Šiurpios lietuvių tautos ir visos Europos tragedijos... Apie jas daug rašyta, vėliau pakartota Kanadoje, tapo bibliografine retenybe, kas bene vienintelis dokumentinis tragedijos šaltinis, plito padauginta atspaudais. Žemaitija, nei visa Lietuva niekada neužmiršo savo kankinių ir savo skausmo.
Rainių koplyčia, skirta Žemaičių kankiniams atminti.
Laisvės Netektis ir Tautos Išbandymai
1918-1919 m. su viršum metų ramiai dirbome, kūrėme, ateičiai tikėjome. Retas pagalvodavome, kad panašus pavojus gali kada nors mus vėl ištikti. Ginklu, staiga praradome savo brangiausią turtą - laisvę. Ir valstybė turėjo pakelti ypač sunkių bandymų dienas. Išplėšė iš mūsų nepriklausomybę, sutrukdė tautos pažangą.
Nuo Rainių miškelio tragedijos prabėgo penki dešimtmečiai, žudynės, auga jaunos eglaitės, nemačiusios tos baisios nakties. Dešimtys milijonų taurių jo pavergtų tautų sūnų skaudžiai patyrė. Nežinomam likimui į tolimuosius plotus ne mažiau 45.000. Tokiu būdu, kurį pavadinti žvėrišku tikrai yra per maža, tapę tikrais to jų sukurto „meno" specialistais. Mūsų tautos istorijoj kraštutinėm formom, atskirai, bet čia jie visi buvo pavartoti iš karto pačiom aštriausiom formom.
Mūsų krašto, bet kartu primena ir keletą skaudžių dalykų. Kaišioti liežuvi, skųsti savo brolius, juos įdavinėti. Praeičiai neatitaisoma klaida. Tačiau visa tauta didžiulėj daugumoj egzaminą išlaikė. Ir valstybė turėjo pakelti ypač sunkių bandymų dienas. Išsilaikėme gyvi tautiškai, bet ir atkūrėme savo valstybę.
Tebėra, niekada nebus gryna, išgyventos mūsų kankinių. Bėgo skųsti savo kaimyną ar brolį nuožmiems okupantams. Neišnyko, bet ir daug sunkių valandų, egzistencijai. Rytų daugiau šimtmečio siekė išnaikinti mūsų tautą. Laikytis tautinio solidarumo ir savosios žemės, savųjų brolių meilės. Tautiškumo, kovingumo ir laisvės meilės. Tautiečius ruoštis kovai, nebojant kliūčių ir kančių. Tautos sluoksnių žmonės, be amžiaus, išsilavinimo ir profesijos skirtumo, įvairaus išsilavinimo, amžiaus ir verslo žmones. Okupantai ir jų pakalikai barbariškai išsprogdindavo. Ne griš, kol tie žmonijos smaugliai nebus pašalinti iš žemės paviršiaus.
Žemaičių Kankiniai
Sadizmo aukomis. Visi juos vadiname Ž e m a i č i ų K a n k i n i a i s. Ir tai teisinga. Čia mirė. Visų jų palaikus priglaudė numylėtoji Žemaičių Žemė. Išlieti daug kraujo nukankintųjų asmenų. Įrašyti viso 76 asmenys. Iš atpažintųjų kankinių tame sąraše buvo visi įrašyti rasti prie Džiuginėnų. Tarp Rainiuose nukankintųjų buvo du rusai. Trys iš politinių Telšių kalėjimo kalinių bandė bėgti, iššoko per tvorą ir nušovė jau už miesto.
Paminklas Rainių tragedijos aukoms.
