tai tiesiog vienas iš vaikų tipų?
Tačiau kaip apibrėžti ribas, kad vaikas galėtų išeiti iš vaidmens? Labai svarbu yra suvokti vaiko ketinimus. Visų pirma, nereikia perdėtai kontroliuoti vaiko elgesio. Galbūt mažas vaikas jaučiasi bejėgis ir apsimetęs liūtu jaučia turįs daugiau galios. Sveikos žaidimo ribos peržengiamos, kai tai tampa siekimu paveikti suaugusiųjų elgesį.
Dažniausiai yra keturios priežastys, kodėl vaikas nuolat elgiasi kaip gyvūnas ar pasakų personažas:
- Nemalonių dalykų vengimas
- Dėmesio siekimas
- Noras ką nors gauti
- Siekis perduoti tam tikrą žinutę
Būdai, kaip suaugusieji gali valdyti vaiko žaidimą:
- Apibrėžkite laiko ribas: Jei neturite nei laiko, nei kantrybės namuose nuolat žaisti savaną, pasakykite vaikui, kad žaidimas truks ribotą laiką. Nustatykite laikmatį, kurio signalas reikš, kad liūtų laikas pasibaigė.
- Naudokitės žodžių galia: Jei žaidimas prasideda netinkamu metu (pavyzdžiui, rengiant vaiką), nustatykite žaidimo taisykles. Mokslų daktaras Yamalis Diaz siūlo draugišką susitarimą. Pavyzdžiui: „Liūtas vėl galės žaisti, kai apsirengsim“. T. Gleason siūlo pasitelkti humoro jausmą. Miaukimą ir riaumojimą galite interpretuoti tokiu būdu, kuris mažyliui visai nepatiks. Tarkim, vaikas miaukia pietų metu, o jūs tariate: „O, šis miaukimas reiškia, kad dabar tu nori suvalgyti visus brokolius“. Tada mažylis labai greitai pradės kalbėti žodžiais.
- Nukreipkite dėmesį kitur: Gali būti, kad miaukdamas ar riaumodamas vaikas siekia gauti daugiau jūsų dėmesio. Štai tada gera strategija yra elgtis įprastai ir šiuos garsus ignoruoti. Y. Diaz pataria kaip tik daugiau dėmesio skirti vaikų teisingam elgesiui. Jei ko nors vaiko klausiate ir išgirstate kokio nors gyvūno balsą, galite paprasčiausiai paaiškinti: „Aš kalbėsiu su tavimi tada, kai vėl sugrįš mergaitės balsas“. Ir kantriai laukti, kol vaikas bus pasiruošęs vėl bendrauti žmogiškai. Lygiai ta pati strategija veikia, jei tokiu elgesiu vaikas kažko reikalauja. Noras turėtų būti patenkintas tada, kai jis paprašys, tarkim, pieno kaip žmogus, o ne kaip katė.
- Padėkite vaikui išreikšti save žodžiais: Galbūt vaikas turi sunkumų, išreikšdamas savo norus žodžiais. Tarkim, jis leidžia tam tikrus garsus, rodydamas į pieštuką. „Ar tu nori pieštuko? Gerai, duosiu tau pieštuką“, - tėvai gali jam padėti, įvardindami daiktų pavadinimus. Panašiai ir su emocijų pažinimu. Galima sakyti: “Atrodo, jog tu liūdnas. Ar esi liūdnas?
