Tikriausiai ne kartą, žvelgdami į žvaigždėtą nakties dangų, susimąstėte: ar mes tikrai esame vieni šioje begalinėje visatoje? Kiek tik įmanoma prisiminti, žmonės visuomet svarstė, ar mes Visatoje nesame vieni. Nors atskiri asmenys ir sąmokslo teorijų kūrėjai nuolat pateikia naujų ateivių apsilankymo Žemėje faktų, nežemiškos gyvybės įrodymų tvirtina turintys ir mokslininkai.
Visatos paslaptys - vienas įdomiausių ir labiausiai mistifikuojamų ne tik mokslininkams, bet ir visai žmonijai aktualių klausimų. Tačiau bene daugiausia emocijų keliantis dalykas, kalbant apie kosmoso tyrimus, yra nežemiškos gyvybės paieškos. Kad tokia gyvybė egzistuoja, įsitikinęs Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto astrofizikas Mindaugas Macijauskas.
Svetainė space.com pateikia penkis garsiausius mokslinius įrodymus, kad Visatoje gali egzistuoti nežemiška gyvybė:
Naujausi atradimai ir planetos K2-18b signalai
Dabar, analizuojant duomenis iš tolimo kosmoso, išryškėjo kažkas keisto ir stulbinančio. Astronomai, nukreipę galingiausius teleskopus į vieną mažą raudoną taškelį danguje, jo atmosferoje aptiko cheminius „pėdsakus“, kurie mokslo pasaulyje sukėlė tikrą audrą. Kai astronomai ieško gyvybės už Žemės ribų, jie nesitiki pamatyti miestų šviesų ar skraidančių lėkščių. Jie ieško chemijos.
Šiais metais, analizuojant Jameso Webbo kosminio teleskopo (JWST) duomenis, įvyko lūžis. Tolimos egzoplanetos atmosferoje buvo aptiktos molekulės, kurios Žemėje turi labai specifinę kilmę. Mūsų planetoje šie junginiai beveik išimtinai susidaro dėl biologinio aktyvumo. Pagrindiniai jų „gamintojai“ yra jūrų planktonas ir mikrobų ekosistemos. Kitaip tariant, Žemėje DMS negali atsirasti be gyvybės.
Visų žvilgsniai dabar nukreipti į planetą, pavadinimu K2-18b. Tai pasaulis, esantis maždaug už 120-124 šviesmečių nuo mūsų.
Svarbiausia yra tai, kad K2-18b skrieja vadinamojoje „gyvybės zonoje“ - atstumu nuo savo žvaigždės, kur temperatūra yra tinkama skystam vandeniui egzistuoti. Ankstesni tyrimai šioje planetoje jau buvo aptikę vandens garų, metano ir anglies dioksido, kas jau savaime buvo daug žadantis ženklas.
Problema ta, kad atmosferos signalai iš tokio tolimo objekto yra labai silpni ir, moksliškai tariant, „triukšmingi“. Kitos tyrėjų grupės, peržiūrėjusios tuos pačius duomenis, teigia, kad situacija nėra tokia vienareikšmė - kai kurios analizės nepatvirtina tų pačių molekulių egzistavimo arba jas interpretuoja kitaip.
Tačiau NASA ir mokslo bendruomenė sutinka: tai yra stipriausia užuomina, kokią tik esame matę. Jei šie duomenys pasitvirtins, tai pakeis mūsų supratimą apie visatą. Mes esame ant ribos - arba tai bus didžiausias atradimas žmonijos istorijoje, arba dar viena pamoka apie tai, kokia sudėtinga ir apgaulinga gali būti visatos chemija. Bet kuriuo atveju, tas mažas raudonas taškelis danguje dabar yra svarbesnis nei bet kada anksčiau.
Kiti galimi nežemiškos gyvybės įrodymai
- Mikrobai meteorituose: NASA mokslininkas Richardas Hooveris 2011 metų kovo 4 dieną paskelbė studiją, kurioje tvirtino, kad anglies turinčiuose meteorituose iš kosmoso aptiko cianobakterijų fosilijų. R. Hooveris meteoritų riekes tyrinėjo per skenuojančius elektronų mikroskopus ir įžvelgė plaušelius bei struktūras, kurios, jo teigimu, priminė miniatiūrinius vienaląsčius dumblius. Kai kurių mokslininkų reakcija į tokį atradimą buvo skeptiška - iš dalies dėl to, kad studija buvo paskelbta abejotinos reputacijos žurnale „Journal of Cosmology“.