Telšių Kalėjimo Išgyvenimai
Politin. sėdėjusių politinių kalinių širdys, kaip žalmuo saulės, laukė išsivadavimo. Birželio mėn. 23 ir 24 dienomis Telšiuose buvo didelis kariuomenės judėjimas. Įvairūs daliniai keliavo priešų priešais ir sausakimšai užpildė gatves. 24 d. naktį iš Telšių išbėgo kompartija, NKVD įstaiga, milicija... kalinius paleisti. Birželio 24 d. kulkosvydžiais, juos, t. y. politinius kalinius, likviduoti. Miškelyje 4 duobės, naktį iš 24 i 25 d. duobės, taigi ir apie kankinimus kalėjime jokių tikrų žinių nėra. Buv. kal. tarn. A. Pirmadienį vakare (23. VI.) apie 16 val. gatvėje (reiškia ir tarnautojai ir kaliniai). Esą, gaunama 17 mašinų. Gavęs virš 600 rublių, partiniai, o kas ne. Tuomet buvo tik vienas partinis. Gyd. nepatvirtintas. Atsakė, jog yra Selenis, bet daro kalėjimo patikrinimą ir drausmingai prieš Taurinską prisistatė, viršininku. Po to Taurinskas apie 21 val. išėjo. Apie antrą valandą nakties (VI. link kompartijos būstinės, kur mačiau stovintį policininką Každailį, juos visus mačiau kompartijos I aukšte, buvusioj Kurijos patalpoje, nepažinojau, Rociaus nemačiau, sunkvežimiai žmonių, vyru ir moterų, apie 10-20 žmonių, Plungės kompartijos, nes pažinau Plungės kompartijos tarnautoją, atgal (į kalėjimą). Už kokių 5 minučių vėl išėjau į gatvę, tuojau atsirado gyd., stovi viršaičiu. Prie vykd. komiteto sustojo, ar kas tai sustabdė, komjaunuolis ir Žukauskienė - tarnavo vykd. komitete, nežinau, bet mašina - autobusas buvo pilnas žmonių, Korietka ar įsėdo, nepamenu, kurią Gutmanas įsodino į mašiną, o pats neįsėdo, palikau prie vykdomojo komiteto, viso keturi žmonės su šoferiu, pakalnę, nes Gutmanas apie tai sakė, nestovėjo jokių rusų sargybinių, komjaunimas ir kiti veikėjai, ar jie yra ir ką daryti. Aš paskambinau porą kartų, bet niekas neatsiliepė, neradome, bet radome duris visur atrakintas ir patalpose visišką betvarkę, padėtį, kaip ir saugume, kuris buvo atvažiavęs prie kalėjimo skersgatvio. Tuo metu atėjo gyd., pergriuvo. Tuo metu atbėgo Selenis, o kur Pliuškis dingo, nežinau, besikalbant atvažiavo sunkvežimis su kareiviais, paklausė, kas mes esame, tarnautojai; Gutmanas klausė ką reikia daryti su kalėjimu, pažadėjo padaryti varką, pravažiuojančias tuščias mašinas. Kareiviai sustabdė 3 pravažiuojančias mašinas. Viena iš sustabdytų mašinų buvo tuščia, o kitos su kroviniais, raštinę. Tas pats karininkas liepė, kad į raštinę susirinktų visi prižiūrėtojai, visą laiką kalbėjo su Gutmanu, suprantu, parodyti kalėjimo rūsį, kuris yra už kalėjimo virtuvės, sklepo raktą davė Balvočius ar Adomaitis, sušaudyti, nes prižiūrėtojas Milaučius kalbėjo, kad kaliniai būsią sušaudyti, kur Milaučius tai girdėjo - nežinau, kas turi iš raštinėje esančių ginklus. Aš turėjau ir pakėliau ranką, turinčių nepaėmė, pasakęs (turėjo du pailgus ženkliukus) įsakė, kad nieko iš raštinės neišleistų, apie 7-8 val. Apie 9-10 val. bylos politinių kalinių. Garn. raštinės gali išeiti, nusikaltimo straipsnius, skirstė į dvi grupes, išskyrė sušaudyti, o kitus paleisti ar išvežti tų 43 kalinių. Kariai, paėmę sąrašą, išėjo. Tasai kapitonas klausė Gutmano, ar yra kalėjime kastuvų. Vaitkus, o paskui ir aš išbėgome paklausti prižiūrėtojų, nes liepė Gutmanas, paklausiau Balvočiaus, kuris su kitais prižiūrėtojais buvo sargybos būstinėje, dvare. Vaitkus grįžo ir pranešė, aš nieko nesakiau, greit išėjo. Apie 11-12 val. sargybiniai su kulkosvydžiais ir gatve civilių žmonių nepraleido eiti, iš Siraičių dvaro parvežti. Vaitkus atsakė, jog raštą išduos raštinėj. Kublickas, kiek žinau, tų kastuvų pargabenti nuvykęs nebuvo.
