Ką Reiškia Būti Doru Žmogumi?

„Dorybingumas - tai sielos sveikata“, - yra teigęs prancūzų moralistas ir eseistas Žozefas Žuberas. Būti doru - reiškia elgtis moraliai. Šis moralumas susijęs su geru bei pavyzdingu elgesiu, kuris gali daryti įtaką prasmingam, ramiam ir netgi, galima sakyti, laimingam žmogaus gyvenimui. Turėti tokį gyvenimą trokšta kone kiekvienas.

Tad norint tai pasiekti, pirmiausia reikia suprasti, kas yra dora ir ją aktyviai propaguoti savo gyvenime. Tik būdamas doru žmogumi, asmuo gali pasiekti ramybę bei gyvenimo darną. Apie dorumą ir dorus žmones yra parašyta nemažai literatūrinių kūrinių. Literatūriniuose kūriniuose būtent per jų gyvenimą ir gyvenimo peripetijas, detaliai parodoma, koks yra doras žmogus, kokiais motyvais jis remiasi gyvenime priimdamas sprendimus ir veikdamas įvairiose gyvenimo sferose.

Doro žmogaus samprata lietuvių literatūroje sietina su darbštumu, geraširdiškumu aplinkiniams, dėkingumu, žmogiškumu, sąžinės ir atgailos jausmu. Dorybė - didelė vertybė, kurią formuoja dvasinės nuostatos. Doros samprata lietuvių literatūroje pasižymi didelėmis vertybėmis, kurios nuolatos lygi žmogaus asmenybę. Pavyzdžiui, dora labai dažnai atskleidžiama būtent lietuvių literatūros kūriniuose. Juose doras žmogus visada būna paprastas kaimo žmogus, gyvenantis gamtoje, nepriklausomas nuo technologijų ar kitokių gyvenimą iškraipančių aspektų. Nors pasitaiko ir išimčių. Bet kokiu atveju, lietuvių literatūroje vaizduojamų dorų asmenybių paveikslų yra labai daug. Todėl iš tų paveikslų, žvelgiant į doro žmogaus vaizdavimą kiek giliau, galima susidaryti tam tikrą įspūdį bei suvokimą, kas yra doras žmogus bei kuo jis apskritai yra ypatingas.

Dorybės Samprata Etikos ir Moralės Istorijoje

„Dorybės“ samprata etikos, bei moralės istorinio vystymosi eigoje visada turėjo ne mažą reikšmę, kuri dar labiau išaugo atsiradus krikščionybei ir jos moralinėms nuostatoms, kurios dorovei suteikė įpatingą reikšmę žmonių gyvenimo santykiuose. Net ir šiais laikais, nepaisant irstančios krikščioniškosios moralinės nuostatos idėjinio smukimo, dorybė vis dar užima pakankamai reikšmingą (nors ir ne tokią reikšmingą ir nediskutuotiną kaip krikščioniškaisiais laikais) vietą žmonių gyvenime, kaip tam tikra jų santykių reguliavimo forma.

Tačiau moralės vystymasis iir platus jos reikšmės interpretavimo pobūdis lėmė skirtingą jos suvokimo būdą tarp įvairių garsių pasauliniu mastu pasižymėjusių mąstytojų. Negalėdama deramai išnagrinėti visų mąstytojų pasisakymų “dorybės” sampratos klausimu išsirinkau dvi kontraversiškas šiuo klausimu pozicijas. Vieną jų atstovauja Aristotelis, kuris laikosi pozicijos, kad žmogus turi laisvą, individualų pasirinkimą spręsdamas ar jam būti dorybingu, ar nesilaikyti dorybingumo nuostatų. Kitą pažiūrą “dorybės” sąvokos interpretavime pateikia stoikai, kurie teigia, kad žmogus turi elgtis vedinas gamtos, prigimties. Tokiu būdu jie postuluoja idėją, kad “dorybės” sąvoka įvardintas ssubjektas yra kažkas, kas nuo žmogaus valios nepriklauso, žmogus turi tiesiog pasiduoti gamtai nieko nesistengdamas iš esmės keisti.

