Bene visais amžiais žmonės siekė būti tokiais, kad kiti jaustų jiems pagarbą ir pripažinimą. Tokio idealaus asmens sąvoka įvairiais laikais buvo suprantama nevienodai. Antikoje idealas turėjo pasižymėti ne tik tuometinėmis gėrio supratimą atspindinčiomis charakterio (drąsa, dora, sąžiningumu), bet ir fizinėmis savybėmis. Viduramžiais svarbiausiais tapo dvasiniai bruožai, o kūnas pasitraukė į antrą planą.
Garbės Sąvoka ir Jos Suvokimas
Žinoma, kiekvienas savaip supranta garbės sąvoką. Vieniems garbė - apginti, kitiems garbė - pasiaukoti. Garbingas žmogus - tai teisingas, orus, sąžiningas, nebijantis aukotis bei gerbiantis kitus žmogus. Jis yra patikimas ir gerbiamas visuomenėje. Garbę laikantis svarbia vertybę. Bet iškyla klausimas! Ar lengva, ar sunku būti garbingu žmogumi? Įdomu pasvarstyti.
Pasiaukojimas ir Nesavanaudiškumas
Garbingas žmogus nėra savanaudis. Jis atsižvelgia į aplinkinių norus, vyraujančią situaciją. Situacija, kai garbė laikoma pasiaukojimas, atskleidžiama J. Biliūno kūrinyje „Laimės žiburys“. Jame rašoma, kaip žmonės kopia į kalną aukodami gyvybes ir virsdami akmenimis. Žmonių pasąmonėje tarsi užfiksuota, jog visuotinė laimė yra svarbiau už gyvybę. Jie tiki, jog jei pasieks žiburį kalno viršūnėje, - laimė sugrįš į visų namus. Gyventojai - nesavanaudžiai, jie nesvarstydami aukojasi ir laiko tai garbe. Taigi, aukotis dėl kitų laimės garbinga.
Norint būti garbingu žmogumi reikia didelio pasitikėjimo savimi. Situacija, kai garbė laikoma drąsa, atskleidžiama Jono Biliūno kūrinyje „Laimės žiburys“. Jame rašoma, kaip žmonės kopia į kalną aukodami gyvybes ir virsdami akmenimis. Žmonių pasąmonėje tarsi užfiksuota, jog visu laimė yra svarbiau už gyvybę. Jie tiki, jog jei pasieks žiburį kalno viršūnėje, - laimė sugrįš į visų namus. Gyventojai - tikri drąsuoliai, jie nesvarstydami aukojasi ir laiko tai garbe. Turbūt ne kiekvienas garbingas žmogus išdrįstų aukoti savo gyvenimą.
Vertybės ir Moralė Jaunų Žmonių Gyvenime
Jaunas bręstantis žmogus yra dar tik savęs ieškojimų kelyje, todėl jam aplinkiniai daro didžiulę įtaką formuodami jo dar tik besimezgančias moralines nuostatas. Ir turbūt galima teigti, kad didžiausia moralės pasikeitimo skirtumą galima pastebėti jaunosiose kartose, kurios lyg kempinė sugeria naujas nuomones ir idėjas. Tarkim, jei intelektualai sumanytų, kad vagystė nėra labai smerktinas dalykas, tai pirmuosius šios nuomonės praktinius padarinius pamatytume jaunimo tarpe.
Jaunimui didžiausią įtaką daro ir vertybių sistemą formuoja artimi šeimos nariai, giminės, draugai, mokytojai, žiniasklaida ir klubai bei draugijos, kuriose jie lankosi ar kurioms priklauso. Auklėjant skiepijama atjauta kitiems žmonėms, tolerancija, dora. Šios vertybės padeda jaunam žmogui įsiliesti į visuomenės gretas, geriau suprasti kitus. Tokios vertybės kaip drąsa, ryžtas, savarankiškumas, išdidumas, pricipingumas, pasitikėjimas savimi taip pat yra labai svarbios, kadangi suformuoja stiprų ir unikalų asmenybės charakterį, kuris užtikrina jo unikalumą visuomenėje.
