Laisvė - tai sąvoka, kurią filosofai nagrinėja šimtmečius. Tai nėra vien tik politinė ar ekonominė kategorija, bet ir gilus metafizinis klausimas, susijęs su žmogaus būtimi, sąmone ir santykiu su pasauliu. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia būti laisvu žmogumi, remiantis įvairių filosofų įžvalgomis.
Eugène Delacroix - Laisvė vedanti liaudį
Egzistencializmas ir Laisvė
Jeigu egzistencializmas yra apskritai apibūdinamas, kaip laisvės filosofija, tai ypač šis vardas dera Jasperso filosofiniam mąstymui. Dr. Juozas Girnius prancūzų kalba rašyto veikalo "Libertė et L'ėtre, La Meta-physique Existentielle de Karl Jaspers" lietuvišką santrauką - "Laisve ir Būtis" (Brooklyn 1953. 151 psl.). Tai nėra eilinė populiari brošiūra, nei mokyklinis vadovėlis iš filosofinės srities, bet gili studija, sutelkta atpažinti vieno mūsų laikų žymaus egzistencialisto, Karlo Jasperso, filosofiniam mąstymui.
Kaip pats autorius sako: "Kalbėti apie egzistencializmą apskritai yra sunku, nes tasai bendras vardiklis, kuris vadinamas egzistencializmu, lieka tik negyva schema. Tie filosofai, kuriuos jungia šis bendras vardiklis, iš tiesų yra labai skirtingi. Užtat šį kartą ir pasirenkame tik vieną iš jų - Karlą Jaspersą" (p. 7). Žmogus laisvės pagrindu yra išskirtas iš kitų gamtos padarų ir gali egzistuoti kitų nepakeičiamu ir kitų neatstojamu individu.
Anot Jasperso, mes pažįstame tik tam tikrus objektus. Bet joks objektas nėra tiesiai pati būtis. Todėl mes pačios būties nepažįstame, nes objektai tėra būties apraiškos ženklai, bet ne ji pati. Mūsų pastangos pažinti būtį žmoniško mąstymo keliu atsidaužia į nenuveikiamybę. Mūsų pažinta tikrovė yra tik patirtinė tikrovė, bet ne būtis savyje.
Pasaulyje randama tikrovė mums atskleidžia pažinti per juslinę patirtį ir loginę tiesos evidenciją. Mes turime ją pripažinti būtinai, čia nėra laisvės pritarti jos buvimui, arba ne. Čia nereikia taip pat tikėti, kad yra šalia mūsų randama pasaulio tikrovė. Šis pažinimas turi priverstinumo pobūdį. Tačiau priverstinis pažinimas nėra gyvenimui pakankamas nė visa būtis juo neišsemiama.
"Nors jis ir duoda mums priemones gamtai valdyti, bet jis palieka mus pačius be tikslų. Užtat esminga tiesa prasideda kaip tik ten, kur baigiasi sąmonės apskritai prievarta" (p. 16.). Esminga tiesa prasideda ten, kur mes nuo žinojimo prievartos pakylame į tikėjimo laisvę. Absoliutinė būtis atsiskleidžia tik tikėjimui, (p.
Jaspersas tikėjime laisvei suteikia nelygstamumo dovaną, visai nepaisydamas tikėjimo turinio. "Objektyvus tikėjimo turinys keičiasi pagal laiką ir žmones" (p. 17.). Jaspersui yra svarbiau pats tikėjimo būdas negu tikėjimo turinys. Svarbu yra ištikimybė pačiam sau. Tai yra egzistencinė tikėjimo tiesa. Joje slypi ne loginis tikėjimo turinys, bet moralinis įsitikinimas sau pačiam. Taigi augščiausias tiesos laipsnis glūdi ne loginėj, bet moralinėj plotmėj. Pagal Jaspersą, tikėjimo tiesa yra ne tiesa apskritai, bet esmiškai mano tiesa, kuri yra nepasikartojanti kitame ir dėl to istorinė, tai yra, nepakartojamai asmeniška. Jaspersas iškelia visus įsitikinimus į egzistencinės tiesos rangą, kuriame tiesa slypi nebe loginiame turinyje, bet moraliniame įsitikinime, (p.
