Dr. Juozo Bagdono indėlis į Lietuvos kultūrą ir Vilniaus universiteto kūrimosi istorija

Šiame straipsnyje panagrinėsime dr. Juozo Bagdono indėlį į Lietuvos kultūrą, jo veiklą Paryžiaus parodoje 1900 metais ir Vilniaus universiteto kūrimosi istoriją. Taip pat aptarsime, kas liko Paryžiuje po parodos ir ar kas nors, be Greimienės dukros ir žento, tuo palikimu domėjosi.

Lietuvos ekspozicija 1900 m. Paryžiaus parodoje

Dr. Juozas Bagdonas ir jo veikla

Dr. Juozas Bagdonas vertas išsamios monografijos ar studijos, tuo labiau, kad jo veiklos ir gyvenimo medžiaga labai gausi ir kai kuriuo aspektu aktuali.

Vis integruojamės, ieškom kelių į Europos kultūrą, o dr. J. Bagdonas jau nuo 1900 metų konkrečiai integravosi organizuodamas ir rengdamas Pasaulinėje Paryžiaus parodoje Lietuvos skyrių. Dirbdamas lietuviškų raštų platinimo darbą, keliauja ir darbuojasi: Londone, Varšuvoje, Šveicarijoje, Škotijoje (ten vertėsi gydytojo praktika), Paryžiuje.

Veikla Paryžiuje

Amerikos lietuvių parodos komiteto kviečiamas perima lietuviškojo skyriaus Paryžiaus 1900 m. parodoj organizavimą. Parodos metu dr. J. Bagdono susirašinėjimas su Prancūzijos įstaigomis yra parašas [= pasirašytas?] Goštovt. Apie 1935 m. lenkai gražino dr. J. Bagdono likusią jo biblioteką Vilniuje.

Ant knygų, pirmame puslapyje yra tas slapyvardis ir dar M.A.N., o tai reiškė paprasčiausiai „man“. Bibliografams būta mįslės. Musée de l’Homme yra paliktos visos knygos, buvusios eksponuotos 1900 m. parodoje folkloro, etnografijos ir kt. tematika.

Po parodos dr. J. Bagdonas tas knygas atidavė Bibliotèque Nationale. Berods 1972 m. vasarą Greimų žentas [Hugo Zemp] aptiko tas knygas, ant kiekvienos jų priklijuotas lapelis, kuriame dr. J. Bagdono prancūziškai duodamas résumé, o Greimų duktė Ada [Martinkus, kitaip - Martinkutė-Greimaitė (tėvas - aviatorius Klemensas Martinkus; Greimas patėvis), *1937 Kaune, 2011 palaidota Kudirkos Naumiesty šalia senelio, dr. Bagdono; svarbiausias darbas - Eglé, le Reine des serpents: Un conte lithuanien (Paris, 1989), studijos ištraukų yra Tautosakos darbuose, t. II ir III (1993 ir 1994), vertė ir pristatė Daiva Astramskaitė] atpažino senelio rašyseną.

Besiknisdama Žmogaus muziejaus archyvuose, užtiko fotografijas, kurios buvo eksponuotos parodoje, gavusi leidimą padarė kopijas ir padovanojo mamai Kalėdų proga. Vienuose rėmuose laukų darbai, kituose namų darbai: kiemas, šulinys, vištos. Matyti verpstė, sviesto muštuvė, visokie baldai ir rakandai. Muziejaus rūsyje sukrauti ir eksponatai: baldai ir tautiniai drabužiai, kurie neeksponuojami, nes nėra klasifikacijos kriterijų.

Nežinau, kaip reagavo tuometinė Kultūros ministerija, kuri apie tuos eksponatus buvo informuota, bet tiek girdėjau, kad kai kurie asmenys įvertino kaip nevertą dėmesio faktą.

Kas liko po parodos Paryžiuje?

Perskaičius tokį tekstą, sunku atsispirt norui pabrist giliau, pasiaiškint, kas po parodos liko Paryžiuj, ar kas nors dar, be Greimienės dukros ir žento, tuo palikimu domėjos.