Aristotelio Požiūris į Dorovę

Aristotelis mano, kad žmogus yra visuomeninė būtybė iš prigimties, ir todėl yra visai normalu, kad žmogus nori bendrauti su kitais, panašiais į save, gyventi su jais draugiškai, taikiai. Dorovę jis įvardija, kad tai yra ,, vienas iš požymių, išskiriančių žmogų iš kitų gyvų gamtos būtybių. Žmogus be dorovinių pagrindų, neišauklėtas, prarandąs žmogišką pavidalą, esąs pati nuodėmingiausia, laukinė, žema savo lytiniais ir skonio instinktais būtybė.

Malonumas ir skausmas yra svarbūs akcentai, nes jie gali išvesti žmogų iš doros kelio, jie gali atitraukti individą nuo dorybingų įpročių, tačiau yra galimybė, kad tai kaip tik gali, ne tik nutolinti, bet ir padėti dorybėms atsirasti. Jis sako: ,, dėl malonumų darome blogus darbus, o dėl skausmo ssusilaikome nuo gerų darbų ”. (1, 87). Dar vienas svarbus teiginys yra, jog ,, dorybė susijusi su malonumais ir skausmu ir yra tinkama daryti geriausius darbus, o blogybė - priešingai ”. (1, 88) Yra trys dalykai, kurių žmogus siekia, tai - ,, gera, naudinga ir malonu,- ir trys priešingi dalykai, kurių vengiame - šlykštu, nenaudinga ir nemalonu,- tai šių visų dalykų atžvilgiu geras žmogus teisingai elgiasi, o blogas - klysta, ypač malonumų atžvilgiu ”.(1, 88).

Aristotelis nori, jog dorybingas žmogus ppatirtų tam tikrą malonumą iš to, ką jis daro gera, ir kad žinotų kaip reikia pasirinkti skausmus ir malonumus. Svarbiausias čia yra pasirinkimas, ir reikia žinoti, ,, kad dorybė negali būti nei jausmas, nei sugebėjimas. Tai, ką mes nusprendžiame su savo emocijomis ir gebėjimais daryti, leidžia mus vadinti dorybingais arba ydingais. ” (4, 71). Racionalumas yra dvejopos rūšies veikla: mąstymu, kur protavimas yra pats savaime veikla, ir kitokia veikla, nesusijusia su mąstymu. Pirmosios rūšies veiklos geruosius bruožus Aristotelis vadina intelekto dorybėmis, antrosios - dorovės dorybėmis. Pirmoji, kuri būdinga protui, remiasi tuo, ko negali pakeisti žmogaus veikla. Kita grupė būdinga ptotui tiek, kiek ji remiasi tuo, kas gali būti pakeista žmogaus veikloje.

Aristotelio požiūriui yra būdinga tai, jog ,, dorovinė laikysena kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, įpratimu bei lavinimusi. ” (2, 51). Žmogus norėdamas tobulėti kartu turi tobulinti ir savo protą. Jis teigia, kad dorybė nėra įgimta, ji tik - ugdymo pasekmė. Skirtumas nuo mūsų prigimtinių sugebėjimų yra gana akivaizdus: pirmiausia mmes turime prigimtinį gebėjimą, o paskui jau juo naudojamės, tuo tarpu dorybingumą įgyjame pirmiausia veikdami. Tampame teisingais žmonėmis tada, kai atliekame teisingus veiksmus, tampame drąsiais - atlikdami drąsius žygius.

Reikia atkreipti dėmesį į reikšmingas Aristoteliui dorybės, tai šiuo požiūriu būtų didingos sielos žmogaus dorybė ir teisingumo dorybė. ,, Didingos sielos žmogus „daug reikalauja ir daug nusipelno”. Aristoteliui reikalauti mažiau, nei esi nusipelnęs, yra yda, kaip ir reikalauti daugiau. Kadangi didingos sielos žmogus turi nusipelnyti daugiausia, jis turi turėti ir kitas dorybes. Šis tobulybės pavyzdys yra siaubingai išdidus. Nesibijodamas ir nesitikėdamas palankumo jis sako, ką galvoja, nes yra prastos nuomonės apie kitus ir nelinkęs to slėpti. Aristotelis sukuria jį neklystantį, nes didingos sielos žmogui Aristotelis nesuteikia klystamumo jausmo.