Pats žodis "egzistencija" tradicinėj filosofų terminijoje reiškė buvimą apskritai. Jaspersui egzistencijos žodis reiškia specialiai žmogiškąjį buvimą. Tik žmogus nėra brutaliai apspręstas, bet laisvas būti "pačiu savimi" (p. 47.). Per kūną žmogus įeina į patirtinį pasaulį. Bet savo asmeniškumo gelmėse jis yra daugiau, negu tai, kuo reiškiasi pasaulyje. Tai yra jo nelygstamas angažavimasis istorinėje situacijoje.
"Egzistencija yra tai, ko negalime įsivaizduoti, kaip regimo dalyko, bet kas lieka už visų rolių ir tačiau jas vaidina, kiek aš sutampu su manimi pačiu" (p. Tačiau būti savęs pačio versme, tai reiškia būti laisvam. Laisvė yra pašaukimas, kurio vykdymas žmogų pakelia į egzistencijos rangą. Laisvės vieta yra ne pasaulyje, o pačiame žmogaus viduje. Užtat, anot Jasperso, negalima objektyviai laisvės nei įrodyti, nei paneigti, (p. 52.). Į laisvę mus pažadina pats nelaisvės nepakeliamumas. Niekas negali žmogaus priversti būti laisvu, nei jam uždrausti būti laisvu (p. 53.).
Laisvės apsisprendimas yra nelygstamas: tai esu aš pats, kuris taip noriu (p. 54.). Tai ir yra egzistencinis žmogaus pasireiškimas - savo paties laisvės pareiškimas, žmogaus laisvės negali varžyti nei kokios galiojančios normos, nei tikslai. Ją veda sąžinė, kuri nėra palenkta jokiam teisėjui. Kiekvienas turi sekti savo balsą. (p. 59. (. Jaspersas teisingai pabrėžia sąžinės nelygstamumą, bet neteisingai jis ją ištuština nuo visokio turinio (p. Kad nebūtų sauvaliavimo, Jaspersas pabrėžia, kad kaip niekas neturi teisės mane prievartauti, taip lygiai aš negaliu primesti savo įsitikinimų kitam.
Dievybės samprata Jasperso reiškiama ne asmeninio Dievo, bet Transcendencijos vardu. Jis prieina prie Transcendencijos atskleidimo taip pat tik laisvės pagrindu. "Kiek esu laisvas, patiriu Transcendenciją laisvėje ir per laisvę" (p. 89.). Laisvė yra vienintelis organas, per kurį į mus prakalba Transcendencija. Tačiau Transcendencija yra visada pasislėpusi ir mums nepažįstama. Ir tik dėl to mes galime išlikti laisvi. Kitaip sudužtų mūsų laisvė, kaip ji sudūžta į tikrovės pažinimą. "Transcendencinė būtis turi likti pasislėpusi, kad nebūtų mumyse sunaikinta laisvės galimybė" (p. 91.).
Tačiau Absoliutinė Būtis, nors ir pasislėpusi, gali reikštis per tikrovės objektus, kaip per tam tikrus šifrus, šifrai yra tarpininkai tarp egzistencijos ir Transcendencijos (p. 97.). Žmogus regi tik šifrus, bet niekad negali matyti pačios Transcendencijos. Su Transcendencija jis gali susisiekti ne pažinimu, bet savo nelygstamos laisvės reiškimu. Todėl ir žmogaus pašaukimas yra likti Transcendencijos akivaizdoje, neprarandant savo laisvės (p. 104.).