Šis tas iš dr. Bagdono „ataskaitos“ paskutinio skyriaus „Parodos likvidavimas“ (paroda oficialiai buvo uždaryta 1900 XI 12):

1. Atsilyginimas už vietą parodai ir pagalbą

   Pagal susitarimą Trocadero muziejui reikėjo pavesti grupę ir viską, kas priklausė etnografijai ir nebuvo paskolinta. Pradžioje nebuvo raštu susitarta, ką palikti Trocadero muziejui, o ką sau. Kiti daiktai buvo gana įdomūs, ir norėta juos pasilikti sau, kiti paskolinti (pvz., išdrožinėtos lazdos, pirštinės, buteliai su figūromis ir t.t.), bet galima buvo juos nusipirkti.

   Reikėjo greičiau sudaryti dar neparuoštą dovanotų ir įgytų daiktų sąrašą. Lapkričio 5 d. buvo išduoti Trocadero muziejui 6 aprėdytos figūros ir 77 daiktai, drauge su jų sąrašu. Mokslinė tų eksponatų vertė buvo nedidelė. Iš figūrų vykusiai padarytos buvo 2, šeimininkė ir piršlys. Vertesni eksponatai buvo: šaudyklė, padaryta 1701 m., apvalus seklytinis stalas iš 1720 m., senoviška kėdė su išriestu viršum, kraitinė skrynia su gėlėmis, karninės ir megztos vyžos ir kt. 13 daiktų buvo modeliuoti. Savo laiške muziejaus administracijai, perduodamas eksponatus, aš pabrėžiau, kad dalis eksponatų yra sumažinto didumo (modeliuotų) ir patobulintų, o ne senoviškų, ir kad nebuvę galima įsigyti ir atsiųsti senoviškų eksponatų natūralaus didumo.

   Audinių ir juostų pavyzdžius žadėjau atsiųsti vėliau. Be eksponatų buvo įduota muziejui dar fotografijų. Parodos reikalais nekartą prisėjo gaišinti vietos inteligentus, todėl ir jiems ar šiokiu ar tokiu būdu buvo pareikštas dėkingumas. Tam tikslui buvo išdalinti Catalogue des livres lithuaniens, Developpement de la litérature lithuanienne, kun. Miluko Albumas I, II ir III dalys ir kt. Be to, ponams A. L. ir K. D. buvo duota atminimui po vieną P. Rimšos išdailintą lazdą su tam tikra etikete. Tradicija reikalavo, kad būtų padėkota (duota pour boire) ir sargams, kuriems buvo pavesta eksponatai saugoti.

2. Aukos muziejui ir Nacionalinei Bibliotekai

   Dar prieš pasibaigiant parodai, iškilo du nauji sumanymai: aukoti Trocadero muziejui raštų ir eksponatų, liečiančių Lietuvos etnografiją, ir aukoti visus 1900 m. leidinius Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai. Tuo tikslu buvo išsiųsti tam tikri paraginimai į Tilžę, į Ameriką ir kitur.

   Į Ameriką buvo išsiųstas prancūziškas katalogas, kuriame paties p. Landrin’o buvo nurodytos knygos, Trocadero Muziejaus Bibliotekai pageidaujamos. Knygas etnografijos muziejui pasisekė surinkti gana greitai. Jos buvo įduotos muziejaus administracijai 1901 m. sausio mėn. ir paskelbtos „Vienybės Lietuvninkų“ N 8. Sunkiau buvo nupirkti muziejui pageidaujami eksponatai.

   Lapkričio pradžioj buvo nusiųstos muziejui kanklės, pirštinės, tabokinės, margučiai, audiniu ir juostu pavyzdžiai, rankogaliai, krepšis (tašė), iš viso 9 pavyzdžiai. Be to, buvo pridėtos lietuviško albumo II ir III dalis su lietuvišku ir anglišku tekstu.

   Daug sunkiau buvo surinkti raštai Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai. Jai aš siūliau paskirti visą mūsų 1900 m. dvasinį turtą: spaudinius ir svarbesnius rankraščius, paveikslus, piešinius ir kitus dokumentus, rodančius pažangą literatūroje, dailėje, moksle. Be to, prašiau atsiųsti knygas dailiais apdarais, su spaudos ženklais, pagražinimais, o ypatingai turinčiais tautišką pobūdį.

   Knygas prašiau siųsti J[ono] Pautieniaus vardu, o ne tiesiog į Nacionalinę Biblioteką: reikėjo uždėti parodos antspaudą, užrašyti pavadinimus prancūziškai, sustatyti sąrašą ir su tam tikru oficialiu raštu nusiųsti į biblioteką.

   Bet į kvietimą aukoti raštų Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai atsiliepė ir žadėjo atsiųsti savo raštus tik „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės Sargas“, „Vienybė Lietuvninkų“ ir „Lietuva“. Kiti laikraščiai ir leidėjai atsisakė.