Naminiai Gyvūnai ir Vaikų Raida
Naminiai gyvūnai gali turėti didelės įtakos vaikų raidai. Štai keletas dažniausiai užduodamų klausimų ir atsakymų apie tai:
Į ką reikėtų atkreipti dėmesį perkant augintinį vaikui, kad jie būtų geriausi draugai? (kalbant apie normalios raidos vaikus)
Reikėtų atsižvelgti ar vaikas nėra alergiškas kokiems nors gyvūnams, kiek vaikui metų bei kokiomis savybėmis pasižymi augintinis, kurį planuojate įsigyti. Tarkim renkantis šunį, vienos jų veislės labiau sutaria su vaikais, o kitos vaikų pakęsti negali. Jei vaikas jau išsako savo norus, reikėtų atsižvelgti ir į juos, pvz.: jei vaikas svajoja apie kačiuką, o jūs nuperkate šunį, tai nereikia tikėtis, kad jis tuo šuniu labai džiaugsis. Naudinga perkant gyvūną yra ir pagalvoti apie vaiko asmenines savybes. Šuo tinka tiems, vaikams, kuriems reikia padidinti fizinį aktyvumą ar sumažinti prislėgtas nuotaikas, o katė ar žuvytės tinka nerimastingiems vaikams, nes veikia raminamai.
Kokio amžiaus turėtų būti sulaukęs vaikas planuojant įsigyti naminį gyvūnėlį?
Vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra, kad ir kokio amžiaus būtų vaikas, vis tiek gyvūną perkate labiau sau, nes pagrindinis rūpestis už gyvūno priežiūra tenka tėvams. Retas vaikas be priminimo savarankiškai rūpinasi gyvūnu. Todėl reikia labiau įvertinti savo galimybes skirti laiką ir dėmesį gyvūnui, o ne vaiko norus jį įsigyti. Gyvūnas nėra žaislas vaikui ir vien vaiko vienkartinis noras auginti gyvūnėlį nėra pakankamas pagrindas įsigyti naują šeimos narį. Vaiko pasirengimą įsigyti šunį galima patikrinti taip: savaitę laiko vaikas turi eiti į lauką ryte ir vakare taip tarsi jis vedžiotų šunį. Po savaitės ir vaikui, ir tėvams tampa aiškiau kiek vaikas yra pasiruošęs rūpintis augintiniu.
Kokius gyvūnus patartumėte auginti skirtingo amžiaus vaikams?
Manoma, kad vaikams iki penkerių metų labiau tinka auginti katę, nes ši moka pasislėpti, apsiginti nuo pernelyg įkyraus vaiko dėmesio, o šunį geriausia įsigyti, kai vaikui sueina 5-7 metai. Paprastai žuvytės, vėžlys ar įvairūs graužikai vaikams įdomūs pasidaro tik nuo septynerių metų, nes su jais negalima pažaisti ar pavedžioti už pavadėlio.
Kas turėtų būti atsakingas už gyvūno priežiūrą šeimoje?
Prieš įsigyjant gyvūną, reikėtų susitarti kas ir kaip rūpinsis augintiniu. Visgi pagrindinė priežiūra atitenka tėvams. Vaikui reikia priminti, kad gyvūną reikia ir pašerti, ir pagirdyti bei per daug neniurkyti.
Ko namuose auginami gyvūnai moko vaikus? Kokių privalumų tai teikia?
Gyvūnai namuose vaikus pirmiausia moko meilės ir pagarbos gyviems padarams, kad bet kokį gyvą padarą reikia saugoti, kad skriausti negalima jokio sutvėrimo. Taip pat mokina atsakomybės, kantrybės, švelnumo. Aišku viso to vaikas išmokta, jei šeimoje suaugę žmonės tinkamai rūpinasi gyvūnu, patys jo neskriaudžia.
Ar gali augintiniai padėti įveikti tam tikras vaikų baimes? Kokias?
Ir taip, ir ne. Paprastai gyvūnai vien savo buvimu vaikus veikia raminamai, mažina jų nerimą. Tačiau jei vaikas paniškai bijo šunų, o jūs nuperkate mažą šuniuką, kuris loja, visur lipa ir dar kanda, gali būti, kad vaikas dar labiau pradės bijoti šunų. Stiprios vaikų baimės turi būti įveikiamos palaipsniui, t.y.: iš pradžių stebint paveikslėlius su šunimi, žiūrint filmukus, parke pastebint kitų vaikų elgesį su šunimis, paglostant suaugusį šunį, kuris nedaro staigių judesių ir pan. Gyvūnas namuose gali padėti vaikui įveikti buvimo vienam namuose arba miegojimo vienam baimę, nes jis jau nebėra vienas, o būna kartu su augintiniu.
