Šiame straipsnyje nagrinėjami laikini nuosavybės teisių apribojimai civilinėse bylose Lietuvoje. Nagrinėjama, ar kreditorius turėjo teisę areštuotam turtui nustatyti priverstinę hipoteką bei ar yra pagrindas patikslinti kreditorinį reikalavimą, nustatant, kad dalis reikalavimo yra užtikrinta hipoteka (įkeitimu).
Civilinė byla Nr. e2-779-1120/2021 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00451-2018-6.
Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi UAB „Minsandra“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2018 m. liepos 13 d.
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Minsandra“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.
Atsakovės nemokumo administratorius pateikė teismui prašymą patikslinti BUAB „Minsandra“ kreditorių finansinius reikalavimus.
Nurodė, kad bendrovės bankroto byloje gautas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) prašymas patvirtinti patikslintą 3 496 595,89 Eur finansinį reikalavimą, iš jų - 618 400 Eur įkeitimu užtikrintą finansinį reikalavimą (prievolės, be delspinigių) ir 2 878 195,89 Eur antros eilės finansinį reikalavimą.
VMI prašymas grindžiamas tuo, kad 2018 m. sausio 17 d. ir 2020 m. vasario 28 d. VMI priėmė sprendimus dėl priverstinės hipotekos įregistravimo, dėl to dalis VMI reikalavimo turėtų būti tvirtinama kaip įkaito (hipotekos) turėtojo reikalavimas.
Nemokumo administratoriaus nuomone, areštavus turtą yra apribojama galimybė juo disponuoti, t. y. parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę, todėl VMI sprendimas dėl priverstinės hipotekos nustatymo turtui, kuriam Turto areštų registre buvo įregistruoti areštai, negalėjo būti priimtas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl kreditorinio reikalavimo tikslinimo atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog BUAB „Minsandra“ bankroto procedūros pradėtos iki 2020 m. sausio 1 d. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo įsigaliojimo (toliau - JANĮ), klausimas dėl BUAB „Minsandra“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo tikslinimo spręstinas vadovaujantis iki Juridinių asmenų nemokumo įstatymo priėmimo galiojusiomis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) nuostatomis.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, turto areštas, apribojantis disponavimo šiuo turtu teisę, reiškia, be kita ko, besąlyginį draudimą šį turtą apsunkinti hipoteka, kuris taikytinas tiek pačiam skolininkui, tiek tokią teisę turintiems tretiesiems asmenims.
Šiuo atveju padėtį keičiančia aplinkybe, teismo vertinimu, nelaikytina tai, kad areštas BUAB „Minsandra“ turtui pritaikytas siekiant užtikrinti VMI reikalavimus ir nėra pirmesnės eilės kreditorių reikalavimų.
Teismas pažymėjo, kad 2016 m. kovo 14 d. pritaikytu BUAB „Minsandra“ turto areštu nėra siekiama užtikrinti VMI kreditorinį reikalavimą BUAB „Minsandra“ bankroto byloje, todėl toks areštuoto turto būklės apribojimas (apsunkinimas) VMI suteiktų nepagrįstą pranašumą kitų įmonės kreditorių atžvilgiu.
Svarbu ir tai, kad laikinas nuosavybės apribojimas ikiteisminio tyrimo metu buvo taikytas tiek siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, tiek galimo turto konfiskavimo bei išplėstinio turto konfiskavimo pagrindais, todėl VMI nepagrįstai pritaikė hipoteką daliai šio įkeisto turto, siekdama išieškoti mokestines nepriemokas.
Teismas nurodė, kad pasibaigus laikinam nuosavybės teisės apribojimui, pritaikytam ikiteisminio tyrimo byloje, arba atmetus VMI civilinį ieškinį, dėl areštuoto BUAB „Minsandra“ turto paskirstymo būtų sprendžiama BUAB „Minsandra“ bankroto byloje, kurioje VMI nėra vienintelė kreditorė, o jos reikalavimas tenkintinas antra eile, prieš tai tenkinus pirmos eilės kreditorių reikalavimus.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartį ir tenkinti VMI prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo.
Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
- Lietuvos Respublikos Hipotekos registro išrašas patvirtina, kad nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Minsandra“ įsiteisėjimo dienai (2018 m. liepos 13 d.) jau buvo įregistruota VMI priverstinė hipoteka, nustatyta 2018 m. sausio 17 d. VMI sprendimu Nr. (23.31-08)-319-166. VMI 2018 m. rugpjūčio 20 d. pateikdama finansinį reikalavimą 3 496 595,89 Eur sumai nenurodė reikalavimo tenkinimo eilės.
- Ikiteisminio tyrimo metu taikyti nuosavybės teisės apribojimai yra taikyti tiek siekiant užtikrinti VMI civilinį ieškinį, tiek galimo turto konfiskavimo bei išplėstinio turto konfiskavimo pagrindais. 2018 m. sausio 17 d. VMI priimant sprendimą Nr. (23.31-08)-319-166 nustatyti UAB „Minsandra“ turto priverstinę hipoteką (įkeitimą), turtas nebuvo areštuotas kito kreditoriaus naudai. Taigi 2018 m. sausio 17 d. VMI priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-319-166 nustatyti UAB „Minsandra“ turto priverstinę hipoteką (įkeitimą) nesant pirmesnės eilės kreditorių reikalavimų.
