Lietuviai itin mėgsta medieną, tačiau kiekvienas savaip. Vieni itin mėgsta medines grindis bei natūralaus medžio akcentus, tačiau sienų nestatys iš nieko kito, kaip tik iš mūro. Kiti - atvirkščiai, mielai stato karkasinius namus, o sodyboje nori turėti rąstinį namuką.
CLT plokštės: naujas požiūris į medinę statybą
CLT plokštės (angliško termino Cross Laminated Timber trumpinys) lietuviškai dar vadinamos sluoksniuotomis medienos plokštėmis arba statmenai klijuotos medienos plokštėmis. Tokios plokštės gaminamos iš spygliuočių, dažniausiai iš eglės. CLT plokštės yra gaminamos iš kelių sluoksnių obliuotų medienos lentų - lamelių.
Kas antras sluoksnis klijuojamas lentas pasukant 90 laipsnių kampu, taip sutvirtinant plokštę ir suteikiant jai optimalias konstrukcines savybes. Gamybos procesas primena klijuotos medienos gamybos procesą, tačiau šiame nekeičiama medienos pluošto kryptis. Technologija ir plokščių išvaizda taip pat primena faneros gamybos technologiją bei išvaizdą, tačiau statybinės plokštės matmenys yra nuo keliasdešimt kartų didesni. Plokštės gali būti įvairių matmenų, tačiau maksimalūs pločiai siekia 3-4 metrus, ilgiai 16-18 metrų.
Statyba iš šių plokščių neretai prilyginama surenkamų statybų vykdymui naudojant gelžbetonines plokštes. Abu surenkamos statybos metodai dalijasi beveik tais pačiais privalumais ir trūkumais, tačiau CLT plokštės tam tikrose vietose lenkia g/b plokštes geresnėmis savybėmis.
Pasaulyje tokios plokštės nėra naujovė, tačiau statybos projektuose masiškiau pradėtos naudoti prieš dešimtmetį, o šiandien dar greičiausiai yra tik kelyje į visuotinį pripažinimą. Europoje tokia statyba populiariausia vokiškai kalbančiose šalyse, Skandinavijoje. Kasmet didėja tokių plokščių bendras gamybos kiekis, statomi ir daugiaaukščiai namai - neseniai panašiu principu pastatytas keturiolikos aukštų daugiabutis Bergene.
Tačiau ryškaus pasaulinio proveržio vis dar tikimasi, o Lietuvoje apskritai žengiami dar tik pirmi žingsniai. Nepaisant to, kai kurie namų savininkai jau ryžosi statyti namą iš CLT plokščių - vienas iš pavyzdžių stovi šalia Vilniaus esančiuose Kalnėnuose. Šiame name panaudotos penkių sluoksnių 10 cm storio CLT plokštės.
Apskritai galima pagaminti iki pusės metro storio plokštes, storesnės naudojamos daugiaaukščiams, tačiau konstrukciją vis tiek reikia šiltinti, kadangi, pasak namą statančios įmonės „Mediniai namai“ vadovo Giedriaus Vidrinsko, reikėtų bent metro tokios medienos, kad galėtum eksploatuoti neapšiltintą namą. Šis namas bus šiltinamas ekovata iš išorės ir bus dedama apdaila iš vidaus, todėl konstrukcinis sprendimas lieka nematomas.
Vis dėlto, jei norima, kad statybos būdas atsispindėtų interjere, galima užsisakyti plokštes, kuriose paskutinis medienos sluoksnis yra apdailinis. Šiuo atveju, panaudoti įprasta statybinė CLT plokštė, kadangi medienos estetika nebuvo lemiantis kriterijus.
CLT plokščių privalumai
Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Medžiagų inžinerijos katedros docento dr. Antano Baltrušaičio teigimu, CLT plokštės pasižymi nemažai teigiamų savybių:
- Tokiu būdu pastatomas stabilus statinys, konstrukcija, kurioje galima pjauti įvairias angas - jos dažnai išpjaunamos labai tiksliai jau įmonėje, o tai eliminuoja daug klaidų, kurias galima padaryti statybvietėje.
