Šiame straipsnyje panagrinėsime Jono Meidaus sodybos istoriją, remiantis Angelės Šiožinienės prisiminimais apie tarnystę ūkininko Meidaus šeimoje Gateliuose. Ši sodyba tapo prieglobsčiu neramiais pokario metais, o jos istorija atspindi to laikotarpio iššūkius ir išgyvenimus.
Šiožinių kaimas, įsikūręs Utenos rajone, Daugailių seniūnijoje, turi turtingą istoriją, siekiančią 1557 m. valstiečių žemėvaldos ir žemėtvarkos valakinę reformą Lietuvoje. Pirmosios čia atsikėlė Šiožinių šeimos, o vėliau kaimas išsiplėtė ir tapo namais įvairiems žmonėms, tarp jų ir poetui Jonui Šiožiniui. Šiandien kaime gyvena dešimt deklaruotų nuolatinių gyventojų, o jo apylinkėse plyti Pelakio ežeras ir senos nebeveikiančios kapinaitės.
Prisiminimai apie tarnystę ir neramumus
Angelė Šiožinienė, gimusi netoli Degučių, prisimena tarnystę pas ūkininkus Velaikių kaime, kur šeimininkas buvo komunistas. Jai sakydavo: "užeis rusas, tai bus tau dar sunkiau, neturėsi kur dėtis". Už tarnystę, vietoje sutartų 300 litų, ji gavo tik 70 litų. Vėliau ji apsigyveno Gateliuose - 75 metų apykurčio ūkininko Meidaus šeimoje.
Tuo metu buvo valdžios nustatytas mokestis „už galvą”, o moteris ūkininko šeimoje buvo neregistruota, todėl bijojo visų - ir rusų, ir lietuvių partizanų. Jei rusai klausdavo šeimininkų, kas ji tokia, šie aiškindavo, kad giminaitė. Tačiau kartą A. Šiožinienei teko patirtį baimę ne tik dėl mokesčio „už galvą”, bet ir dėl grėsmės nuosavos galvos netekti. Tąkart į trobą užėjo lietuvis partizanas, okupantų vadintas banditu. Merginai davė keletą obuolių. Jam išėjus prisistatė rusai ir ėmė klausinėti apie apsilankėlį, pagrasino nušausiantys, jei nepasakys tiesos, tačiau ji išsigynė su banditais nedraugavusi.
Rusų budrumą šeimininkui užlipdžius didžiuliu dubeniu medaus, pastarieji, net nepažiūrėję į merginos pasą, paliko ją ramybėje. Tačiau tikros ramybės nebuvo - naktį ėjo partizanai, dieną rusai. Visą tarnystės tuose namuose laiką mergina tik ir žvalgėsi, kur galėtų išeiti ir rasti saugesnį prieglobstį, todėl neprieštaravo, kai buvo sulygta dėl jos vedybų.
Kaip buvo įprasta tuo laiku, giminaičiai ir pažįstami pasirūpino piršlybomis ir vos po mėnesio nuo jų, nepažinojusi būsimo vyro, ji, būdama 29 metų, ištekėjo. „Kai mane kalbino tekėti, sakė, kad gyvensime dviejų galų name su vyro mama ir brolio, jau auginusio du vaikus, šeima. Tačiau atėjusi pamačiau, kad mums skirta tik kamarėlė, - dėstė senutė. - Šešerius metus visi naudojomės viena krosnimi, žiemą kamaroje buvo šalta, bet su brolio šeima sutarėme.”
Šiožinių kaimo gyventojų likimai ir prisiminimai
Kiti Šiožinių kaimo gyventojai taip pat dalijasi savo prisiminimais apie pokario metus. Vincas Minutka, agronomas ir savamokslis poetas, pasakoja apie savo žmonos šeimos istoriją ir gyvenimą kaime. Jis prisimena, kad jo žmonos vaikystės name veikė prieškario mokykla, o karo metais kaimas atsidūrė vokiečių ir rusų apsuptyje, vyko mūšiai, buvo subombarduoti namai ir žuvo žmonės.
Virgilė Štukienė, gyvendama Šiožiniuose „nuo ruskio laikų”, prisimena, kaip atvyko į kaimą ištekėjusi ir kaip sunkiai dirbo kolūkyje po vyro mirties. Ji pasakoja apie gyvenimą be elektros, žibalines lempas ir pačios keptą duoną.
Šie prisiminimai atskleidžia Šiožinių kaimo gyventojų gyvenimo sunkumus ir išgyvenimus neramiais pokario metais. Jono Meidaus sodyba, kurioje Angelė Šiožinienė rado prieglobstį, tapo svarbia šios istorijos dalimi, liudijančia apie žmonių išgyvenimą ir viltį sunkiausiais laikais.
Partizaninis judėjimas Utenos apskrityje
Nagrinėjant Jono Meidaus sodybos istoriją, svarbu paminėti ir partizaninį judėjimą Utenos apskrityje, kuris vyko tuo pačiu laikotarpiu. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva atsidūrė sovietinės okupacijos zonoje, o dalis gyventojų ėmė ginklu priešintis naujai valdžiai. Utenos apskrityje veikė įvairios partizanų grupės, priklausiusios Lietuvos Laisvės Armijai (LLA) ir kitoms organizacijoms.
LLA Tigro rinktinė, įkurta 1944 m. spalio mėn., veikė Švenčionių ir Utenos apskrityse ir vienijo apie 300 narių. Rinktinės štabas dislokavosi Ripaičių ir Staniuliškių kaimuose. 1945 m. gegužės mėn. buvo suformuota Sakalo rinktinė, kuri vienijo daugiau kaip 400 kovotojų, tačiau birželio mėn. štabas buvo sunaikintas. Tais pačiais metais buvo įkurta Šarūno rinktinė, kuri veikė Utenos apskrityje, tačiau netrukus ir ji buvo sunaikinta.
Šios partizanų grupės kovojo prieš sovietinę valdžią, vykdė diversijas, platino atsišaukimus ir gynė gyventojus nuo represijų. Daugelis partizanų žuvo kovose arba buvo suimti ir ištremti į Sibirą. Partizaninis judėjimas Utenos apskrityje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo svarbi pasipriešinimo sovietinei okupacijai forma, kuri parodė žmonių ryžtą kovoti už savo laisvę ir nepriklausomybę.
Šiožinių kaimo gyventojai, kaip ir daugelis kitų Lietuvos kaimų gyventojų, patyrė partizaninio karo įtaką. Jie turėjo laviruoti tarp partizanų ir sovietinės valdžios, bijodami represijų iš abiejų pusių. Jono Meidaus sodyba, kaip ir kitos sodybos kaime, tapo prieglobsčiu ir partizanams, ir nuo valdžios besislapstantiems žmonėms.
| Rinktinės pavadinimas | Veiklos laikotarpis | Veiklos teritorija | Narių skaičius |
|---|---|---|---|
| Tigro rinktinė | 1944 m. spalio mėn. - 1945 m. vasario mėn. | Švenčionių ir Utenos apskritys | Apie 300 |
| Sakalo rinktinė | 1945 m. gegužės mėn. - 1945 m. birželio mėn. | Utenos apskritis | Daugiau kaip 400 |
| Šarūno rinktinė | 1945 m. birželio mėn. - 1945 m. gruodžio mėn. | Utenos apskritis | Nežinoma |