Kodėl moteris nori būti nutapyta nuoga: žvilgsnis į kūrybos priežastis ir įkvėpimo šaltinius

Moters tema kūryboje yra esminė, atskleidžianti įvairius moters gyvenimo tarpsnius - nuo įsimylėjimo ir kūniškų sueičių iki gimdymo, nusivylimo, išsiskyrimo ir maišto. Daug liūdesio, bet ir vilties, moteriškos stiprybės. Virš paveikslų plevena feminizmo dvasia.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl moterys nori būti nutapytos nuogos, kokie yra įkvėpimo šaltiniai ir kaip feminizmas įtakoja šį procesą. Aptarsime įvairių menininkių patirtis ir kūrybos ypatumus.

Menininkių įkvėpimo šaltiniai

Menininkai visada parduoda save atviresniais ar užslėptais, metaforizuotais pavidalais, tačiau neišvengiama kurti absoliučiai atsiribojus nuo savo tapatybės. Šioje parodoje paveikslai atrodo kur kas universalesni, tamsesnės koloristikos, kad labiau išryškėtų šviesa, ir jie turi daugiau kultūrinių kodų ir užuominų.

Anksčiau didžiausiu įkvėpimu buvo tapusios senos fotografijos, kurių esu prisirinkusi iš senelių (iš mamos pusės) namų Kražiuose, tai tarsi žaidimas su vaikyste, tarsi pokalbis su ja. Laimė, turiu gana aštrią ir talpią atmintį, kurioje begalė man labai brangių gyvenimo mažmožių, smulkių detalių.

Kai laukiesi, jausmas vienoks: kartais net suabejoji, ar tai, kas vyksta, yra tikra. Tačiau pagimdžiusi susiduri ne tik su buitiniais rūpesčiais, bet ir su naujomis emocijomis, kai, tarkime, išgyveni šimto dienų klyksmo dėl skaudamo pilvuko laikotarpį, bet ir su įsisąmonintos atsakomybės jausmu: taigi aš visą gyvenimą už šį žmogų būsiu atsakinga! Be galo stiprus jausmas! Laukimasis ir laukimas - dvi skirtingos būsenos.

Kai kurios menininkės teigia, kad jų kūryba prasidėjo nuo sunkių emocinių patirčių, viską iš savęs norėjau išklykti. Pyktis dėl neteisybės suteikė jėgų. Dabar labiau pasitiki intuicija ir suvaldau formą. Stengiuosi neprisirišti prie vieno braižo ir nenutraukti ieškojimų mene. Tai tolygu žiūrėjimui į bedugnę. Paieškų procesas be galo jaudinantis ir dažnai baugus.

Savo kūrybine studija paverčiau automobilio garažą. Vėsu, drėgna, bet už sienos - šiltas namas, tad karštos arbatos puodelis visada po ranka. Man ne tas pats, kokioje erdvėje tapau. Žinau, kitiems kolegoms aplinka didelių sentimentų nežadina ir didesnių poreikių nekelia, kai kurių dirbtuvėse net kėdės prisėsti nėra (sako, kad nebūtų pagundos daryti pauzių), o man reikia iš sendaikčių krautuvėlių įsigytų spintelių, komodėlių, lentynėlių, kad galėčiau po ranka išsidėlioti ne tik darbo priemones, bet ir visokius užrašus, gal net skaitomą knygą pasidėti.

Taip pat pagaviai įtraukia ir kiti gamtos reiškiniai bei garsai: besitrankantys žaibai, medžių šlamėjimas, jų girgždantys kamienai, netgi tirpstantis sniegas ant šakų skleidžia tam tikrus traškančius garsus.

Esu linkęs į nostalgiją, labai sentimentalus ir prisiminimų veikiamas žmogus. Juos be galo branginu ir tarsi kolekcionuodama drobėse įamžinu tai, kas maitina vaizduotę, kai praveriu vaikystės stalčiukus, kai atidarau spintas, kai susitinku su prabėgusiu laiku.

Menininkė įdomiai samprotauja apie moters paskirtį šeimoje. Ar Sadauskų namuose taip ir yra? "Panašiai. Mano vyras išsyk suprato, kad aš noriu tapyti. Visokių samdomų darbų jau dirbau iki soties. Tad leido man tiesiog daryti tai, ką aš noriu. Pinigų pragyvenimui? Užtenka.

Ramunės žodžiais, menas turėtų pakylėti žmogų, tad Norvegijoje ji pirmiausia pasigenda pozityvios kūrybos. Menas čia labai destruktyvus. Žmogus vaizduojamas kaip pabaisa. Nesvarbu, kas jį pieštų, - jaunesnės ar senesnės kartos menininkai.

