Ką Reiškia Būti Laisvam: Filosofinis Žvilgsnis

Laisvės tema filosofijoje yra viena iš pamatinių, gvildenančių žmogaus esmę ir būtį. Ši sąvoka suteikia asmenybei galimybę mąstyti ir elgtis pagal savo nuostatas bei norus, o ne verčiamai vidinės ar išorinės prievartos. Laisvės suvokimas yra individualus ir daugiabriaunis, todėl vienareikšmiškai apibrėžti šį jausmą neįmanoma.

Eugene Delacroix - Laisvė vedanti liaudį

Laisvės Samprata Įvairių Filosofų Kontekste

Žmogaus laisvės filosofiją nagrinėjo tokie mąstytojai kaip I. Kantas, G.W.F. Hegelis, J.J. Rousseau, F. Nietzsche, M. Heideggeris, K. Jaspersas, Aristotelis ir Platonas. Jų darbuose laisvės sąvoka apima platų spektrą - nuo pilno laisvo pasirinkimo galimybės neigimo iki "bėgimo nuo laisvės" civilizuotos visuomenės sąlygomis.

Kauno televizijos organizuotame esė konkurse „Laisvės vaikai apie laisvę“ laureatė Miglė Ogulevičiūtė savo esė kelia klausimą: ar laisvė yra? Ji teigia, kad žmogaus išganymu gana greitai tampa pats žodis laisvė, o ne individuali jo interpretacija. Anot jos, laisvė - tai beprotystė, visiška netvarka ir chaosas. Sunku suvokti, bet istorijos kontekste laisvė sukūrė tik bjaurias skerdynes. Ji uždengia žmogaus horizontus, verčia matyti tik seklią akivaizdžiai per didelio žmogui vandenyno dalį.

Anot Austėjos, laisvas žmogus, pirmiausia, yra tas, kuris gali būti savimi. Tokiu savimi, kuris galėtų parodyti tikrąjį save, nenutylint išreikšti savo mintis ir įdėjas, tokiu, kuris „neburba“ sau po nosimi ir nesitaiksto su aplink jį vykstančia neteisybe. Tačiau, žmonių, kurie išdrysta peržengti savisaugos ribas yra labai nedaug. Dauguma tyliai skundžiasi ir bando pritapti prie juos supančios tokių pat „ burbančių“ žmonių masės.

Laisvė ir Likimas Dabarties Filosofijoje

Dabarties filosofai, nors ir laikydami amžinybę iliuzija, grubų materializmą (kuriam žmogus tėra toks gamtos padaras, kaip ir visi kiti gyviai) griežtai atmeta. Būtent žmogaus atvirybė laisvei, kuria dvasinis žmogaus savotiškumas aptariamas ir amžinybės perspektyvoje, išskiria žmogų iš visų kitų gamtos padarų ir padaro jį su jais nepalyginamu. Todėl prieš likimą pastato žmogų laikų filosofija, pripažinusi jį dvasine būtybe, turinčia laisvės ir tuo pačiu aktyvinio nusiteikimo galimybę. Šita prasme ji ir vadina save aktyvistiniu fatalizmu.

Tačiau kaip suderinti fatalizmo išpažinimą su aktyvizmo reikalavimu, likimo neišvengiamybe - su laisvės sąmone, amžinosios žmogaus paskirties paneigimą - su jos dvasinės prigimties pripažinimu? Visa tai dabarties filosofai suderina ne kitaip, kaip išblankindami senąją dvasios prasmę į istoriškumo sąvoką. Anksčiau dvasios žodžiu buvo manoma erdvės ir laiko nepriklausoma būtis. O dabarties filosofų žodyne dvasia nebereiškia nepriklausomumo nuo laiko, o tik skirtinga su juo santykį.

Laikas, užuot buvęs laikomas dvasiai svetima kategorija, greičiau kaip tik randamas pačiu dvasinės būties branduoliu. Heideggeris plėtoja savąją esminio žmogiškosios egzistencijos istoriškumo sampratą, teigdamas, kad pirmine prasme istoriškas tėra žmogus. Tik žmogus tėra istorinė būtybė, nes tik jis vienas ne tik paprastai laike yra, bet ir turi laiko sąmone, kuri sutelkia visas tris laiko ekstazes (praeitį, dabartį ir ateitį) į gyvą vienybę. Todėl, Heideggerio supratimu, ne nepriklausomumas nuo laiko padaro žmogų istorine ir tuo pačiu dvasine būtybe, o greičiau kaip tik laiko sutelkimas savyje.