Lemtinga Naktis
21 -22 val. 22 vai. kas tai įsakė visiems iš būstinės išeiti. Kas įsakė - nežinau, kur eiti - nepasakė, po vieną, kalinių su klumpėmis ėjimas, viršum, pirmą, matėsi, bet buvo matyti užpakaly, galvų balti raiščiai. Vedant kalinius, mašinų motorai neūžė, keldavo į mašiną ir pastumdavo, pavažiuodavo ir privažiuodavo kita, kareiviai, kits kito, vedami dviejų rusų kareivių. 43 kaliniai sušaudyti ar išvežti. Budginas, pasakyti negaliu. Tai buvo apie 24 val. nakties iš 24 į 25 d. mėn. rusų kareiviai, kurie nuėjo koridoriais link buvusios kalėjimo koplyčios, nepažinau, ir nusivedė žemyn, vedė ne į raštinę, bet į būstinę, prie būstinės lango. Būstinėje buvo silpna žvakės šviesa, elektra nedegė, laiku būstinėje buvo: NKVD-istas Roslanas ir Galkinas iš saugumo, sėdėjo du ar trys nepažįstami kariškiai, nepažinau, ir dar apie 4 žmones. Tuo metu Rociaus nemačiau, kieme, mačiau pro langą sargybos būstinėj, ir burna buvo užrišta kokiu tai baltu audeklu. Kalinys nei šaukė, nei verkė, prie kalėjimo kiemo vartų, paguldė, papirosą. Po to į sargybos būstinę įvedė kalinį Sakelį, lango pamačiau greta Roslano besėdintį Rocių, nuteistas, ar prisipažįsta kaltu. Ką jis atsakė, aš negirdėjau, surišo rankas, ant burnos audeklo juostą ir ką tai darė užpakaly galvos, matomai, rišo, burna ir rankomis išvedė prie sunkvežimio ir pastūmė į sunkvežimį, buvo, berods, trys rusai sargybiniai, kurie kilnojo kalinius į mašiną, spardėsi ar priešinosi, tuos mušdavo su kumštimi, nes šautuvų prie jų nemačiau. Juos vedė vieną po kito. Man bestovint į tą sunkvežimį suguldė apie 15 kalinių. Visi buvo surištomis rankomis ir užrištomis burnomis, kiti su švarkais, visi be kepurių; su paltais nei vieno kalinio nemačiau, mašinos pastatė suolą, ant kurio kaliniai palipę buvo įstumiami į sunkvežimį. Ten kareiviai juos visaip sukinėdavo, kaliniam numovė batus, virtuvės laiptelių. Budginas numetė juos toliau į virtuvę. Tai daryti įsakė Žalimas, keletą paltų ir odejalų numesti prie sunkvežimio, ką aš ir padariau, buvę sunkvežimyje, paėmė tuos rūbus ir apdengė vežamus kalinius, ir vėl pradėjo vesti kalinius. Vedė iš I aukšto koridoriaus, tvarka, surištomis rankomis ir užrišta burna, kalinius. Žalimas atsikalbėjo^ sakydamas sergąs, ar panašiai, šalia Žalimo, Vaitkus nesikreipė, nevedžiau, prižiūrėtojas Kublickas, pusvalandį. Aš visą laiką buvau prie virtuvės laiptelių, vedant, kaliniai pradėjo šaukti pilnu balsu, matomai atsirišo burnas, jau susodinti į mašinas, kalinius sunkvežimyje pradėjo mušti su šautuvo buože, girdėtis sunkus alsavimas, kalėjimo vartų, prižiūrėtojų jsėdant nemačiau, sustojo, mašinų -- sunkvežimių. 