Leonardo da Vinci "Mona Liza"

Feminizmo įtaka

Šiuolaikinė moteris - kai kas fantastiško. Mus vadina silpnąja lytimi, bet kiek mes visko darome vienu metu! O dargi savi reikalai, karjera, šeimos židinys, namų jaukumas, giminaičiai, draugai... Moterims užkelta kartelė nežmoniškai aukštai. Esu dėkinga už kiekvieną dieną, kad pavyksta išbūti, išgyventi. Negaliu pasakyti, kad man viskas sekasi, kad esu superinė mama.

Mūsų visuomenėje vyrai dažniausiai visur galva aukščiau už moterį. Nežinau, kada bus kitaip. Bet mes galime daryti geriausia, ką sugebame. Kūryba man suteikia draivo tyrinėti pasaulį ir kelti nepatogius klausimus. Rytų Europos moterys įpratusios dvigubai stengtis. Mums tenka ir garsiau kalbėti, kad mus išgirstų. Kartais reikia pakelti toną ne tam, kad parėktum, o dėl tų, kurios nedrįsta apsiginti.

Esu nutapiusi didžiulį paveikslą „Karalius mirė“. Šiuo kūriniu permąstau Rytų Europos moters saviplakos užtaisą. Tas karalius gyvena tavyje lyg koks smerkėjas, varovas, gėdintojas, ir jei tau atrodo, kad nugalėjai - jis vėl atgimsta.

Moterys padarė klaidą užsimaniusios būti lygios su vyrais - siekti profesinės karjeros, uždirbti tiek, kiek jie. Tuo savo lenktyniavimu jos žaloja pačios save. Juk moters prigimtis yra kitokia. Laikui bėgant perdega, persidirba, tampa nelaimingos, piktos ir išsibalansavusios, nutolusios nuo savo moteriškosios prigimties.

Kodėl žmonės bijo nuogo kūno?

Žmonės bijo ne nuogumo, o su tuo susijusių jausmų. Iš to ir kyla nuogo kūno tabu. Nuogas kūnas provokuoja jausmus, vieną pagrindinių - seksualinį susijaudinimą. O tada kyla klausimas, ką su tuo jausmu daryti?

Seksualiniai jausmai mūsų katalikiškoje kultūroje yra labai griežtai kontroliuojami, labai griežtai reglamentuoti. Kad ir kokių taisyklių paisytume, tiesa yra viena - nuogas kūnas jaudina, kyla geismas, jo dėl įvairiausių vidinių bei išorinių priežasčių, kompleksų, kartais susiformavusių dar vaikystėje, negalima realizuoti ir kilusį geismą tenka slopinti, o tai ir sukelia, išprovokuoja pyktį. Tuomet žmogui reikia su tuo ką nors daryti - suvynioti savo geismą lyg kokį daiktą į nepermatomą popierių ir nukišti kuo giliau. Pykstama ant to, kuris tą geismą paskatina - lyg jis būtų atsakingas, net nuotrauka, rodos, yra kalta dėl to, ką žmogus jaučia.

Dažnai davatkiški žmonės yra jautrūs, emocingi, seksualūs - absoliučiai normalūs, tik jiems dėl kažkokių priežasčių tenka stipriau kontroliuoti savo jausmus negu kitiems. Nuogas - ne laisvas

Nuogumas šeimoje

Dėl to, kiek nuogumo šeimoje demonstruosime, vertėtų susitarti. Suderinti požiūrius ir šiuo, ir kitais atvejais yra šventas dalykas. Jei kas nors daroma šokiruojant partnerį, tai jau yra santykių problemos, - ir šiuo klausimu siūlo kalbėtis p. Laurinaitis. - Nudistų šeimose, kurios nuogos vaikšto ne tik paplūdimiuose, bet ir namie, natūraliai, be emocijų vertinamas nuogumas. Nudistai niekuo nuo kitų nesiskiria, tik dar paprasčiau ir aiškiau žiūri į kūną ir jo skirtumus. Tačiau tai nereiškia, kad nudistai apskritai laisvesnės, demokratiškesnės asmenybės, nes, kai kalbama apie nuogumą, daugiau kalbama apie kūną, tačiau mažiau apie vertybes, apie santykius. Laisvė yra susijusi su daugeliu dalykų - ne tik su nesivaržymu vaikščioti nuogam ar žavėjimusi nuogo kūno vaizdavimu mene.

Psichoterapeutai vieningi - vaikščiojimas nuogam artimųjų, vaikų akivaizdoje tampa problema tik tada, jei tai susiję su kokiomis nors seksualinio pasitenkinimo formomis.