   Kadangi toks sumanymas jau buvo paskelbtas ne tik Trocadero administracijai, bet ir Nacionalinei Bibliotekai, tai aš atsiliepiau į Amerikos lietuvių visuomenę per „Vienybę Lietuvninkų“ N 18, paskelbdamas straipsnį „Apie auką Nacionališkai Bibliotekai Paryžiuje“. […] tame straipsnyje aš nurodžiau, kad „tautiškos institucijos išduoda atskaitas kas link savo turto, dėl to mūsų auka būtų taipgi apgarsinta kaipo auka Lietuvių Tautos, da gyvuojančios ir drauge su kitomis turėjusios savo parodą 1900 m. Paryžiuje“, kad „Nacionališka Biblioteka“ yra viena iš garsiausių visame pasaulyje institucijų ir yra lankoma daugybės žmonių, kad Nacional. Bibliotekos kataloge figūruos taip pat ir lietuviška literatūra.

   Nors 1900 m. raštų rinkimas ir užtruko, bet vis dėlto šis reikalas buvo atliktas. Pirmas siuntinys Nacionalinei Bibliotekai buvo išsiųstas 1901 VI 7 d. su tam tikru raštu, antras X 27 d. (Pr. 27a ir b). XI 28 d. buvo gautas laiškas iš Nacionalinės Bibliotekos direktoriaus p. L. Delvitzo [= L. Delisle?], kuris pranešė apie raštų gavimą, jų inventorizavimą į spaudinių departamento rinkinius ir dėkojo už įdomų siuntinį - „serie intéressante“ (Pr. 28).

   Iš viso Nacionalinei Bibliotekai turėjo būti nusiųsta 51 knyga, 14 laikraščių (10 komplektų, 4 nepilni komplektai), 6 atsišaukimai, 4 katalogai ir 2 statutai, viso labo 77 spaudiniai. Bet iš mano antro laiško Nacionalinės Bibliotekos Direktoriui matyti, kad jam buvo nusiųsta ne 51, bet 52 knygos, laikraščių ne 14, bet 16, atsišaukimų ne 6, bet 5, viso 82 leidiniai, be to, nurodyta, kad trūksta 2 atsišaukimų.

Peržiūrėjus 2006-ais išleistoj knygoj esantį panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašą: archyviniai dokumentai iš VUB Rankraščių skyriaus ir pora iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Chicagoj; tarp literatūros irgi nieko tokio, kas būtų panašu į Paryžiuj likusių dalykų studiją.

Net norėtųs manyt, kad ne tik dr. Bagdono anūkė su vyru yra žiūrinėję XX amžiaus pačioj pradžioj Paryžiaus kultūros institucijose atsidūrusius lietuviškus eksponatus ir leidinius, kad kas nors dar yr patyrinėjęs tą pirmą kultūrinę dovaną lietuvių tautos vardu, tik neradau liudijimų.

Data (1900) ir institucija (Musée de l’Homme) priminė dar vieną norą išsiaiškint. Eligijus R., rinkdamas medžiagą studijai apie dr. Joną Basanavičių, ne tik jo rankraščius skaitė, domėjosi ir jam priklausiusiom knygom.

Viena tokių - 1900-ais Londone išleista Williamo Z. Ripley The Races of Europe: A Sociology Study. Tos knygos skyriuj „Russia and the slavs“, beje, minimi ir Letto-Lithuanians, kurie are the lightest (pagal hair, eyes, and skin) in the group (ta grupė - nuo šviesiausių link tamsiausių - Letto-Lithuanians: blond 67%, mixed 28, brunet 5; White Russians: 57, 31, 11; Podolians: 55, 29, 18; Little Russians: 33, 46, 20; Ruthenian mountaineers: 28, 32, 40 ir Great Russians: 40, 40, 20).

Tarp p. 346 ir 347 yra įterptas lapas su 6 nuotraukom. Kadangi tos knygos pirmas leidimas išėjo New Yorke1899-ais, gal tas lietuvis - koks imigrantas į JAV? Gal fotografuota kokiam dokumentui, kuriam reikia veido vaizdo ir iš priekio, ir iš šono?