- Atlikti bandymai patvirtina, kad tokia statyba gerai išlaiko apkrovas.
- Statinys greitai renkamas, namo nereikia papildomai sandarinti, konstrukcija tampa monolitine.
- Vienas didžiausių privalumų yra tai, kad statybinė medžiaga paruošiama jau gamykloje.
„Namas yra daromas pagal projektą - kas nubrėžta ant popieriaus, tas ir atvažiuoja į statybvietę. Angų langams pjovimas galimas iki pusės metro storio plokštėje, jos, kaip ir angos rozetėms yra išpjaunamos gamykliškai. Kai kada galima išpjauti statybvietėje“, - pasakoja G.
Dar vienas tokio statybų metodo privalumas yra namo surinkimo laikas. Atvežus plokštes į statybvietę, surinkti sienas galima labai greitai, per keletą dienų, priklausomai nuo namo dydžio. Kita pabrėžiama konstrukcijos ypatybė - sandarumas.
Į ekologiją šiais laikais rečiau žiūrima kaip į trečiaeilį kriterijų, todėl norintiems gyventi ekologiškame name, tokia statyba taip pat gali tapti išeitimi. G. Vidrinskas teigia, kad dažnai sulaukiama klausimo dėl technologijos metu naudojamų klijų ir tokio metodo ekologiškumo.
„Šie klijai taip pat yra ekologiški, neturi formaldehidų, o jų rišiklis yra vanduo, todėl jie nekenkia savijautai ir sveikatai. Toks ekologiškas namas skirtas besirenkantiems medinį namą, bet nenorintiems tradicinės trobelės. Tai švarus namas su mikroklimatu, kuriam nebūtina rekuperacija“, - sako pašnekovas.
A. Baltrušaitis taip pat pastebi, kad mediniai pastatai apskritai pasižymi viena įdomia savybe - šilumos masės efektu. „Medis akumuliuoja šilumą savo sienoje, neįleidžia šalčio ir neišleidžia šilumos. Jis turi savybę, kad tam pačiam tūriui gerai užsandarinto medinio pastato su ta pačia termovarža, reikia mažiau energijos palaikyti temperatūrai nei kitai medžiagai - tai yra vadinamas šilumos masės efektas“, - paaiškina jis. Vis dėlto, tokį namą panašiose į mūsiškę klimato zonose reikia papildomai apšiltinti. Šis namas šiltinamas celiuliozės putomis (ekovata). „Toks sprendimas leidžia medienai kvėpuoti. Mes naudojame užpurškiamas medžiagas, kurios yra besiūlės, nes nuo to priklauso sandarumas. Apšiltinti galima ir stiklo vata, bet tada neturėsite vienos bendros sistemos. Namas šiltinamas lygiai tiek, kiek reikalinga, pagal klases, tačiau medis yra pakankamai šilta medžiaga, todėl, tarkime, dešimt centimetrų storio konstruktyvas irgi įsiskaičiuoja į tą varžą.
CLT plokščių trūkumai
Kaip ir daugelis į ekologiją orientuotų produktų, taip ir CLT plokštės kainuoja daugiau - tokios statybos kaštai yra didesni nei tradicinių statybų iš karkaso ar blokelių bei plytų. Lyginant su kai kuriomis kitomis statybos rūšimis, naudojant CLT plokštes statybvietėje reikalinga keliamoji įranga.
Apie degumą
Visiems gerai žinoma, jog sausa mediena dega, o kai kuriems tai tampa ir pagrindiniu motyvu nesvarstyti medinių namų statybos. Tiesa, medinių konstrukcijų degumas yra gajus mitas, teigia A. Baltrušaitis. Gaisro atveju tokios konstrukcijos užsidega ir dega, tačiau nesupleška akimirksniu. „Degant konstrukciniam medžiui, pirmiausia susidaro apanglėjęs sluoksnis, tačiau šis procesas yra lėtas. Aš, aišku, nekalbu apie tas dėžutes, kurios prapučiamos skersvėjo. Degant namui medinis karkasas išlaiko bent stabilią formą ir nesubyra kaip kortų namelis.