Bet stovėti prieš istoriją tuo pačiu pagal Heideggerį reiškia stovėti ir prieš likimą. Istorija ir likimas jam yra koreliatyvios sąvokos. Tik žmogus turi istoriją - tuo pačiu jis turi ir likimą. Istorija ir likimas Heideggeriui yra vienas ir tas pats dalykas. Tai - prisiėmimas atsakomybės už visa, kas buvo, ir drauge ryžimasis ištikimybei visam, kas bus.

Čia ir paaiškėja, kodėl dabarties filosofai savo ateistinio fatalizmo nebesieja su tradiciniu materializmu: jiems likimu yra nebe gamta, o istorija. Istorinė situacija labiau reikalauja žmogų apsispręsti negu pati jį apsprendžia. Tai reiškia: užuot paneigusi laisvę, istorija greičiau kaip tik į ją apeliuoja. Todėl, dabarties filosofų pagrindinis rūpestis yra iškelti nepalyginamą žmogaus savotiškumą, o kurgi kitur to savotiškumo jieškoti, jei ne laisvėje?

Ateizmas Kaip Žmogiškosios Laisvės Sąlyga

Dabarties filosofai dvasiniam žmogaus savotiškumui išsaugoti visai neranda reikalo išeiti iš laiko horizonto. Greičiau atvirkščiai: amžinybės perspektyvos atsisakymas dabarties filosofams atrodo pačia pagrindine sąlyga išsaugoti žmogaus laisvei, kuri kaip tik yra žmogaus dvasinio savotiškumo versmė.

Radikaliausiai šia nuotaika aidi Heideggerio laisvės samprata, pagal kurią laisvė pačia savo esme yra laisvė mirčiai (Freiheit zum Tode). Heideggeriui žmogus yra laisvas tik dėl to, kad jis prieš nieką nestovi, t. y., kad jis stovi tik prieš niekį, žmogaus laisvumas ir būties niekingumas - koreliatyvios sąvokos. Tik niekio akivaizdoje žmogui iškyla laisvės galimybė. Laisvas yra žmogus suteikti prasmę patirtinei tikrovei tik dėl to, kad ji tėra nieko savy nereiškiąs chaosas.

Panašiai žmogaus laisvumo ir dvasinio savotiškumo sąlyga iškyla ir antrajam didžiųjų dabarties filosofijos atstovų - vokiečių filosofui Nicolai Hartmannui. Tuo tarpu žmogaus dorinio pašaukimo sąlyga yra ateistinis Dievo atributų - pramatymo ir predestinavimo - perkėlimas žmogui. Metafizinį Dievo palikimą paveldi žmogus.

Ta tendencija iškyla net pas Kari J a s p e r s (kuris, kad ir atmesdamas asmeninį Dievą bei asmeninį nemirtingumą, vis dėlto atstovauja teistinį egzistencializmą). Laisvės sąlyga yra Dievybės pasislėpimas žmogui. Kad žmogus galėtų likti laisvas, yra būtina, kad Dievas liktų jam pasislėpęs.

Visų pirma vakarietiškojo mąstymo istorijoje ateizmas iškyla nebe materializmo, o humanizmo pavidalu. Paneigiamas Dievas nebe tikėjimu į medžiagą, o tikėjimu į žmogų.

Laisvės Savoka Krikščioniškoje Filosofijoje

Filosofijoje apie laisvę ir tikėjimą dažnai kyla klausimų apie tai, ką reiškia būti tikrai laisvu žmogumi, ypač kai egzistuoja dieviškieji įsakymai ir nurodymai. Vienas esminis klausimas: ar laisvė yra galimybė daryti viską, ką nori, ar tai yra galimybė pasirinkti tai, kas yra gera? Krikščioniškoje tradicijoje laisvė suprantama ne kaip neribota galimybė elgtis bet kaip, bet kaip gebėjimas pasirinkti gėrį ir siekti Dievo valios.

Tikrasis laisvės pobūdis, anot šios filosofinės krypties, slypi gebėjime laisvai rinktis, bet taip pat suvokti, kad pasirinkimai turi pasekmes. Laisvės supratimas kaip „galia veikti ar neveikti“ pabrėžia žmogaus atsakomybę už savo pasirinkimus. Tai nėra laisvė nuo visų taisyklių, o laisvė rinktis savo kelią - tai laisvė rinktis tarp gėrio ir blogio.

