Kaišiadorių rajonas įsikūręs pačioje Lietuvos širdyje, apsuptas įspūdingų gamtos reginių ir kultūros paveldo objektų. Tai unikalus kraštas, kuriame susipynusios kelių etnografinių regionų tradicijos, siūlantis lankytojams įvairias pramogas ir patirtis.
Kaišiadorių rajono žemėlapis. Šaltinis: Wikipedia
Kaišiadorių Rajono Ypatumai
Iš šiaurės ir pietų apjuostas Nemuno ir Neries upių, Kaišiadorių rajonas apsuptas mitologinių akmenų, riedulių, piliakalnių, skardžių, atodangų ir šaltinių. Dėl palankios susisiekimo infrastruktūros - geležinkelio, automagistralės bei tvarkingų kelių - lankytojai lengvai pasiekia šį unikalų kraštą. Tai unikalus kraštas, kuriame susipynusios kelių etnografinių regionų tradicijos. Rajono gyventojai turi dzūkų ir aukštaičių etnokultūrinį identitetą.
Aktyvus Laisvalaikis ir Pramogos
Kaišiadorių rajone gausu vietų, kuriose galima aktyviai pramogauti: paplaukioti Strėva baidarėmis, persikelti su keltu be variklio iš Padalių į Čiobiškį, pakeliauti dviračių bei pėsčiųjų takais.
- Strėvos baidarės: Mėgaukitės ramiu plaukimu vaizdingais maršrutais.
- Keltas iš Padalių į Čiobiškį: Patirkite unikalų keliavimo būdą be variklio.
- Dviračių ir pėsčiųjų takai: Atraskite gamtos grožį keliaudami takais.
Apylinkėse nemažai mistinių vietų: stūkso mitologinis akmuo, tyvuliuoja tobulai apvalus žalio vandens ežeras, o gravitacinė kalva, kurioje automobilis pats rieda į kalną, atvykusiems sukelia gerų emocijų.
Šalčininkų raj. lankytinos vietos
Kultūros Paveldas ir Istorija
Kaišiadorių kraštą supa Kauno marių regioninis parkas, kuriame įsikūręs didžiausias muziejus Lietuvoje po atviru dangumi - Lietuvos liaudies buities muziejus. Muziejuje pristatomas sumažintas visų etnografinių Lietuvos regionų atspindys. Laukagalyje, rudenį, kai lapai keičia spalvas, įkurtas ,,Europos miškas" nusidažo Lietuvos trispalvės spalvomis ir ES žvaigždėmis, o Paparčiuose medžių viršūnėse išryškėja Gediminaičių stulpai.
Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse - didžiausias etnografijos muziejus po atviru dangumi Lietuvoje. Šaltinis: Lietuvosmuziejai.lt
Paparčių vietos istorija ypatinga, išlikęs dominikonų vienuolių palikimas, dėl kurio vietovė buvo religinis, mokslinis ir ūkio centras. Šiandien lankytojus mįslingai vilioja vienuolyno vartai ir koplyčia. Čia stūkso aukštas piliakalnis ir alsuoja Paparčių botaninis gamtos draustinis.
Kultūrinis Gyvenimas ir Iniciatyvos
Kaišiadorių rajonas gyvas, čia įgyvendinamos įvairios idėjos, iniciatyvos, kuriasi meninės veiklos. Vyksta Tarptautinis tapybos pleneras „Kaišiadorių kraštas dailininko akimis". Plenero dalyviai, atvykę iš įvairių šalių, gyvena ir tapo kultūros objektus ir apylinkes vis kitoje Kaišiadorių rajono seniūnijoje. Organizuojamos miesto šventės, romansų, jazzo vakarai, įvairūs kūrybiniai susitikimai, senjorų piknikas. Kadaise Kaišiadoryse kiekviename kaime buvo šokamas kadrilis, kuris praturtintas vietinėmis ypatybėmis, gyvuoja ir šiandien.
Kulinarinis Paveldas
Kaišiadorių rajone kepami autentiški šakočiai, duona, kugelis, bandos, švilpikai ir kiti gardumynai. Nemažai vietų, kuriose galima įsigyti bičių surinkto medaus. Kuriasi netradiciniai, egzotiniai šeimų ūkiai, kuriuose auginamos daržovės, vaisiai, uogos.