G. Vidrinskas pabrėžia, kad gamintojai vykdo ir pristato tokių medžiagų testus, jų rezultatus bei sertifikuoja savo produkciją. Ši medžiaga iš tiesų dega, tačiau penkiasluoksnė konstrukcija gali atlaikyti mažiausiai valandą nuolatinio degimo.
Statybos ateitis?
A. Baltrušaitis mano, kad tokia statyba turi ateitį ir geras perspektyvas, nors lūžio taško vis dar laukiama. „Šiuo metu daugiausiai tokių plokščių gaminama Europoje, jomis domisi Kanadoje, Amerikoje. Dabartinės kliūtys - statybos kaštai, nedidelis rinkų skaičius, o gal ir tam tikra inercija. Greičiausiai proveržis įvyks Amerikoje, kadangi ten kaštų reikšmė statyboje kiek kitokia.
Plautai pirtyje: svarbus elementas
Plautas - tai vienintelis stacionarus garinės pirties baldas. Jo tiesioginė paskirtis - pakelti žmogaus kūną gerokai aukščiau grindų, ten, kur tvyro karštas pirties garas, kur galima intensyviai išprakaituoti, ir atlikti kitas pirties procedūras. Taigi, garinės plautai yra labai sudėtingas daugiafunkcinis įrenginys, adekvatus plautų išdėstymas iš esmės nulemia ar pirtimi bus galima naudotis pagal jos paskirtį. Jei pirties krosnį palygintum su šautuvo vamzdžiu, tau plautai būtų buožė. Net gera krosnis netenka prasmės, jei garinėje nėra tos pirties „pirčiuolių“ poreikius atitinkančių plautų.
Garas ir visada kyla į viršų ir mes sekame paskui. Palei grindis, priešingai, susidaro vėsesnė ir zona, kurioje kūnas ne šyla, bet vėsta. Todėl pirtyje privalo būti platforma kaitinimuisi ir prakaitavimui, pakelta bent iki pusės garinės aukščio. Pačiu paprasčiausiu atveju - tai yra platus aukštas stalas, ant kurio ir vyksta visos pirties procedūros. Senose suomiškose pirtyse platforma užimdavo beveik visą garinės plotą, ant jos statydavo vandens kubiliukus ir neaukštus suoliukus atsisėsti. Vanodavosi ir prausdavosi gulėdami ant plauto ar sėdėdami ant suoliukų.
Geriau, jeigu tokia platforma/stalas yra plati, - kad galėtų vienu metu atsigulti visi beimaudantieji. Jei numatoma, kad žmonės vanos vieni kitus, būtina palikti ir pakankamai grindų ploto vanotojui sukiotis. Plauto aukštis tokiu atveju turi būti ne didesnis kaip 70 cm skaičiuojant nuo tos vietos, ant kurios stovės vanotojas. Jei vanotojo ūgis didesnis nei 175 cm, teks daryti bent 80 cm aukščio stalą, o tai reiškia, kad prireiks tarpinės pakopos atsistoti. Užėję į garinę lipame į viršų. Tačiau pavargę nuo karščio su ne mažesniu malonumu leidžiamės žemyn. Po vanojimo nusileidusiam žmogui būtina atsisėsti ir pasėdėti, kol atsistato širdies ritmas ir nustoja suktis galva.
Todėl plautas - suoliukas garinėje būtinas. Geriausia 40-50 cm aukščio, bent 60 cm pločio. Šis žemas plautas tarnauja kaip poilsio ir prausimosi vieta. Čia gali būti atliekamos ir kūno šveitimo, muilinimo procedūros, kurios yra ne mažiau malonios, nei vanojimas. Todėl platus apatinis plautas yra tikras moterų, mėgstančių namų SPA procedūras džiaugsmas. Be to, jis būtinas, jei šeimoje yra mažų vaikų, garbaus amžiaus ar neįgalių žmonių.
Vanotojo požiūris į apatinį plautą yra nevienareikšmis. Jei vanotojas stovi ant grindų, platus apatinis plautas jam labai trukdo prieiti prie kliento. Jei jis tarnauja kaip pakopa - viskas tvarkoje. Tačiau pastaruoju atveju pristinga patogios vietos susidėti vantoms ir kitoms priemonėms. Šio prieštaravimo sprendimas pagimdė daugybę transformuojamų - laikinai užlenkiamų ar pastumiamų plautų konstrukcijų.