Arvydas Šliogeris: Metafizinė laisvės samprata
Filosofas Arvydas Šliogeris savo veikale „Transcendencijos tyla“ aptaria kelias laisvės sampratas: laisvę kaip metafizinės patirties branduolį, psichologinę laisvę, socialinę laisvę, ekonominę laisvę, politinę laisvę ir egzistencinę laisvę.
Tiksliai į 10-tuką! Profesorius Arvydas Šliogeris apie "gyvus lavonus" universitetuose ir gyvenime
Psichologinė laisvė traktuojama kaip galimybė siekti ir elgtis “kaip nori”. Žmogui yra įgimtas laisvės jausmas, kurį sukelia kasdienių situacijų įvairovė ir būtinybė tose situacijose orientuotis. Tokia laisvė suvokiama kaip galimybė rinktis. Situacijų įvairovėje visada galimi keli pasirinkimo variantai.
Žmogus, kaupdamas patirtį, kuri visada skausminga, vis geriau įsisąmonina savo minčių ir veiksmų reguliarumą, jų neišvengiamybę, - vis dažniau tenka mąstyti ir elgtis „prieš savo valią“. „/…/ Psichologinėje laisvės sampratoje laisvė iš esmės tapatinama su savivale: darau ką noriu, mąstau ką noriu, jaučiu ką noriu, elgiuosi kaip noriu, nes pats esu savųjų minčių ir veiksmų šeimininkas ir pirminis motyvų šaltinis.“ - rašo A. Šliogeris.[1]
Socialinė laisvė, pasak A. Šliogerio, suprantama, kaip pavyzdžiui, galimybė pasirinkti profesiją, užsiėmimą, gyvenimo būdą, net socialinę padėtį; arba kaip galimybė elgtis nepaisant prietarų, viešosios nuomonės, moralės ir etiketo reikalavimų; kaip galimybė nepriklausyti jokiai interesų ar jėgos grupei. Laisvės sinonimu tampa individo anarchija. Tai laisvė nuo bendruomenės. Jei individas jaučiasi esąs „asmenybė“, jame glūdi originalo ir maištininko sindromas, rašo A. Šliogeris. Šio sindromo išraiška yra visiems gerai žinomi žodžiai: kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Ir šioje laisvės sampratoje laisvė tapatinama su savivale.
Viena iš socialinės sampratos apraiškų yra ekonominė laisvė, kuri kyla iš poreikio materialiai nepriklausyti nuo bendruomenės ar bent jau priklausyti minimaliai. Ši laisvė siejama su turtu, pasak A. Šliogerio, vadovaujantis įsitikinimu, kad juo individas turtingesnis, tuo jis mažiau priklauso nuo bendruomenės, vadinasi, yra laisvesnis. Šiuo principu išsakomas reikalavimas neriboti verslo laisvės, negniuždyti privačios iniciatyvos. Kaip rezultatas atsiranda vadinamoji laisvoji rinka, konkurencija. Tačiau turtas ne tik išlaisvina žmogų, bet ir sukausto.[3]
Politinės laisvės neatskiriama nuo įstatymo, kuris yra ne kas kita, kaip individo substancionalumo išraiška ir jo transcendentiškumo kitų individų atžvilgiu įtvirtinimas. Politinėje laisvės sampratoje pirmąkart pasirodo laisvės kaip atvirumo Kitam, kaip kito-būties pripažinimo ir savivalės autentiško apribojimo užuomazgos. Laisvė suvokiama kaip savivalės priešingybė, kaip antisavivalė. /…/ Politinė laisvė kyla iš metafizinės laisvės, pastarąją pastebimai susiaurindama, ir kaip tik todėl negali būti laikoma autentiškos laisvės ekvivalentu.“[4]
Anot A. Šliogerio, egzistencinę laisvės sampratą raiškiausiai nusakė filosofas J. P. Sartre‘as, „tardamas, jog žmogus pasmerktas laisvei vien todėl, kad jis negali nesirinkti ir nebūti atsakingas už savo mintis bei veiksmus. Netgi nesirinkdamas jis renkasi nesirinkimą, vadinasi, yra atsakingas už tai, kad atsisako atsakomybės.“[5] Laisvė sutapatinama su atsakomybe.