Aristotelis dorybę įvardija kaip dviejų rūšių, tai proto ir būdo. ,, Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį ”.(1, 84). Todėl pasidaro aišku, kad būdo dorybė mums nėra įgimta. Nes nieko, kas mums įgimta, neįmanoma įpratinti elgtis kitaip negu yra įgimta. Būdo dorybės neatsiranda nei iš prigimties, nei prieš prigimtį, mes jas tik sugebame įgyti, kurias vėliau vis ugdome.

Aristotelio filosofijai svarbi tezė yra ,, vidurio doktrina ””, kuri teigia, jog: ,, dorybė yra vidurys tarp dviejų kraštutinumų (ydų) - pertekliaus ir stokos. Tas vidurys nėra nurodytas - nėra suformuluotas žodžiais ar kaip kitaip pažymėtas: kiekvienas žmogus jį turi susirasti pats savo protu. Jei protas pajėgia tą padaryti, jis yra išmintingas - turi išminties dorybę. Taigi yra išskiriamos keturios klasikinėmis vadinamos Aristotelio dorybės. Tai saikingumas, drąsa, išmintingumas ir teisingumas.

• ,, Saikingumas - mokėjimas laikytis vidurio malonumų atžvilgiu, ypač kūno malonumų, kuriuos teikia maistas, gėrimas ir t. t. Ištvirkavimas ir rajumas (perteklius) yra ydos, bet nemažesnės ydos ir kitas kraštutinumas - marinimasis, askezė (stoka). Iš tiesų, visų dorybių, kaip vidutio tarp dviejų kraštutinumų, pagrindas yra saikingumas, santūrumas.
• Drąsa arba narsumas - vidurys tarp dviejų kraštutinumų, dviejų ydų - baimės ir nutrūktgalviškumo. Aiškiausia ir suprantamiausia yra kario drąsa, kurią jis gali parodyti ir mūšyje, ir ištverdamas skausmus, jei būna sužeistas. Jei jis iš baimės palieka mūšio lauką arba, priešingai, strimgalviais puola į mūšį (rodo neprotingą drąsą) - jis elgiasi ydingai. Taip pat yra ir tiesiog žmogiška drąsa, kuri pasireiškia įvairiausiuose kasdieniškose situacijose, kai reikia pripažinti blogai pasielgus, kai reikia ištverti skausmą, kančią ir t. t.
• yra vidurys tarp tokių kraštutinumų: tarp perdėto pasitikėjimo savuoju protu, savo žinių suabsoliutinimu ir visiško nepasitikėjimo savimi, nepilnavertiškumo komplekso.
• Teisingumas - vidurys tarp dviejų kraštutinumų: skriausti kitą (elgtis su juo neteisingai) ir patirti skriaudą (leistis, kad kitas su tavimi elgtųsi neteisingai).

Stoikų Požiūris į Dorovę

Stoikai dorovę kildina iš gamtos. Jų manymu, jei žmogus nori gyventi dorai, tai jis turi ,, gyventi pagal prigimtį, gamtą, nieko nekeičiant ir ramiai paklūstant likimui. ” ((6, 27). Stoikų įsitikinimu, jei individas nori, kad jo gyvenimas būtų laimingas ir sėkmingas jam pakanka tik dorybės, t. y. tam tikro vidinio nusiteikimo, kai protas valdo visas kitas žmogaus būties puses. ” (6, 27). Žmogus privalo gyventi pagal savo prigimtį. Ir čia svarbiausia, jog individo prigimties esmė yra protas, tai yra jis turi gyventi vadovaujantis savo protu. ,, praktiškai ttai reiškia - turėti savo nuomonę, savo pažiūrą į daiktus, žmones ir t. t. Protas - pažiūra į aplinkybes ir likimą, arba gyvenimo filosofiją - padaro žmogų laisvą. ” (5, 19).