Krikščioniškame kontekste laisvė nėra paprasta autonomija daryti, ką nori. Tai veikiau sugebėjimas laisvai rinktis gėrį ir siekti tikrojo gyvenimo tikslo - susivienijimo su Dievu. Būtent per Dievo nurodymus ir laisvą valią žmogus atranda savo tikrąją tapatybę ir pašaukimą.

Galima sakyti, kad krikščioniškas požiūris į laisvę pabrėžia sąmoningą pasirinkimą eiti gėrio keliu. Dievo įsakymai čia nėra suvokiami kaip laisvės priešai, bet kaip kelrodžiai, vedantys į pilnatvę ir tikrą laisvę nuo nuodėmės ir blogio.

Galatams 5:1:„Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Katalikų Bažnyčios katekizmas:„Laisvė yra galia veikti ar neveikti, kitaip sakant, veikti sąmoningai. Šventasis Tomas Akvinietis:„Laisvė nereiškia galimybės daryti bet ką, ką nori, bet galimybę pasirinkti tai, kas yra gėris.“

Laisvė Ir Pasaulis

Ne tik tradicinėje kalboje, bet ir filosofų terminologijoje žodis „egzistencija“ buvo suprantamas kaip buvimas. Tuo tarpu šių dienų filosofai - egzistencialistai šį terminą išskirtinai taiko tik žmogui. Šiuo atvėju egzistencijos žodis nebereiškia apskritai buvimo, o tik žmogiškąjį buvimą. Laisvės pagrindu žmogus ne tik išsiskiria iš kitų gamtos padarų, bet ir egzistuoja taip, kad jis yra daugiau negu tik visiems žmonės bendros prigimties atstovas. Žmogus yra pašauktas būti „savimi pačiu“, t.y. kitų nepakeičiamu ir kitų neatstovaujamu individu.

Jaspersui laisvė kaip tik nėra esmė, taip manyti, reikštų pačiam sau prieštarauti, nes esmė kaip tik yra tai, kas duota ir tuo pačiu išskiria laisvę. Žmogus yra laisvas, pagal Jaspersą, tik dėl to, kad jis nėra neatšaukiamai surištas savo esme, kad jis gali „save iš būties atsiimti į save patį“.

Taip Jaspersas egzistenciją tapatina su laisve ir laisvę su apsisprendimu būti pačiu savimi. Egzistencija gali būti žmogaus norų versme, bet pati negali būti norma, nes nėra joks objektas. Ta veikla, kuri turi savo versmę savęs rinkimesi, nelygstama, todėl kad neapspręsta jokiu objektu ir tikslu. Tik protas ieško galutinio tikslo, negalėdamas jo rasti. Egzistencija neturi reikalo pažinti galutinį tikslą, kaip tik galutinio tikslo nežinojimas yra pati laisvės sąlyga. Jei galutinis tikslas būtų žinomas, nebetektų apsispręsti, nes teliktų siekti šio tikslo.

Laisvės sąvoką galima apibūdinti, kad ji yra gėrio ir blogio galimybė. Kantas poelgį vadina moraliai geru tada, kai jis yra atliktas iš pareigos. Vadinasi, moraliai gero poelgio paskata yra pareiga kaip tokia, kaip proto motyvas, kaip kategorinis imperatyvas.

I. Kanto teigimu, laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Laisvės sąvoka yra grynojo proto sistemos viso pastato kertinis akmuo, ir visų kitų sąvokų galimybė įrodoma tuo, kad laisvė tikrai yra, nes ši idėja pasireiškia per moralės dėsnį.

Laisvė pagrindine metafizine prasme yra žmogui savas buvimo būdas, kuriuo jis egzistuoja kaip save patį apsprendžianti būtybė. Apsisprendimo galimybė, kuri yra pats laisvės branduolis, yra ne gamtos, o dvasios dalykas. Jei žmogaus būtį išsemtų tik kūnas, tai žmogus liktų paprasta gamtine būtybė, palenkta būtinybei. Nors savo kūnu ir priklausome gamtai, tačiau patys savyje nesame tik gamta, nes nesame tik kūnas.

Kiekvienas mūsų turi principinę laisvės galimybę, bet faktiškai šią galimybę kiekvienas aktualizuoja tiek, kiek jis iš tiesų tampa savęs pačio versme pats save sukurdamas. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save sukurti. Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir išaugdami į morališkai atsakingas asmenybes.

Štai rašytojas J.Mačiukevičius klausia: ,,Kur eina žmogus, žmonija?” Ir atsako: ,, Tik į Tiesą”, o tuo pačiu ir į laisvę.