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Minsandra“ prašo dėl atskirojo skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Nustatyta, kad 2016 m. kovo 14 d. Šiaulių apygardos teismo prokuratūros nutarimu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 05-6-00031-15 areštuotas UAB „Grudita“ (dabar - UAB „Minsandra“) turtas. Vėlesnėmis Šiaulių apylinkės teismo nutartimis ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 05-6-00031-15 turto areštas buvo (yra) tęsiamas.
VMI paaiškino, kad baudžiamojoje byloje yra pareiškusi civilinį ieškinį 10 939 228 Eur sumai, yra pripažinta civiline ieškove. Nurodė, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas (turto areštas) nustatytas ir tęsiamas siekiant užtikrinti VMI civilinį ieškinį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 116 straipsnį.
2018 m. sausio 17 d. VMI priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-319-166 nustatyti UAB „Minsandra“ turto priverstinę hipoteką (įkeitimą), kuri 2018 m. sausio 19 d. buvo įregistruota Lietuvos Respublikos Hipotekos registre, identifikacinis kodas 20520180003762.
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 25 d. nutartimi UAB „Minsandra“ iškelta bankroto byla, o 2019 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtintas kreditorės VMI 3 496 595,89 Eur antros eilės finansinis reikalavimas.
2020 m. vasario 28 d. VMI priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-467-31610) pakeisti 2018 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-166, pakeitimas 2020 m. kovo 4 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos Hipotekos registre, identifikacinis kodas 20520200014913.
Dėl bylos esmės
JANĮ 155 straipsnio 1 dalis nustato, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias:
- atlygį nemokumo administratoriui;
- kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką;
- reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei;
- kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano;
- nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje.
Kadangi byloje sprendžiamas kreditorinio reikalavimo patikslinimo klausimas, atsižvelgiant į JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 2 punktą byloje taikytinas iki JANĮ įsigaliojimo galiojęs ĮBĮ.
ĮBĮ 34 straipsnis nustatė, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo (ĮBĮ) 35 straipsnyje nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos Turto arešto aktų registro įstatymas nustato, kad turto areštas yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių - valdymo, naudojimosi ar disponavimo - laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (2 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai turto areštu yra apribojama disponavimo turtu teisė, tai reiškia teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinį laikiną apribojimą (2 straipsnio 7 dalis).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.175 straipsnio 1 dalis nustato, kad hipoteka gali būti priverstinė ir sutartinė.
Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad hipoteka yra priverstinė, kai įstatymų nustatytais atvejais prieš savininko valią nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose numatytų turtinių reikalavimų įvykdymą.
Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymų, teismo sprendimų ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimų pagrindais šiais atvejais:
- kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių;
- kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus;
- kitais šio kodekso numatytais atvejais.
Mokesčių administravimo įstatymo 103 straipsnis įtvirtina mokesčių administratoriaus teisę, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, priimti sprendimą dėl mokesčių mokėtojo turto priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas minėtas teisės normas, yra nurodęs, kad nesant aiškaus priešingo nurodymo (išimties) turto arešto dokumente, turto areštas apribojant disponavimo šiuo turtu teisę reiškia, be kita ko, besąlyginį draudimą šį turtą apsunkinti hipoteka, kuris taikytinas tiek pačiam skolininkui, tiek tokią teisę turintiems tretiesiems asmenims.
Tam tikrais išimtiniais atvejais mokesčių administratorius gali kreiptis į skolininko turto areštą nustačiusį teismą, prašydamas pritaikyti išimtį ir leisti nustatyti areštuotam turtui priverstinę hipoteką (CPK 149 straipsnio 1 dalis).
Tokiu atveju teismas individualiai vertina bylos aplinkybes, ar yra pagrindas nustatyti mokesčių administratoriaus reikalavimų prioritetiškumą kitų kreditorių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-823/2019).
Kreditorės VMI vertinimu, šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus, kadangi kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje turto areštas buvo nustatytas kitų kreditorių, o ne VMI naudai. VMI nurodo, kad nagrinėjamu atveju turto areštas buvo pritaikytas siekiant užtikrinti jos civilinį ieškinį, todėl priverstinės hipotekos nustatymas nepažeidė kitų kreditorių teisių, taip pat nesuteikė VMI prioriteto prieš kitus kreditorius.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į turto arešto paskirtį (besąlyginis draudimas bet kokia forma apsunkinti turtą taikytinas tiek skolininkui, tiek tretiesiems asmenims), ta aplinkybė, kad turtas buvo areštuotas VMI civiliniam ieškiniui užtikrinti nagrinėjamu atveju nekeičia situacijos vertinimo, taip pat nesuteikia teisės VMI areštuotą turtą apsunkinti priverstine hipoteka.
Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, VMI, siekdama areštuotam turtui nustatyti priverstinę hipoteką, išimtiniais atvejais turi teisę kreiptis į skolininko turto areštą nustačiusį teismą su prašymu leisti areštuotam turtui nustatyti priverstinę hipoteką.
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad skolininko turto areštą nustatęs teismas, būtų leidęs areštuotam turtui nustatyti priverstinę hipoteką. Atsižvelgiant į tai, VMI veiksmai, areštuotam atsakovės turtui nustatant priverstinę hipoteką, vertintini kaip neteisėti.
Konstatavus VMI veiksmų neteisėtumą nustatant priverstinę hipoteką, teismas pasisako dėl kilusių teisinių padarinių.
Nustačius, kad atsakovės turto arešto aplinkybė egzistavo nuo 2016 m. kovo 14 d., o VMI priverstinė hipoteka buvo nustatyta 2018 m. sausio 17 d. galiojant skolininkės turto areštui, atsižvelgiant į turto arešto instituto paskirtį, konstatuotina, kad 2018 m. sausio 17 d. VMI sprendimas Nr. (23.31-08)-319-166 nustatyti UAB „Minsandra“ turto priverstinę hipoteką (įkeitimą) ir 2020 m. vasario 28 d. VMI sprendimas Nr. (23.31-08)-467-31610) pakeisti 2018 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-166 yra niekiniai nuo jų priėmimo momento, prieštarauja imperatyviai Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 daliai.
Kaip minėta, VMI minėtų sprendimų priėmimo metu neturėjo teisės skolininkės turtui nustatyti priverstinę hipoteką, todėl šių sprendimų pagrindu įregistruotos priverstinės hipotekos negali būti laikomos galiojančiomis ir teisėtomis.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo patikslinti kreditorinį reikalavimą yra pagrįsta ir teisėta.
Turto arešto įtaka kreditoriniams reikalavimams
Apibendrinant, turto areštas reikšmingai įtakoja kreditorinių reikalavimų patenkinimo tvarką bankroto bylose. Priverstinės hipotekos nustatymas areštuotam turtui yra galimas tik išimtiniais atvejais, gavus teismo leidimą. Šios nuostatos užtikrina kreditorių interesų pusiausvyrą ir skaidrų bankroto proceso vykdymą.
147 straipsnis. 2011 06 21 įstatymu Nr. (Žin., 2011, Nr. 1. Prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas, o Komercinio arbitražo įstatyme numatytais atvejais - Vilniaus apygardos teismas.
Kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą.
Teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos.
Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos.
1. 2012 06 21 įstatymu Nr. (Žin., 2012, Nr. 2. 2016 11 08 įstatymu Nr. (TAR, 2016, Nr. 2. 3. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.
Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti šio Kodekso 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės šio Kodekso 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą.
Prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su nacionaliniuose ar užsienio arbitražuose arba užsienio teismuose nagrinėtinomis bylomis, mokamas trijų šimtų eurų užstatas.
Motyvuotu ir įrodymais pagrįstu pareiškėjo prašymu dėl sunkios jo turtinės padėties teismas nutartimi užstato dydį gali sumažinti.
Teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys.
Šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Jeigu ieškinys turi būti reiškiamas užsienio teismui ar arbitražui, terminas negali būti ilgesnis kaip trisdešimt dienų.
Jeigu prieš pareiškiant ieškinį teismui įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti privalomąja mediacija, terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, pradedamas skaičiuoti nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos.
Šiuo atveju pareiškėjas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, o pasibaigus privalomajai mediacijai - nedelsdamas pranešti teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą.
Nepareiškus per teismo nustatytą terminą ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos.
Kai ieškinys nepareiškiamas dėl suinteresuoto asmens kaltės, užstatas negrąžinamas.
Šioje dalyje nurodytas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį.
1. 2012 06 21 įstatymu Nr. (Žin., 2012, Nr. 2. 2014 10 16 įstatymu Nr. (TAR, 2014, Nr. 3. 2016 11 08 įstatymu Nr. (TAR, 2016, Nr. 4. 2017 06 29 įstatymu Nr. (TAR, 2017, Nr. 4. Kai ieškinys, kuriame prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatitinka procesinio dokumento turiniui ir formai keliamų reikalavimų, tačiau ieškovas sumokėjo ne mažiau kaip pusę šio Kodekso 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio, teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir nedelsdamas apie tai praneša ieškovui.
5. 2014 12 16 įstatymu Nr. (TAR, 2014, Nr. 6. Kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas.
Šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi per keturiolika dienų kreiptis į antstolį.
Antstolis pirminį areštuoto turto duomenų patikslinimą atlieka per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo vykdyti.
Po pirminio patikslinimo areštuoto turto duomenys keičiami ar papildomi Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka. 2014 12 16 įstatymu Nr. (TAR, 2014, Nr. 7.