O ištikimybė, pasiaukojimas, išradingumas, bendradarbiavimas padeda sukurti draugiškus ir gerus santykius su aplinkiniais žmonėmis, bendravimą padaro nuoširdų bei atvirą, jei susitinka tokias pat vertybes puoselėjančios asmenybės.
Santykiai šeimoje būna dvejopi: arba geri arba komplikuoti. Pirmuoju atveju šeimoje vyrauja draugiška, atvira aplinka, kurioje jaunuolis jaučiasi esąs pilnateisiu šeimos nariu, kurio nuomonės paisoma priimant įvairius sprendimus. Tokia liberali aplinka įskiepija jam šeimos vertybes, kuriomis remiasi jos bendravimas. Dažniausiai tai būna draugiškumas, atvirumas, meilė ir rūpinimasis savo artimu bei sąžiningumas Tarpusavio santykiai kupini meilės, tolerancijos, pagarbos vienas kitam, taip pat supratimo, kad kiekvienas žmogus - savita asmenybė ir reikia mokėti jį priimti tokį, koks jis yra. Kitaip tariant paauglys mokomas būti aktualizatoriumi, t.y. visapusiškai pažinti save, būti visada teisingu ir sąžiningu su pačiu savimi, o kitus žmones priimti kaip asmenybes, kurių asmeninės savybės yra unikalios ir nepakartojamos.
Kita sąlyga normaliam jaunuolio vystimuisi - laisvė. Jis neturėtų visiškai priklausyti nuo tėvų, antraip sustoja jo savarankiškos asmenybės formavimas, jis įpranta nebegalvoti apie savo veiksmų pasekmes, nes neprisiima jokios atsakomybės vykdydamas vyresniųjų nurodymus. Bėgimas nuo atsokomybės gali žmogų padaryti bailiu, „kilimėliu“ arba netgi egoistu.
Kada šeimoje santykiai yra nekokie, užstringa vertybių perdavimo mechanizmas ir atmosfera namuose būna įtempta. Vaikai ir tėvai manipuliuoja vieni kitais, siekdami pagerinti tik savo savijautą ar siekdami sau konkrečios naudos. Atrodo neįtikėtina, tačiau šiuolaikinėje visuomenė tėvai į vaikus ar atvirkščiai žiūri pro vartotojiško požiūrio prizmę. Skiepijama ne meilė ir rūpinimasis savo artimu, o meilė pinigams ir gražiems daiktams. Tėvai skubėdami ir kažkur vis bėgdami per mažai rodo dėmesio savo atžaloms ir jį bando kompensuoti materialiais dalykais. Gražiausios šeimos šventės paverčiamos dovanų teikimo ceremonijomis, jose nebelieka vietos nuoširdžiam bendravimui. O juk šeima - visuomenės organizmo ląstelė.
Kitas veiksnys, kuris taip pat įtakoja asmenybės moralės formavimasi, yra mokykla, t.y. satykiai su mokytojais. Maži mokinukai jiems jaučia pagarbą ir laikosi pagarbaus atstumo, nes mokytojo autoritetas jiems mokykloje yra svarbiausias. Tačiau paaugliai „pradeda maištauti prieš visą pasaulį, o labiausiai prieš tvarką, kuri jiems atrodo kaip apribojanti jų laisvę“ . Galime teigti, kad pati švietimo sistema ir sudaro tokią situaciją, kadangi mokytojo autoritetas iškeliamas taip, kad bet kokie prieštaravimai jam suvokiami kaip maištas ir yra slopinami. Visiškai pasikeitės požiūris į mokslą nulėmė ir kitokius mokytojo - mokinio santykius. Antikos ir ankstesniais laikais mokymas vyko dialogo forma, buvo skatinamas mokinių savarankiškumas, lavinami mąstymo sugebėjimai, buvo užmezgami draugiški ir artimi tarpusavio santykiai. Šiandieninėje mokykloje viso to neberastume. Ji tapusi žinių kišimo vieta, mokinių - zombių darymo vieta. Argi galima kalbėti apie kažkokią vertybių perdavimo sistemą individualybių kūrimą, kai mokinių programos griežtai įrėmintos ir prieštaraujančios bet kokiems nukrypimams nuo jos?