William Z. Ripley The Races of Europe

Bet viską supainiojo vienas puslapis iš Algirdo Gustaičio knygos Tikroji Lietuva: 79 žemėlapiai ir 172 iliustracijos (Chicago, 1983) - iliustracija 123-iam puslapy. Vėl tas pats lietuvis, tik šįkart „atstovaujantis“ ne šviesiam gymiui, o žandikaulio tipui.

Toks įspūdis, kad Žmogaus muziejuj Paryžiuj eksponuojama nuotrauka - iš trijų komplekto: žiūrėkite tiesiai, žiūrėkite į dešinę, žiūrėkite į kairę.

O klausimas, kas tas „reprezentatyvusis“ lietuvis, kuo vardu pavarde, gal ir neatsakomas.

Vilniaus universiteto kūrimosi istorija

XVI amžius - Lietuvos istorijos laikotarpis, nulėmęs tolesnį Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos likimą. Ekonominis Lietuvos lygis smarkiai pakilo XVI a. antrojoje pusėje.

Kultūrinių laimėjimų buvo 1547 m., kuomet parengta Mėsos dirbimo sistema. Garsusis Lietuvos Statutas, nustatęs bajorų teises, taip pat atspindi toli pažengusią to meto Lietuvos kultūrą. Vis dėlto, 1569 m. Liublino unija sudarė sąlygas įsigalėti lenkų kultūrai Lietuvoje ir tuo stelbti lietuviškąją.

XVI amžiuje humanizmas pradėjo plisti Lietuvoje dar XV a. pradžioje, tačiau jis stipriau pasireiškė tik apie XVI a., suklestėjo Žygimanto Augusto viešpatavimo metu. Humanizmas ir kultūrinio Lietuvos-lygio kilimas skatino „steigti bibliotekas“.

XVI amžiuje Vilnių atgabentoji P. Skorinos spaustuvė Vilniuje 1525 m. išspausdino gudišką knygą „Apaštalą“ ir „Mažąją kelionių knygutę“. Tačiau į XVI a. Lietuva turėjo daugiau spaustuvių negu visoje Lenkijoje.

Jėzuitams, prie šv. Jono bažnyčios Vilniuje Žygimantas 1566 m. įsteigęs Roizijaus vadovaujamą civilinės teisės akademiją. Nuo 1526 m. mokykloje dėstyti lotynų ir vokiečių kalbos. Gavęs šv. presbiterio vietą ir apie 1565 m. riaus vietos ispanas Petras Raizijus mokyklą prie šv. tuvos Statutas ir net' graikų kalba?! ši mokykla turėjo prilygti bent gimnazijos tipo mokyklai. nijos universiteto pavyzdžiu, išriedėti į akademiją.

Vilniaus Akademiją paskelbė vilnietis M. Balinskis. Apie šią akademiją duoda ir stambi S. rąjį Pasaulinį karą mirusio jėzuito istoriko S. daug biografinių, statistinių ir bibliografinių žinių duoda J. damas daugiur Bielinskiu, lenkų istorikas L. kale apžvelgė taip pat visą senojo Vilniaus Universiteto praeitį. Lietuviškai pirmas M. demijos laikmetį glaustai atvaizdavo P. Rabikauskas, veiklos tęsinį iki universiteto uždarymo - šių eilučių autorius.

Vienas jų, redaguotas J. m., kitas (red. A. Bendžius, J. Kubilius, J. m. Abu leidiniai iliustruoti. Pirmas turi 110, antras - 320 psl. zuitų veiklą Lietuvoje ir apie jėzuitų akademiją. P. J. su Vilniaus Akademija susijusių darbų yra paskelbęs ir Z. kis, R. Krasauskas, A. nėti Vilniaus Universiteto istoriją. lietuviai istorikai, ypač P. Rabikauskas. tuvos Universitetą, nuo 1930 m. kad ji buvo jėga nuo Lietuvos atplėšta. miai skirtingose aplinkybėmis. istoriko P. demijos (pridėsime, ir jos tęsinio iki universiteto uždarymo. A. informacinėmis apie šią mokslo įstaigą žiniomis.

Be minėtos M. bamieji P. Rabikausko, J. Bičiūno, taip pat R. niaus vysk. nierio, Žygimanto Augusto vaidmenį, steigiant universitetą. gimnazijas ir universitetą, neleisdamos kitai pusei užbėgti už akių. gos pusės pastangomis ji buvo uždaryta. mokyklą. Šiai mokyklai steigti 1565 m. rašė stambią pinigų sumą. univ. skyrių, kviečiant iš Krokuvos profesorius. 1568 m. zuitus uoliau imtis Vilniaus kolegijos ir universiteto steigimo darbo. kovojo šv. Įgnoto Lojolos 1540 m. mijomis vadintus universitetus.