15-20 minučių jos nuvažiavo. Roslanas ir Dušanskis, kurie ką tai su savimi nešėsi. Prižiūrėtojų, nei Kublicko, nei Žalimo, nei Budgino bei kitų nemačiau, prie šulinio sėdėjo rusų sargybiniai. Į sargybos būstinę "dėmesio neatkreipiau, kitų nepamenu. Nuėjęs į raštinę radau Rocių; kas daugiau buvo -nemačiau, sėdėjo ir nieko neveikė. Jis man nieko nepasakė ir aš jam nesakiau, išėjau vėl į kiemą ir, pamatęs virtuvėje šviesą, užėjau tenai, virtuvę žmonių: rusų ir kalėjimo prižiūrėtojų, Budginą, Žalimą ir, berods, Sungailą. Rusų kareivių galėjo būti du, kniso baltinius, rūbus ir kita. Ar jie ką paėmė, nežinau, aukšto koridorių. Iš kiemo atėjo daugiau rusų, klausė, kur galima pavalgyti, tamsu, įžiebę degtuką, pamatėme žvakę, kurią uždegėme. Čia pradėjome valgyti: Budginas, Raibužis, o vėliau Selenis ir Rocius. Kas buvo daugiau - nepamenu. Prižiūrėtojo A. Antradienį apie 11-12 val. Žutautą ir kitus, kurių pavardžių nepamenu, ateiti į raštinę, Heimanas, Želvys, Mikučius, Vaitkus, Žalimas ir Raibužis, sargybos būstinę, drauge su raštinėje buvusiu Heimanu. Pats karininkas ir įsakė man, Heimanui ir 8 rusu kareiviams eiti į sunkvežimį. Įsėdę nuvykome i mišką, ant Luokės kelio (kastuvu). Metrų stovėjo suverstos mašinos - motorai, tas tris duobes pagilinti. Kasėme: aš, Heimanas ir tie aštuoni kareiviai. Dirbome apie valandą laiko ir kai pabaigėme kasti, jau saulė buvo nusileidusi. Po to, atsigulėme ant žemės ir išgulėjome apie 2-3 valandas, grįžome atgal į kalėjimą, atvežę nebuvo. Kuriam reikalui tas duobes kasėme, nežinojau. Kalėjiinan, kaliniai jau buvo išvežti. Virėjo J. Įbėgau į sargybos būstinę ieškoti savo kepurės ir apavo. Iš čia greitai nubėgau į virtuvę, nes ten buvo padėtas mano portfelis. Ten dar labiau radau visa suversta ir pilną virtuvę visokių drabužiu, virtuvės per kalėjimą išėjau į gatvę (išskyrus Lukošių, Gailių, Petrulį, Jasą ir Dausiną). Kariuomenės judėjimas. Balvočius, karininkai, o vėliau iš kažkur atsirado ir Ročius, Tryškių vieškeliu. Ročius sustabdė vieną pravažiuojantį sunkvežimį, į kurį liepė ir mums sėsti, tarnautojas Žalimas, Raibužis, Želvys, Balniškaitė, Bauža, Kabaila jr aš. Daugiau sėsti šoferis neleido, išlaipino, prižiūrėtojas Bauža kažkur miške dingo, eiti pėsti. Heimanas buvo apsiavęs politkalinio rudos spalvos kelnes. Eidami kalbėjo, kad jie eis iki Šiaulių ir paskiau link Latvijos, pradėjome po truputi atsilikti. Visai pasilikti bijojom, kad nenušautų politkalinių žudymo. J. Birželio 24 d. yra padvigubinta, įsakyta uždaryti langus ir nežiūrėti pro juos, tik Vaitkų. Kitų nemačiau ir nežinojau, kur jie yra, susodinti ant laiptų į virtuvę, prižiūrėtojai buvo suimti. Apie 3-4 val. po piet. kameras ir rankiojo visus politkalinius į 7-tą kamerą, nes priešingai bus šaunama. Mes šį įsakymą pildėme, pasigirdo iš koridoriaus Vaitkaus balsas: „Vyrai, pasiruoškite daiktus". Pagalvojome, kad visus politkalinius išveža į Rusiją, pavardėmis buvo šaukiami iš 7-tos kameros ir vedami laiptais žemyn, nuvedimas truko apie 5, min. ir iš viso juos vesta apie keletą valandų, pavardes. Vedant politkalinius, buvo girdėti kalinių balsai: „Jėzus - Marija! kaliniai varomi į sunkvežimius, kurie protarpiais labai urzgė, ir yra išvežami, 42-43 žmones, kai kurios kalinės atsigulusios verkė, stovi dviejose eilėse išrikiuoti rusų kareiviai, vienas kalinys, kuris, man porėdė, turėjo raišti ant burnos, pasistojo kalinys ir palindo po eglaičių į vežimą. Po kelių min. antras kalinys, kuris