Kad žmogus galėtų būti doras, jis turi ir privalo bbūti ir protingas: ,, protas yra žmogaus prigimties esminė savybė, o kartu ir svarbiausioji dorumo sąlyga, nes protas išsiugdo išminties dorybę ir dėl to pajėgia teisingai vadovauti valiai ir valdyti jausmus. O protą lavina filosofija. Tad nuo jos ir reikia pradėti, norint gyventi pagal prigimtį, norint eiti doros keliu - ugdyti savyje dorybes.

Stoikai taip pat išskiria keturias pagrindines dorybes, kurios yra būtinos norint aukščiausiai dorybei pasiekti, - tai išmintį, saikingumą, drąsą ir teisingumą. Joms priešingos yra ir keturios pagrindinės ydos - tai neprotingumas, nesusivaldymas, bailumas ir neteisingumas. Stoikai yra įsitikinę, kad ,, visos jos kyla iš vieno šaltinio - nemokšiškumo, nežinojimo. Jas galima įveikti, tobulinant protą, siekiant pažinti pasaulio ir savo prigimtį. Ydų atsikratyti gali tik tobula iišmintis ir dorybė.

Stoikai teigia, kad ,, tarp dorybės ir jos priešybės nėra vidurio, nes žmogus veikia tik turėdamas įžvalgą arba jos neturėdamas ”. Dorybė yra pažinimas, todėl ji yra išmokstama, ir jos neįmanoma užmiršti ar prarasti. Stoikai įsitikinę, jog ,, dorybė nėra įgimtas dalykas, bet kiekvienas gali ją įgyti, remdamasis įgimtu dvasiniu, dieviškuoju pradu, lavindamas protą ir praktiškai veikdamas ”. (3, 6). Gimęs žmogus dar neturi proto, todėl jis negali būti nei doras, nei išmintingas, ,, ttik protui vystantis, žmogus pradeda jausti dorovinę atsakomybę, jame atbunda aukštesnioji prigimtis, kuri, esant palankioms aplinkybėms, gali pasiekti tobulumą - dorybę ir išmintį ”. (3, 6).

Stoikai sako, kad ,, vieną kartą įgyta dorybė niekada neprarandama, nes neįmanoma išsižadėti kartą suvoktos tikrosios savo prigimties ”. Kai individas yra valdomas kūniškos prigimties, jam gali atrodyti, kad pats aukščiausias gėris, kurį jis gali pasiekti yra malonumo jausmas, tačiau tas, kuris taip galvoja labai apsirinka. Atvirkščiai, malonumų žmogui reikia kuo labiau vengti, nes dažniausiai jie gali privesti prie nalaimių ir blogio.

Dorybės reikia mokytis kaip ir mokslo, ,, nes doras žmogus tampa tada, kai jam įrodoma, kad dorybė pati savaime yra aukščiausias gėris, nepriklausomas nuo jokios naudos ar malonumo. Pažinęs pasaulio tvarką ir grožį, žmogus pats stengiasi veikti pagal pasaulio ir savo paties prgimtį ”. (3, 7). Doras žmogus elgiasi ir veikia ne baimės vedamas, o žinodamas kaip reikia, ir kaip dera elgtis protingam ir geram.

Išmintingas žmogus žino, kaip reikia išsivaduoti iš priklausomybės ir baimės jausmo, jis žino, kad egzistuoja tik ydos ir dorybės, o visa kita yra neutralūs dalykai. Viskas šiame pasaulyje vyksta pagal numatytą tvarką, tai yyra taip, kaip turi vykti. Ir patys žmonės negali pakeisti tos esančios tvarkos, nes negalima pakeisti ir pačių žmonių. Yra tik vienas variantas, tai savo valią suderinti su ta esančia tvarka. ,,Prisimindamas, kad yra kosmoso ir savo valstybės pilietis, žmogus atliks savo priedermes klusniai, su dvasine tvirtybe pakels likimo smūgius. Nieko, išskyrus protą ir valią, nelaikydamas savu, jis nebijos sunkaus darbo, vargo ir skurdo, atsikratys tuščių norų, pavydo, liūdesio ir, jei kas vyks ne taip, kaip jis norėtų, nekaltins nei dievų, nei žmonių ”.