- Bedrock ūkis: Augina egzotines daržoves ir prieskoninius augalus.
- Sraigių ūkis Aspersa: Kviečia paragauti prancūziško delikateso - sraigių.
- Manuoga ūkis: Augina medlievas, dar vadinamas amelankiais ar karintomis.
- Žiežmarių sūrininkė Eglė Ostvalds: Gamina vietinėse pievose besiganančių karvių pieno sūrius.
Kaišiadorių Miesto Seniūnija
Kaišiadorių miesto seniūnija užima 1100 ha plotą ir yra centrinėje Kaišiadorių rajono dalyje. Kaišiadorių miesto augimas buvo įtakotas nutiesto geležinkelio, kuris ėjo per Vilnių ir jungė Varšuvą su Sankt Peterburgu. Šiandien Kaišiadorių seniūnijoje įsikūrusios pagrindinės įstaigos ir institucijos, mokyklos, medicinos įstaigos, kultūros įstaigos, įvairios visuomeninės organizacijos. 2024 metais Kaišiadorys taps Lietuvos kultūros sostine.
Lankytinos Vietos Kaišiadorių Mieste
- Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra: Piligrimų traukos centras su Palaimintojo Teofiliaus Matulionio koplyčia.
- Teofiliaus Matulionio aikštė: Su fontanu ir paminklu palaimintajam Teofiliui Matulioniui.
- Kardinolo V. Sladkevičiaus paminklas: Byloja apie ilgą ir skausmingą, bet pilną tikėjimo šviesos kelią.
- Senamiesčio angelo medžio skulptūra: Saugo ir globoja Kaišiadorių senamiestį.
- Kaišiadorių muziejus ir Brazauskų namai-muziejus: Galima susipažinti su šeimos gyvenimu.
- Kaišiadorių kultūros centras: Puoselėja krašto kultūrinį savitumą.
- Kaišiadorių geležinkelio stotis: Stotis pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 4 d.
- Senasis vandens bokštas: Vienas pirmųjų pastatų Kaišiadoryse, pastatytas 1883 m.
- Freska „Bučinys“: Parodo miesto vartus, atverti duris gyventojams bei turistams iš kitų rajonų.
- Palaimintojo Teofiliaus Matulionio freska: Nutapyta ant Algirdo Brazausko gimnazijos sienos.
- Algirdo Brazausko parkas: Atnaujintas ir sutvarkytas parkas su fontanais ir žaidimų aikštelėmis.
Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra. Šaltinis: Kaišiadorių vyskupija
Kruonio Seniūnija
Kruonio seniūnija yra pietrytiniame Kaišiadorių rajone ir užima 22350 ha plotą. Teritoriją supa Dabintos botaninis- zoologinis draustinis, Lapainios botaninis draustinis, Šnipelių zoologinis - entomologinis draustinis, Šventininkų botaninis draustinis, dalis Kauno marių regioninio parko ir Nemuno kilpų regioninis parkas.
Kalvių Ežeras
Kruonio seniūnijoje yra nuostabių ežerų, iš kurių vienas didžiausių Kaišiadorių rajone - Kalvių ežeras. Ežero vanduo švarus, galima plaukioti, treniruotis tiek aukšto meistriškumo sportininkams, tiek mėgėjams. Pakrantėje įrengtas paplūdimys, suoliukai, lauko scena, vyksta įvairių renginių. Šalia sutvarkyto Kalvių ežero paplūdimio stovi Kalvių šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Rotondinės formos bažnyčia, sukurta sekant romėniškųjų rotondų pavyzdžiu, yra viena iš dviejų tokios formos bažnyčių Lietuvoje.