Plautus dažniausiai daro profesionalios firmos. Jų padaryti plautai yra gražūs, bet brangoki ir dažniausiai nelabai patogūs nes skirti „kolektyviniam sėdėjimui“, reprezentacijai, bet ne įvairioms pirties procedūroms atlikti. Dėmesys kreipiamas į medienos kokybę (lygi, be šakų), surinkimo kokybę, vyrauja iš Suomijos ir Vokietijos nusižiūrėti dizaino sprendimai, tikrai gražūs pažiūrėti, tačiau neturintys tiesioginės įtakos maudymosi kokybei.
Nuosavai sodybos pirčiai įrengti nežinau geresnio sprendimo už „kabančius plautus“. Jų konstrukcija yra labai paprasta - plauto paviršius formuojamas iš kelių skydų, primenančių gridų groteles, paguldytų ant 2 lygiagrečių balkiukų. Balkiukų galai įtvirtinti priešingose sienose vienodame aukštyje. Gauname tokį „kabantį“ suolą, kurį labai lengva aptarnauti - valyti, džiovinti, prireikus - taisyti. Tokie plautai visai neturi atramų (kojų), tad garinės grindų šlavimas ir plovimas tampa labai lengvas, be to galima visai išvengti medžio lietimosi su drėgnomis grindimis. Žinoma, čia irgi yra daugybė niuansų, kurios įmanoma suvokti tik pastačius kelias pirtis, tačiau iš esmės tokia plautų konstrukcija dar nėra nuvylusi nei vieno.
Yra vienas mitas, kad plautams negali būti naudojama kieta bei spygliuočių mediena. Gali. Švelnioje garinėje pirtyje kur temperatūra niekada nepakyla aukščiau 80°C. Aukštesnėje temperatūroje kietos medienos paviršiai plikina, tačiau žemesnėje - maloniai šildo.
Pagrindinis pirtelės plautas planuojamas gaminti iš ąžuolo dilių. Privalumas - solidus vaizdas. Taip pat didelis atsparumas drėgmei.
Patarimai, kaip įsirengti turkišką pirtį
Medienos pasirinkimas
Labai minkšta, lengva mediena. Lengvai apdirbama, šviesiai geltonos spalvos, tačiau prastai laiko medsraigčius. Pirtyje skleidžia labai malonų kvapą, išskiria aromatinius junginius, turinčius priešuždegiminį poveikį. Džiūdama stipriai traukiasi (tangentinis traukimasis iki 9%), deformuojasi, tačiau vienąkart gerai išdžiovinta toliau išlieka stabili. Lengvai drožinėjama, apdirbama. Liepos trūkumas - drėgnose patalpose labai greitai pažeidžiama grybelio ir pelėsio, todėl visiškai netinka plautų balkiams ir atramoms.
Lengva kaip liepa, tačiau išdžiūvusi ir pastovėjusi yra sunkokai pjaunama ir šlifuojama nes įgauna monolito savybių. Džiūdama deformuojasi nedaug. Struktūra lygi, minkšta, porėta, pirtyje mediena neįkaista. Įdomu, kad pažeista grybelio drebulė ima skleisti nuostabų vanilės kvapą ir įgauna labai gražia, dekoratyvią išvaizdą. Plačiai žinomos ir nekelia abejonių gydomosios drebulės savybės. Gana skalus, todėl nepatogus kalti vinis, tačiau medsraigčius laiko gerai. Džiūdamas deformuojasi nedaug, todėl visai tinka „namudinei statybai“, kur dažniausiai naudojama prastai išdžiovinta mediena. Medienos spalvą nulemia rauginės medžiagos ir taninai, jie taip pat suteikia medienai baktericidinių savybių.