- Zondų „Viking“ rezultatai: 1976 metais ant Marso paviršiaus nusileido du NASA tyrimų aparatai „Viking“. Šie zondai atliko virtinę biologinių eksperimentų ir paėmė Marso žemės mėginių tyrimams dėl organinių junginių - statybinių gyvybės plytų - ir biologinių pėdsakų, kurie galėtų liudyti mikroorganizmų egzistavimą. Zondai rado mažai organikos įrodymų, tačiau žymėtojo šalinimo (angl. labeled release) eksperimentas Marso paviršiaus mėginiuose padėjo aptikti reaktyviąją medžiagą, kuri gamino padidintą anglies dioksido kiekį. Inžinierius Gilbertas Levinas, sugalvojęs šį eksperimentą, padarė išvadą, kad tokią veiklą skatino gyvi mikroorganizmai, tūnantys Marso žemėje. Tačiau mokslinė bendruomenė ne itin palankiai sutiko tokią interpretaciją. Vienas pastarojo laikmečio tyrimas taip pat suabejojo neigiamais „Viking“ rezultatais ieškant oraninių junginių.
- Allano Hillso meteoritas: Kai 1996 metais mokslininkai paskelbė viename meteorite iš Marso aptikę fosilizuotų mikrobinės gyvybės įrodymų, tai buvo didžiulis įvykis. JAV prezidentas Billas Clintonas dėl šio atradimo, simbolizavusio, kad mes Visatoje nesame vieni, netgi pasakė nacionalinę kalbą. Tolesni meteorito, pavadinimu „Allan Hills 84001“ (ALH 84001), tyrinėjimai pradėjo kelti kontroversiją, nes vis daugiau ekspertų pradėjo manyti, kad šios fosilijos galėjo susidaryti ne dėl gyvybinių procesų.
Mokymai kvietimo „InoConnect“ pareiškėjams
Kur ieškoti nežemiškos gyvybės?
Pasak M. Macijausko, šiuo metu egzistuoja trys objektai, kuriuose galimybė aptikti nežemišką gyvybę yra didžiausia - tai Marso planeta, Jupiterio palydovas Europa ir Saturno palydovas Enceladas. Mokslininkams nustačius, kad Marse anksčiau būta vandens, išaugo tikimybė rasti ankstesnės gyvybės požymių, be to, Marso atmosferoje aptinkama metano pėdsakų, o apie 90 proc. metano Žemėje yra biologinės kilmės.
„O štai palydovuose galbūt galima tikėtis ir daugiau nei bakterijų, tačiau tai sunkiau patvirtinti. Tiek Europos, tiek Encelado paviršius yra padengtas storu ledo sluoksniu ir abiejuose palydovuose tyvuliuoja poledinis vandenynas. Manoma, kad Europoje jis yra apie 100 km gylio, o 15-20 km jo paviršiaus yra užšalę. Pasak M. Astrofiziko teigimu, kitokių technologijų, pavyzdžiui, specialaus povandeninio laivo, mokslininkai kol kas dar nėra sukūrę ir tokiems tyrimams nėra pasiruošę dėl sudėtingų įgyvendinimo sąlygų: „Detaliems tyrimams dar nesame išplėtoję technologijų - jeigu turime dešimčių kilometrų gylio vandenyną, sunku sukurti tinkamą zondą ar požeminį laidą, taip pat sudėtinga ir komunikacija - palaikyti ryšį su erdvėlaiviu atvirame kosmose lengviau nei panėrus į didelį gylį.
Be tiesioginių tyrimų, egzistuoja ir kitokios nežemiškos gyvybės paieškos. NASA agentūra jau kurį laiką vykdo SETI programą, kai nežemiškos gyvybės ieškoma palydovais, siekiant sugauti ir atpažinti įvairius signalus Visatoje. Nors šie tyrimai unikalūs, pasak M. Macijausko, viena žymiausių hipotezių, susijusių su protingomis nežemiškomis civilizacijomis, yra manymas, kad jos turėtų naudoti ne tik savo planetos suteikiamą energiją, bet ir į kosmosą iškeltą saulės bateriją, suformuotą specialų žiedą ar sferą, vadinamą Daisono sfera. Tokio darinio aptikimas, mokslininko teigimu, būtų aiškus išsivysčiusios civilizacijos įrodymas.
Daisono sferos vizija
Kol kas tokių atradimų padaryti nepavyko, tačiau mokslininkai yra atradę nemažai planetų, skriejančių prie kitos žvaigždės. „Artimiausia žinoma kitos žvaigždės, ne Saulės, planeta skrieja apie Kentauro proksimą. Jeigu ten būtų gyvybė, pasiųstas signalas, jei kažkas jį pagautų, suprastų ir siųstų atgal, iki mūsų keliautų apie dešimtmetį. Deja, tos planetos žvaigždė nelabai stabili, joje vyksta žybsniai, būdingas stiprus žvaigždinis vėjas, kuris gali nupūsti ir atmosferą, jeigu ten tokia ima formuotis, todėl didelių vilčių neteikia. Vis dėlto yra tolimesnių žvaigždžių, iš kurių signalas sugrįžti galėtų po 80-100 metų, o tai kur kas geriau nei tūkstantmečiai“, - pasakoja M. Macijauskas.
Tamsioji energija ir gyvybės atsiradimo tikimybė
Mokslininkai atskleidė naujų faktų apie tai, kur ir kaip dažnai Visatoje gali atsirasti protinga gyvybė. Jie tyrė ryšį tarp tamsiosios energijos tankio ir žvaigždžių formavimosi proceso, nuo kurio tiesiogiai priklauso bet kokios gyvybės atsiradimo galimybė. Tyrimo autoriai mano, kad būtent tamsioji energija gali turėti lemiamą reikšmę tam, kur ir kaip dažnai Visatoje atsiranda protinga gyvybė.