Laisvė ir Būtinybė
Laisvės vykdymas yra santykis. Mūsų kaip asmenų laisvė esmiškai skiriasi nuo būtinumo. Erdvė, kurioje mes vykdome savo laisvę, visų pirma yra pasaulis mus supančios gamtos prasme. Gali pasirodyti, kad būti pasaulyje ir būti laisvam yra priešingybė. Ne vienas mano, kad laisvė išskiria būtinybę. Vienas iš žinomesnių laisvės ir būtinumo priešstatos įveikimo kelių buvo pasiūlytas Hėgelio. Jis tarė, kad laisvė tėra pažintas būtinumas.
Pasak Hėgelio, absoliutinė dvasia savižiną pasiekia žmoguje, todėl žmogus ir tampa laisvu. Žmogaus mąstymas Hėgeliui tėra absoliutinės dvasios mąstymo atitikmuo, todėl absoliuti laisvė ir absoliutus būtinumas yra vienas ir tas pats. Esminis hėgelinės laisvės sampratos bruožas yra toks: paklusti tam, kas savyje yra idealu ir teisinga, reiškia būti laisvam, o priešintis idealumui rreiškia pasivergti. Čia nepastebima, kad pavergti ir paklusti gali tik tas, kas jau yra laisvas. Pagal savo valią ir tikslus panaudodamas gamtos dėsningumus, asmuo tampa laisvas jų atžvilgiu. Dar daugiau, gamtinis būtinumas kaip tik ir sudaro pagrindą laisvei pasaulyje vykdyti.
Vadinasi, ir būtinumo erdvėje, t.y. pasaulyje, kuris pats yra nelaisvas, mes galime būti laisvi. Iš tikrųjų, kaip nurodė Plechanovas, laisvė yra įgyvendinama tik tada, kai mūsų veiklos rezultatai yra tikri. Veiklos rezultatais būsime tikri tik tada, kai juos iš anksto numatysime. O numatyti iš anksto galime tik tada, kai įvykio eigą nulemia būtinumas. Laisvė būtinybės toli gražu nenuneigia, priešingai, ja remiasi.
Individas ir Visuomenė
Istorija liudija, kad žmogus ypatingai brangina savo laisvę ir be jokių išlygų pripažįsta ją aukščiausia ir neabejotina vertybe. Laisvės turėtojas, nešiotojas ir subjektas yra ppats individas, žmogus. Bet kartu jis yra tautos (visuomenės) dalis ir tai, kad pačios tautos yra žmonijos dalis. Todėl individo laisvės dydis priklauso nuo tautos (visuomenės) ir žmonijos pasiekto laisvumo lygio. Šitoks laisvėjimas, t.y. individo ir visos visuomenės tarpusavio reikalavimai (siekiai ir troškimai) yra teisingi.
Žmogaus laisvė yra tiesiogiai susijusi su jo pasiektu kultūros lygiu, ir pirmiausia, jo gebėjimu save riboti. Kodėl? Todėl taip dažnai laisvė be kultūros, be pagarbos būna akla ir išvirsta į barbarišką savivalę, anarchiją (suirutę, chaosą), tapdama savo priešybe - nelaisve. Kiekvieno individo laisvė baigiasi (turėtų baigtis) ten, kur prasideda kito laisvė. Tam reikalingas susitarimas ir bendra sutartinė valia, kuri apribotų atskiras laisves. Kitaip sakant, laisvė anot Hėgelio yra įsisąmonintas būtinumas, būtinybė. Tai veikimas moralės ribose.