Nors karalius 1565 m. "sausio Mėn. čiamus jėzuitus. jas. Protasevičių paskatino dar uoliau susirūpinti jėzuitų kvietimu. dinolas Hozijus 1564 m. te Braunsberge, Plocko vysk. A. Noskovskio rūpesčiu 1565 m. įsteigta Pultuske jėzuitų kolegija. Labiausiai vysk. Vokietijos, ypač Karaliaučiaus, mokyklų vavyzdžii"-DIdtkS protes. tantai reikalavo iš karaliaus, kad leistų jiems steigti tokią mokyklą.

Jis nupirko puikius dviejų aukštų namus Vilniuje tarp šv. užrašė žemių kolegijai išlaikyti. ir drauge parūpintų visko, kas reikalinga kolegijai steigti. vincijai tada priklausė Lenkijos jėzuitai. Maggio nusiuntė vysk. darbo vaisių. Ir Hozijus parašė laišką į Romą! nešti vysk. Vilniaus Jėzuitų Kolegijos pastatas (XVI a. tų sirguliuojančio vyskupo. 1569 IX 28 į Vilnių atvyko patikrinti vysk.

Varšuvos kilęs broliukas Andrius Zatęskis. dar nelaukdami generolo sutikimo, Andrius Frisijus ir J. spalio mėn. graikų kalbą. laišku vysk. Protasevičiui leido kurtis jėzuitams Vilniuje. kolegiją steigti pavedė provincijolui Maggio, kuris, 1570 m. atvyko į Vilnių su 13 jėzuitų. Prahos ir Pultusko kolegijų. tas pareigas.

Tais pačiais metais liepos 17 d., per šv. buvo pašventinti jėzuitų gyvenami namai. brieš 13 metų vysk. tedrą. Apie įsteigtą kolegiją vysk. didelio nederliaus, susirinko 160 mokinių. prasidėjo pamokos visose penkiose klasėse. kos), gramatikos, sintaksės, poetikos, arba humanitatis, ir retorikos. tas kun. Tomas Zdelarickis, kuris buvo ir studijų prefektas. Kolegija tuojau pradėta plėsti į universitetą.

Kitais, t. y. mokos nebuvo tvarkingai dėstomos. 1572 II 25. Balandžio 8 d. mirė T. paskaitęs logikos kursą. 1572 m. rudens skotas Jonas Hayus. 1574 m. kieris, 1595 - 1699 m. Vilniaus Akademijos rektorius. 1574 m. moji fundacija. Nuo 1578 m. spalio mėn. scholastinę teologiją: pirmasis tais metais aiškino pirmąją šv. zegezę (aiškino šv. hebrajų kalbą. lykai, ir tuo faktiškai jau buvo pasiektas steigiant kolegiją vysk. 500. universitetu. 1576 VI 25 vysk. legijai suteikti universiteto teisių. liui pakartojo ir kitais metais. universitetai. kancleris E. šio dokumento pridėjo Didž. Lietuvos Kunigaikštijos antspaudą.

Vysk. privilegijos punktą popiežiaus dėmesį. skyrė pati rektorių, kanclerį ir profesorius. versiteto kancleriu ji paskyrė jėzuitų tėvą Pilypą Widmanstetterį. Nuo 1634 m. jėzuitų teskirdavo vicekanclerį. Vysk. 1778 m.“ Visas donacijas Batoras patvirtino 1569 m. buvo priskirta 1571 m. ir šv. Universiteto biblioteka. Žymią savo bibliotekos dalį 1572 m. biblioteką užrašė akademijai vysk. Protasevičius ir daugelis kitų.

Augimo ir suklestėjimo laikotarpį iki 1655 m. kį. laikotarpius, kaip tatai daro pvz. Bednarskis, Rabikauskas, rąjį laikotarpį skirstydami dar į du tarpsnius: į 1655-1741 m. smūkio laikmetį ir į 1741 -1773 m. laikmetį. ir sustiprinti Lietuvoje dar nestipriai teprigijusią krikščionybę. Tam tikslui turėjo tarnauti vieši disputai, vieši pasirodymai, eisenos. rimtais argumentais pajėgtų įtikinti priešingąją pusę. mi iš visos Europos, ypač iš Ispan...

tags: #paulius #zakevicius #statybos #leidimas