Stoikai žmonėms skiepyjo nuolankumą likimui, mokė vengti prabangos, atsisakyti ekonominės ir politinės kovos, ir ištvermingai pakelti visus juos laukiančių gyvenimo sunkumų. ,, Išskyrus dorybę ir ydą, viskas indiferentiška - liga ir skausmas, laisvė ir vergija, gyvybė ir mirtis. Išmintingą žmogų laikė tokį, kuris supranta savo ,, padėties išoriškumą (pareigos ir turtas nėra sielos savybė, jie - išoriški sielai) ir laikinumą (viskas randasi ir nyksta) ir dėl to neprisiriša prie jos, nesieja su ja stiprių jausmų - yra apatiškas: tai, ką galima iš tavęs atimti, nėra gėris ”. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus turi visko atsižadėti ir atsisakyti. Nesvarbu, ar žmogus yra turtingas, ar yra skurdžius: abu jie vienodai gali būti išmintingi (taigi - ddori), nes jie abu vienodai gali jaustis nepriklausomi nuo aplinkybių, laisvi.

Galiu daryti išvadą, kad kalbėdami apie dorybę jie vienodai aiškina, jog dorybė - nėra įgimtas dalykas, o įgyjamas, tai yra išmokstamas. Jie teigia, kad dorybę, o tiksliau dorą elgesį, galima įgyti, nes ką tik gimęs žmogus negali būti doras, juk jis dar net neturi išminties. Taip pat čia svarbiu akcentu tampa protas, (Aristotelis ir stoikai protą labai vertina ir juo remiasi, t. y. tampa atrama kalbant apie kokias nors idėjas. Protas yra išskirtinis požymis, kuris atskiria žmogų nuo kitų padarų ) kadangi tik jam vystantis, tobulėjant, sužinant vis daugiau pradeda atsirasti ir dorovinė atsakomybė. Tik paties žmogaus pastangomis galima tapti dorovingu, o tam reikalinga nuolatinė praktika, lavinimasis. Tik tapę teisingais žmonėmis, bus galima ir atlikti teisingus veiksmus. Mokslo dėka žmogus galės suprasti, jog dorovė yra aukščiausiais gėris, kurio žmogus ir turi siekti. Ir jeigu viso to yra išmokstama, žmogus to niekada nebeužmirš, nes to neįmanoma prarasti, tai yra amžina. Taigi, galima sakyti, kad tik nuolatinis mokslas, pratybos padaro žmogų dorą.

abiejų čia pasakytomis idėjomis, kad gimęs žmogus dar neturi dorybės, o tik vėliau ją įgyja, juk šiais laikais nieko nėra įmanoma be žmogaus išprusimo, viskas priklauso nuo to kaip jis gyveno, mokėsi, kiek pasiekė gyvenime, taip pat svarbu ko pats žmogus tikisi iš savo gyvenimo, kaip jis supranta gyvenimo esmę. Manau, kuo žmogaus protas šviesesnis, tuo jis tampa dorovingesniu, tuo geriau gali atskirti gera nuo bloga. Tačiau abejoju dėl vieno jų pasisakymo, kad ,, Dorybė kaip pažinimas yra išmokstama, jos nneįmanoma prarasti. ” Juk tiek malonumas, tiek skausmas gali pakeisti žmogaus įsitikinimus ir dorybės supratimą, jeigu nebėra saiko. Manau laikas savo daro. Tarkim, kad ir toks pavyzdys: žmogus gyvenęs dorovingą gyvenimą, turėjęs gražią šeimą, gerai apmokamą darbą, gerus ir išprususius draugus, tačiau vieną dieną jis visa tai praranda. Tampa vienišiumi, be gyvenamosios vietos ir alkoholiku. Tokiam žmogui niekas neberūpi, o gal ir rūpi, tik visai kitokie dalykai negu doram žmogui, pvz.: kaip atkeršyti tiems kurie nuskriaudė, kaip atimti, pavogti ką nnors, kad galima būtų nusipirkti, kad ir butelį alkoholio ir prisigerti, jog nieko neprisimintum, ir pan. Gal kažkur giliai jame ir tūno tos dorybės, tačiau jas yra užgožęs blogis ir visai kitoks gyvenimo būdas.