Santykyje su gamta laisvės dydis priklauso nuo gamtos (kaip ir technikos) dėsnių pažinimo bei galėjimo jais praktiškai naudotis, t.y. darbu sėkmingai nuolat kurti visuomenei būtinas ir be galo svarbias materialines buitines sąlygas. Tai materialioji, ekonominė laisvė. Bet buitis, materialinis apsirūpinimas ar vartojimo besaikis augimas yra priemonė, o ne tikslas, o tuo labiau gyvenimo prasmė. Todėl amerikietiškai suprasta laisvė, kurios pagrindas yra pragmatinis individualizmas, dvasingo žmogaus patenkinti nepajėgia. Kuo turtingesnis ir tikslesnis pažinimas, tuo geriau žmogus gali prisitaikyti prie aplinkos.
Iš kitos pusės tai laiduoja sąmonės išplitimą laike, t.y. nutolina nuo esamojo momento ateities link ir padeda numatyti ateitį. Kai tokie ateities vaizdiniai-vizijos įgyja apibendrintą pobūdį, iš jų formuojasi bendros idėjos (sąvokos) ir tik šios bendros idėjos suteikia individui galimybę sąmoningai prisitaikyti prie aplinkos ir keisti ją pageidaujama linkme. Juo labiau išplėtota sąmonė, tuo ji yra laisvesnė ir pajėgesnė apmąstyti savo paties situaciją pasaulyje, pakilti virš kasdienybės. Individas įsisąmonina, kad žmogus yra biosocialinė būtybė.
Kuo giliau žmogus pajaučia savo biologinį laikinumą, trapumą, pažeidžiamumą, tuo labiau toks suvokimas brandina kritinį mąstymą ir savo išliekamumo, būties, amžinumo ima ieškoti socialinėse vertybėse, tuo sąmoningesnė, dvasingesnė, laisvesnė darosi jo veikla. likimą ar būtį sieja su tėvyne, tauta, tai ir savo laisvę sieja, visų pirma, su tautos laisve. Šiuo atveju tautos nepriklausomybė yra kiekvieno mūsų laisvė pasaulyje, o demokratija ir viešumas - kiekvieno mūsų laisvė savo valstybėje. Nes laisvė - tai, visų pirma, pasirinkimo galimybė žmogui ir tautai. Todėl žmonijoje ir vyksta laisvės idėjos realizavimosi įgyvendinimo procesas (Hėgelis), o istorija yra laisvės ieškojimas. Rinkdamasis savo būtį tautoje, žmogus renkasi atitinkamus poelgius, elgesio būdą.
J.P. Sartre'as: Pasmerktas Laisvei
Filosofas J. P. Sartre‘as, sako, kad žmogus yra pasmerktas laisvei vien todėl, kad jis negali nesirinkti. Negali būti neatsakingu už savo mintis bei veiksmus. Net nesirinkdamas jis renkasi nesirinkimą. Knygoje „Būtis ir niekis“, skyriuje „Konkretūs santykiai su kitu“, Sartre‘as atskleidžia dviejų asmenų meilės santykį per „pono-vergo“ dialektiką. Įsimylėjėlis nori mylimajam būti tuo, kas vergui yra Hegelio ponas.
Hegelio dialektikoje ponas reikalauja vergo laisvės netiesiogiai, t.y. implicitiškai. Įsimylėjėlis Sartre‘o schemoje reikalauja mylimojo laisvės - nenori šios laisvės valdyti kaip nuosavybės, nenori mylimojo paversti „automatu“. Pavergus mylimąjį būtų pražudyta įsimylėjėlio meilė. Mylintysis, Sartre‘o filosofijoje, trokšta valdyti laisvę kaip laisvę ir būti laisvai pasirinktu mylimojo mylimuoju.[12] Sartre‘o įsimylėjėlis nori, kad kito laisvė apsispręstų tapti meile - „kad ši laisvė būtų pavergta savęs pačios, kad atsigręžtų į save pačią kaip išprotėjusi, kaip sapnuodama, kad ji norėtų savo nelaisvės“.[13] Sartre‘o įsimylėjėlis nori būti mylimajam „viskuo pasaulyje“.