Kalvių šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Šaltinis: Kaišiadorių vyskupija
Praktiniai Patarimai Derliaus Sandėliavimui
Baltagūžiai kopūstai
Optimalus laikas baltagūžių kopūstų derliaus sandėliavimui - apie spalio vidurį arba tomis spalio dienomis, kurias lydi pastovios stabilios rytinės šalnos. Patyrę kopūstų augintojai pataria derliaus nuėmimo metu nekirsti kopūstkočio - kopūsto šaknies, o traukti iš žemės visą gūžę su šaknimi. Tuomet rūsyje laikomi kopūstai su šaknimis pragulės žymiai ilgesnį laiką, nesupus ir nesusirgs. Per nukirstos šaknies žaizdą patenka ligų sukėlėjai, kopūstkotis visada pūva pirmesnis.Rūsyje ar sandėlyje, kuriame planuojama laikyti kopūstų gūžes, reikia sukurti optimalias sąlygas kopūstams. Kopūstai mėgsta tamsą ir šaltį. Todėl geriausia, kai rūsyje palaikoma nuolatinė temperatūra ties 0º C (arba bent neviršijanti 5º C), o viduje nėra ilgalaikio apšvietimo. Žinoma, kopūstų sandėlyje visada turi cirkuliuoti oras. Laikymui atrenkami tik sveiki kopūstai - be žaizdų ir įtrūkimų, be akivaizdžių puvimo ar susirgimo pėdsakų. Ligoti kopūstai užkrės sveikas gūžes. Patariama vengti minkštų gūžių, o laikymui rinktis kuo stangresnes. Ruošdami kopūstus laikymui pirmiausia išvalykite ir nusausinkite juos, nes šlapių ar labai purvinų gūžių dėti negalima. Jeigu derlius visai šviežias, iškastas šiandien - tuomet geriau iki sandėliavimo padžiovinti kopūstus tamsoje ar pavėsyje apie 5 valandas ir sandėliuoti tik sausas gūžes. Didelė klaida sandėlyje dėti kopūstus ant šlapių ar drėgnų paviršių, o ypač sandėliuoti juos bendroje krūvoje su kitomis pūvančiomis sergančiomis daržovėmis. Jeigu kopūstų šaknys nenukirstos, tuomet jos turi būti nukreiptos viršun. Žymiai ilgiau išsilaiko kopūstai, kurie rūsyje laikomi pakabinti už šaknų (tarkime - tinkliniuose maišeliuose kiekvienas atskirai arba pririšus virvele prie šaknies).
Burokėliai
Nuėmus burokėlių derlių sandėliuoti galima tik sausus šakniavaisius. Ilgalaikiam laikymui ruošiamus burokėlius reikia nuvalyti nuo sauso purvo ir žemės likučių. Bet plauti vandeniu nerekomenduojama, antraip juos vėl teks džiovinti. Sandėliavimui atrinktiems burokėliams nupjauname lapus, šaknies pjauti nereikia. Atrankos metu pašalinami egzemplioriai su žaizdomis ir puvimo požymiais - tai "rizikos grupė", galinti infekuoti kitus. Burokėlių laikymo sąlygos reikalauja pastovios 0-2 C temperatūros rūsyje ir oro drėgnumo ne didesnio nei 90 proc. Jeigu laikomiems burokėliams bus per šilta, jie rizikuoja perdžiūti ir suvysti, o dar blogiau - pradėti pūti. O šaltesnėje negu pridera aplinkoje šakniavaisiuose mažėja vitaminų kiekis ir imunitetas. Esant didesniam oro drėgnumui suaktyvėja grybelinių ligų sukėlėjai. Vieni populiariausių ir saugiausių burokėlių laikymo variantų - dėžėse ir smėlio sluoksnyje. Dėžėse neturi būti aklų sienelių - būtinos perforacinės angos oro cirkuliavimui, dugne taip pat. Dėžės turi stovėti ant 10-15 cm aukščio “kojelių", tam, kad oro srautas galėtų judėti ir po dėžėmis, o burokėliai kvėpuotų iš visų pusių tolygiai. Gerai yra laikyti burokėlius sausame upiniame smėlyje. Tokie burokėliai laikosi sveiki-gyvi kone iki pavasario. Praktikuojamas ir toks burokėlių laikymas - kartu su augalų-fitoncidų lapais. Tai paparčiai, ąžuolo lapai, petražolių ir serbentų lapai. Fitoncidai žudo patogeninius mikroorganizmus, grybelius ir ligų sukėlėjus. Kiekvienas burokėlių sluoksnis apklojamas minėtų augalų lapais.
tags: #jolantos #sodyba #paparcuose