Be to svarbi ir visuomenės nustatyta nuostata, kad mokymasis - būdas pasiekti materialinę gerovę. Į mokymąsi žiūrima ne kaip į savęs tobulinimo procesą, o kaip į neišvengiamą dalyką, be kurio būsi pasmerktas visuomenės ir ir todėl jausies atstumtas, nereikalingas, „žemesnis“ už kitus.
Nemažai žalos jaunimo asmenybių formavimęsi pridaro ir žiniasklaida bei naujausios technologijos, kurios pačiais įvairiausiais būdais stengiasi paveikti žmonių sąmonę ir taip įbrukti savo nuomonę ar pasiekti sau naudos. Atsiradus tokioms technologijoms, kurios mums leidžia lengvai, tačiau netiesiogiai bendrauti su kitais žmonėmis, visiškai pasikeitė žmonių požiūris į aplinkinius ir lėmė visuomenės susvetimėjimą. Dabar visai nenuostabu nežinoti, kas gyvena kaimynystėje, nesisveikinti su žmonėmis, kurie gyvena tame pačiame name. Visuomenė tampa individualistų grupe, o ne bendruomene.
Nors vargu ar visuomenės narius galima pavadinti individualistais, nes jie turi labai daug panašumų, kuirie, jei būtų nuspalvinti viena spalva, žmonių minią padarytų beveik vienspalvę. Vis spartėjantis gyvenimo tempas, laiko, skirto savo apmąstymams stoka, žmones paverčia bemaž zombiais, kurie pasirengę padaryti bet ką, kad tik būtų įvertinti ir kitų akyse atrodytų be galo laimingi. O šiuolaikinėje visuomenėje gėrio sampratą pirmiausiai kuria žiniasklaida, siūlydama savus laimės receptus, kurie savo turiniu tėra tuštybių mugės niekučiai. O šie dalykai labiausiai paveikia jaunąją visuomenės dalį, kuri yra labai jautri kitų pašaipoms ir kandiems pastebėjimams.
Neturėti madingiausių rūbų, nesilankyti populiariausių daininkų koncertuose, nevažinėti automobiliu reiškia būti nepastebimu, neįdomiu, nieku. O kas to nori? Niekas. Reikia būti drąsiam ir tvirtam, kad sugebėtum atsispirti vitrinų spindesiui ir nepasiduoti visuomeninei nuomonei. Tam reikia turėti tvirtą vertybių sistemą, kuri suteiktų jėgų pakeisti gyvenimą ir pasukti nauja linkme, tapti individualybe, nepakartojamu, unikaliu žmogumi, kuris nebijotų plaukti prieš srovę. Tam, kad tokios vertybės taptų asmenybės pagrindu, reikia, kad visuomenėje atsirastų daugiau tokių „nestandartinių“ žmonių, kurie jas perduotų jaunajai kartai.
Patriotiškumas ir Garbė
Norėčiau išsakyti savo nuomonę dėl mūsų šalyje rengiamų patriotinių eitynių. Man tokie renginiai atrodo labai svarbūs ir prasmingi. Jau vien dėl to, kad mūsų - lietuvių - vos lašelis Europos platybėse. Rodos, dar visai neseniai - dar iki II pasaulinio karo - nemažai lietuvių gyveno Rytų Prūsijoje, kurioje jau nuo XVI amžiaus buvo itin puoselėjama lietuvių kultūrinė veikla. Prūsų kalbos, labai panašios į lietuvių kalbą, jau nebėra. Kalbame apie tai tarsi apie savaime suprantamą dalyką, tačiau jis visai nėra savaime suprantamas. Mūsų lietuvių nedaug, ir kas galėtų paneigti, kad ateityje mūsų kalba neišnyks? Todėl dar kartą noriu pasidžiaugti patriotiniais renginiais. Kas, jei ne jie, padės atkreipti daugiau dėmesio į savo kalbą, kultūrą, tradicijas, savitas šventes, galų gale savas šaknis? Ir šiaip dar niekur nesu girdėjusi, kad medis ar kitas augalas augtų be šaknų, tokių tiesiog nebūna, o itin pažeistų šaknų augalai tiesiog nudžiūva. Abejoju, ar patys žmonės nori džiūti.