Žinoma, kad toks žmogus irgi gali bbūti dorovingas, jeigu jis nenusižengia dorovingumo taisyklėms. Kaip stoikai sako ,, . žmogaus gyvenimo prasmė ir galutinis tikslas - būti doram, vadinasi, turėti klasikines dorybes: saikingumą, drąsą, išmintį, teisingumą. ” Tokias pačias dorybes įvardija ir Aristotelis, tačiau jas interpretuoja ir aiškina visai kitaip. Taip tarp jų idėjų jau atsiranda nesutapimas. Skirtumą galima pamatyti iš šių sakinių, jog stoikai teigia, kad ,,Tarp dorybės ir jos priešybės nėra vidurio, nes žmogus veikia tik turėdamas įžvalgą arba jos neturėdamas. ” , o tuo tarpu Aristotelis sako, jog ,, Dorybė yra vidurys tarp dviejų kraštutinumų (ydų) - pertekliaus ir stokos. Taip išeina, stoikų supratimu, jog jokio vvidurio nėra ir negali būti, pavyzdži...

Pagrindiniai Doro Žmogaus Elgesio Modeliai

Beje, kiekvienas iš mūsų norėtų, kad jį suptų išskirtinai dori žmonės. Siūlome jums susipažinti su pagrindiniais elgesio modeliais, kuriais pasižymi dori žmonės:

1. Dori žmonės elgiasi būtent taip, nes jie yra be galo sąžiningi. Beje, turint omenyje mūsų sudėtingą gyvenimą, tai ne visada paprastas, bet vienintelis teisingas kelias.
2. Žmogus, kuriam kitų žmonių poreikiai yra aukščiau už asmeninius, iš tikrųjų yra doras.
3. Jie visada pasirengę padaryti ką nors dėl tų, kam gyvenime pasisekė mažiau nei jiems.
4. Dori žmonės visada laikosi duoto žodžio ir atlieka visus prisiimtus įsipareigojimus. Dorovė - tai visada būti geresniam negu gali, o patikimumas - šio siekio dalis. Dori žmonės niekada jūsų nepamirš, jeigu pažadėjo padėti.
5. Tokie žmonės puikiai supranta skirtumą tarp „pasitikėjimo savimi“ ir „puikybės“.
6. Tačiau dori žmonės dėkoja absoliučiai visiems - netgi pirmą kartą sutiktiems.
7. Be visa ko, dori žmonės yra labai geri. Jie ne iš tų, kurie kalba viena, o daro kita. Atminkite, dori žmonės taip elgiasi todėl, kad tokį elgesį laiko teisingu.

Žmogaus Orugumas

Žmogaus orumas yra neliečiamas. Ką tai reiškia ir kodėl taip turi būti?

1. Visi žmonės turi vienodą pamatinę vertę. Čia nėra jokio „mažiau“ ar „daugiau“.
2. Ši vertė neturi lygiaverčio atitikmens. Automobilį galima pakeisti kitu tokiu pat. Tačiau žmogaus tokiu pačiu pakeisti neįmanoma.
3. Kas turi orumą, turi ir teises. Visi žmonės turi tam tikras teises vien dėl to, kad jie yra žmonės.

Tačiau kodėl būtent žmonės turi orumą, o kitos gyvos būtybės ne? Kuo pagrįstas šis orumas? Ar tiktai kūno skirtingumu? Daugelis linkę manyti, kad tai priklauso nuo tam tikrų dvasinių gebėjimų, tokių kaip protavimas. O kas yra protavimas? Tai gebėjimas reaguoti į priežastis, iš vieno teiginio išvesti kitą ir daryti išvadas. Pvz., jeigu trys liūtai įėjo į urvą, o išėjo tik du, galima daryti išvadą, kad vienas pasiliko urve. Daugeliui protavimo argumentas yra nepakankamas.