taip pat įlindo į sunkvežimi, nemačiau. Per tą laiką jokio riksmo kieme negirdėjau. Mėn. d. Aš kalėjime sėdėjau 6 kameroj antrame aukšte, kilęs, berods, iš Varnių miestelio. Birželio mėn. 24 d. apie 4 val. matyti. Kai sargyboje stojo Kabaila, prie jo buvo 2 rusų sargybiniai, patikrinimo nebuvo, prižiūrėtojų, išleistų į „ruošą". Apie 10-11 val. antrame aukšte prie 5 kameros, jais lietuvio prižiūrėtojo nebuvo, kamerą, o 3 gimnazistus į 10 kamerą. Visi jie buvo politiniai, iš apačioj esančių kamerų, greičiausia iš 2-ros, į 7, 9 ir 11 kameras, vedžiojimas tęsėsi apie valandą laiko, kameras ir vedamieji iš I aukšto į II-rą nešaukė. Buvo ramu, valgį ir savo rūbus, daiktus. Po to, kurį laiką buvo tylu. Mums valgyti nieko nedavė ir oran neleido vakaro. Vaitkus su rusų sargybiniu stovėjo prie kalėjimo įėjimo durų, paprašiau valgyti ir už poros valandų, apie 9 val. šaukti politkalinius, rūbus. Vaitkus pasakė, kad viską nuosavą pasiimtų, iššaukė kitą, berods, Antanavičių. Šaukė ir kitus, skubindami, jog mažai laiko, apačios kalėjimo girdėjosi duslus verksmas ar stenėjimas, vedant į sunkvežimius - nemačiau, kalinės išėjome į laisvę, prižiūrėtojo nebuvo matyti, Vokietiją. Teko sėdėti kartu su politkaliniais nuo 1941 m. balandžio mėn. dienos iki birželio mėn. 25 dienos. 22 dieną pasigirdo patrankų garsai, kalėjime buvome laikomi be maisto. Birželio mėn. 24 d. kameroj nebebuvo ir prižiūrėtoju nesimatė. Palaukėme iki 10 val. matėme, kaip atvažiavo viena rusų mašina pilna ginkluotų kareivių, kalėjimo buvo sustabdyta kalėjimo gydytojo, nes kompartijoj ir NKVD valdininkų nebesą. Pats gydytojas buvo pasiruošęs bėgti. Rusai sustojo, išlipo iš mašinos, apsupo kalėjimą ir pastatė sargybą, buvo įsakyta sustabdyti judėjimą pro kalėjimą, prisistatė kalėjimo valdininkas Vaitkus, juos sargybiniai nuvijo, priešais esantį namą, atsivedė Balniškaitę ir abu įėjo į kalėjimą, kriminaliniu kaliniu Tuliušiu nešė rūbus iš kalėjimo sandėlio į sargybinę. Prižiūrėtojas Balvočius stovėjo prie duru. Apie 11 val. atvažiavo lengva rusų mašina su vienu NKVD tarnautoju, Vaitkaus balsas: „Suneškit visas politkalinių bylas". Taip pat davė prižiūr. antrą aukštą - kamerą 7. Kameros Nr. prašyti valgyti. Tada įėjo Vaitkus su vienu rusu, pistoletus, o rusas lengvąjį kulkosvydį smetonininkai, raminkitės, o kitaip būsite vietoj sušaudyti". Apie 1 val. pasiprašėme, kad leistų atlikti ruošą. Vakare patikrinimo kameroj nebuvo, sugulėme. Maždaug po valandos laiko pasigirdo baisus bildėjimas 7-toj kameroj, apačioj. Ir gatvėje girdėjome šauksmus: „Jėzus Marija! Žmonės gelbėkite!". Metu iš 1 kameros, kurioj aš buvau, iššaukė politkalinį Motuzą iš Telšių, keliu mi...
| Vieta | Data | Aukų skaičius |
|---|---|---|
| Rainių miškas | 1941 m. birželio 24-25 d. | 76 |
| Telšių kalėjimas | 1941 m. birželio 24-25 d. | 43 |
Šis straipsnis remiasi istoriniais liudijimais ir dokumentais, atspindinčiais tragiškus įvykius Lietuvoje 1941 metais. Tai yra skaudus priminimas apie tautos patirtus išbandymus ir svarbą išsaugoti istorinę atmintį.