Medienos priežiūra
Jokio lako, jokio „saunos aliejaus“. Bet koks jų naudojimas sukuria dirbtinį, slidų ir negyvą paviršių, ant kurio kenksmingi mikrobai tik lengviau dauginasi, nes jų nebeveikia natūralios medienos medžiagos ir natūrali bakterinė terpė. Priežiūra - pirties pabaigoje nuplauti karštu vandeniu su šepečiu ir palikti gerai išdžiūti. Kartą per metus galima nušveisti švitriniu popieriumi ar aštriu dažų skutikliu.
Ir dar - jei pirtimi naudositės, plautų pirminė nekalta balta spalva dings negrįžtamai. Po 2 metų jie bus juosvi, rudi, patamsėję. Su tuo susitaikykite. Cheminių baliklių naudojimas jūsų dėmesį ir pinigus perkelia į nebūtinus ir nesveikus dalykus.
Klaidų analizė
Su parafino aliejumi ištepėme pirties gultus, sienas, lubas ir dabar savaitę kaitinam pirtį, kad aliejus isigertų, aliejus įsigėrė, bet kiekvieną kartą įkaitinus pirtį iki 100 laipsnių, atsiranda daug kažkokių dūmų. Gal mes per daug pritepėm parafino aliejaus? Kodėl tie dūmai vis atsiranda? Ką darome ne taip? Labai pamokanti situacija. Visų pirma - kodėl neskaitoje Pirtis.lt skyriaus „pirties įrengimas“? Ten jau seniai atsakyta į panašius klausimus. Atsakysime ir dar kartą. Pradėsu nuo jūsų klaidų, nes pati to klausiate. Pirties paviršiams, kurie lies jūsų kūną, perkate neorganinės kilmės medžiagas. Kaitinate pirtį iki 100°C. Dabar situacija tokia. Pakaitinus pirtį, skystas parafinas dalinai garuoja, dalinai reaguoja su oro deguonimi, sudarydamas dūmus. Dūmų sudėtyje esantys skysto parafino garai kondensuojasi pirtyje esančių žmonių kvėpavimo sistemoje (trachėja, broncahai, mažiau- plaučiai). Skystas parafinas plaučiuose kelia lipidinės pneumonijos riziką. Kadangi „aliejus“ dar ir dega (lėtai reaguodamas su deguomimi), tai garinėje atsiranda CO - anglies monoksido. Yra didelė tikimybė, kad viršyjate leidžiamą 40 ppm (0,04%) CO kiekį. Anglies monoksidas reaguoja su kraujo hemoglobinu, sudarydamas karboksihemoglobiną, kuris nebeleidžia kraujui pernešti deguonies. Blogiausia, kad CO yra besikaupiantus nuodas, nes jo pašalinimo iš organizmo pusperiodis yra 5-6 val. Jis kaupiasi jūsų kraujyje kiekvieną kartą kai tik sėdite savo garinėje, prikaitintoje iki 100°C. Rezultatas - garinė jus po truputį nuodija. Įtariu, kad situacija gali būti tokia bloga, kad garine nebagalima naudotis visai. Tiksliau galima būtų pasakyti tik atlikus garinės atmosferos testą. Deja. net mes čia padėti negalime, nors ir užsiimame garinės mikroklimato tyrimais. Mes tik rengiamės atitinkamos aparatūros įsigijimui (rašyta 2018 m. Aš rekomenduočiau perkalti bent jau garinės lubas ir kurenti pirtį tik iki 70-80°C bent pirmus 20-30 kartų, o paskui iškūrenti iki 100°C ir pamatuoti CO arba bent pasikviesti testavimui patyrusius Lietuviškos pirties akademijos pirtininkus.
Formulės kaip skaičiuoti gultų aukštį, plotį nėra. Naudojame bendri principai, kad būtų patogu naudotis. Aukštis tarp gultų įprastai nebūna didesnis nei 50 cm, nes aukščiau kelti koją nepatogu. Pirtyje galima naudoti tik tuos produktus, ant kurių etiketės yra parašyta skirta pirčiai. Sienoms rekomenduojame naudoti pirties laką, gultams pirčiai skirtą aliejų. Didžioji dauguma prekyboje esančių aliejų yra pagminti parafino aliejaus pagrindu.
tags: #senoviniu #rastiniu #sodybu #trukumai #ir #privalumai