Tačiau jei kitas mane myli, aš tampu nepranokstamas, absoliučia verte, tampu išrinktuoju. Kiekvienas trokšta, kad kitas jį mylėtų, ir nepagalvoja, kad mylėti - tai norėti būti mylimam, ir kad norėdamas, jog kitas jį mylėtų, jis nori tiktai to, kad kitas norėtų būti jo mylimas. Sartre‘as, mano manymu, labai taikliai apibrėžia meilės idealą - tai sąmonių susiliejimas, „kai kiekviena iš jų išsaugo savo kitybę, kad galėtų grįsti kitą. O juk iš tiesų sąmones skiria nenugalimas niekis /…/. Aš reikalavau iš jo (mylimojo), kad pagrįstų mano būtį kaip privilegijuotą objektą, laikydamasis mano akivaizdoje kaip grynas subjektiškumas, bet pamilęs mane, jis mane patiria kaip subjektą ir mano subjektiškumo akivaizdoje grimzta į savo objektiškumą.“[16] Mano būties-kitam asmeniui problema Sartre‘o filosofijoje lieka neišspręsta. Kiekvienas lieka sau visiškai subjektyvus.
Laisvė Šiandien
Jeigu jūs vadinate save laisvu žmogumi tik todėl, kad gyvenate vienas, pasiekėte tam tikrą finansinės laisvės lygį arba todėl, kad jūsų vaikai gyvena savarankiškai, žinokite, kad tai neturi nieko bendro su tikrąja laisve. Daug žmonių painioja sąvokas “būti laisvu” ir “išsilaisvinti nuo apribojimų”. Žinoma, kuo mažiau apribojimų, tuo daugiau yra laisvės, bet labai retai tokia laisvė yra tikra.
Prisiminkite, kad būti laisvu reiškia suteikti sau teisę būti savimi. Tai reiškia išdrįsti įsiklausyti į savo poreikius, net jeigu jie neatitinka kitų žmonių lūkesčiams. Neleisdami sau būti laisvu, jūs, greičiausiai, esate egoistas. Kodėl? Todėl, kad labai daug laukiate iš kitų. Jūs galvojate, kad jeigu jie gyventų pagal jūsų lūkesčius, jūsų gyvenime nebūtų problemų, skausmo ir baimų. Jeigu jūs norite gyventi taikoje, būti laisvu ir turėti kuo mažiau apribojimų, prisiminkite, kad tik jūs galite taip padaryti. Iš pradžių suvokite savo norus ir įgyvendinkite juos.
Išvados
Apibendrinant, laisvė yra sudėtinga ir daugialypė sąvoka, kurią galima nagrinėti įvairiais aspektais. Filosofai, tokie kaip Karlas Jaspersas, Arvydas Šliogeris ir Jean-Paul Sartre'as, pateikė skirtingus požiūrius į laisvės esmę, pabrėždami jos ryšį su egzistencija, transcendencija, sąmone ir atsakomybe.
Svarbu suvokti, kad laisvė nėra tik išorinis dalykas, susijęs su politinėmis ar ekonominėmis sąlygomis, bet ir vidinis procesas, reikalaujantis sąmoningumo, savęs pažinimo ir gebėjimo pasirinkti. Tik būdami sąmoningi savo pasirinkimų, galime tapti tikrai laisvi ir atsakingi už savo gyvenimą.
| Filosofas | Laisvės Samprata | Pagrindiniai Teiginiai |
|---|---|---|
| Karlas Jaspersas | Egzistencinė laisvė | Laisvė kaip žmogaus pašaukimas, transcendencijos patyrimas per laisvę, sąžinės svarba. |
| Arvydas Šliogeris | Metafizinė laisvė | Laisvės teritorija, psichologinė laisvė kaip savivalė, socialinė laisvė kaip anarchija, politinė laisvė kaip įstatymas. |
| Jean-Paul Sartre'as | Egzistencinė laisvė | Žmogus pasmerktas laisvei, atsakomybė už pasirinkimus, laisvė kaip projektas. |