Tyrimui vadovavo Durhamo universiteto mokslininkas Daniele Sorini. Pagrindinė jų prielaida paprasta: be žvaigždžių gyvybė neegzistuoja, o žvaigždžių formavimosi greitis priklauso nuo Visatos plėtimosi spartos.
Jeigu tamsiosios energijos būtų per daug, erdvė plėstųsi taip sparčiai, kad gravitacija nebesugebėtų sutraukti medžiagos į galaktikas ir žvaigždžių sistemas. Tokia Visata būtų beveik tuščia ir netinkama gyvybei.
Pagal skaičiavimus, mūsų Visata nėra pati palankiausia gyvybei atsirasti. Didžiausias žvaigždžių kiekis susiformuotų tokioje Visatoje, kur tamsiosios energijos būtų maždaug dešimt kartų mažiau nei mūsiškėje. Tai reiškia, kad sąlygos, kuriose atsirado žmonija, yra pakankamos, bet toli gražu ne idealios.
Mokslininkų vertinimu, apie 99,5 % visų potencialių visatų turėtų gerokai didesnį tamsiosios energijos tankį nei mūsų ir būtų daug mažiau tinkamos gyvybei. Vis dėlto tokių pasaulių multivisatoje gali būti tiek daug, kad bendrai juose vis tiek galėtų egzistuoti milžiniškas kiekis protingų būtybių.
Šis tyrimas - tai bandymas paaiškinti, kodėl mūsų Visata turi būtent tokias savybes. Tamsioji energija čia pasirodo esanti ne vien paslaptinga jėga, bet ir vienas esminių kosmoso „gyvybingumą“ lemiančių veiksnių. Jei multivisatos modelis teisingas, žmonija - tik viena iš daugelio galimų proto formų, atsiradusių tuose pasauliuose, kur fizinės sąlygos leido medžiagai susijungti į žvaigždes, planetas ir galiausiai - į būtybes, galinčias kelti klausimus apie savo kilmę.
Bajeso metodas ir gyvybės tikimybė
Taikydami Bajeso statistinį metodą (angl. - „Bayesian probability“), jie tvirtina, kad gyvybė Žemėje gali būti arba labai įprastas, arba labai retas dalykas, o pirmenybę teikti kuriai nors iš šių dviejų prielaidų nėra jokios priežasties. Nors Žemėje gyvybė atsirado labai greitai (per pirmuosius kelis šimtus milijonų planetos gyvavimo metų), tyrėjai nurodo, kad jei taip nebūtų nutikę, nebūtų užtekę laiko protingai gyvybei - žmonėms - išsivystyti. Prireikė mažiausiai 3,5 mlrd. metų, kad Žemėje išsivystytų protinga gyvybė, ir vienintelė priežastis, dėl kurios galime mąstyti apie gyvybės tikimybę dabar, yra ta, kad evoliucija prasidėjo anksti.
„Nors gyvybė mūsų planetoje prasidėjo gana greitai po to, kai Žemėje atsirado tam tinkamos sąlygos, šis faktas liudyja, jog gyvybė Visatoje yra gana retas reiškinys“, - teigia mokslininkai ir savo straipsnyje mintį pagrindžia matematiškai.
Galimos ateities perspektyvos
Nors kol kas įrodymų dėl nežemiškos gyvybės nėra, VU astrofizikas linkęs tikėti, kad ji turėtų egzistuoti. Tokį įsitikinimą lemia iškalbingi Visatos objektų skaičiai: „Vien mūsų Paukščių Tako galaktikoje skaičiuojama keli šimtai milijardų žvaigždžių, todėl nemažas šansas, kad net 60 proc. jų ar daugiau gali turėti planetas. Todėl būtų keista, jeigu, be mūsų, nebūtų kitos kokios nors gyvybės.
Astrofizikas įsitikinęs, kad tiek lietuvių mokslininkams, tiek užsienio tyrėjams, tiek visai žmonijai atrasti kad ir mažos nežemiškos gyvybės įrodymai reikštų didelį proveržį ir paskatintų žemiškas problemas apsvarstyti iš kitos perspektyvos: „Tai turėtų padėti suprasti savo pačių mastelį, suvokti, kad yra daug didesnių, galingesnių ir įspūdingesnių dalykų nei mes.
Ar mes vieni Visatoje? Tai klausimas, kuris jaudina žmoniją jau daugelį amžių. Moksliniai tyrimai ir nauji atradimai nuolat plečia mūsų supratimą apie Visatą ir galimybę, kad joje egzistuoja gyvybė. Nors kol kas tiesioginių įrodymų nėra, mokslininkai toliau ieško ir analizuoja duomenis, tikėdamiesi vieną dieną rasti atsakymą į šį fundamentalų klausimą.