Sandro Botticelli "Veneros gimimas"

Kūrybinis procesas

Mano darbuose plaukai siunčia labai panašią žinutę - apie meilės, grožio ir atminimo (atminties) amžinumą. Tapyti personažą iš nugaros, kai paveiksle dominuoja plaukai, - vadinasi, kūrinį universalizuoti, depersonalizuoti ir paslėpti tariamą tapatybę.

Kita vertus, tapyti plaukus, stengiantis nepateikti jų kaip šimtu procentų natūralių, kad žiūrovui atrodytų, tarsi jie tikri ir tarsi netikri, gal gyvi, o gal sintetinis perukas, - tai lyg atlikti veiksmą, panašų į šukavimą. O tai jau taktilinis veiksmas, ir taktiliškumas mene man labai svarbus.

Netgi mano darbo priemonės turi būti labai mielos lytėti: teptukai, šepetėliai - būtinai švelnūs, glotniai slystantys drobės paviršiumi, dažai - būtinai aliejiniai, su stipriais pigmentais, jokio akrilo nepripažįstu, nes jis sintetinis ir šaltas. Čia būtų, matyt, ta pati jautrumo tema, apie ką jau kalbėjome.

Tiesa, kartais nustoja džiuginti ir anksčiau mano kurti darbai - tada juos užtapau kitais.

Kiek laiko užtrunka nutapyti vieną ar kitą darbą? Ar sunku jį įvertinti? Į šiuos klausimus Ramunė neturi vieno atsakymo. "Būna, kad paveikslą nutapau ir per dvi valandas, bet būna, kad sėdžiu prie jo kelis mėnesius.

Taigi tas dienoraštis dabar - labai platus.Išsisakyti Jums reikia didelių erdvių. Drobes perkate iš Amerikos, nes Europoje tokių didelių matmenų nėra?Didelių matmenų drobes atradau Londone. Paaiškėjo, kad jų tiekėjai - iš JAV. Vis galvodavau, kodėl man pritrūksta erdvės, paveikslo veikėjas, regis, spaudžia, remiasi į kraštus. Reikia padidinti formatus, pamaniau. Ir didinau, didinau, kol Lietuvoje tokių drobių pritrūko. Nutapiau trijų metrų pločio, penkių metrų aukščio paveikslą „Sisiojanti Madona“ (įsigijo MO muziejus). Supratau, kad tas erdvės trūkumas - mano (o gal ir bendra kolektyvinė) psichologinė būsena. Kažkoks būvis, išeinantis už kraštų ir kartu besitraukiantis į save. Kaip visata prieš sprogimą - susitraukianti iki taško.

Sąmoningai gretinami du vaizdo „sluoksniai“ - atpažįstamas daiktiškasis su iliuziniu neapčiuopiamu. Pirmąjį nesunku įžvelgti - tai realistiškai atvaizduoti tikrovės objektai, antrąjį galima tik nujausti, pasiduodant paveikslų kolorito ir šviesokaitos keliamam įspūdžiui. Taip sukuriama reprezentuojamai tikrovei neadekvati atmosfera, pasak Griškevičiaus, „jutimų paklaida“.

Atrodytų, Griškevičius siekia beveik romantinių tikslų - perteikti nuotaiką, būseną, „įkrauti“ paveikslą savo paties išgyvenimais, vertina unikalumą, sukuriamą rankos prisilietimu. Tačiau jo tapyba paradoksaliai atitolsta ir nuo XIX a. romantinės dailės, ir nuo XX a. ekspresionizmo tradicijų. Jo tapomo ir perkuriamo pasaulio vaizdinys sukelia paradoksalų objektyvumo įspūdį.

Žinomos menininkės

Monika Plentauskaitė

Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ tapytoja Monika Plentauskaitė po trejų metų pertraukos eksponuoja autorinę parodą „Kol aš laukiau tavo balso“. Ji veiks iki sausio 9 dienos. Vaiko laukimas ir jo gimimas dar aiškiau sudėliojo prioritetus ir dar griežčiau privertė suplanuoti laiką. O būsena „netapyti negaliu“ veikė kaip katalizatorius ir stiprus vidinis variklis. O aš tą trejų metų motinystės periodą išgyvenau kaip kareivis: vaikas tik užmiega ir lekiu į dirbtuvę. Beveik metus maitinau savo pienu. Be kūrybos ištempiau bemaž pusmetį. Pasikeitusios gyvenimo aplinkybės neatrodė labai paprastos, tačiau man sunkiau nieko nedaryti, nei būti susikoncentravus prie molberto. Šiandien mano dvejų metukų Pranciškus liko pas tėtį, jaučiuosi saugi, o dar pasnigo, tad iš tikrųjų galim ramiai gerti arbatą. Tiesa, kai nedirbu, leidžiu sau būti ir išsiblaškiusi, ir chaotiška, ir pasiduoti emocijoms.