Kokiais atvejais augintinis gali tapti labiau kliūtimi, iššūkiu nei draugu?
Augintinis gali tapti kliūtimi, jei jis buvo įsigytas gerai neapsvarsčius savo gyvenimo būdo ir galimybių tą gyvūną laikyti, pvz.: įsigyjate šunį, o patys dažnai nebūnate namie, daug keliaujate. Tada kenčia ir šuo ir jūs kas kart galvodami kur jį padėti. Taip pat nereikia pasiduoti vaiko prašymui įsigyti gyvūną, jei pats jo kategoriškai nenorite, nes vis tiek gyvūnas gyvens jūsų namuose.
Vaikai ir naminiai gyvūnai gali būti geriausi draugai.
Ką patartumėte tėvams, jei augintinis nepripažįsta vaiko kaip šeimininko, nors vaikas gerai su juo elgiasi ir netgi labai myli?
Tėvams patarčiau tokiu atveju auklėti ir dresuoti gyvūną, kad jis tinkamai elgtųsi su vaiku. Ne kiekvienas gyvūnas gali būti vaiko draugas, bet gyvūno agresija prieš vaiką neturi būti pateisinama.
Kokiais atvejais vaikas gali skriausti savo augintinį? Kaip tuomet reikėtų elgtis tėvams?
Vaikas gyvūną gali skriausti dėl kelių priežasčių: iš nežinojimo kaip reikia elgtis su gyvūnu; kopijuodamas suaugusiųjų elgesį su gyvūnais; išliedamas savo sukauptą pyktį ant mažesnio ir negalinčio apsiginti arba iš pavydo, kad tėvai skiria dėmesį gyvūnui, o ne jam. Tėvai tokiais atvejais turėtų pirmiausia patys tinkamai elgtis su gyvūnu, aiškinti, kad visiems gyviems padarams skauda, jei juos skriaudžiame, mokinti vaiką, kaip reikia gyvūną glostyti, pakelti ir pan. Jei tėvai pastebi, kad vaikas specialiai skriaudžia gyvūną, reikia pagalvoti apie galimas tokias vaiko elgesio priežastis (užslėptas vidinis pyktis, dėmesio trūkumas) ir jas koreguoti.
Kaip mažam vaikui reikėtų paaiškinti jo mylimo augintinio mirtį? Ar galima tiesiog pameluoti ir pasakyti, kad gyvūnas tiesiog pabėgo pro duris ir neaiškinti mirties fakto?
Bendraujant su vaiku, reikia stengtis nemeluoti, nes melas visada anksčiau ar vėliau paaiškėja. Apie gyvūno mirtį reikia kalbėti paprastai, vaikui suprantama kalba. Tiesiog pasakyti, kad gyvūnas numirė, nukeliavo į dangų ir jam dabar bus labai smagu iš viršaus stebėti savo draugą. Jei vaikui kyla daugiau klausimų, atsakykite į juos.
Ar tinka laikyti augintinį šeimoje, kurioje auga psichinę negalią turintis vaikas? Kodėl?
Jei šeimoje auga vaikas su psichine negalia, augintinis gali būti labai naudingas, jis gali tapti geriausiu vaiko draugu ir mokytoju. Tik reikia atsižvelgti į vaiko sutrikimo ypatumus ir tinkamai parinkti gyvūną.
Kokios naudos tokiam vaikui gali teikti naminis gyvūnėlis?
Naminiai gyvūnai gali padėti vaikams su psichine negalia jaustis saugiau, sumažinti nerimą ir pagerinti socialinius įgūdžius.