Laisvė Objektyvioje Tikrovėje

Yra trys metafiziniai tikrovės matymo būdai: monizmas, dualizmas ir analogija. Tik analoginė tikrovės interpretacija leidžia nuosekliai įtvirtinti laisvę, nes analogija darniai sujungia amžinąją ir vienijančią būties pusę su laikinąja ir besiskaidančiąja puse. Analogija atveria vartus transcendentinei tikrovei, kuri visiškai skiriasi nuo imanentinės, bet yra taip glaudžiai su pastarąja susijusi, kad nuo jos priklauso pastarosios egzistavimas.

Dabar mes priartėjome prie pagrindinio epistemologijos, arba pažinimo teorijos, klausimo, subjekto ir objekto santykio bei tiesos galimumo klausimo. Čia mūsų laukia alternatyva: arba atskleidimas (aletheia) ir atitikimas (omoiosis), arba vadinamosios ,,šiuolaikinės filosofijos” imanentiškumo principas.

Mokslo filosofijoje reikėtų vengti abiejų kraštutinumų: determinizmo (Laplasas) ir indeterminizmo (Boras), mechaninės būtinybės ir netvarkos. Nei objektyvioje tikrovėje, nei žmonijoje laisvė negali būti mechanizuota, uždaryta rate arba paleista amžinai judėti be jokio tikslo ir krypties.

Tarkime, kad mūsų prigimtis yra kultūringa, kad skirtingos ir kūrybingos kultūros kyla iš mūsų protingos ir aistringos prigimties. Mūsų prigimtis yra labai lanksti ir atvira kūrybingai savirealizacijai visuomeninėje ir asmeninėje kultūroje. Todėl skirtingos kultūros yra mūsų bendros prigimties išsišakojimai. Jeigu tos prigimties nebūtų, nebūtų ko vystyti. Savo ruožtu be kultūros toji prigimtis būtų nevaisinga.

Heteronomija Ir Autonomija

,,Heteronomija” ir ,,autonomija” filosofijos istorijoje įsitvirtino kaip apibendrinto etinių sistemų vertinimo etiketės. Pirmąja paprastai ženklinamos religinės, teocentrinės, pripažįstančios žmogaus priklausomybę etinės doktrinos. Antrąja - nereliginės, antropocentrinės, skelbiančios absoliučią sąžinės laisvę sistemos. Tačiau toks priešpriešinimas yra klaidingas iš esmės, nes brandi laisvė remiasi išmintingu heteronomijos ir autonomijos, priklausomumo ir savarankiškumo, angažuotumo ir spontaniškumo suderinimu.

Religijos gali būti ir heteronominės, ir autonominės. Tai priklauso ne tik nuo pačios religijos, bet ir nuo individo asmeninio religingumo rūšies. Nei vienas žmogus savęs nesukūrė. Vadinasi, visos pagrindinės mąstymo taisyklės ir būdai kiekvienam yra duotos. Skirtumas tik tas, kad neigiantis religiją žmogus atsisako pažinti tai, nuo ko jis ar ji priklauso.

Niekas nėra nei absoliučiai autonomiškas, nei absoliučiai heteronomiškas.

Demokratija Kaip Esminė Visuomenės Laisvė

Laisvė yra radikali ir su niekuo nepalyginama galia. Laisvė yra radikali ir fundamentali galia, slypinti žmogaus santaikoje su pačiu savimi, jo buvimo ir prigimties darnoje. Štai kodėl laisvė yra vidinis gebėjimas kūrybiškai ugdyti prigimtinę darną. Tas gebėjimas turi būti vidinis, antraip pačioje savirealizacijoje būtų priklausomumas ir prievarta. Tada savirealizacija būtų prieštaringa. Ji turi būti gebėjimas, galia, o ne jau atliktas veiksmas, kitaip jis būtų kažkas iš anksto nulemta.

Ugdytojas turi būti vidinis. Laisvė reiškia pasirinkti geriausią. Turime omeny pasirinkimą mintimis ir darbais. Toks pasirinkimas įkūnija ir išreiškia iš paties subjekto kylantį dialoginį laisvės pobūdį.

Demokratija taip pat yra esminė galia. Etimologiškai ji reiškia liaudies galią. Kokia tai galia? Aišku, kad savo esme - tai ne ekonominė, technologinė ar karinė galia, kuri galėtų derintis ir su vergove. Tai humanistinė dorovinė galia, būtent universali žmonių galia būti asmenybėmis ir augti kaip asmenybės. Taip demokratija vienijasi su laisve, nes jos abi yra dinaminės galios būti asmenybe.

tags: #ka #reiskia #buti #laisvam #teiginiai