Mane magiškai traukia numanomas balsas: štai žiūri į nutapytą portretą ar fotografijas ir mėgini įsivaizduoti, kokiu balsu prabiltų iš kūrinio išlipę personažai. Iš pradžių netgi buvau sumaniusi, kad reikėtų parodai garso takelio, kuriame pintųsi ir sklistų žmonių balsai (galbūt reikėtų mano pačios balso, nes absoliuti dauguma darbų - autoportretai) ir antropomorfiškų, ne savo aplinkoje įkurdintų gyvūnų garsai. Apskritai gyvūnijos pasaulis tiek savo garsais, tiek elgsena man imponuoja, mane įkvepia. Jame visada ieškau simbolinių dalykų: tarkime, triušiai ar kiškiai (pastarųjų daug matau pro savo namų langą) asocijuojasi su teatrališkumu.

Ramunė Sadauskienė

Iš Jungėnų kaimo, esančio netoli Marijampolės, kilusi Ramunė prisipažįsta, kad baigusi vidurinę ji nė nenutuokė, ką norėtų veikti toliau. Buvau toks vaikas, kuriam viskas vienodai gerai sekėsi, - tiek vidurinėje, tiek meno mokykloje.

Tačiau menininkė įdomiai samprotauja apie moters paskirtį šeimoje. Mano vyras išsyk suprato, kad aš noriu tapyti. Visokių samdomų darbų jau dirbau iki soties. Tad leido man tiesiog daryti tai, ką aš noriu. Pinigų pragyvenimui? Užtenka.

Ramunės žodžiais, menas turėtų pakylėti žmogų, tad Norvegijoje ji pirmiausia pasigenda pozityvios kūrybos. Menas čia labai destruktyvus. Žmogus vaizduojamas kaip pabaisa. Nesvarbu, kas jį pieštų, - jaunesnės ar senesnės kartos menininkai.

Ramunė atvirauja, kad jau seniai pradėjo eiti sąmoningumo keliu. Kai baigusi bakalauro studijas iškart neįstojo į magistrantūrą (metus turėjo palūkėti), atsitiktinai užėjo į knygyną, populiariosios psichologijos skyrių, ir nusipirko Josepho Murphio knygą "Jūsų pasąmonės galia".

Algis Griškevičius

Algis Griškevičiaus paroda „Iliuzijos“ Kauno paveikslų galerijoje suteikia progą patirti bene įdomiausią šio menininko kūrybos aspektą - tai tarpdiscipliniškumas, susijęs ne tiek su šiuolaikiniam menui būdingu konceptualumu, kiek su tradicinėmis meno sritimis, kurioms svarbūs meistrystės ir unikalumo kriterijai. Eksponuojama tapyba, fotografijos ir autorine technika sukurtos skulptūros.

Viena svarbiausių šio vaizdinio dalių - tapyba. Atrodytų, Griškevičius siekia beveik romantinių tikslų - perteikti nuotaiką, būseną, „įkrauti“ paveikslą savo paties išgyvenimais, vertina unikalumą, sukuriamą rankos prisilietimu. Tačiau jo tapyba paradoksaliai atitolsta ir nuo XIX a. romantinės dailės, ir nuo XX a. ekspresionizmo tradicijų. Jo tapomo ir perkuriamo pasaulio vaizdinys sukelia paradoksalų objektyvumo įspūdį.

Taip sukuriama reprezentuojamai tikrovei neadekvati atmosfera, pasak Griškevičiaus, „jutimų paklaida“.

Komplikuoti dailės ir fotografijos santykiai, besitęsiantys nuo XIX a., Griškevičiaus kūryboje įgauna kiek netikėtą formą. Čia jos tarsi apsikeičia įprastais savo vaidmenimis. Paveiksluose autoriui svarbiausia atvaizduoti tikrovę ir perteikti neįvardijamą nuotaiką, o fotografijose priešingai - kuriamas įsivaizduojamas pasaulis ir kone literatūrinis pasakojimas.

Griškevičiaus kūryboje nuorodos į konkretų istorinį, politinį ir kitokį ne vien meninį kontekstą yra ypač svarbios ir lengvai pastebimos. Kaip tik jos leidžia autoriui įtikinamai ironizuoti apsimestinai optimistinio, pažangos iliuzija pagrįsto, racionalaus pasaulio tikrovę.

tags: #ka #reiskia #jei #moteris #nori #buti