Pirma, nėra aišku, ar būtent gebėjimas protauti skiria žmogų nuo kitų gyvūnų. Atrodo, kad tai geba ir daugelis jų. Pavyzdžiui, šeimininkas valgo dešrą, o jį stebinčiam šuniui išsiskiria seilės. Šuo pašoka, pribėga prie durų ir ima letena klebenti rankeną. Šeimininkas mano, kad jis nori išeiti į lauką. Kai šeimininkas eina link durų, šuo apsisukęs pačiumpa dešrą. Tas, kas sugeba kitą taip rafinuotai apgauti, turi gebėti protauti! Taigi, atrodo, ir šuo turi protą.

Antra, kūdikiai ir žmonės, turintys proto negalią ar esantys komos būsenos, gebėjimo protauti dar neturi arba jau neturi. Panašių problemų kyla, kai mėginama įvardinti kitus gebėjimus, kuriais turėtų būti pagrįstas žmogaus orumas. Daugelis mano, jog žmogaus orumas remiasi savisąmone (savivoka), tai yra gebėjimu suvokti savo tapatumą. Vėl galima klausti: kas žino, ar to nesugeba ir kai kurie gyvūnai? O kai kurie žmonės to dar nesugeba arba jau nebesugeba. Pvz., atrodo, kad mano bendrabrolis, sergantis psichine liga, šito jau nesugeba. Tačiau aš vis tiek tikiu, kad jis turi orumą.

Filosofas Kantas mini kitą gebėjimą - būti moraliam, doram. Tai gebėjimas veikti ką nors, ką laikome esant gėriu. Anot Kanto, orumas pagrindžiamas vien tuo. Iš tikrųjų mes, ko gero, nemanome, kad gyvūnai gali būti moralūs (dori) - juk nesvarstome jų bylų teismuose, jeigu jie blogai elgiasi! Ar dėl to jie neturi ir jokio orumo? Tačiau ką šiuo atveju reiškia „gebėjimas“? Ar gebėjimas turimas tik tada, kai juo naudojamasi? Miegodamas nesinaudoju daugeliu savo gebėjimų. Tačiau vis tiek juos turiu, ar ne? Ar taip nebūtų galima traktuoti ir žmonių, esančių komos būsenos ar sergančių psichine liga: nors jie ir turi šiuos gebėjimus, tačiau šiuo metu jais nesinaudoja. Ar jie šiuos gebėjimus prarado? Tuo atveju jų jau neturėtų.

O kaip su kūdikiais ar žmogaus embrionais? Ar jie turi gebėjimą būti moralūs (dori), bet šio gebėjimo dar nenaudoja? Ar prigimtinė galimybė įgyti gebėjimus gali pagrįsti žmogaus orumą? Juk yra žmonių, kurie šio gebėjimo niekada neįgis. Ką turėtume pasakyti apie juos? Ar nesutiktume, kad, nepaisant to, jie vis vien turi orumą?

Krikščionys linkę visų žmonių orumą pagrįsti teologiškai. Pradžios knygoje parašyta: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Laikantis šios nuomonės, žmogaus orumas remiasi jo panašumu į Dievą, o ne kokiais nors gebėjimais, kuriuos skirtingomis gyvenimo akimirkomis žmogus gali turėti ar neturėti. Tokiu būdu visi žmonės, ir tik žmonės, atsiduria „viename laive“.

Kai, nepriklausomai nuo šio tikėjimo turinio, mėginama pasisakyti už žmogaus orumą, belieka tik argumentas, jog kiek-vienas žmogus orumą turi tik dėl to fakto, kad jis yra žmogus. Kai kurie mano, kad toks argumentas yra tam tikra rasizmo forma. Juk kartais sakoma: „Visi mūsiškiai verti apsaugos, nes yra tokie kaip mes.

Aiškėja, jog tai nelengva sritis. Sakyčiau, kaip tėvai už savo vaiką yra labiau atsakingi nei už kitą, taip mes, žmonės, turime didesnę atsakomybę už tuos, kurie mums lygūs, nei už gyvūnus, tačiau tai nereiškia, kad su gyvūnais neturėtume elgtis geriau nei dabar.

tags: #ka #reiskia #buti #doru #zmogumi #rasinys