Kalba susidaro iš dviejų pastraipų, kiekvienoje nagrinėjamas vienas iš dviejų aspektų. Remiamasi tik lietuvių autorių kūriniais ir išgyvenimais. Kalboje atskleidžiamas patriotiškas požiūris, remiamasi po du autorius kiekvienoje pastraipoje. Daugiau kalbama apie kūrinius nei apie patį autorių.
Moralūs žmonės gerbia vyresniuosius. Garbė yra neatsiejama nuo meilės. Garbingas žmogus nėra savanaudis.
Arba valdžia, galios? Ar džiaugiamės ir didžiuojamės, kad draugaujame, bendraujame su garbingu žmogumi? Arba priešingai, pasakome, kad su negarbingu žmogumi nebendrausime? Ką mes šiandien vadiname garbingu žmogumi? Kam taikome šį epitetą? Kaip pažiūrėtumėte į draugą, linkintį, kad jūsų dukra ištekėtų už garbės jausmą turinčio, jautraus, švelnaus ir protingo.
Garbingas žmogus nėra savanaudis. Jis atsižvelgia į aplinkinių norus, vyraujančią situaciją. Žinoma, kiekvienas savaip supranta garbės sąvoką. Vieniems garbė - apginti, kitiems garbė - pasiaukoti.
Infamija ir Ostracizmas
Antikos laikais, prieš porą tūkstančių metų, buvo taikoma bausmė infamija - teisinis garbės apribojimas. Dėl dvigubų santuokų, dėl kriminalinių nusikaltimų ir pan. pilietis netekdavo teisės balsuoti ir užimti svarbių pareigų. Dar visai neseniai garbė buvo didžiausia vertybė. Vardan garbės buvo ryžtamasi paaukoti viską, net gyvybę! Ką reiškia rusų aristokratų atsisveikinimo žodžiai čest imeju (rus. turiu garbę)? Jie tai sakė dar 20 a. pradžioje, ikibolševikinėje Rusijoje. Tai yra po 2000 metų nuo romėniškosios infamijos. Taip pat ir lenkų kalba pasisveikinti ir atsisveikinti gali ištardamas žodį „garbė“ (lenk. O garbės gynimo dvikovų kultūra viduramžiais ir naujaisiais amžiais? Ką mes šiandien vadiname garbingu žmogumi?
Orumas, garbė... Ne infamijos reiškinį dabar mes žinome, bet „kiaulės akių“ - žiūrėjimą kiaulės akimis darant viena, o kalbant kita. (Lotyniškai būtų suis oculi; sus - kiaulė; gal lietuviškas žodis „suskis“ taip pat kilęs iš lotynų kalbos?) Už tokią elgseną Atėnų polyje prieš 2500 metų galėjo pritaikyti ostrakizmą - laikinai ištremti iš šalies. Todėl ir renkame bet ką už bet ką, kai rinkti į valdžią galima ir reikia tik žmones, turinčius tris bruožus: kompetenciją, sąžiningumą ir atjautą (solidarumą).
Kodėl? Kodėl Rojus yra Rojus? Kiek daiktų, turtų ten yra? Mašinų, namų ir vilų, kompiuterių ir išmaniųjų telefonų? Ne? Sunku tai įsivaizduoti? Žinoma, ten net prekybos centrų nėra! Nykuma. Tai kokio velnio mes norime į tą Rojų, jeigu ten nieko nėra?! O kiek dėmesio ir pastangų - asmeninių ir valstybinių - mes skiriame santarvei, atjautai, rūpesčiui vienų kitais, solidarumui, orumui, galimybei tobulėti ir kurti, džiaugtis ir mylėti? Čia - Žemėje, Lietuvoje! Ar šių vertybių tikimės, skirstant valstybės Biudžetą? Ar tokius žmones, šitai vertinančius ir žadančius, renkame į valdžią? O kokią vertę mums turi orumas ar garbė? Kiek mes jais rūpinamės ir saugome, ypač - kai ant kitos svarstyklių lėkštės būna dideli pinigai arba dideli nuostoliai?
„Vertybės perduodamos ne tik šeimoje ir mokykloje, mokytis būti atkakliam ir garbingam galima ir iš knygų“, - teigia žurnalistė Eglė Devižytė. Kokį žmogų galima vadinti garbingu?